Kodėl reikia perskaityti vaistų lapelį. Martyno istorija, kaip vaistai nuo alergijos sukėlė traukulius ir „akių lakstymą“

vaistai3

Prieš duodami vaikui vaistus atidžiai išstudijuokite informacinius lapelius

Mama Živilė jau du kartus buvo žurnalo herojė. Tiksliau – ne ji, o jos sūnus Martynas. Vieną kartą aprašėme, kaip Martynas persirgo meningokokine infekcija, kitą kartą jam teko gultis po peiliais dėl trūkusio apendicito. Du kartus berniukas tik per plauką išsigelbėjo. „Dabar ir vėl rašau jums laišką, nes eilinį kartą susidūrėme su gydytojų abejingumu, tik šį kartą Martynas susirgo ne pats, o per savo nežinojimą susargdinome jį mes. Bet apie viską nuo pradžių“, – sako Živilė.

Alergija dulkėms

Šiais laikais mažai vaikų, kurie nebūtų kam nors alergiški. Tik alergija pasireiškia visiems skirtingai. Martynui ji pasireiškė gana reta forma – jam po akimi atsirasdavo maišiukų, tarsi pilnų vandens. Kai pamatėme pirmą kartą, pamanėme, kad sustreikavo inkstai, bet kad tai alergija – net nepagalvojome. Kai nuvežėme į polikliniką, ir vaikų, ir akių gydytojos patvirtino, kad tai – alergija. Aišku, gavome siuntimą pas alergologą, kur netrukus ir apsilankėme. Atlikome visus būtinus tyrimus, ir buvo patvirtinta alergija dulkėms.

Sėkmingas gydymas

Martynui skyrė gydymą tabletėmis Aceterin ir purškalą į nosį Nasonex. Taip gydėmės kelis mėnesius. Džiaugėmės, kad visi alergijos simptomai išnyko, per visą žiemą vaikas nesirgo net sloga. Pagerėjo miegas, nes naktimis nesikimšo nosis. Jau norėjome nutraukti vaistus, bet, dar neišgėrus kelių paskutinių tablečių, simptomai grįžo. Pasitarę su alergologu nutarėme nenutraukti gydymo iki pavasario.

Permainos – priešmokyklinė grupė

Viskas atrodė labai gerai tik, deja, taip nebuvo… Martyno gydymas nuo alergijos sutapo su permainomis jo gyvenime. Jis pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę. Mums atrodė normalu, kad tapo jautresnis, piktesnis. Nors kartais jau labai stebindavo jo elgesys. Nuo pat gimimo buvęs geras, mielas vaikas, Martynas tapo piktas ir kaprizingas. Atsirado dažnų pykčio priepuolių. Pamanėme, kad tai dėl pradėtos lankyti mokyklėlės, nors ten jam patiko, jis niekada nesiskundė, kad bijo ar nenori eiti.

Keistas priepuolis

Tai buvo eilinis penktadienis. Martyną pasiėmiau iš mokyklėles apie 12. 30 val. Sveikas linksmas vaikas džiaugėsi, kad prasidėjo savaitgalis, kad vakare rodys jo ilgai lauktą filmą „G būrys“. Vakare mums su vyru atsirado nenumatytų reikalų ir reikėjo išvažiuoti. Norėjome Martyną vežtis kartu, bet nebūtume spėję grįžti iki filmo, tad jis pasiliko namie su vyresniuoju broliu. Ilgai neužtrukome, jau 20 val. grįžome namo. Ir kokį mes patyrėme šoką, kai pamatėme savo vaiką, ištiktą baisaus priepuolio – vartantį akis ir tampomą nevalingų kaklo konvulsijų… Pirmiausia pagalvojau, kad jis maivosi, liepiau liautis, o jis nė nesuprato, ko aš iš jo noriu! Mat jis pats net nejautė, kad varto akis ir į visas puses sukinėja galvą. Vaizdas buvo toks neįtikėtinas ir baisus, kad mes nieko nelaukę nulėkėme į klinikas. Baiminomės, kad čia gal epilepsija ar meningitas, nes tas akių vartymas buvo toks kraupus… Akys raudonos, galva sukinėjasi…

Gal kalti vaistai?

Tik atvažiavus į Kauno klinikų vaikų skyrių pirmas mano klausimas buvo, ar tai negali būti šalutinis vaistų nuo alergijos poveikis. Bet mane patikino, kad „šitie vaistai nekalti“. Mus apžiūrėjo vaikų  gydytoja ir vaikų neurologas. Jiems mūsų atvejis nepasirodė nei keistas, nei pavojingas.

Jie, neatlikę jokių tyrimų, mus „nuramino“, kad tai nervinis tikas, kad vaikas kažko išsigando. O kai aš sakiau, kad tikrai nieko tokio nebuvo, tai man buvo atsakyta, kad gal aš ne viską apie savo vaiką žinau. Mus ramino, liepė nesinervinti, įspėjo, kad tokie dalykai greitai nepraeina ir kad jeigu per dvi savaites nepagerės, galime registruotis pas vaikų neurologą, kad skirtų raminamųjų. O jei ir tai nepadės, tai yra daug šansų, kad iki paauglystės išaugs… Mes taip ir likome nieko nesupratę – važiavome į klinikas susikrovę pižamas, nes net neabejojome, kad iškart busime paguldyti į ligoninę, o čia – po pusvalandžio jau važiuojame namo.

Konvulsijų tampomas ligonis

Šeštadienį ir sekmadienį Martynui dar pablogėjo. Jis iš sveiko vaiko tapo konvulsijų tampomu ligoniu. Vakarais būdavo visai blogai – jį tampydavo dar smarkiau, akys parausdavo, pasidarydavo dar irzlesnis. Ir mes, visa šeima, turėjome apsimesti, kad niekas nevyksta. Jeigu tai tikas, tai negalima reaguoti į vaiko daromus judesius, kad jis dar labiau nesijaudintų. Aš ėjau iš proto, nežinojau nei kur skambinti, nei ką daryti.

Pirmadienį nulėkiau pas vaikų gydytoją į polikliniką ir tikėjausi, kad mane paguos, pasakys, kad tokių tikų gydytoja bus mačius ne vieną, kad jie praeina… Bet gydytoja tokio atvejo dar nebuvo girdėjusi, ją neramino, kad toks stiprus tikas užėjo taip staiga, ji nustebo, kad gydytojai klinikose nepadarė bent jau galvos encefalogramos.

Vaikų gydytoja davė siuntimą pas neurologą į Garliavą, nes ten buvo mažesnė eilė. Paskambinusi ten sužinojau, kad neurologas dirbs tik trečiadienį.  Mūsų pažįstama homeopatė neurologė gali mus priimti irgi tik trečiadienį. Bet kaip iki to trečiadienio išgyventi, kai matai šitaip besitampantį savo vaiką?

Bioenergetikės įžvalga

Skambinau visiems, kas tik galėjo man ką nors patarti. Draugė davė moters bioenergetikės, kuri gydo malda, adresą. Kai jau esi tokioje beviltiškoje situacijoje, tai tiki viskuo, kas tik nors kiek gali padėti. Todėl nieko nelaukę tą patį pirmadienį jau vežėme Martyną ten. Ir kaip mes buvome pritrenkti, kai 80 metų močiutė, net neklaususi, dėl ko mes čia atvažiavome, pasakė, kad mes vaiką kažkuo nuodijame, kad jis jau kelis mėnesius mums visaip rodė, jog jam negerai, buvo piktas, irzlus, bet kai mes vis tiek nematėme, tada jis parodė aiškiau… Aš pasakiau, kad duodu tabletes nuo alergijos, o gydytojai patikino, kad priepuoliai tikrai negali būti nuo jų. Tada bioenergetikė man liepė grįžus perskaityti informacinį lapelį, iškart nustoti duoti tuos vaistus ir pažadėjo, kad vaikas pasveiks.

Grėsmingas lapelis

Kai grįžome namo ir perskaičiau vaistų lapelį, buvau šokiruota. Ten prie visų kitų galimų šalutinių poveikių parašyta: okologiracija (nevalingi akių judesiai), traukuliai, judesių sutrikimai, agresija, depresija, tikas. Tai toks tas nekaltas vaistas nuo alergijos?! Šių šalutinių poveikių pasitaiko retai ir labai retai – jie gali pasireikšti vienam iš 10 000. Mano vaikas sirgo meningokoku. Kai skaičiau, kokia tikimybė susirgti šia liga, tai buvo vienas iš 1 000 000. O jis susirgo! Tai ar jau čia tokia reta ta tikimybė, kad gydytojai ne tik nesiūlė mums nutraukti gydymo, bet ir patikino, kad nuo šitų vaistų tikrai negali būti tokio šalutinio poveikio? Paskambinau alergologei. Ji man liepė ieškoti visokių kitokių šios ligos priežasčių, o ne kaltinti tabletes, patarė eiti pas neurologus, psichologus.

Kai trečiadienį nuvežėme Martyną pas neurologę-homeopatę, tai jai tos konvulsijos ne tik nebuvo panašios į tiką, bet pasirodė kaip smarkus centrinės nervų sistemos pažeidimas, ji iškart skyrė priemonių detoksikuoti organizmui. Nežinau, ar geroji močiutė bioenergetikė užkalbėjo Martyną, ar organizmui pradėjus valytis nuo vaistų jam pradėjo gerėti, bet per savaitę visi traukuliai išnyko. Vaikas vėl  tapo linksmas ir mielas.

Gaila, kad alergijos simptomai sugrįžo, bet tai mums jau nebeatrodo tokia didelė problema. Gal padės bioenergetikės gydymas, pabandysime ir homeopatinius vaistus. Tikėsimės, kad viskas susitvarkys.

Kodėl rašau

Gal ir nebūčiau rašiusi šito laiško, jeigu nebūtų buvę tokio sutapimo. Kai Martynui prasidėjo šitos bėdos, mano vyresnysis sūnus mokykloje pasiguodė savo draugui. Pasirodo, kad tuo pačiu metu to draugo sesei nutiko panašus dalykas (tik dar baisesnis). Jai nuo antibiotikų atsirado šalutinis poveikis, kuris sukėlė toksinę epidermio nekrolizę arba kitaip – Lajelio sindromą. 19 metų mergaitė per parą pasidarė panaši į antru laipsniu nudegusį ligonį. Tai dar retesnė, dar baisesnė komplikacija. Gydytojams prireikė savaitės, kol pagaliau patvirtino šią diagnozę, nors šia liga negalima niekaip kitaip susirgti. Ji prasideda tik kaip vaistų šalutinis poveikis. Tokių atvejų tikrai pasitaiko, bet gydytojai kažkodėl nenori to pripažinti, tarsi juos kas nors dėl to kaltintų.

Gal mūsų istorija kitus tėvus privers susimąstyti, ar leisdami pinigus vaistams mes tikrai tinkamai gydome vaikus? O dar kai vaistai kompensuojami, tai drąsiai perkame tiek, kiek skiria. Aš bijau net pagalvoti, kuo galėjo baigtis, jeigu mes dar bent kelias dienas būtume davę tų tablečių… Dar negalime visai būti ramūs, nes centrinė nervų sistema buvo smarkiai sudirginta, neaišku, ar nebus kokių nors pasekmių ateityje. Bet dabar džiaugiamės kad stebuklas įvyko, kad mūsų malda buvo išklausyta ir viską galime prisiminti kaip blogą sapną. Tikrai pasimokysime iš savo klaidų. Mes nebuvome iš tų žmonių, kurie laiko namuose vaistukų visiems negalavimams gydyti, nepirkinėjame vaistų nei nuo slogos, nei nuo kosulio, bet dabar būsime dar atsargesni, o ištikus kokiam negalavimui pirmiausia ieškosime alternatyvių, natūralių gydymo metodų.

Živilė iš Kauno

„Mamos žurnalas“

Susiję

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 4