1-3 metų vaikas – tai viena didelė ausis, akis, burna ir lytėjimas kartu sudėjus

keruliene-mergyte su pizama bega

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Šiuo metu vaiko „augimo jėgos“ nukreiptos į galvos sritį, veikdamos galvos smegenų, stuburo ir periferinę nervų sistemą – susidaro vaiko neurosensorinė sistema. Šio amžiaus vaikas ypač susitelkęs į save, į savo vidinius pojūčius.

Mokosi, pažįsta pasaulį stebėdamas, liesdamas, ragaudamas, girdėdamas. Vaiko iki 2 metų intelektas sensomotorinis. Save ir pasaulį jis pažįsta vadovaudamasis tik jutimais.

Sakoma, kad šio amžiaus vaikas – tai viena didelė ausis, akis, burna ir lytėjimas kartu sudėjus.

Šiuo laikotarpiu įvyksta keli svarbūs vaiko laimėjimai:

Vaikas išmoksta vertikalios stovėsenos.

Jis pradeda kalbėti.

Galiausiai vaikas apie save pasako „aš“, o tai yra vadinamosios trejų metų krizės pradžia ir naujo – socialinio – etapo, prasidedančio maždaug nuo 3 metų.

Apie 3-4 metus vaiko intelektas tampa priešoperacinis, vystosi prielaidos loginiam, abstrakčiam mąstymui (pvz., vaikas jau pradeda rūšiuoti daiktus, klasifikuoti juos pagal požymius ir pan.).

Socialinė raida

Vaikas iki 2,5-3 metų yra individualistas, kurio „fokusas“ nukreiptas į save, savo poreikius, pasaulio pažinimą per pojūčius. Kitais vaikais jis domisi jau nuo kūdikystės, tačiau iki 3 metų paprastai dar nesugeba užmegzti sąmoningo dialogo. Net ir stebint mažylių žaidimą matyti, kad jie gali būti šalia, susiglausti kūneliais, bet žais kiekvienas sau. Viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama darželį lankyti sulaukus 2,5-3 metų ir yra ta, kad tik apie trečiuosius metus prasideda vaiko socialusis laikotarpis, jis pradeda sąmoningiau domėtis kitais vaikais, ieškoti su jais kontakto, užmegzti dialogą. Vaiko iki 2,5 metų tikrasis poreikis yra namų aplinka ir ribotas skaičius jam artimiausių suaugusių žmonių. Lopšelinio amžiaus vaikų grupė nuo darželinukų pirmiausia ir skiriasi tuo, kad joje vaikai ne žaidžia vienas su kitu, o su auklėtojomis: stengiasi į save atkreipti auklėtojų dėmesį, kuo daugiau su jomis bendrauti fiziškai ir emociškai, užimti laisvą vietą ant kelių…

Svarbiausi vaiko gebėjimai nuo 1,5 iki 3 metų

Piešimas. Vaiko fiziologinė raida ypač atsispindi vaikų piešiniuose. Jei vaikas nėra mokomas piešti, jis piešia iš vidaus ir jo piešinius galima „skaityti“ kaip elementorių, parodantį, kokioje raidos stadijoje vaikas yra, kaip jis jaučiasi, koks jo santykis su pasauliu ir savimi, ką jis išgyvena. Nuo 1,5 metų vaikų piešiniai yra abstrakcijos (apskritimai su tašku viduryje, susikertančios tiesės ir kreivės). Apie trečiuosius metus vaikai dažnai piešia „galvakojus“ – didžiules galvas (kukulius), kurios neturi liemens, o galūnių – tik užuomazgas.

Piešiniu vaikas parodo, kokie procesai vyksta jo viduje. Vaiko iki 6 metų apskritai nereikia mokyti piešti ir ypač nėra prasmės tai daryti iki 3 metų. Nusiteikite, kad Jūsų vaikas šiuo metu tiesiog susipažins su tuo, kas yra spalva, linija, forma, mokysis laikyti rankoje pieštuką ar teptuką, valdyti rankytę, piešimu perteikti savo kūrybinį sumanymą. Jei norite, su vaiku galite lieti akvarelę – iš pradžių naudokite tik kelias spalvas: raudoną ir geltoną – tegu pats vaikas atranda pustonius ir atspalvius, kuriuos galima išgauti iš šių spalvų. Jei vaikas prašo ką nors nupiešti, galite jam pasiūlyti tai daryti kartu: vaikas tegu laiko pieštuką/teptuką/kreidelę, o jūs apglėbę jo rankelę padėkite išgauti norimas formas.

Galite žaisti ir bendrą žaidimą, kai vaikas nupiešia liniją, jūs ją pratęsiate, tada jis pratęsia jūsų dalį ir taip toliau. Svarbiausia – džiaugsmas, kuris atsiranda kuriant, veikiant kažką kartu su tėveliais. Kartu lavės mažylio rankytės koordinacija, akies-rankos ryšys, spalvos pojūtis, o vaiko fantazija ir kūrybingumas nebus užgožtas suaugusiųjų parodytais šablonais (kaip turi atrodyti namas arba kokios spalvos turi būti saulė).

Kalba. Mažylių kalba vystosi labai individualiai. Vieni pradeda kalbėti gana anksti, nors ir netaisyklingai – skiemenimis, „nukąsdami“ galūnes; kiti ilgai tyli ir po to pradeda kalbėti iš karto vos ne pilnais sakiniais.

Kiekvienas vaikas individualus – tėvams didžiausias uždavinys yra išlaukti ir nepradėti nerimauti dėl vaiko kalbos ankščiau laiko. Sulaukus dvejų metų ir kelių mėnesių susiformuoja vaiko kalbos priebalsinė sistema: jis dažniausiai taria visus priebalsius, išskyrus vibrantus (kur reikia virpinti liežuvį, pvz., r) ir afrikatus (priebalsius, kurių tarimui reikia sprogstamojo ar pučiamojo elementų, pvz., c, č, ch, dž).

Tokio amžiaus vaikai daro daug tarimo klaidų – tai natūralu. Tik apie trečiuosius metus vaikas paprastai pradeda kalbėti nesudėtingais „telegrafiniais“ sakiniais, sudarydamas juos pats, ne iš atminties. Logopedai su vaikais nuo 3 metų dirba tik tais atvejais, jei kalba visai nesivysto ir tik nuo 4 metų dirba su vaikais, kurie netaisyklingai taria garsus ar turi kitų kalbos sutrikimų. Viskas, ką Jums reikia padaryti per pirmuosius 3 metus, tai sudaryti tinkamą aplinką mažylio kalbai vystytis.

Vaikas kalbėti mokosi pamėgdžiodamas. Todėl vaiko kalbai vystytis ypač svarbu, kad suaugusieji kalbėtųsi su juo, kad kalba, kurią jis girdi, būtų taisyklinga ir aiški. Nieko gero, kai suaugusieji su vaiku kalba pamėgdžiodami vaikišką švebeldžiavimą. Su vaiku kalbėkite parinkdami jam suprantamus žodžius, paprastais sakiniais, bet taisyklingai ir aiškiai.

Kalbai vystytis padeda ir įvairūs žaidimai, dainelės, kurias galite dainuoti, žaisti kartu su vaiku. 1,5-2 metų vaikams labai tinka įvairūs čiūčiavimų, mylavimų žaidimai, taip pat žaidimai, skatinantys pažinti savo kūną („Katu, katu, katučių“, „Virė virė košę“), judinant vaiko rankytes, kojytes, pirštelius, sūpuojant. Dainuokite ar deklamuokite paprastus, ritmingus dvieilius ar ketureilius, pasakydami ar išdainuodami vaiko, savo vardą. 2-3 metų mažyliams labai tinka įvairūs gamtos garsų, gyvūnų pamėgdžiojimai („Kalakutas“, „Višta“, „Pempė“, „Žąsys, „Ratai“ ir pan.), galima bandyti net greitakalbes.

Motorika. Vaiko kalbai vystytis didelės įtakos turi jo motorikos, o ypač smulkiosios, išsivystymas.

Smulkiajai motorikai vystytis labai tinka dainuojamieji, ritminiai pirštukų žaidimai. Pradėkite nuo visai paprastų, kur visi pirštukai turi susitikti vienas su kitu, pasisveikinti, kur kiekvienas pirštukas turi savo vardą. Smulkiąją motoriką vysto ir vaiko savarankiškumo įgūdžiai (mokymasis pačiam valgyti, nusiprausti rankeles, apsirengti). Nebijokite leisti vaikui įsitraukti į buities darbus su jumis – patikėkite, jam nėra nieko smagiau kaip kažką veikti kartu: šluostyti dulkes, padėti skusti bulves, plauti indus, minkyti tešlą.

Nusiteikite, kad virtuvė po tokių bendrų darbų atrodys nusiaubta, tačiau dėl bendro džiaugsmo juk verta kažką paaukoti?

Juolab žinant, kad tokia veikla vysto ir vaiko smulkiąją motoriką (o per tai – kalbą), pojūčius ir sensoriką, leidžia pažinti pasaulį ir būti jo dalimi. Tokio amžiaus vaikui tinka ir visi paprasti kūrybiniai darbeliai – lipdymas iš molio, vaško, druskos tešlos, bandymas verti karoliukus ir pan. Dėmesį 2 metų vaikas išlaiko iki 15 minučių, todėl būkite orientuoti į procesą, ne rezultatą. Visiškai pakaks, jei vaikas parutulios medžiagą rankytėse, pabandys susukti iš jos gyvatėlę ar rutuliuką, pauostys, susipažins su faktūra, ir čia jo dėmesys pasibaigs. Tai visiškai normalu tokio amžiaus vaikui.

Apie trečius metus vaikui patinka minkyti, maigyti, suploti, ištempti, susukti, supjaustyti lipdymo medžiagas. Atsiranda geresnis akies-rankos ryšys: vaikas jau gali kontroliuoti, ką piešia, tapo, lipdo, nors realių dalykų jis dar nevaizduoja. Tokio amžiaus vaikui jau galima duoti neaštrias žirkles ir leisti kirpti, jis jau nori konstruoti iš įvairių medžiagų, jas rišti, lipdyti, tvirtinti. Neaštriu peiliu galima leisti vaikui padėti supjaustyti obuolį, kriaušę pyragui.

Kad tinkamai formuotųsi vaiko kūnas, raumenys, pusiausvyra (stambioji motorika), sukurkite erdvę jam būti ir aktyviai judėti gryname ore. Trečiųjų metų vaikas jau gali išmokti važinėti triratuku, džiūgauja galėdamas nusileisti čiuožyne, suptis. Labai svarbu, kad erdvėje, kur vaikas žaidžia, būtų įrengimų vaiko pusiausvyrai lavinti (pvz., buomas, takelis iš kelmų), kulbių, kurias jis galėtų ridenti. Leiskite vaikui bėgti: dvejų metų vaikas nepargriuvęs jau gali nubėgti 5 metrus, trejų – dar daugiau.

Tačiau kol kas vaikas bėgdamas remiasi visa pėda į žemę, todėl jam vis dar nelengva. Nebijokite, kad vaikas nukris – tik taip formuojasi vaiko savisauga, jis geriau pažįsta savo kūną ir jo galimybes. Geriau parinkite saugią vaiko judėjimui vietą (aptvertą, izoliuotą nuo pavojingų objektų, su minkšta žolės ar žemės danga) ir joje leiskite vaikui judėti laisvai. Dvimetis jau bando pašokti, bet dar nemoka atsispirti nuo žemės (jo kulkšnių kauliukai dar nesusiformavę, o tai lemia spyruokliuojančių judesių atsiradimą). Leiskite vaikui šliaužti, ropoti, pačiam pralįsti pro užkardas (pvz., spragą tarp tvoros ir krūmų), mokytis bėgti kaitaliojant bėgimo tempą, bėgant staigiai sustoti ir apsisukti. Galite kartu ridenti kamuolį vienas kitam, paspirti kamuolį, bandant pataikyti į plačius vartus. Vaikas jau gali abiem rankomis pagauti mestą kamuolį, jei jis mestas metro atstumu. Motoriką lavina net paprasčiausias dalykas – lipimas laiptais. 2 metų mažylis lipa laiptais aukštyn, o 2,5 – jau geba pristatomu žingsniu nulipti ir žemyn. 3 sulaukęs vaikas aukštyn-žemyn lipa lengvai, keisdamas kojas ir dažniausiai nesilaikydamas. Kieme, jei jame yra užtektinai žaidimo įrengimų, medžiagos tyrinėjimui, vaikas visuomet susiras, ką veikti – nereikia bandyti tapti jo žaidimų draugu.

Savarankiškumas. Tai vienas iš puikiausių dalykų, ką gali suteikti vaikui tėvai. Vaikui labai sunku pačiam išmąstyti, kaip „išlaviruoti“ šaukštu, kad sriuba patektų į burnytę, kokiu kampu pakreipti rankytę pasmeigiant kąsniuką, ką pirma padaryti: apsiauti batukus ar užsimauti kelnes. Tai vaikui didelis darbas, kuriam įveikti jis pasitelkia visą savo intelektą, koordinaciją ir kantrybę. Leiskite vaikui būti savarankiškam tiek, kiek leidžia jo amžius – padėkite, bet nedarykite visko už jį. Savarankiškumo įgūdžių vystymas – viena prasmingiausių vaiko iki 3 metų ugdomųjų veiklų. Nuo 1 metų vaiko motorika jau yra tiek išsivysčiusi, kad jis gali laikyti šaukštą, vadinasi, ir pavalgyti.

Kiek pavyks tvarkingai – kitas klausimas, bet nuo kažko juk reikia pradėti? To paties amžiaus vaikas jau gali pratintis laikyti puoduką abiem rankomis ir gerti iš jo. Taip pat nusiplauti rankeles, nusirengti prieš miegelį (jei tėtis ar mama atsagsto sageles) ir tvarkingai susidėti drabužėlius, pabandyti apsivilkti marškinėlius, apsimauti kojinaites, susitvarkyti savo žaidimo vietą. Galioja principas: jeigu nori, kad vaikas kažką darytų, turi daryti tą ir pats. Tvarkykitės kartu („aš įdedu vieną žaislą į dėžę, tu – kitą“), bet nedarykite visko už vaiką. Leiskite jam padėti ruošos darbuose: nurinkti indus nuo stalo, sukišti atrinktus skalbinius į skalbimo mašiną, nueiti ir kažką atnešti iš kito kambario. Sudarykite sąlygas vaikui būti savarankiškam, kiek leidžia jo amžius, ir išgyventi džiaugsmą, kuris apima vaiką, kai jam pirmą kartą pavyksta kažką padaryti pačiam.

Pasakos. Vaikams iki 3 metų gana sudėtinga sukaupti dėmesį tiek, kad išklausytų pasaką nuo pradžios iki galo. Net jei ji visai paprasta ir trumpa. Nenusiminkite – tai visiškai normalu. Pačios paprasčiausios (ritminės, gyvulinės) liaudiškos pasakos („Vištytė ir gaidelis“, „Vilkas ir ožiukai“ ar „Ropė“) pradedamos sekti vaikams nuo 2,5-3 metų. Ir tai ne visi trimečiai gali jas išklausyti. Su dvimečiu pradėkite nuo visai paprastų savo kūrybos pasakaičių, kurios atspindėtų realius Jūsų mažylio gyvenimo faktus: pvz., „kartą gyveno mažas berniukas Jonukas, kuris turėjo mamytę Rasą ir tėvelį Marių. Taip pat jie turėjo katinėlį Rainakėlį ir visi kartu gyveno gražiame baltame namelyje…“. Jei ir tai bus per stipru – tiesiog pasitenkinkite švelnia ir gražia lopšine, niūniuojama prieš miegą.

Žaidimai. Vaiko iki 2,5-3 metų žaidimai yra individualūs, nukreipti į pasaulio ir savęs pažinimą per pojūčius. Kai vaikas liečia daiktą, medžiagą, iš šio santykio atsiranda pojūtis. Pojūtis praplečia vaiko patirtį, skatina tyrinėjimo procesą.

Informacija, atėjusi iš pojūčių, yra „apdorojama“. Taip ateina suvokimas. Kad suvokimas būtų teisingas, informacija, kilusi iš pojūčių, turi būti tikra, t.y. pojūčiai neturi būti apgaunami (pvz., atrodo kaip medis, o iš tikrųjų plastikas). Gerai išvystyti vaiko pojūčiai ir sensorika turi didelės įtakos besivystančiam mąstymui, emociniam intelektui. Todėl svarbu, kad vaiko aplinkoje būtų kuo įvairesnių natūralių medžiagų, kurias vaikas galėtų liesti, uosti, girdėti, matyti, rūšiuoti ir lyginti.

Tegu vaikas komodoje turi jam skirtą apatinį stalčių, kuriame būtų sudėti jo „lobiai“: įvairios natūralios medžiagos (lino, šilko, kartūno, vilnos) skiautės, megztos juostelės, virvelės, įvairaus dydžio nugludinti medžio pagaliukai, akmenukai, į seną dėžutę sudėti stiklo rutuliukai ir didesni gintaro gabaliukai, kaštonai, fetro skrybėlės, nenaudojamos skaros ir šalikai, siūlų kamuoliukai (dėl praktiškumo jie gali būti apvelti vilna). Vaikui bus pats įdomiausias žaidimas visus šiuos daiktus ištraukti, žiūrinėti, dėlioti, fantazuoti, sugalvojant netikėtus jų panaudojimo būdus. Duokite vaikui medžio šakelių, plokščių akmenukų, dangtelių ir kitų dalykų, kurie žaidime pakeistų tikrus daiktus, lyg būtų lėkštės, pyragėliai, vaisiai.

Leiskite vaikui bent trumpam pažaisti vienam šalia jūsų. Kol būsite užsiėmę virtuvėje, tegu jis žaidžia su tikrais virtuvės daiktais, tarsi imituoja jūsų veiksmus: mediniais ar metaliniais dubenimis, dubenėliais, šaukštais, samčiais. Vaiko nereikia užimti kiekvieną mielą minutę – tokie tyrinėjimo žaidimai taip įtraukia, kad veiklos užtenka kelioms dešimtims minučių.

Apie trečius metus vaikas pradeda žaisti vaizduotės žaidimus: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas; geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus (valgo, verda valgį, plauna, remontuoja, miega ir pan.). Žaisdamas atkuria ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius. Žaidimu parodo, kaip suvokia ir supranta tą informaciją, kurią gavo stebėdamas aplinką, suaugusius žmones. Kol kas tokio amžiaus vaikas žaidžia vienas ar greta kitų. Tėvai gali pasirūpinti, kad trimetis turėtų įvairių daiktų (skrybėlių, gydytojo chalatą, prijuosčių, raiščių), kurie palengvintų jam vaidmeninius žaidimus. Tačiau nereikia supirkti „gydytojo“, kirpyklos“ ar kitokių rinkinių – mažylis puikiausiai medžio pagaliuke gali „pamatyti“ šukas, termometrą, o tai kur kas geriau lavina jo vaizduotę nei žaidimas su iki galo išbaigtais žaislais.

Trejų metų krizė. Kai tik vaikas pirmą kartą suvokia esąs „aš“ (tai įvyksta maždaug nuo 2,5 iki 3 metų), prasideda naujas laikotarpis, psichologų vadinama trejų metų krize arba tėvelių įvardijamas „spyriojimosi periodu“. Vaikas apie save pradeda kalbėti pirmuoju asmeniu, nebetapatina savęs su aplinkiniu pasauliu. Prieštaraudamas, spyriodamasis, nesutikdamas vaikas geriausiai supranta savo „aš“ atskirumą. Per „ne“ vaikas tarsi suvokia: „čia esu aš, o čia – likęs pasaulis“. Iš kitos pusės, savęs atskirtumo nuo pasaulio suvokimas žadina vaikui ir nesaugumo jausmą. Todėl jo elgesys tampa kontraversiškas: bundantis „aš“ reikalauja įtvirtinti savo savarankiškumą, tačiau kartu savęs atskirtumo suvokimas kelia nesaugumo jausmą.

Kaip elgtis su vaiku per trečiųjų metų krizę?

Pirmiausia apsišarvuokite begaline kantrybe, supratimu ir meile. Suaugusiojo uždavinys šiuo laikotarpiu – švelnus, bet tvirtas vadovavimas vaikui, nustatant ribas ir taisykles.

Galioja keli svarbūs principai:

Nustatykite vaikui aiškias ribas ir taisykles. Apmąstykite ir tvirtai nuspręskite, kas vaikui yra gerai, o kas ne. Čia galima vadovautis pačiu paprasčiausiu principu: gerai ir galima tai, kas nekenkia pačiam vaikui, kitiems žmonėms ir supančiai aplinkai. Taisykles nustatinėkite ramiai, su aiškiu įsitikinimu ir apsisprendimu. Iš pirmo žvilgsnio paprasta taisyklė „nustatykite vaikui ribas“ gali skambėti labai kietai ir autokratiškai. Bet taip nėra. Ribų bei taisyklių turėjimas leidžia vaikui jaustis emociškai saugiam. Kad vaikas jaustųsi saugus, jis turi būtinai į kažką atsiremti. Negimę kūdikiai įsiremia į mamos pilvo sienelę ir jausdami ją jaučiasi saugūs, kūdikis jaučiasi saugus vystykluose, o paaugusiam vaikui saugumo jausmą kelia aiškus ribų suvokimas.

Būkite vieningi. Mamos ir tėčio sprendimai turi būti vieningi ir nenuginčijami. Čia jūs turite veikti išvien ir neleisti vaikui pajausti, kad kuriuo nors vienu iš jūsų galima manipuliuoti.
Spręsdami būkite nuoseklūs ir pastovūs. Taisyklės turi būti vienodos visiems ir visais gyvenimo atvejais. Jos negali būti keičiamos, priklausomai nuo Jūsų nuotaikos, nuovargio ar to, kad namuose yra svečių.
Jei norite, kad vaikas kažką darytų, patys tai darykite ir atvirkščiai. Ir nepamirškite, kad tai negali būti deklaratyvu. Jūsų žodžiai, veiksmai turi sutapti su Jūsų mintimis ir jausmais. Kad ir kaip tai būtų nepatogu, tačiau šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja ne mūsų veiksmus, bet mūsų mintis ir vidines būsenas…

Nebūkite per daug įsitempę. Kartais (labai retai) „nepastebėkite“, kai vaikas nusižengs Jūsų nustatytoms taisyklėms. Taip leisite vaikui pajusti nedidelę pergalę ir leisite vystytis jo asmenybei.

Konsultavo VšĮ „Namų darželis“ vadovė Audronė Kancė.

„Mamos Žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − = 5