Kodėl naujagimį patariama guldyti ant spalvotų patalėlių

Tik ką gimęs vaikelis yra kaip jautriausia pojūčių sistema – jis jau pasiruošęs žiūrėti, klausytis, justi begalinę aplinkos įvairovę. Netingėkime tuos pojūčius lavinti. Konsultuoja psichologė Elena Mickevičienė

naujagimių pojūčiai

Dovilės Linkuvienės nuotr.

Mūsų pojūčiai

Visa informacija apie mus supantį pasaulį ateina per mūsų sensorinę sistemą. Amerikiečių psichiatras Ericas Berne tvirtina, kad žmogaus psichiką stabilią ir sveiką palaiko stimulai.

Kadangi daug sensorinių procesų vyksta centrinėje nervų sistemoje, pasąmonės lygiu, mes ne visada tai suvokiame.

Dauguma žino skonio, uoslės, regos, klausos, lytėjimo pojūčius, kurie padeda gauti informaciją ir priimti sprendimus. Vis dėlto dalis mūsų neįsivaizduoja, kad centrinė nervų sistema jaučia ir judesį, gravitacinę jėgą, kūno padėtį. Kai tik akys suseka regėjimo informaciją ir persiunčia ją į smegenis interpretuoti, visos sensorinės sistemos susirenka smegenų suvoktą informaciją. Pavyzdžiui, ląstelės odoje siunčia informaciją apie prisilietimą, skausmą, temperatūrą, spaudimą. Vidinė ausis atskleidžia judesį ir galvos pozicijos pasikeitimą. Raumenys, sausgyslės ir sąnariai daro įtaką kūno judesiams, pozos pasikeitimams. Ne vienas eksperimentas parodė, kad žmogus, negaunamas jokių stimulų, pvz., kuriam užkišamos ausys, uždengiamos akys, neleidžiama nieko liesti, greitai pasijunta ne šio pasaulio gyventoju, praranda laiko suvokimą, mintys tampa nekontroliuojamos, nukenčia dėmesio koncentracija, jis tampa nesaugus, piktas ir sutrikęs, pradeda jausti nenugalimą patyrimų alkį. Žinoma, žmonėms reikia ne šiaip stimulų, bet tų, kurie skatintų jų intelekto veiklą.

Taigi sensorinę integraciją būtų galima pavadinti geriausiu pojūčių apdorojimu ir teisinga motorine reakcija, norint atlikti pageidaujamą veiksmą.

Svarbiausias vaidmuo čia tenka smegenų kamienui, apdorojančiam pagrindinių suvokimo sričių – vestibiuliarinės, proprioceptinės bei taktilinės – informaciją. Šios trys pagrindinės sensorinės sistemos, jei jos normaliai veikia ir jungia į visumą informaciją, sudaro vaiko raidos pagrindą.

Naujagimio pojūčiai

Ką tik gimęs vaikutis jau pasiruošęs žiūrėti, klausytis, justi begalinę aplinkos įvairovę. Nuo pat pirmos gyvenimo dienos jis turi gebėjimų, pasitelkdamas pojūčius ir emocijas, bendrauti su aplinka. Labai svarbu pažinti visus naujagimio pojūčius, nes per juos vaikelis atranda ryšį su savo tėvais ir jį supančia aplinka. Pirmąjį mėnesį kūdikiui svarbiausia susivokti, kaip veikia jo organizmo fiziologinės sistemos (maitinimasis, tuštinimasis, raumenų darbas, kvėpavimas, balsas ir t. t.), ir susipažinti su aplinka (garsais, kvapais, vaizdais, skonio ir lytėjimo išgyvenimais). Didžiausias pagalbininkas šiuo laikotarpiu turi būti motina: maitinti, myluoti, sūpuoti, dainuoti, nešioti, kalbėtis ir leisti pabūti vienumoje.

Kasdienis bendravimas su vaiku stiprina tarpusavio ryšį, tobulėja pojūčiai, vaikas jaučiasi mylimas, saugus ir ramus. Žinoma, per pirmą gyvenimo mėnesį vaikelį turi supti ramūs garsai, ramybė, švelnios spalvos bei neutralūs kvapai. Tiesa, nereikia pamiršti, kad jau augdamas mamos pilvelyje vaikelis girdi aplinkinius garsus, šešėlius, judesius, taip kuriasi pirmasis bendravimas, tarpusavio ryšys. Manoma, kad kuo daugiau lavinsime įvairius vaikelio pojūčius, tuo mažiau baimės jis patirs ateityje.

Žinoma, sveikas vaikas gali matyti, girdėti, užuosti kvapą, skirti skonį, bet aukštas pojūčių organų išsivystymo lygis ir tam tikras jų susiskirstymas galimas tik specialiai treniruojantis. Normalios raidos vaikų pojūčių sistema vystosi įprastų vaikystės užsiėmimų metu, parenkant kuo įvairesnius žaidimus ir priemones. O štai vaikų su negalia pojūčiai ir suvokimai nesivysto taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Vaikus su negalia reikia išmokyti apžiūrinėti, čiupinėti, klausytis, stebėti…

Norint lavinti ir turtinti vaiko patyrimą, pirmiausia reikia derinti vaizdinius ir žodinius mokymo metodus: būtina taikyti mėgdžiojimo pavyzdį, gestų instrukciją, bendrus vaiko ir suaugusiojo veiksmus. Visi užsiėmimai, susiję su pojūčių lavinimu, turi būti kaip žaidimas. Juk kiekvienam vaikui žaidimas yra pagrindinė veikla, kai jis įgyja tam tikrų įgūdžių, lavina psichinius procesus, susipažįsta su įvairiais pojūčiais, aplinka.

Keletas patarimų, kaip lavinti specialiųjų poreikių vaikų pojūčius –sensomotorinę sistemą:

1. Pradėti reikia nuo paprastų žaidimų, palaipsniui juos sunkinant.

2. Kiekviename žaidime turi dalyvauti suaugęs žmogus, parodyti veiksmus, stebėti atlikimą, saugoti nuo traumų.

3. Kiekvienas žaidimas turi turėti tikslą, o žaidimo užduotys turi padėti jo siekti.

4. Žaidimų užduotys turi būti įveikiamos ir suprantamos, tačiau kartu turi turėti sudėtingumo elementų: vaikas turi stengtis ir įdėti šiek tiek savo pastangų.

5. Žaidimų medžiaga turi būti patraukli, spalvota, įdomi, skambanti ir švytinti.

6. Žaidimai ugdo ir bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžius.

Ugdykite skirtingus vaiko pojūčius

Lavinkite klausą: vaikus domina viskas, kas skamba: varpelis, būgnas, metalofonas, natūrali ir klasikinė muzika. Tinkamai parinktas muzikos kūrinys padeda vaikui atsipalaiduoti, pagerina nuotaiką, veikia kaip iškrova, praturtina emocijas, skatina dainuoti ir šnekėti, lavina klausą bei girdimąją atmintį. Pirmuosius mėnesius patartina kuo daugiau dainuoti ir niūniuoti, tai daryti įvairiu tempu, garsu ir ritmu, skirtinga intonacija, priderinant judesius. Viską daryti reikia su saiku ir atsargiai, subtiliai ir ramiai, kad vaikelis nepatirtų staigių pasikeitimų ir neišsigąstų.

Bendraudami su vaikeliu, būtinai žiūrėkite į akis – tai tvirtina ryšį ir suteikia labai daug informacijos. Atidžiai klausykitės kūdikio tariamų garsų, juos kartokite – kalbėkitės ne tik savo, bet ir jo kalba. Manoma, kad kalbėjimas aukštu paplonintu balsu vaikelį skatina atsakyti, jis jaučiasi saugus ir linksmas. Kai yra kalbinamas žemesniu balsu, jis ramus ir patenkintas. Naudokite čiužančius maišelius, varpelius, kad vaikelis ieškotų sklindančio garso, pabandykite kartu su juo patekti į garsų pasaulį: kas čia ošia? Ką girdi? Laikroduką, paukštelį ar dundulį? Kas ūžia? Automobilis. Kas rėkia? Kas loja? ir t.t. Supažindinkite su įvairiais garsais…

Lavinkite regą: ką tik gimęs kūdikėlis gali atskirti šviesą nuo tamsos. Jis mato labai savitai. Pirmąsias 2-3 gyvenimo savaites mažylis beveik nekontaktuoja su išoriniu pasauliu. Jis pradeda fiksuoti žvilgsnį ties 15-25 cm esančiais daiktais, tačiau nemato atskirų detalių. Todėl patartina kabinti virš galvytės kuo įvairesnių spalvų ir dydžių objektus (tai gali būti žaisliukai, gėlių žiedai, kiti daiktai, kurie yra saugūs). Manipuliuoti žaisliuku reikia ramiai ir tam tikrais žingsneliais, pvz., pirmiausia žaislą judinti skersai kūdikio regėjimo lauko, kol šis jį pastebi ir seka akimis.

Vėliau mėginti žaislus judinti išilgai mažylio regėjimo lauko. Dar vėliau – ratu ar keičiant judėjimo kryptį. Vienu metu kabinkite ne daugiau nei 1-2 objektus, juos keiskite kitais, kad nenusibostų.

Nuo trečios gyvenimo savaitės kūdikis pradeda stebėti pasaulį. Todėl patartina, kad vaikelį suptų įvairiaspalviai skirtingų formų ir dydžių daiktai.

Patartina guldyti ant spalvingų patalėlių, sensorinių kilimėlių, lovelių neapraišioti, kad vaikelis laisvai stebėtų aplinką. Sulaukęs vieno ar dviejų mėnesių, kūdikis pažįsta artimųjų veidus ir džiugiai reaguoja jiems pasirodžius; geriausiai jis atpažįsta savo motinos veidą. Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbu rodyti kuo daugiau mimikų, emocijas palydėti atitinkama veido išraiška. Dviejų-keturių mėnesių mažylis pats ieško žaislo akimis, pastebi daiktus, esančius už kelių metrų. Raudoną spalvą vaikas pradeda matyti irgi tik ketvirto mėnesio pabaigoje. Svarbu paminėti ir tai, kad kabantys virš galvelės žaislai lavina dėmesio sukaupimą, ramina ir lavina vaikelio regą. Žaidžiant galima naudoti skėtį (išskleisti ryškų skėtį vaikui virš galvos ir kartu su vaiku sukti), žvakutę (stebėti degančią liepsną), skarelę (spalvota skarelė užmetama vaikeliui ant veido ir švelniai nutraukiama), veidrodėlį (pakviesti saulės zuikutį ir jį gaudyti), muilo burbulus ir kt.

Lavinkite skonį: kiekvienas žmogus yra išsiugdęs savo skonį, turi savo mėgstamą patiekalą, maisto produktą. Tačiau beveik visi mes jaučiame, kada sūru, saldu, kartu ir rūgštu. Tai gyvenimo norma. Skonio pojūtis dažniausiai lavinamas su maisto produktais, prieskoniais, poruojant keturis pagrindinius skonius. Iškart galima pasiūlyti ne daugiau nei du skonius (sūru, saldu, kartu ir rūgštu), reikia daryti pauzes. Žaislus, kuriuos vaikas mielai kiša į burną, galima įtrinti įvairiais prieskoniais. Jaučiamą skonį patartina apibūdinti pasitelkiant kuo turtingesnę kalbą ir veido mimiką. Nebijokite, jei vaikelis norės paragauti žemės, šakelių (vyšnių, serbentų ir kt.), kitų natūralių produktų.

Lavinkite uoslę: naujagimio uoslė išlavėja labai anksti. Jau trečią dieną jis atskiria savo motiną pagal kvapą – pienelio kvapą. Todėl patartina mamytėms kvepalus naudoti kuo rečiau – juk uoslė turi didelės reikšmės aplinkos suvokimui. Žinoma, leiskite kūdikiui susipažinti su kuo įvairesniais natūraliais kvapais: duokite pauostyti duonos riekę, vaisių, kitų maisto produktų, leiskite pauostyti gėlę ar šviežiai nupjautą žolę ar žemę. Patartina derinti malonius ir nemalonius kvapus.

Lavinkite lytėjimą: odos ir sąlyčio jautrumas atsiranda dar kūdikiui būnant įsčiose. Pirmosiomis dienomis vaikelis suvokia aplinką per lytėjimą. Jis labai jautrus temperatūrai, skausmui, švelnumui ar šiurkštumui. Todėl labai svarbu parinkti švelnius drabužėlius, maudant neišgąsdinti netinkama vandens temperatūra. Motinos lietimas vaikeliui yra pats svarbiausias. Tyrimai su žinduolių jaunikliais atskleidė, kad be motinos prisilietimų ir jų teikiamos stimuliacijos jie neišgyvena. Todėl patartina kuo daugiau glostyti vaikelį, negailėti bučinių (tai meilės išraiška, motinos kalba ir savotiškas masažas).

Patartina vaikelius kutenti, liesti rankutes, veidelį šiltu ar vėsesniu, švelniu ar šiurkštesniu audiniu, minkštu ar kietesniu daiktu. Plokite katučių kūdikio rankutėmis, žaiskite pirštukų žaidimus. Nuo 1,5 iki 2,5 metų vaikas žaidžia su sagomis, žirniais ir pan., dažnai keldamas pavojų savo sveikatai. Taip jis pajunta, kad pasaulis dalomas ir susideda iš vis smulkesnių dalių. Tam gali būti parinkti specialūs pratimai: užveriant ant siūlo stambesnių ar smulkesnių daiktų (makaronai, sagos, kaštonai ir pan.), išrenkant ir surenkant modelius iš konstruktoriaus detalių (tai vaikui padeda ne tik suvokti vientiso daikto dalijimąsi į detales, bet ir pamatyti, kaip šios dalys sudaro vientisą daiktą).

Parinkite vaikeliui įvairios formos ir tekstūros žaislų, kramtukų, lavinančių pirštų įgūdžius ir rankų bei akių koordinaciją, traukite kartu įvairios faktūros mazgais surištas juostas, leiskite vaikučiui basomis kojelėmis pavaikščioti ant maišelių su pupelėmis, žirniais, kruopomis. Žaiskite su vandeniu, smėliu, moliu, sniegu. Reikia atkreipti dėmesį, kad vieni veiksmai vaikeliui gali nepatikti, jį erzinti, kiti – suteikti malonumo. Atsižvelkite į vaiko norus.

Lavinkite pusiausvyrą: vaikai save suvokia, jaučia per judesius. Ankstyvajame amžiuje labai svarbu vaiko laisvas judėjimas, pusiausvyra.

Manoma, kad, nepakankamai lavinant šiuos pojūčius, gali išsivystyti disleksija. Todėl patartina laikant ant rankų kelių mėnesių kūdikį ramiai sukioti įvairiomis kryptimis ir taip padėti jam vystyti pusiausvyrą ir išsiugdyti erdvės suvokimą. Nešiokite po kambarius vaikelį nugara prispaudę prie savęs, kad jis galėtų stebėti aplinką ir pajusti judėjimo malonumą. Svarbu, kad nuo 1 iki 4 metukų vaikelis judėtų kuo daugiau, didelis dėmesys turi būti skiriamas stambiajai motorikai. Būtent dėl judėjimo ir jo lemtos stiprios plaučių ventiliacijos kraujas aprūpinamas deguonimi, būtinu toms galvos smegenų ląstelėms, kurios dalyvauja vystantis visoms psichikos funkcijoms. Visi auklėjimo būdai ir metodai, ribojantys vaiko judesių laisvę, yra tiesiog nusikaltimas jo natūraliam vystymuisi. Taigi nejudrus gyvenimo būdas, būdingas daugeliui šiuolaikinių šeimų (laiko leidimas prie televizoriaus) daro žalą vaiko vystymuisi.

Baigdama norėčiau padrąsinti tėvelius prisiminti savo vaikystę, pabūti vaikeliu, jo draugu, keliauti kartu vaizduotės ir stebuklų, kuriais tiki vaikai, keliu. Žinoma, bendraudami su savo vaikeliu, visuomet stebėkite, ar jis nepavargo. Prisiminkite, kad mažyliui irgi reikia šiek tiek pabūti vienam.

Prisiderinkite prie vaiko siūlomo bendravimo ritmo ir leiskite laiką maloniai bei naudingai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 1