Kodėl suglebęs? Apie raumenų tonusą

tonusas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Kas yra tas raumenų tonusas ir kodėl kūdikiams ši savaime suprantama kūno funkcija taip sureikšminama? Apie tai kalbamės su vaikų neurologe med. dr. Jurgita Grikiniene.

Raumenų tonusu medicinoje vadinamas nevalingas raumenų įtempimas. Raumenų tonusas arba įtempimas reikalingas išlaikyti kūnui tam tikroje padėtyje, pvz., sėdėti tiesia nugara, pakelta galva. Taip pat raumenų įtempimas (arba tonusas) būtinas atlikti tikslingus judesius, pvz., pakelti ranką, atsitūpti, atsistoti. Tada vienų raumenų įsitempimas (arba tonusas) sumažėja ir raumuo pailgėja, kitų raumenų tonusas padidėja, jie susitraukia ir sutrumpėja.

Dėl šių kitimų galime atlikti tikslius judesius. Visi žmonės turi vienokį ar kitokį tonusą.

Normaliu raumenų tonusu laikomas toks raumenų įtempimas, kuris užtikriną gerą motorinę raidą, normalią pozą ir pilnaverčius judesius.

Tonusą valdo smegenys

Raumenų tonusą valdo žmogaus smegenys. Jos nuolatos siunčia signalus („įsakymus“) kiekvienam raumeniui, tiek ramybėje, tiek atliekant judesius. Tie signalai nukeliauja dėl nervų – jie lyg elektros laidai nuo „energijos generatoriaus“ (smegenų) iki „lemputės“ (raumenų). Sutrikus bet kuriai šios iš tiesų labai sudėtingos grandinės grandžiai, sutrinka ir raumenų tonusas. Priklausomai nuo ligos, raumenų tonusas gali būti pernelyg didelis, pernelyg žemas arba nestabilus ir kintantis. Dažniausiai tai būna susiję ir su sutrikusia vaiko motorine raida. Todėl raumenų tonusas yra vienas iš svarbių ir informatyvių sutrikusios smegenų, nervų ar raumenų veiklos požymių, nes tik sveikos smegenys, sveiki nervai ir sveiki raumenys sugeba palaikyti normalų raumenų įsitempimą ir užtikrinti tobulus mūsų judesius ir gražią pozą.

Kaip nustatyti, ar tonusas geras

Raumenų tonusą gydytojai nustato tikrindami pasyvų raumenų pasipriešinimą greitam galūnės judesiui – lenkimui ir tiesimui. Dauguma buvusių pas neurologą matė, kaip jis greitais judesiai lankstė jūsų vaikučio kojytes ir rankytes, kad pajustų ir suprastų raumenų pasipriešinimo jėgą, o kitaip tariant – raumenų tonusą. Patyręs gydytojas žino, koks tonusas yra normalus atitinkamo amžiaus vaikui. Geriausiai tai žino vaikų neurologai.

Tačiau šis metodas nėra vienintelis raumenų tonusui įvertinti. Raumenų tonusas atsispindi ir vaiko (o taip pat ir suaugusiojo) padėtyje ir judesiuose.

Kartais gydytojui trumpo vienkartinio vizito metu gali būti sunku įvertinti vaiko raumenų tonusą lankstant jo galūnes, nes tai gali būti apgaulinga ir netikslu, jei vaikas verkia (tada padidėja raumenų tonusas, vaikas būna įsitempęs, priešinasi) arba atvirkščiai – jei vaikutis yra vos tik pabudęs iš miego (mieguisto vaiko raumenų tonusas yra mažesnis, jis gali atrodyti glebus, pernelyg atsipalaidavęs).

Taigi raumenų įtempimą (tonusą) galime pajusti stebėdami ar laikydami kūdikį įvairiose padėtyse – paėmus už pažastų (esant žemam raumenų tonusui galva lyg „paskęsta“), sodinant ir pasodinus, „pakabinus“ pilvuku ant savo rankos.

Didesnių vaikų (o taip pat ir suaugusiųjų) raumenų tonusą galima net „pamatyti“, stebint, kaip jie sėdi, kaip eina, kaip stovi, kaip juda. Pastebėkite, vienas žmogus eina tiesus kaip styga, tiesus atsisėda, tiesus sėdi. Kitas įsliūkina, o atsisėdęs susmunka. Akivaizdu, kad pirmojo tonusas aukštesnis, o antrojo – žemesnis. Turbūt tokie jie buvo ir vaikystėje. Jų judesiai nesutrikę, jie sveiki, abu jie, mediciniškai kalbant, normos variantai.

Geriausiai pamatys gydytojas

Ar mama pati gali pasitikrinti, koks jos kūdikio raumenų tonusas – per didelis ar per mažas? Vargu, nebent ji yra gydytoja vaikų neurologė. Bet ir šiuo atveju tai nebus labai objektyvu, nes vaikas juk savas, gali nugalėti pasąmoningas noras nematyti problemos arba padidėjęs nerimas matyti sutrikimus ten, kur jų nėra. Taigi mama įvertinti raumenų tonusą ir nustatyti jo sutrikimą paprastai pati negali. Tai geriausiai gali padaryti gydytojas vaikų neurologas, todėl iškilus kokiai nors abejonei, tikrai verta pasikonsultuoti su šiuo specialistu.

Ar problema ne išpūsta?

Raumenų tonusas yra viena iš galybės žmogaus kūno savybių ir sveikiems žmonėms tai nesukelia jokių klausimų ar tuo labiau problemų. Tačiau žinia apie sutrikusį tavo vaikučio tonusą, o kartu galbūt ir kiek sutrikusį jo vystimąsi gali būti labai trikdanti. Tuoj pat iškils prieš akis žinomas cerebrinio paralyžiaus atvejis, kai kūdikiui nuo pirmųjų mėnesių buvo nustatytas padidintas raumenų tonusas, o vėliau ryškėjo ir raidos problemos.

Galbūt kas prisimins pažįstamų vaiką, kuriam gydytojai nustatė labai mažą raumenų tonusą, o vėliau patikslino įgimtos nervų ar raumenų ligos diagnozę. Štai kodėl vieni iš dažniausių klausimų vaikų neurologams – apie raumenų tonusą. Galbūt ši tema ir šiek tiek išpūsta – iš baimės, iš didelio nerimo, o galbūt iš neatsargiai pasakytų gydytojų žodžių, kad „raumenų tonusas kiek sutrikęs (didokas ar mažokas, ar kintantis), reikia pastebėti“.

Liga ar ne liga

Nustačius sutrikusį raumenų tonusą, iškyla vaiko raidos sutrikimo grėsmė, o jos sunkiausias variantas yra cerebrinis paralyžius. Cerebrinis paralyžius pasitaiko vienam iš 400-500 kūdikių. Tai nėra labai dažnai, bet ir nėra retenybė. Vis dėlto kūdikių raumenų tonuso sutrikimų pasitaiko gerokai dažniau nei cerebrinio paralyžiaus atvejų, vadinasi, didžioji jų dalis arba praeina savaime arba po mankštos ir masažo kursų, nors baimės, nerimo ir mamos ašarų per tuos kelis mėnesius sukelia labai daug. Kartais net labai patyręs specialistas, pirmaisiais kūdikystės mėnesiais matydamas kiek sutrikusį raumenų tonusą, negali tiksliai prognozuoti tolesnės vaikelio raidos ir būsimų problemų ar savaiminio jų nebuvimo. Tada tenka apsilankyti po mėnesio kito, kartais atlikti keletą mankštos, masažo kursų ir vėl iš naujo įvertinti esamą vaiko būklę, o ypač jos keitimąsi jam augant. Ar tai normos variantas, lemtas genetiškai užkoduotos vaiko prigimties, ar tai liga, dažniausiai būna aišku vaikui artėjant metukų link, o dažnai jau ir įžengus į antrąjį pusmetį. Taigi pirmasis pusmetis dažnai būna stebėjimo, mankštų, o kartais ir neramaus laukimo metas. Antraisiais metais ir vėliau dažniausiai jau būna viskas aišku – vaikas sveikas, bėgioja, žaidžia, mokosi kalbėti ir bendrauti arba turi jau nustatytą raidos sutrikimą, kurį toliau gydo. Štai kodėl raumenų tonuso vertinimas yra labai svarbus pirmaisiais metais, o vėliau praranda aktualumą.

Per žemas ir per aukštas

Dažnai klausiama, koks tonusas yra blogesnis – per žemas ar per aukštas. Kuris geresnis? Jei raumenų tonuso sutrikimas yra patologinis, susijęs su sutrikusia raida ir vienokia ar kitokia smegenų, nervų ar raumenų liga, tada tai nėra gerai bet kuriuo atveju, ir prognozė gali būti nusakyta tik individualiai ištyrus ir įvertinus vaiką. Jei tai yra normos variantai, tada abu geri. Jei vaiko raidai kiek besiskiriantis nuo vidutinio raumenų tonusas netrukdo, tada nėra problemos. Dažnai didesnį raumenų tonusą turintys kūdikiai greičiau sėdasi, stojasi, eina, būna aktyvesni, judresni, nors ir dažai dirglesni, jautresni, o žemesnio raumenų tonuso vaikai būna lėtesni, ramesni, jų raida gali būti kiek lėtesnė.

Mamos klausia – ar tas kūdikis, kurio raumenų tonusas yra per mažas, ir užaugęs bus glebus, nesportiškas? O tas, kurio raumenų tonusas per didelis, užaugęs bus stamantrus, „susikietinęs“, suspaudęs kumščius? Dažnai, taip. Dažnai tai genetiškai lemta savybė, lydinti žmogų visą gyvenimą. Bet tai juk nėra liga. Net niekas negalėtų pasakyti, kaip geriau, kaip gražiau. Aišku, jei galėtume, visi pasirinktume aukso vidurį. Tik juk didesnio vaiko ar suaugusio žmogaus mes tikrai negydysime dėl to, kad jis pernelyg tiesus ar, atvirkščiai, kiek susmukęs, tai priimame, kaip žmogaus savitumą. Nors vyresniems vaikams ir suaugusiesiems tinka tokios pat raumenų tonuso korekcijos, kaip ir kūdikiams, pavyzdžiui, kai jaučiamės suglebę, padės tonizuojantis masažas, mankšta, kai esame įsitempę – atpalaiduos šilta vonia, atpalaiduojantis masažas.

Ne visi nukrypimai nuo normos yra reikšmingi

Galima būtų pajuokauti, kad moderni šiuolaikinė medicina yra šių dienų „mada“. Gydytojai net kartais tarpusavy pajuokauja, kad „sveikas žmogus – tai nepakankamai ištirtas pacientas“. Daugelį žmonių, o taip pat ir vaikų, vien nuodugniai apžiūrėjęs, „stropus“ gydytojas aptiks nukrypimų nuo normos, o atlikus gausybę tyrimų, galimybė rasti kokį nors nukrypimą dar labiau padidėja. Tik, laimei, ne visi nukrypimai nuo normos yra reikšmingi ir turi tolesnes pasekmes. Tai pasakytina ir apie raumenų tonusą.

Gydytojų žinios vis tobulėja, gausėja klinikinių tyrimų, informacijos apie įvairias retas ligas, apie kurias dar prieš 50 metų nebuvo žinoma. Siekiama ligas diagnozuoti kuo ankstesnėse jų stadijose, vos pasirodžius pirmiems simptomams, o juk tie simptomai, dažniausiai yra labai nespecifiški. Įtarus kokios nors ligos galimybę, siekiama imtis visų galimų prevencijos ir ankstyvo gydymo priemonių. Tokiu būdu dalis žmonių yra tiesiog išgelbėjami nuo tolesnių dažnai grėsmingų pasekmių, užkertamas kelias ligai progresuoti, bet neišvengiamai dalis žmonių gali būti ir išgąsdinami be reikalo. Manau į tai reikėtų ir žiūrėti moderniškai – mes norime preciziškos diagnostikos, norime adekvataus gydymo ir profilaktikos, norime padaryti viską dėl savo vaikų, todėl visada paklauskime specialisto nuomonės, nesijaudinkime, jei mūsų vaikelį gydytojas nori patikrinti dar kartą po mėnesio, jei skyrė masažą ir mankštą kaip galimo raidos sutrikimo prevenciją.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 4 = penki