Vienos dienos fotoistorija: 42 apsikabinimai ir 22 labanakt

Galima šprotėt iš laimės

Galima išprotėt iš laimės

Fotografės Laimos Druknerytės kuriamos fotoistorijos – gera idėja, jei mėgstate reportažinę fotografiją, o išsidraikę vaiko plaukai ir ledais ištepta nosis sukelia daugiau prisiminimų, nei dailiai supozuota šypsena tarp studijos dekoracijų.

Šio numerio fotosvečiai – vilniečiai Agnė ir Gintas Vaičikauskai bei jų linksmoji trijulė: Kipras (7 m.), Simas (5 m.) ir Mėta (3 m.).

Trumpas šeimos prisistatymas (rašo mama): „Tėtis – radijo ir televizijos laidų, renginių, vestuvių vedėjas. Hobis – dangaus kūnų stebėjimas per teleskopą. Mama – radijo reklamos ekspertė. Ilgą laiką nedirbau, auginau vaikus. Tai buvo pats prasmingiausias laikas gyvenime. Bet eiti į darbą irgi labai smagu. Kai anksčiau darbas buvo vargas, dabar – tikra šventė ir poilsis. Hobis – fotografija, floristika.

Kipras tik šiais metais pradės lankyti mokyklą. Visi laukiame susikaupę, kaip bus. Bandėme iš Kipro padaryti profesionalų ledo ritulininką… Nepavyko. Jis užuot mokęsis čiuožimo, treneriui pateikdavo tiek klausimų, kad… nutarėme, jog bus žurnalistas. Kipras iš visų vaikų klausinėj daugiausia, klausimai dažniausiai būna filosofinio pobūdžio. Kipras – taupukas, vis kažką taupo, renka (akmenis, korteles, lego knygeles).

Simas yra jausmų žmogus. Jau dabar turi draugę darželyje – Mildutę. Simukas labai dėmesingas, visada pastebi ir pasako komplimentą, jeigu mama būna pasipuošusi ar pakeitusi šukuoseną. Jeigu kompanijoje atsiranda moteris, Simukas akimirksniu įsimyli ir jau sėdi tą merginą apsikabinęs. Dar praėjusią savaitę stebėjau idealų vaizdą, kaip Simas sesei Mėtai nuo akių už ausyčių užkiša plaukus, kad jai netrukdytų spalvinant.

Mėta – mažoji sesė, viskas sukasi aplink ją. Berniukai supranta, kad ji mažytė ir labai ožiuota. Ją užjaučia, užstoja, kantriai paaiškina, kai reikia. Šiandien buvome pas akių gydytoją pasitikrinti profilaktiškai, tai kai man nepavyko Mėtos pasodinti prie akių tikrinimo aparato, sėdo broliui Kiprui ant kelių, jis aiškino, ką daryti, ir ji jo klausė. Mūsų Mėta tik dabar pradeda domėtis lėlėmis, žaisti „namus“, bet vis tiek dažniausiai žaidžia berniukiškus žaidimus – eina aplink namus apsiginklavusi šviečiančia liemene, su ginklu rankoje (žaidžia su broliais saugumo agentus).

Labiausiai mūsų vaikai mėgsta leistis į nuotykius – po smagios išvykos iš namų visada pasako: „Oho, smagi dienelė buvo“. Jie čigoniukai, patinka bastytis ir kuo mažiau sėdėti namuose.

laimafoto 094

Fotografė Laima Druknerytė, www.laimafoto.lt

Aš visada vaikų paklausiu, ar mane myli ir ar mylės amžinai. Man pats baisiausias dalykas, kai vaikai užauga ir susvetimėja su mamomis, joms neskambina. Kai vaikai pasako, kad myli, perklausiu, ar visą gyvenimą mylėsi? Žinoma, jie sako, taip – labai tikiuosi, kad mes taip artimai ir meiliai bendrausime, kaip kad dabar, nes apsikabinimai ir bučiniai yra mūsų dienos esmė. Ryte atsisveikindami darželyje apsikabiname, pasibučiuojame, Simas, be to, dar iki šiol turi mojuoti per langą atsisveikindamas. Mėta irgi sako grupėje: pabučiuok, atkabink (būtent, atkabink, nes apkabink dar neištaria). Vakare prieš miegą būtinai turiu kiekvieną lovoje apkabinti, pabučiuoti ir išklausyti. Atsisveikiname. Išeinu iš kambario. Tėtis paskaito pasaką, visus išbučiuoja. Tada dar kokius 2–3 kartus turiu pakartoti „procedūrą“ su pabučiavimais ir apkabinimais.

Fotografės Laimos prisiminimas po fotosesijos: „Sėdi Mėta prie laukujų durų ryte patempusi lūpą. Klausiu jos, kas atsitiko? Kūkčiodama atsako: „Tėtis išėjo į darbą, o aš nespėjau jo apkabinti ir pabučiuoti“. Vis dėlto tėtis grįžta bučkiui, nes kasdienybės rokenrole kažkur pradingo batai, o be jų į darbą ne kažkaip. Tėtis Gintas stipriai stipriai apkabina Mėtą, po penkis kartus Simą, Kiprą, prabėgomis pakšteli į skruostą mamai ir atsidūsta: „Nenoriu šiandien į darbą! Noriu būti su Jumis!“. Visi prižada atvažiuoti pasiimti tėčio iš darbo anksčiau, nes apie pietus jau bus jo kaip reikiant pasiilgę.

Na o dienai baigiantis, vaikų kambaryje, laukiant paskutinių kadrų, Kipras sako: „Tu, Laima, jau važiuok… Čia pas mus viskas tęsis dar ilgai. Dar kokie keturiasdešimt du apsikabinimai ir dvidešimt du labanakt. Ir taip kokius keturis sykius, o paskui – vėl iš naujo“.

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + vienas =