Ar vaikui skauda, kai skiriasi tėvai?

skyrybos

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Kai skiriasi tėvai, dažnai sako: „Bet vaikų tai nepalies, juk skiriamės mes, o vaikus ir toliau mylėsime ir jais rūpinsimės“. Deja, toks požiūris gerokai prasilenkia su realybe. Tėvų skyrybos negali nepalikti vaiko širdyje randų, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų išgyvendamas šeimos griūtį. Konsultuoja ISC „Bendrakeleiviai“ psichologė Jelena Trofimova.

Ar vaikas sugeba žodžiais išsakyti, ką jaučia skiriantis tėvams?

Vaikai skyrybas išgyvena taip pat, kaip ir suaugusieji, tik jausmų išraiškos gali būti skirtingos. Jei suaugęs žmogus gali verbalizuoti savo išgyvenimus, tai vaikų jausmus rodo jų pasikeitęs elgesys. Pavyzdžiui, vaikas gerai mokėsi – staiga pradeda gauti blogus pažymius, nelankyti pamokų, mokytojai pradeda skųstis jo elgesiu. Arba buvęs smalsus, judrius staiga vaikas užsisklendžia, nebenori lankyti mėgstamų būrelių, jo nebedomina draugai, pramogos.

Vaikui skyrybos – specifiška patirtis, tai galima būtų palyginti su persikėlimu į kitą šalį ar kitą kultūrą, nes keičiasi jo pasaulis. Iki tol jo pasaulį sudarė tėtis ir mama, tai buvo viso ko pagrindas. Ir staiga pamatas sugriūva. Mes, suaugusieji, turime daug kitų sričių, į kurias remiamės, kai sunku. O vaikams šeimos griūtis – tai esminis sukrėtimas, nes keičiasi viskas: namai, įprasta rutina, matymosi su vienu iš tėvų dažnumas, ar net su abiem, pramogos, savaitgaliai. Manoma, kad skyrybos išgyvenamos tarsi etapais – šoko, neigimo, pykčio, derėjimosi, liūdesio, galų gale – priėmimo. Panašu į tai, kad tie etapai praeina ne stadijomis, o bangomis –iš pradžių visos jausmų bangos būna didelės, paskui rimsta, atsikartoja jau mažesnėmis bangelėmis. Tuos pačius išgyvenimus žmogus praeina daug kartų, kol jausmų intensyvumas sumažėja, pamažu slūgsta. Taip vyksta išgedėjimas to, ko netekome įvykus skyryboms.

Labai svarbu priimti faktą, kad vaikai taip pat labai giliai ir rimtai išgyvena skyrybų sukeltus jausmus, kaip ir suaugusieji.

Kaip vaikui reikėtų komentuoti skyrybų faktą? Kaip smulkiai jam pasakoti, kas čia vyksta ir kodėl vyksta?

Daug kalbama apie tai, kad nuo vaikų nereikia slėpti tiesos, tačiau ir vėl susiduriame su požiūriu: o gal vaikams apskritai nieko nesakyti, gal pameluoti, kad tėvelis išvyksta dirbti į užsienį ar mama ilgai bus komandiruotėje. Dažniausia klaida, kurią daro besiskiriančios šeimos, kad nepasako vaikams tiesos iš karto arba pasako kažkokiais dviprasmiškais žodžiais. Juk vaikas jaučia, ir jo pasaulis suskyla į dvi dalis, jis galbūt negali įvardinti, kas vyksta, bet jis viską suvokia.

Kita vertus – vaikas nėra lygiavertis pašnekovas, su kuriuo būtų galima analizuoti santykių detales. Tiek mamai, tiek tėčiui tenka uždavinys ne tik pasirūpinti savimi kaip pora, bet ir matyti vaiko išgyvenimus. Tėvai tuo laiku būna labai pažeidžiami. O juk vaikas yra gyvas šio konflikto dalyvis! Žinoma, nereikia vaiko laikyti savo sąjungininku ir jam kalbėti, koks blogas tėtis ar kokia netikusi mama. Vaikas negali būti vieno kurio nors suaugusiojo sąjungininkas. Jei mama sako, kad tėtis blogas, niekšas, netikęs, vaikas savo širdelėje priešinasi: taip nėra, juk tėtį jis myli. Jis bijo prarasti ir vieną, ir kitą, todėl kartais gali pritarti mamai. Mama, numenkindama ir pasmerkdama tėtį, dar kartą traumuoja vaiką, versdama jį nepasitikėti savo jausmais, išgyventi traumuojantį lojalumo konfliktą. Poelgiai ir žodžiai gyvenime turi sutapti. Vaiko negalima versti būti tėčio ar mamos jausmų lauke, jis turi savąjį jausmų lauką.

Tėvai kartais sako: mes pykstamės, mes skiriamės, bet vaiką abu mylime, jis ir toliau bus mylimas. 

Kai kalbame apie emocinį skyrybų poveikį, tiek mažam vaikui, tiek paaugliui būtina pasakyti: mes visada tave mylėsime. Tik vien žodžių neužtenka. Vaikas turi ne tik girdėti, jis turi jausti, kad taip yra. O jausmas formuojasi iš veiksmų, kaip tėvai sugeba pasirūpinti vaiko pasauliu šiuo sudėtingu etapu. Didžiausia problema, kad tėvai skyrybų laikotarpiu skiria per mažai dėmesio klausimams aptarti, kaip toliau kiekvienas bendraus ir rūpinsis vaikais, kad jie jaustųsi saugūs. Jei tėtis ar mama sako, kad myli vaiką, bet neaplanko jo visą mėnesį, žodžiai neatitinka savo turinio – jie tušti.

Kartais skyrybų laikotarpiu tėvai persistengia, konkuruodami tarpusavyje, kuris daugiau parodys dėmesio vaikui: kiek kartų nusiveš į kiną, kavinę, vandens parką…

Tokiu atveju patarčiau atsitraukti į šoną ir pagalvoti: ar tai darote dėl vaiko? Ar dėl tarpusavio konkurencijos, kuris geresnis tėvas? Dažniausiai tėvai tuo dėmesiu apipila vaiką iš savanaudiškų paskatų.

Žinoma, pastaraisiais metais tėčių vaidmuo yra labai pasikeitęs, jie kur kas aktyviau dalyvauja vaiko gimime, auginime, auklėjime. Abiems tėvams vienodai baisu prarasti vaiko pasitikėjimą ir meilę. Esame dėkingi vaikams, kad jie mus myli, kad yra prisirišę, mus idealizuoja – tai svarbus patyrimas kiekvienam.

Tėvams reikėtų susėsti ir apgalvoti pirminį „verslo planą“, ką jie darys, kaip bendraus su vaikais po skyrybų. O po kurio laiko tą planą reikia koreguoti, tobulinti. Juk bet koks projektas iš pradžių turi juodraštinį, pirminį, variantą, o paskui idėjos tampa konkrečios.

Vaikui svarbūs abu tėvai, todėl reikia apgalvoti, kad kiekvienas iš tėvų turėtų su vaiku „savo laiką“. Kaip ir iki skyrybų, taip ir po skyrybų svarbu neprarasti asmeninio santykio, kalbėtis, bendrauti. Jei tėtis sėdi prie kompiuterio, o vaikas žaidžia mobiliuoju telefonu – tai ne judviejų bendras laikas. Galbūt ne taip svarbu, kiek laiko praleidžia kiekvienas iš tėvų su vaiku, svarbiau, kaip jį praleidžia, to laiko kokybė.

Sakoma, kad net ir pačiu sunkiausiu laiku tėvai negali išskysti, būti silpni prie vaikų…

Žinoma, tėvai pirmiausia turi pasirūpinti savimi,savo emocine būsena, kad galėtų pasirūpinti vaikais. Labai geras pavyzdys: juk ir lėktuvuose  prieš skrydį instruktuojama, kad nelaimės atveju suaugęs žmogus pirmiausia turi užsidėti deguonies kaukę pats, o tik tada uždėti vaikams. Tos „deguonies kaukės“ galima ieškoti įvairiose vietose – pas psichologą, terapinėse grupėse, krizių centruose. Kai suaugusysis pagaliau pradeda vėl „gauti deguonies“, tai yra suprasti savo jausmus, suvokti tai, kas vyksta gyvenime, jis gali pasirūpinti ir vaikų jausmais.

Būti stipriam ir gebėti pasirūpinti savimi visiškai nereiškia būti superdidvyriui, kurio nepaliečia jokios gyvenimo problemos. Žmogus – ne robotas, jis reaguoja į skausmą ir praradimus, todėl nereikia nuo vaikų slėpti savo jausmų. Jeigu jums staiga pasidarė liūdna, prisiminus tas dienas, kai šeima dar buvo kartu, būtų sąžininga taip ir prisipažinti vaikams. Taip, šiuo metu man liūdna, nes tvarkau spintą, kuri dabar pustuštė, o anksčiau čia kabėjo tėvelio drabužiai. Kai nemeluojame dėl savo jausmų, vaikams duodame labai gerą žinią: mokome vaikus pasitikėti  savo jausmais ir leisti juos išjausti, kad ir kokie sunkūs bebūtų. Duodame žinią, kad jie teisingai jaučia, išgyvendami ir meilę, ir skausmą. Vaikas gauna galimybę pasakyti: taip, man būna liūdna, aš labai pasiilgau tėčio ir tos rytinės kiaušinienės, kurią jis kepė. Dalinantis ir naudojantis faktais, kurie vyko, galima labai atvirai su vaiku kalbėtis. Tai svarbu artimiems tarpusavio santykiams.

Kartais išsiskyrę  tėvai sako, jog sąmoningai vengia vaikams priminti detales iš tų laikų, kai šeima gyveno kartu, kad nesukeltų vaikams skausmo. Dažnai tokios baimės perdėtos: vaikai neneria į didžiulį gylį, dažniausiai jiems pakanka pasidalinti ilgesiu, liūdesiu, galbūt kartu paverkti, ir to pakanka – po 10 minučių vaikas jau vėl gyvena ir džiaugiasi šia akimirka.

Po skyrybų šeimos gyvenime atsiranda tuštuma, tuščia erdvė. Kokiu nauju turiniu ją užpildyti?

Tuos atsiradusius tuščius tarpus geriausiai užpildo buvimas kartu su vaikais ir santykių stiprinimas. Tai sunkus periodas tiek mamai, tiek tėčiui, tiek vaikams. Ir nereikia išradinėti dviračio – gelbsti paprasčiausi dalykai, kurie šeimai visada teikė džiaugsmo: pasivaikščiojimai gryname ore, pasivažinėjimai dviračiais, dažnesni ėjimai į svečius ar tiesiog ilgesni pasikalbėjimai prieš miegą. Tam, kad šeima po skyrybų užsipildytų nauju turiniu, nereikia ypatingų projektų – kelionių į egzotiškas šalis ar brangių pramogų, didelių dovanų vaikams. Pakanka paprastų, bet tikrų dalykų. Kas dar gali padėti kabintis į gyvenimą, užpildyti atsiradusią tuštumą? Žmogus gali remtis į bet kokias patirtis – gražius savo vaikystės atsiminimus, kitų šeimų pavyzdžius. Svarbiausia nepamiršti, kad visoje šitoje sumaištyje, pokyčiuose, esi tu pats kaip asmuo. Jeigu sutuoktinis ar jūs nusprendėte ryžtis skyryboms, šis sprendimas sugriauna daugelį svarbių dalykų, tačiau liekate jūs kaip asmuo. Žinojimas: esu aš, nepaisant to, kas man nutiko – labai svarbus. Neveltui sakoma: nesvarbu, kas mums nutinka, svarbu, kaip mes į tai reaguojame. Skyrybos tikriausiai nėra nė vienos šeimos gyvenimo planuose, tačiau kartais taip ima ir atsitinka. Svarbu visame chaose išlikti savimi.

Tėvai nuogąstauja, kad skyrybos gali traumuoti vaikus visam gyvenimui. Ar ši patirtis tikrai turs įtakos tolesniam vaiko gyvenimui, lems jo sprendimus jau suaugus?

Tikrai nematau tokių tiesioginių paralelių. Kažkodėl visi labai susirūpinę skyrybų skaičiumi, jų statistika, o niekas nekalba, kiek šeimų gyvena nedarniai,  yra nelaimingi, patiria psichologinį ar fizinį smurtą.

Aišku, mes visi norėtume apsaugoti vaikus nuo netikėtų smūgių. Pateiksiu pavyzdį. Trimetis berniukas šokinėja ant lovos ir netyčia nugriūva ant žemės. Susilaužo koją. Tėvams nepaprastai skaudu: toks sveikas, tobulas vaikas staiga sužalotas, kad ir sugis, kaulas visą gyvenimą liks su lūžio ženklu. Po patirtos traumos tėvai gali elgtis dvejopai – tuoj pat nuvežti vaiką pas traumatologą, kad sugipsuotų lūžį ir suteiktų visą reikalingą pagalbą arba nieko nedaryti. Pirmu atveju po mėnesio lūžusi koja sugis, ir vaikas pamirš, kad jo kaulas buvo lūžęs. Tai primins nebent rentgeno nuotraukos. Tačiau visą gyvenimą jis galės vaikščioti, lakstyti, jam neskaudės. O jei tėvai laiku nesuteiks vaikui pagalbos, kaulas gali sugyti kreivai, visą gyvenimą gali varginti skausmai, šlubavimas.

Panašiai yra ir dėl psichologinių traumų. Jeigu laiku ir jautriai reaguojame į vaiko patirtą skausmą, tai „sugyja“.

Kiekviena krizė turi dvi išeitis: arba tu palūši ir niekada nebeatsistosi, arba tu augsi ir stiprėsi. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės po tokios patirties dvasiškai praturtėja, subręsta, ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Svarbu nemeluoti sau, kad „nieko neatsitiko“, viskas taip pat, kaip ir buvo anksčiau. Jausmų srityje reikia būti tokiems pat sąžiningiems, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, jausmus priimti rimtai – ir savo, ir vaikų. Tada vaikai jaus, kad tėvai jais pasirūpins bet kokioje situacijoje, kad ir kas gyvenime nutiktų.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 1 = penki