Seneliai – mūsų vaikščiojančios „vikipedijos“. Prieš googlindami paskambinkime jiems!

thumb_DSCF2212_1024

VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė

VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentę, etnologę Ireną Stonkuvienę pokalbiui pakvietėme dėl knygos „Augti Lietuvoje: ugdymo kaip inkultūrizacijos eskizai“. Nesiūlome skubėti į bibliotekas ir ieškoti šio kūrinio, nes tai daugiau mokslinis darbas, skirtas profesionalams. Mums rūpėjo „nulupti“ mokslinį šarvą ir perpasakoti, kokių įdomybių Irena sužinojo rinkdama medžiagą šiai knygai.

Temos, kuriomis dr. Irena medžiagą rinko 10 metų, labai artimos mūsų skaitytojams – mažus vaikus auginančioms šeimoms. Su docente kalbamės apie tai, kaip vaikus auklėdavo praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje.

 SENELIAI, BRANGESNI UŽ AUKSĄ

Monografijos įžangoje Irena rašo: „Nemanau būsianti įžūli, šią monografiją skirdama šviesaus atmi­nimo seneliams Domicelei ir Juozapui, nes būtent atokiame, da­bar jau bemaž išmirusiame Dūdieniškės kaime prieš kelis dešim­tmečius suvokiau tradicijos, kaip kaži ko itin svarbaus, didingo, o sykiu artimo, kasdieniško ir savo, reikšmę“.

 Irena, papasakokite, kuo ypatingi buvo jūsų seneliai, jeigu net savotiškai užprogramavo jūsų likimą – domėtis senove? 

Manau, kiekvienam vaikui didžiausia laimė yra turėti senelius. Pas senelius praleidau laiką nuo 1 iki 3 metų, nes mama turėjo grįžti į darbą. Paskui praleisdavau tik vasaras. Kaip mokslininkė, domiuosi teoriniais tradicijos aspektais, šiek tiek išmanau juos, bet kaip žmogui, kaip Irenai, tradicija yra tai, kas tradicija buvo mano bobutei ir diedukui. Nors, kaip etnologė, suprantu, kad galbūt ta tradicija buvo neteisinga.

Pavyzdžiui, mano bobutė advento metu laikydavosi pasninko, o ir Kūčių vakarienė buvo griežtai be mėsos, taip pat be pieno ir kiaušinių. Bet jos metu visuomet būdavo vyšnių želės. Iš kur mano bobutė turėjo žinoti, iš ko gaminama želatina? Sovietmečiu ji tikrai buvo gyvulinės kilmės. Aš tai žinau, bet vyšnių želė man vis tiek primena Kūčias. Ir nesvarbu, kad sulaužoma pasninko taisyklė, o tokio patiekalo nerastumėme jokiame tradicinių Kūčių valgių sąraše.

vaikyste

Irena vaikystėje

Tad ne veltui senovės Lietuvoje vyravo peršokimas „per kartą“, kaip vaikams didesnę įtaką turėjo ne tėvai, o seneliai?

Paprastai seneliai turi daugiau laiko, kantrybės ir išminties, todėl ir gali skirti daugiau dėmesio vaikams. Vis dėlto negalime suabsoliutinti. Mitas, kad senovėje VISI seneliai buvo labai geri VISIEMS anūkams. Visų pirma – ne visi vaikai galėjo turėti senelius, nes ne visos šeimos buvo trijų kartų. Mano apklausti informantai ne visi prisiminė savo senelius, o kurie prisiminė, – ne visi juos aukštino.

Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad seneliai buvo vienokie ar kitokie, – viskas priklausė nuo santykių. Beje, kaip ir dabar! Buvo šeimų, kur seneliai kukliai gyveno savo trobos gale ir padėjo auginti anūkus. Buvo šeimų, kur seneliai laikyti šeimos galvomis, nes jiems priklausė ūkis. Tuomet jie visą šeimą „statydavo ant blakstienų“ ir vadovaudavo, o santykiai buvo grįsti pagarba, bet dar daugiau – baime. Beje, kai santykiai buvo grįsti baime, tai vos seneliams nusenus ir praradus statusą (tarkime, kai dėl sveikatos atiduodavo vaikams ūkį), santykiai su jais nutrūkdavo arba net tapdavo nepagarbūs, sakydavo: „Senas, nepavys“.

Nelikdavo baimės, nelikdavo ir pagarbos.

Etnologė Rima Praspaliauskienė yra parašiusi knygą apie elgetas senojoje Lietuvoje. Atrodo neįtikėtina, bet nemažą dalį elgetų sudarė anaiptol ne luošiai ar visuomenė atstumtieji, o ubagauti išėję nusenę tėvai, kurie nepasirašydavo išimtinės sutarties ir netekdavo savo ūkio (jį perimdavo vaikai). Pasirodo, kartais pasakos apie suskilusius dubenėlius ir senatvę užpečkyje – ne iš piršto laužtos.

Vadinasi, gerus santykius verta palaikyti net ir tada, kai dar turi valdžią. Pagarba, grįsta baime, turi savybę pasibaigti. O pagarba, grįsta meile, išlieka visą laiką. Tas galioja visiems santykiams.

senovė

Dr.Irenos Stonkuvienės tyrimų tema – kokia vaikystė buvo senovėje? Vitos Jurevičienės nuotr.

Papasakokite, kas seniems žmonėms nepatinka, kalbant apie dabartinį vaikų auklėjimą?

Be abejo, kalbindama senukus dažniausiai turėdavau išklausyti apie sveikatą, apie jų dabartinį gyvenimą ir pasamprotavimus, kokie dabar vaikai blogi, o tuomet buvę geri.

Štai citatos: „Pirma kožnas vaikas buvo kaip vaikas – geras, tėvų klausė, Dievo bijojo“, „Seniau šeimos labiau sugyvendavo, niekokių barnių, pijo­kysčių nebuvo“, „Seniau blogų žmonių nebuvo, visi buvo geri, ne va­gys, sąžiningi“. Matyt, mums visiems nesvetima idealizuoti savo praeitį.

Juos labiausiai glumindavo, kad dabartiniai vaikai nieko nedirba. Juk vaikas turi dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti!

Tačiau kai įsikalbėdavome daugiau, paaiškėdavo, kad jie labai myli anūkus ir proanūkius, ir džiaugiasi, kad jiems nereikia vargti.

Kaip manote, ar šiais laikais seneliai gali turėti tokį tvirtą statusą vaiko gyvenime, kaip tada?

2010 m. su kolegėmis atlikome tyrimą „Tapatumas, kultūrinė transmisija ir nacionalinis švietimas“. Informantai buvo vienuoliktokai, jų tėvai, tėvų tėvai (vienuoliktokų seneliai) ir mokytojai. Paklausėme paprasto dalyko – kur pirmiausia ieškotumėte informacijos, jei ko nors nežinotumėte apie etninę kultūrą, apie tradiciją. Mokytojai atsakė, kad pirmiausia kreiptųsi į etninės kultūros specialistus, etnologus, tautodailininkus ir pan., taip pat ieškotų atsakymo literatūroje. Vienuoliktokų tėvai sakė, kad informacijos pirmiausia ieškotų internete (pasirodo, jie ir yra tikroji google karta) ir ją priimtų „už gryną pinigą“. Ir kaip jūs manote, kur pirmiausia informacijos ieškotų patys vienuoliktokai? Kai kurie taip pat ieškotų informacijos internete, bet šia pernelyg nepasitikėtų. Tačiau bemaž visi paklaustų… senelių, „kurie apie tai geriausiai žino“.

Juokingiausia (o gal kaip tik liūdna), kad jei seneliai nežinotų atsakymo, ar, greičiau, nepasitikėtų savo žiniomis, jie klaustų savo „mokytų“ vaikų, kurių žinios „išguglintos“.

Aš savo knygai medžiagą rinkau iš dabartinių šimtamečių, tokių nebelikę. Tačiau oi kiek daug visko žino ir dabartiniai seneliai, kuriems 60–80 metų. Jie yra aukso vertės.

Jie labai daug gali papasakoti apie senovę, nes Lietuvos kaimuose papročiai gyvi išliko gana ilgai.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Neila Ramoškienė

srtfondas

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 spalio 20 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = vienas