4 prieraišios tėvystės principas. Glėbyje – kaip lopšyje

Skaitytojų prašymu, pakvietėme sugrįžti į žurnalo puslapius trijų vaikų mamą Vilmą Grigienę, kuri kelerius metus džiugino savo straipsniais apie Bernadetos, Gerdos ir Jurgio auginimą. Šį kartą Vilma imasi prieraišiosios tėvystės temos.

Ketvirtasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Pasitelkite prisilietimą. Prisilietimas yra būtinas, kad būtų patenkintas vaiko fizinio kontakto, meilės ir šilumos, saugumo poreikis, kad vaikas jaustųsi skatinamas mokytis ir pažinti aplinką, o jo motorika (judesiai) vystytųsi optimaliai. Ypač efektyvus yra vadinamasis „oda prie odos“ kontaktas, patiriamas maitinant krūtimi, maudant, masažuojant, glostant, nešiojant vaiką ir pan. Nešiojami vaikai mažiau nerimauja ir daugiau laiko praleidžia ramiai būdraudami ir pažindami aplinką, kurioje jie gyvena, o tėvams su tokiais kūdikiais tiesiog ramu ir smagu būti kartu. Kai vaikas yra šalia jūsų nuolatos, jūs turite galimybę jį pažinti, o vaikas išmoksta būti patenkintas ir pasitikėti tėvais. Apsikabinę, prisiglaudę, patapšnoję per petį, pasiritinėję ar imtynes pažaidę taip pat kuriame saugų ryšį su vyresniais vaikais.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)

Pamenu vieną žaidimą, kurį žaisdavome būdami vaikai. Ne mažamečiai, šiek tiek vėliau, bet vis tiek dar vaikai. Žaidimas vadinosi „Ali Baba“. Manau, kad daugelis mano amžiaus žmonių jį prisimena, nes kiemuose „Ali Baba/čevo sluga“ aidėdavo nuolat. Labiausiai šiame žaidime mane jaudindavo tai, kad reikia susikibti rankomis ir tvirtai laikytis. Laikytis taip, kad bėgantis kitos komandos žaidėjas nesugebėtų pramušti mūsų grandinės. O ir pačiai bėgti ir mestis į priešais stovinčius susikibusius draugus būdavo smagu. Dabar suprantu, kad tai, kas šiame žaidime man be galo patikdavo, buvo prisilietimai. Teisėti, legalūs prisilietimai. Suprantu ir tai, kaip man jų tuomet trūko. Tiesiog tokia santūri, kone sterili buvo aplinka, kurioje aš augau. O ir visoje visuomenėje, manau, nuotaikos vyravo panašios: standžiai suvystyti kūdikiai buvo vežiojami vežimėliuose, vaikščioti mokėmės sukdami ratus maniežuose, apie atsliūkinimą pas tėvus į lovą paryčiais nebūtume nė pagalvoję, o smagios ristynės ant grindų su mama ar tėčiu būtų nurašytos kaip paprasčiausia kvailystė. Galbūt kitiems buvo kitaip, bet man to kūniško kontakto, leidžiančio visa esybe pajusti, kad esi čia, dabar, esi mylimas ir saugus, vaikystėje labai trūko.

Panešiok

Iš tiesų visi vaikai yra skirtingi ir prisilietimų vieniems reikia daugiau, kitiems – mažiau, vieniems – vienokių, kitiems – kitokių. Trimetis Jurgis į kiekvieną atsitiktinį prisilietimą reaguoja dygiai it koks paauglys, bet panešiojimo jam reikia kaip oro. „Padėk mane!“ – rėkia visa gerkle, kai besiožiuojantį imu ir nunešu tolyn nuo neleistino susidomėjimo objekto. Tačiau vos tik pastatau ant žemės, subliūva it skerdžiamas: „Panešiok!“ Mat nešiojimas jį ramina geriau nei melisų arbata prieš miegą. O darželyje, jau linksmai nustraksėjęs į grupę, netikėtai grįžta atgal. „Tu juk manęs dar nepanešiojai,“ – primena ir jaukiai įsitaiso ant rankų. Nešioju. Tris žingsnius pirmyn ir tris atgal. Ritualui pasibaigus nusliuogia žemėn ir vėl nustraksi neatsigręždamas.

Aš nevengiau vežimėlio it maro ir nesitikėjau, kad vaikus man pavyks išauginti be jo. Bet ir nešiojau visus tris labai daug. Bernadetą nešiojau todėl, kad vežimėlyje ji paprasčiausiai negulėdavo, Gerdą – nes buvau ką tik atradusi nuostabiąsias vaikjuostes ir kelias pasisiuvusi pati, Jurgį – nes man buvo tiesiog smagu jį nešioti. Dabar jo nešti, kai einame pasivaikščioti, jau nebereikia. Jis mielai pats eina, bėga, šokinėja, tik pavargęs ryžtingai užstoja man kelią ir tiesia rankas į viršų. Dažniausiai susitariame – aš jį truputėlį panešu, o toliau kliūtis bando įveikti savarankiškai. O mergaitės ant rankų nebesiprašo jau seniai. Kai esi pakankamai didelis, būti nešamam paprasčiausiai nepatogu: tirpsta kojos, visur spaudžia, nėra kaip patogiai įsitaisyti. Todėl tikėtis, kad vaikai prie nešiojimo pripras ir patys nevaikščios iki pilnametystės yra paprasčiausiai naivu. Gerai pagalvojus, taip gyventi tikriausiai būtų visai įdomu. Mamos raumenys gautų darbo nemokamai, be jokių brangių sporto salių ir treniruoklių, o vaikai neišsibarstytų kelyje it žirniai, ir nubalnotų kelių bei nosių būtų kur kas mažiau.

Pasigrumkim

Bernadetos nešioti jau seniai nebereikia. Tiesa, kartais užsikaria tėtei ant sprando, bet, kaip sako Mindaugas, visos moterys tokį įgūdį privalo turėti. Užtat jai be galo patinka grumtis. Grumiasi taip, tarsi norėtų pajusti savo kūno ribas. Įtariu, kad ir muštynės su Gerda dažniausiai kyla dėl begalinio vyresniosios noro fiziškai prie ko nors liestis. Kartą, kai nuolatinės imtynės ir riksmai mus buvo visiškai išvedę iš kantrybės, o prašymai liautis kaip koks šuns balsas į dangų nėjo, Mindaugas ėmė ir įvedė namų taisyklę: muštis galima, bet tik ringe. Tik taip, kaip imasi profesionalūs sportininkai. Tuoj pat buvo surastas „ringas“ – gana didelė, sena, nebenaudojama anklodė, o piktos muštynės virto smagiomis ristynėmis. Vaikai net spiegė iš džiaugsmo, o Bernadeta kviesdavo į „ringą“ visus iš eilės, net ir mums, tėvams, teko ne kartą išmėginti jėgas. Dabar ringu tapo mūsų šeimyninė lova, o į žaidimą yra įtraukiamas ir naujas šeimos „kūdikis“ – keturių mėnesių kalytė Gilė, su kuria labiausiai mėgsta grumtis Jurgis. Oho, kaip grumiasi, net dulkės rūksta. Tik aš niekaip nesuprantu, ar tas šuo šventas, ar šiaip geros širdies, nes aš jau seniai tokių grumtynių būčiau neištvėrusi ir gerokai grybštelėjusi mažajam riteriui. O ji – nieko, jei ir duoda grąžos, tai švelniai lyg kokia mama.

Jei Bernadetą apima isterija, jau žinau, ką reikia daryti. Imu į glėbį ir, jei tik turiu ūpo ir jėgų, paverčiu viską smagiomis grumtynėmis. „Neišsivaduosi,“ – sakau žvaliai ir laikau stipriai, kaip tik įstengiu, o ji spurda it patrakusi. Iš pradžių piktai, paskui rimtai, o vėliau – vos besulaikydama juoką. Kartą, kai taip nutiko viešoje vietoje – vaikų darželyje – aplinkui ėmė būriuotis vaikai. Aš belaikydama vis stengiausi Bernadetą pakutenti, ji net iš kailio nėrėsi, bandydama išsivaduoti iš mano glėbio, o vaikai garsiai palaikė tai Bernadetą, tai mane ir rikiavosi į eilę prašydami, kad, paleidusi Bernadetą, pasigrumčiau su jais. Oje, kiek darbo turėjau! Užtat mano dukružė buvo patenkinta iki ausų. Pyktis išgaravo it dūmas. Čia buvo, čia nėra.

Pakutenk

O štai Gerdai nereikia nei grumtynių, nei nešiojimo. Žinoma, pasigrumti jai patinka, ir iki vonios apsimiegojusią iš ryto kartais nunešu, bet dažniausiai ji prašo pakutenti. Ir raičiojamės abi ant lovos, laukdamos, kol Bernadeta su Jurgiu nusipraus. Nesuprantu, kaip tokie žaidimai gali patikti, bet Gerda visada tiksliai žino, ko nori. Ir turiu kutenti: tai nugarytę, tai kojytę, tai pilvą, tai šen, tai ten. Dar vienas mėgstamas jos žaidimas – „dramblių masažas“. Pasiguldau ant kelių vaiką taip, kad galėčiau masažuoti nugarą, ir pradedame. Iš pradžių per „kelią“ (nugarą) eina drambliai – kumščiais švelniai dunksiu abipus stuburo. Paskui dramblius žygiuoja drambliukai – duksiu tankiau. Po dramblių keliu traukia žąsys – švelniai žnaibau. Po žąsų eina žąsiukai, šliaužia gyvatės, bėga skruzdėliukai ir taip toliau. Prisigalvojame begales gyvūnų ir jų ėjimo variantų. O paskui imame žaisti sumuštinį. Pajutę, kad ant lovos vyksta kažkas be galo įdomaus, iš vonios atbėga ir Bernadeta su Jurgiu. Taigi tiesiame vieną riekę duonos (Gerdą) ant paklodės ir pradedame: braukiamaisiais judesiais užtepame sviesto, švelniais delnų prispaudimais uždedame pomidoro, agurko griežinėlius, sūrį, pirštų barbenimu apibarstome prieskoniais ir kutendami suvalgome. Gerda kvatoja, o ant paklodės savo eilės jau laukia kita duonos riekutė – it kareivėlis išsitiesęs Jurgis.

Kai Gerdai negera, kai pyksta, kai jaučiasi įskaudinta ar atstumta, jai reikia stipriai apsikabinti, prisiglausti ir išsiverkti ant peties tikrąja šio žodžio prasme. Man smagu, nes viskas su ja būna paprasta ir aišku. Prisiglaudė, išsiverkė, nusišluostė ašaras ir nuėjo. Ech, kad visi vaikai tokie būtų! Nors… gerai, kad jie skirtingi, juk kuo labiau skirtingi, tuo įdomiau juos auginti.

Pakasyk nugarytę

Taip jau pasisuko mano gyvenimas, kad dabar tenka dirbti ne tik su savais, bet ir su svetimais vaikais. O dirbdama, kaip ir augindama savuosius, stebiu vieną įdomų fenomeną. Prieš keliaudami į sapnų karalystę, kone visi vaikai prašo pakasyti nugarytę. Kartais tai reiškia tikrą pakasymą, kartais – tiesiog paglostymą, bet prisilietimas prie nugaros kažkaip juos nuramina. „Paglostyk nugarytę,“ – prašo jau kone snaudžianti Gerda. „Pliką,“ – patikslina, kad kartais neimčiau glostyti per marškinėlius. O aš bandau rasti patogią pozą, kad galėčiau glostyti taip, kaip jai patinka labiausiai – nenutrūkstančiais ratais nuo viršaus iki apačios. Patikėkite, tai ne taip jau lengva, ypač, jei glostyti tenka ilgiau. Tik vienas Jurgis nugaros glostymo prieš miegą kratosi. Jam labiau patinka, kai tiesiog palaikau už rankytės.

Taip ir gyvename laikydamiesi už rankų, ritinėdamiesi, glaustydamiesi ir kutendamiesi. Bernadeta vis prašo leidimo sušukuoti man plaukus, o kai sutinku, prie Bernadetos net virpėdama iš nekantrumo prisijungia pas mus viešinti kaimynų mergaitė. Šukuoja abi, nardina į plaukus rankas, pina kasas, suka kuodelius ir vėl šukuoja iš naujo. Aš mėgaujuosi, nors jau turėčiau eiti nukaisti pietums verdančias bulves. Nuostabūs tie prisilietimai. Kartais galvoju, ar tik nebus čia kompensacija už tą vaikystėje patirtą nepriteklių? Stengiuosi įdėmiai žiūrėti, kad pastebėčiau ženklus, kai tų prisilietimų vaikams jau bus per daug. Stengiuosi duoti tiek, kiek jiems reikia, tiek, kiek jie prašo, tiek, kiek galiu aš pati. Ir tada visiems būna smagu.

Su meile mama Vilma

„Mamos žurnalas“

 

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 + = septyni