Ar verta investuoti į vaiko lavinimą?

deja

Dėja Aukštkalnytė, auno Suzuki „Motinos kalbos“ vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, socialinių mokslų daktarė

Yra toks posakis, kad vienintelė protinga investicija – vaikų lavinimas. Ar tikrai? Orientuodamiesi į Vakarus, galime numanyti, kad mūsų vaikams ateityje reikės tapti komunikabiliais (socialiniai įgūdžiai), pageidautina mokėti kelias užsienio kalbas (lingvistiniai gebėjimai), įgusti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.

Pageidautina turėti ir ypatingų gebėjimų – sporto, meno, literatūros, tiksliųjų mokslų srityje – tačiau net daug investuodami į „specialiuosius gebėjimus“ tėvai gali prašauti pro šalį. Todėl visiems tėvams linkėčiau susitaikyti su mintimi, kad svarbiausia lavinti vaiką ne dėl savo lūkesčių ar nepatenkintų ambicijų, o dėl laimingos jo ateities. Jei žmogus bus įvairiapusiškas, lankstus, susipažinęs su skirtingais dalykais – jam lengviau bus gyvenime prisitaikyti prie pokyčių ir atsitiktinumų, kurie toli gražu ne visada būna malonūs.

Nesame aiškiaregiai ir negalime pasakyti, ko prireiks vaikams po dvidešimties metų, o gal ir rytoj. Kaip žinome iš savo patirties, mokyklos programa „ruošia gyvenimui“, o gyvenimas dažnai elgiasi taip, tarsi apie tą programą nieko nebūtų girdėjęs. Tačiau jokia programa vaiko visoms gyvenimo aplinkybėms neparuoš, net jeigu po pamokų jis bus užimtas įvairiomis veiklomis dar po dvylika valandų per parą.

Pirmiausia – ne pinigai, o palaikymas

Geriausia investicija – tėvų palaikymas ir kantrybė. Visame Vakarų pasaulyje tėvai šiais laikais skiria savo laiką ir pinigus tiems patiems dalykams – truputį sporto, truputį meno, truputį užsienio kalbų. Jeigu tai daroma dėl tikslo „Mano vaikas (yra, bus) Žvaigždė“, tai panašu į šaudymą užrištomis akimis – kartą iš tūkstančio gal pataikysime, bet greičiausiai ne. Ir kas iš to, jei kartą ar du pasiseks, bet pasirinktoji sritis nėra vaikui prie širdies? Tuo tarpu platus akiratis, skirtingi interesai, pagaliau įvairiuose būreliuose sutinkamos vis kitokios draugų grupės ateityje pelnys savo dividendus.

Kiek į vaiko veiklas reikės investuoti jau šiandien? Pigiausia veiklos kaina – nuo 30 Lt per mėnesį. Jei pasirinksite kelias veiklas, kaina atitinkamai augs. Vidutiniškai šeima vieno vaiko užimtumui po pamokų turėtų skirti bent 200 Lt per mėnesį. Čia kalbu apie didžiuosius Lietuvos miestus. Manau, rajonuose tokia kaina daug ką išgąsdins. O vilniečius ir kauniečius – prajuokins… Tačiau jeigu turite laiko, kurį galite turiningai praleisti su savo vaiku, jokiais pinigais jo neišmatuosite. Tiesiog mėgaukitės juo.

Nuo kada pradėti investuoti į vaiką?

Šiuo metu retai kuri šeima Lietuvoje nėra nieko girdėjusi apie tai, kad kūdikiai nuo gimimo gali būti lavinami. Tiesa, kartais derinant pirmos pamokos laiką tėveliams kyla klausimas – o ką jie muzikos pamokėlėse veikia? Ar tokie mažiukai gali ką nors atlikti patys? Tuomet reikia išsiaiškinti, ką tėvai laiko „mažiuku“.

Jeigu mažylis dviejų mėnesių amžiaus – aišku, jis pats pamokoje „nesilavins“, jį sūpuos, nešios, vartys mama, pati dainuodama kartu su mokytoja. O štai idėjų „namų darbams“ gaus visa šeima. Tuo tarpu pusės metų mažylis jau nėra visai mažas – jis pats reaguoja į muzikiniuos stimulus balsu, rankų, kojų, galvos judesiais. Kartais – nevalingais, bet lavinant matyti, kaip „gimsta mintis“ ir pradedama į muziką reaguoti „laiku ir vietoje“.

Skirtumai matyti jau pirmaisiais metais

lavinimas

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Metukų vaikai – jau gana savarankiški, ir kaip tik tuo laiku išryškėja skirtumai tarp jau lavintų ir nelavintų vaikų. Mamos, pirmą kartą atėjusios su savo vienerių metukų atžala į grupę, kuri dirbo jau pusmetį, nustemba: „Kodėl mano vaikas nieko nedaro, kai jo bendraamžiai jau aktyviai dalyvauja pamokoje?“ Taigi ankstyvojo lavinimo privalumus galima pastebėti lyginant vaikus.

Ką daro „aktyviai dalyvaujantis“ vienmetis? Pirmiausia, stebėdamas bendraamžius, jis jau įgyja elgesio įgūdžių – moka ramiai pabūti šalia savo mamos, pasisveikinti, kai jam tiesiama mokytojos ranka, palaukti savo eilės, kol dalinami žaisliukai, nesiblaškyti naujoje aplinkoje ir ją tyrinėti netrukdydamas kitiems. Valdyti emocijas šiuo amžiaus tarpsniu ypač sunku, bet pamažu pažangos galima pasiekti.

Antra, jis jau beldžia ritmus rankomis (nebūtinai tiksliai), dėlioja žingsniukus pagal muziką (kartais dar prilaikomas, nes savarankiškai tik pradeda vaikščioti) ir dainuoja atskirus garsus be žodžių, tačiau tinkamai intonuodamas paskui mamą ar mokytoją.

Trečia, po savaitės kūdikis aiškiai prisimena ir reaguoja į pažįstamą repertuarą ir „nustemba“, kai imama daryti ką nors naujo. Vadinasi, atmintis ir dėmesingumas irgi auga. Kalbos raida, matematiniai gebėjimai auga kartu, nors jie bus pastebimi vėliau, nes muzika stimuliuoja bent kelias (jei ne visas) smegenų sritis.

Tik tėvai sprendžia, ar ankstyvasis lavinimas yra naudingas. Tačiau mokytojams gaila vaikų, kurių laikas iki mokyklos būna praleistas veltui – vaikščiojant „su auklyte“ arba žiūrint namie TV. Vadinasi, net jeigu mamos išeina į ankstyvojo lavinimo pamokėles prasiblaškyti ir susitikti su draugėmis, jos vis tiek nusipelno savo vaikui daug daugiau, negu pirmuosius dvejus jo gyvenimo metus prasėdėjusios su knyga rankose prie smėlio dėžės.

Ar galima išlavinti netalentingą? O talentingo gal net lavinti neverta?

Pirmiausia pasvarstykime, ką reiškia „talentas“. Paprastai talentingu laikome žmogų, kuris demonstruoja išskirtinius kurios nors srities gebėjimus. Pabrėžiu – demonstruoja. Mes nematome talento „iš akių“, „iš rankų“ ar net smegenų, nes jų apskritai nematome. Vadinasi, mums talentas yra ne žmogaus ypatybė, bet jo atliekamas darbas. O bet kurį darbą galima išmokti atlikti meistriškai. Tai priklausys tik nuo įdėtų pastangų ir veiklai skiriamo laiko. Tik nesuklyskime pasirinkdami, ar veikla tikrai maloni vaikui, ar labiau jo tėvams. Tai jau aptarėme anksčiau. „Talentingo vaiko“ labui (ar nelabui) veikia dar vienas veiksnys – kuo jaunesnis amžius. Jeigu matome grojantį keturmetį, mes juo kur kas labiau žavėsimės negu grojančiu dešimtmečiu, nors jie abu dar tik vaikai. Ir nė vienas iš jų nepavėluos į talentų varžytuves, nes tikrasis žmogaus talentas atsiskleis jiems suaugus. Jeigu talentas užges, vaikui išaugus iš „vunderkindo“ amžiaus, vadinasi, tai nebuvo tikrasis jo gyvenimo pašaukimas.

Mokslininkų nuomone, 50 proc. sėkmės priklauso nuo genetikos, kiti 50 proc. – nuo sudarytų aplinkos sąlygų. Akivaizdu, kad kurčias žmogus netaps koncertuojančiu smuikininku, tačiau gali tapti pasaulio bėgimo čempionu. O mokytojai žino, kad visus 100 proc. talento sudaro darbas. Ankstyva pradžia, teigiamas visų aplinkinių požiūris, tėvų skiriamas laikas – sudedamosios to darbo dalys. Taigi, jeigu norime užauginti vaiką talentingą, dirbkime su juo nuo ankstyvų dienų. Tik prisiminkime, kad talento demonstracija – tai ne žibėjimas scenoje blizgančiais drabužėliais ar medalio užkabinimo ceremonija stadione. Tai tik malonios akimirkos, kurios gyvenime reiškia ne tiek jau daug.

Jeigu žmogus pasitiki savimi, išmano savo stipriąsias puses tai, ir kaip jomis naudotis kasdieniame gyvenime – tai pakankamas talentas šiame kintančiame pasaulyje. Šį talentą savyje gali užauginti kiekvienas vaikas. Ir gaila, kad ne visada suaugusieji jam padeda.

Kokią šeimos biudžeto dalį skirti vaiko ugdymui?

Šeimos biudžete išlaidos vaikui sudaro nemenką pajamų dalį nuo tos dienos, kai jis atsiranda. Ir šie skaičiavimai „brangiau – pigiau“ priklausys nuo tėvų prioritetų. Vieniems labai daug kainuoja maistas, nes visavertiškai pamaitinus vaikus, nebeužtektų pinigų buteliui. Kitiems brangiai atsieina vaikų drabužiai ir batai, nes iš tiesų nauja kokybiška vaikų apranga kainuoja ne mažiau nei suaugusiesiems skirti drabužiai. O jeigu reikia paieškoti ekologiškos produkcijos… Žinoma, dar paskaičiuokime žaisliukus, nuo madingiausių lėlių su dizainerio kurtomis suknelėmis iki tikru masteliu 1:4 nukopijuoto „Hummerio“. Palyginus su šiomis išlaidomis, ugdymas kukliai pasitraukia į tamsų piniginės kamputį. Gerai, jeigu tėvelių pinigų užteks nupirkti vietai Oksforde (ar bent jau M. Riomerio universitete), kur toliau bus galima rengtis barbėmis ir važinėti jau ne žaisliniais „Humeriais“. Kitu atveju vaikams teks įjungti savo smegenis darbui, o jeigu jos nebus treniruotos kasdien bent po truputį veikti, gali greitai perdegti.

Tad jeigu mūsų vaikai mums tikrai brangūs, kol jie maži, mokėkime už jų besiskleidžiančius talentus.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 + penki =