Auginame alergišką vaiką. Martyno istorija

vetre3

Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.

Žurnalo viešnia – kaunietė mama Jurgita papasakos apie sūnelį Martyną, alergišką maistui. Jurgita kartu su vyru Sauliumi augina dar ir dukrytę Rugilę. Laimei, kol kas ji nealergiška.

Alergija ant gimdymo stalo

Galima sakyti, kad mūsų Martynui alergija atsirado praktiškai iškart po gimdymo (berniukas gimė atlikus cezario pjūvį). Išraše apie gimdymą perskaičiau, kad gimus berniukui nustatyta erythema toxica (toksinė raudonė, kuri yra tarsi „signalas“, kad vėliau gali „išlįsti“ alergija).

Veiduką pradėjo berti 3-iąją gyvenimo savaitę. Berniuko, tuomet dar naujagimio, veiduko odelė iki pusės metukų buvo paraudusi, pleiskanota, kad ir kaip kruopščiai ją stengėmės prižiūrėti, kad ir kaip bandžiau laikytis hipoalerginės dietos maitindama (tiesa, maitinau tik 1,5 mėn.), o po to taikyti adaptuotus mišinukus…

Diagnozė – maistinė alergija

Martyną nuo gimimo ligi šiol alergizuoja tam tikri maisto produktai. Kitaip tariant, jis turi maisto alergiją. Didžiausi mūsų priešai nuo pat mažų dienų yra žuvis (silkė), pienas ir jo produktai (labiausiai varškė, plėšomos sūrio lazdelės). Kai berniukui buvo 2,5 metų, Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje buvo atliktas maisto alergenų tyrimas. Būtent jis patvirtino, kad aukščiau minėti produktai labiausiai alergizuoja mūsų sūnelį. Šį tyrimą rekomendavo kartoti po 1-2 metų, bet to nedarėme ligi šiol ir nesu tikra, ar kada darysime, nes per tą laiką išgirdau įvairių nuomonių apie jį. Pati esu linkusi manyti, jog geriausia yra išbandyti konkretų produktą (būtinai gryną, pvz., jogurtą) ir stebėti, kas darosi vaikui.

Be maisto, Martynas nuo gimimo iki dvejų metų buvo alergiškas sirupiniams vaistams, o nuo gimimo iki šiol – ir penicilino grupės medikamentams. Jei jau nepavyksta išsisukti nuo antibiotikų, mūsų pediatrė vietoje penicilino grupės vaistų skiria kitos grupės analogiškus antibiotikus.

Pikčiausio alergeno – braškių – mes nebijome

Beje, paradoksas yra tai, kad toks alergiškas vaikutis visai nealergiškas braškėms. Tiesa, paragavo jų būdamas beveik 2 metukų, bet labai jas pamėgo ir braškių sezono įkarštyje suvalgo šių uogų tikrai nemažai. Berniukas gali valgyti įvairių rūšių mėsą, kruopas, tarp jų ir kviečius, kurie paprastai netinka alergiškiems vaikams, daržoves, vaisius (išskyrus citrusinius – jis jų nemėgsta) – minėtas maistas jo nealergizuoja. Net sultis iš popierinių pakelių jis kartais geria ir jam nieko…

Alergiją po truputį išaugame

Manau, kad alergija pamažėle rimsta (tfu-tfu, per kairį petį). Jei pusės metukų kūdikiui galėdavau duoti bulvienę tik iš išmirkytų vandenyje bulvių (alergologai rekomendavo taip daryti, kad „išeitų“ krakmolas), o morkų iki metų Martynas iš viso nėra gavęs (kaip vėliau paaiškėjo iš minėto tyrimo, visiškai be reikalo, nors, žinoma, per tą laiką galėjo ir išaugti iš alergijos morkai), tai dabar jis gali kone kasdien gerti morkų sultis ir jo neberia…

Tik sulaukęs dvejų metukų berniukas paragavo vištienos. Su didele baime laukiau „bombos“, kuri, kaip maniau, tuoj „sprogs“… Bet viskas buvo gerai, jokios alerginės reakcijos. Dar ir dabar vištiena tebėra sūnelio mėgstamiausia mėsytė.

Ko gero, labai nustebinsiu nealergiškų vaikučių mamas, pasakydama tai, jog mano sūnelis pirmąsyk paragavo torto… per savo 5-ąjį gimtadienį.

Paragavo „Čigono“, kurio pagrindą sudaro kakavinis biskvitas su grietinės kremu (šis tortas buvo specialiai užsakytas paties jubiliato prašymu). Kaip manote, kokia buvo jo reakcija? Vaikutis nesuprato, ką valgo… Jis lig šiol, jei nori pasmaguriauti, renkasi tik vaisinę karamelę ar želė, nes nesupranta šokolado skonio… Jis nesupranta, kad šokoladas yra tai, dėl ko „alpsta“ daug – tiek sveikų, tiek šiam produktui alergiškų – vaikų.

Sunku ir psichologiškai

Kalbant apie laiką nuo vaikučio gimimo iki beveik trejų metų, jaučiausi, tarsi mano vaikas būtų „balta varna“. Jis buvo kitoks nei visi vaikai. Beveik iki pusės metų jo veidukas buvo paraudęs, išbertas. Viešose vietose vis kas nors užklausdavo „Kodėl jis išbertas?“, „Jis alergiškas?“. Man buvo nemalonu tai girdėti – vis dėlto mūsų visuomenė dar nėra pakankamai išprususi tuo požiūriu. Kita vertus, dabar alergiškų vaikų kur kas daugiau nei prieš penkerius metus, gal tos tolerancijos „kitokiam“ ir daugiau atsiranda… Galiu tik palyginti, kaip dabar, praeidami pro vežimėlyje gulinčią mūsų mažylę, kuriai kol kas jokių alergijos požymių nėra, retai kuris susilaiko nuo kompimentų: „Žiūrėk, kokia graži mergytė miega!“, „Kad visi vaikučiai tokie gražūs būtų – kokia Jūs laiminga mama!“.

Krizės, kurias baisu prisiminti

Kalbant apie skaudžias akimirkas, turiu paminėti stiprią alerginę reakciją į karvės pieną, kai sūneliui buvo 6,5 mėn. Aišku, pati kalta, kad eksperimentavau. Iš dalies tai paskatino padaryti vienoje gydymo įstaigoje išgirstas požiūris, jog „adaptuotuotais mišiniais palygint neseniai pradėti maitinti kūdikiai Lietuvoje, ir neaišku, kaip jie iš tikrųjų veikia. Juk ir nuo jų vaikus beria! Neturėdama kitos išeities ir jūs bandysit pieną – na, ne gryną, skiestą ar galbūt ožkos, kuris yra sveikesnis nei karvės“. Jei būčiau galėjusi sugražinti tą laiką atgal… O tada… sumaitinau berniukui vos keliasdešimt (30-40 ml) mililitrų pusiau skiesto karvės pieno ir nepraėjus nė 10 min. pasireiškė jo poveikis. Iš pradžių berniukas pradėjo verkti, raitytis, greitai ėmė sunkėti kvėpavimas. Ištino akių vokai ir lūpos – pastarosios tapo „dvigubos“, atsirado seilėtekis… Buvau skaičiusi kygose, kad pasitaiko kūdikiams alerginių reakcijų, bet niekuomet nebūčiau patikėjusi, kad per tokį trumpą laiką gali taip neatpažįstamai pasikeisti vaikas.

Laimei, suveikė motiniška intuicija – akimirksniu suvokiau, kas įvyko. Puoliau skambinti vyrui, kuris, mūsų visų laimei, dirbo visai netoli namų ir po kelių minučių jau mus gabeno į klinikas.

Po 20 minučių mes buvom KMUK Vaikų priėmimo skyriuje. Vaikas sunkiai kvėpavo, o aš pati būdama šoko būsenoje drebančiu balsu tesugebėjau ištarti medikams: „Kūdikį ištiko alerginis šokas“. Akimirksniu sūneliui buvo suleista dozė vaistų ir tuo pat metu man pasakyta: „Nusiraminkit! Viskas baigėsi“. Bet jei aš būčiau bent kiek uždelsusi, kūdikis galėjo uždusti! Pamažu išorinių veido organų tinimas mažėjo, mažylis ėmė lengviau kvėpuoti. Mus paguldė į Vaikų reanimacijos skyrių, tą pačią dieną perkėlė į Vaikų ligų skyrių toliau stebėti. Po poros dienų, gavę begalę nurodymų ir pasižadėję jų laikytis, grįžome namo. Tai buvo man pamoka, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Tai buvo pati stipriausia alerginė reakcija, kuri kada nors yra įvykusi sūneliui per daugiau nei penkerius jo gyvenimo metus.

Kitos reakcijos nebuvo tokios stiprios, bet žmogui, su tuo nesusidūrusiam, deja, sunku patikėti, kad taip gali būti. Kai berniukui buvo beveik 2 metukai, į svečius atvažiavo močiutė (mano mama) ir atvežė lauktuvių mažų varškės spurgyčių. Paragavo jų ir Martynukas. Berniukui šitie skanėstai labai patiko ir suvalgė tris vieną po kitos. Mums besišnekučiuojant, praėjus maždaug 10-15 minučių, berniukui pasireiškė šienligė, ėmė ašaroti akys, odelę išmušė raudonomis dėmėmis. Kadangi jau turėjau patirties, žinojau kaip elgtis. Iškart daviau išgerti Tavegilio. Po keliolikos minučių alergija nuslopo, o po dviejų-trijų valandų visiškai praėjo. Vaiko močiutė prisipažino, kad jei būtų nemačiusi savo akimis, būtų vargiai patikėjusi, kad taip greitai vaiko organizmas reaguoja į jį stipriai alergizuojančius produktus.

Buvo ir alerginė reakcija į žuviai. Klystate, jei manote, jog ji įvyko vos suvalgius žuvies… Vaikas žuvies nėra net ragavęs. Jį tąsyk sualergizavo į skystį pavirtęs ledo gabaliukas nuo šaldytos žuvies. Tiesiog pirkau parduotuvėje šaldytos menkės (beje, menkė yra labiausiai alergizuojanti žuvies rūšis) ir, įdėjusi ją į dar vieną maišelį, parsinešiau namo. Judrus į trečius metus įžengęs vaikas, žinoma, mėgdavo „patikrinti“, ką nupirko mama. Ir „užkliuvo“ jam tas maišelis, kuriame vos prieš kelias minutes buvo šaldyta žuvis. Pažaidė keletą akimirkų su tuo maišeliu berniukas. Vos po kelių minučių radau sūnelį besėdintį ant puoduko ir vos pažvelgusi į veiduką, nustėrau! Berniuko lūpos buvo sutinusios ir sėkmingai tino toliau, nors iškart daviau dalį Tavegilio tabletės. Paskambinusi į ligoninę ir paaiškinusi situaciją visų pirma sulaukiau priekaištų, kad esu bloga mama, jei nemoku imtis būtinų priemonių įvykus alerginei reakcijai. Juolab kad ta reakcija įvyko ne pirmą kartą. Nepaisant to, ačiū Dievui, sulaukėme greitosios pagalbos komandos. KMUK Vaikų priėmimo skyriuje berniukas gavo leidžiamų antihistamininių vaistų; po budinčio gydytojo konsultacijos (buvo vėlus vakaras) mes važiavome namo. Tuo tarpu tinimas laikėsi iki kitos dienos ryto, kol visiškai dingo.

Tokio vaiko auginimas – ypatingas

Skaudina dar ir tai, jog suaugusieji, kurie nėra susidūrę su alergija, mano, jog mūsų vaikas labai išlepęs dėl to, kad ne viską valgo. Jie tiesiog nesupranta, kad vaikui kai kurie produktai, drįstu teigti, tolygūs nuodams.

Kartais tenka išgirsti replikų: „Na, ir kas, kad suvalgys – išbers ir tiek, juk praeis“, arba klausimų: „O kada galės tai (pasako konkretų produktą) valgyti? Po metų, dvejų?“ Iš pradžių stengdavausi diskutuoti, įrodinėti savo tiesą, bet supratau, kad kai kuriems žmonėms aiškinti yra beprasmiška, todėl dabar dažnai nebesakau nieko, tiesiog praleidžiu pro ausis, stengiuosi nesureikšminti. Užtat smagu, kad yra bendraminčių, su kuriais galime pasidalinti savo „alerginėmis“ bėdomis ir kurie mus supranta. Džiaugiuosi ir tuo, kad turėjau galimybę pradėti dirbti, vaikui dar nesulaukus metukų, nes norėjau tobulėti. Žinojau, kad visiškai galiu pasitikėti žmogum – savo anyta, kuri pasirūpins Martynu tikrai ne blogiau nei aš pati, už ką esu jai dėkinga.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi savo vaiką patikėti svetimam žmogui – auklei (teneįsižeidžia auklės!). Nuolatos būčiau dvejojusi, ar vaikas tikrai negauna produktų, kurių jam negalima, ar tikrai jam bus suteikta būtinoji pagalba, įvykus reakcijai. „Metinuką“ į vaikų lopšelį atiduoti būtų buvę gaila, be to, ir maistas mums nebūtų tikęs (pienas, pieno produktai). O auginti vaiką pati (nedirbti) iki trejų metų negalėjau ir finansiškai…

Turiu pripažinti, kad nuvažiavę į svečius, dar ir dabar paprašome atskiros lėkštutės Martynui, kai tuo tarpu nealergiški vaikai sėkmingai valgo iš savo tėvų lėkštės. Kitu atveju, žinau, kad vos prisilietus prie žuvies produktų ar majonezo mes ir vėl turėsime slopinti alerginę reakciją vaistais, o gal net ir važiuoti į ligoninę. Patikėkite, kaip ilgai aš saugojau savo vaikutį nuo tetų ir dėdžių, valgiusių žuvį ar silkę, bučinių! Juk ir jie galėjo ir tebegali sukelti vaikui alerginę reakciją.

Keičiasi visos šeimos gyvenimas

Vaiko alergija pakeičia visos šeimos valgiaraštį. Aš šeimai rečiau ėmiau gaminti žuvį, kartu stebėdama mažylio reakciją į kvapą. Laimei, žuvies kvapas jo nealergizavo, tad retkarčiais kitiems šeimos nariams paruošdavau žuvies patiekalų. Bet, pavyzdžiui, po minėtos stiprios alerginės reakcijos į pieną aš pati kurį laiką negalėjau žiūrėti, o juo labiau vartoti šio produkto. Net besilaukdama mažylės aš jo beveik nevartojau (žinoma, valgiau pieno produktus – varškę, jogurtą, sūrį, gėriau kefyrą).

Kita vertus, nors Martynui jau penkeri, neretai jam tenka gaminti atskirai. Na, suprantama, kai mudu su vyru valgome žuvį ar varškėčius, sūneliui visad pasiūloma alternatyva – jis valgo mėsos patiekalą ar koldūnus, blynelius. Tačiau yra dar vienas „bet“… Berniukas, kurio pasąmonėje nuo pat mažens „užsiprogramavo“ „tą galiu valgyti, o to ne“, nepuola ragauti naujų produktų. Tenka padėti daug pastangų, kad suviliotum nauju skoniu, bet ir tai tėvelių išmonė dažniausiai patiria fiasko… Pavyzdžiui, balta spalva berniukui ir dabar asociuojasi su pienu, kurio – jis pats žino – negali gerti.

Užtat nevalgo ir jogurto, nors esame išbandę ir žinom, kad jį, kaip ir kefyrą, grietinę, tikrai saikingai jau gali valgyti.

Turiu pripažinti, kad stipriai alergizuojančių produktų pastaruosius kelerius metus tikrai mažiau suvartojame. Pavyzdžiui, atsisakėme gazuotų gėrimų. Turiu pagrindo manyti, kad juos vartodama nėštumo metu, „prisidėjau“ prie sūnaus alergijos. Kita vertus, dėl to, kad auginame alergišką vaiką, tikrai netapome sveikuoliais. Tačiau prekybos centre dažnai perskaitau, kas įeina į vieno ar kito gaminio sudėtį.

Išeitis – specialus darželis

Martynas nuo 2,9 m. lanko alergiškų vaikų darželį „Klevelis“, kuris bent kol kas yra vienintelis Kaune. Šiame darželyje taikomas individualus valgiaraštis – jei negali valgyti vieno ar kito maisto, visuomet pasiūloma alternatyva. Tėvai, pradėdami vesti savo vaiką į minėtą darželį, užpildo anketą, nurodydami, kuriuos produktus vaikas gali valgyti, ko reikia vengti. Pasitikiu šio darželio darbuotojais, nes esu tikra, kad vaikas tikrai negaus to maisto, kurio jis negali valgyti. Pagaliau jei netyčia ir įvyks alerginė reakcija, esu tikra, kad ji bus laiku pastebėta ir nuslopinta. Turiu pripažinti, jog šis darželis mums yra tikras išsigelbėjimas. Kitu atveju mes liktume be priešmokyklinio ugdymo įstaigos, nes vadinamojo „paprasto“ darželio vaikas negalėtų lankyti jau vien todėl, kad jo taip mėgstamos košės yra kaskart gardinamos pienu, kuris, kaip minėjau, mūsų sūneliui yra tolygus nuodui. O „lauknešėlių“ į darželį juk neprinešiosi, tai nebus visavertis maistas. Pagaliau juk mažieji tokie supratingi, jie iškart imtų teirautis, kodėl berniukas negali valgyti to ar ano.

Jis būtų kitoks nei visi, „balta varna“. Tuo tarpu darželio grupėje, kurią lanko Martynas, visi vaikai alergiški, visiems suprantama, kad vaikas negali valgyti vieno ar kito maisto. Mūsų berniukas pats pasako, tarsi primindamas kitiems, kad vieno ar kito produkto negali valgyti. Kai kiti vaikai per šventę valgo tortą, jis renkasi sausainukus be šokolado ar bananus. Savo ruožtu per Martyno gimtadienį mes nešame tai, ką sūnelis gali valgyti – šakotį (sūnelis tik šiek tiek alergiškas kiaušinio baltymui, tryniui išvis nealergiškas), skruzdėlyną ar želės pyragą. Džiaugiuosi, kad gyvename laiku, kuomet galima rasti alternatyvą. Net ledus vaikas valgo. Tiesa, vaisinius.

Kavinėse – specialus valgiaraštis

Jei lankomės kavinėje, „permetame“ su vyru akimis valgiaraštį ir pasakome berniukui, ką jis galėtų valgyti. Pastaruoju metu jis ir pats beveik perskaito. Berniukas visuomet pats pasirenka, ką valgys – niekuomet nieko jam nesiūlome prievarta. Atėjus padavėjai, prisakome, kad atneštų pageidaujamą patiekalą be jokių padažų. Pavyzdžiui, bulvinius blynus, cepelinus ar koldūnus (šiuos patiekalus berniukas dažniausiai užsisako kavinėje) sūnelis valgo „grynus“ – be grietinės, spirgučių, pan.

Dar buvo atvejis, kai būdamas maždaug dvejų su puse metukų, namie, pagriebęs iš šaldytuvo ne tą stiklainį, vietoj braškių uogienės suvalgė „gerą“ šaukštą pomidorų padažo, užsitepęs jį ant batono. Vėl mamos širdis drebėjo iš baimės. Laimei, neįvyko alerginė reakcija… Ir skrandukas kažkaip stebėtinai teigiamai „toleravo“ šį toli gražu ne sveikuoliams skirtą produktą.

Berniukas šiuo metu negali gerti pieno, valgyti varškės, žuvies, silkės, krabų lazdelių. Nuolat vartojame kalcio papildus.

Liaudiški patarimai nepadeda

Gydydami Martyno alergiją, liaudiškų priemonių netaikome, pas homeopatą nesame buvę… Kol kas pasitikime tradicine medicina (gal aš labai naivi?) ir laukiame… tikimės… Laikas – geriausias gydytojas.

Alergiškų vaikučių mamoms patarčiau apsišarvuoti kantrybe ir laukti… Laukti ir tikėtis, kad jų vaikučiai anksčiau ar vėliau išaugs iš alergijos, neduoti kurį laiką produktų, kurie mažylį alergizuoja. Pamenu, kai tik susidūrėme su minėta šio amžiaus „rykšte“, puoliau klausinėti alergologų, kada gi vaikutis išaugs iš alergijos.

Man sakė, kad daug vaikų išauga iki metų, juolab kad mums buvo nustatyta lengva atopinio dermatito forma. Deja, teko nusivilti – sulaukus metukų, alergija niekur nedingo. Tuomet mane guodė tai, kad nemažai vaikų išauga iki trejų metų. Deja, ir sulaukę trejų mes jos „neatsikratėme“. Dabar jau pati sau sakau, kad, duok Dieve, išaugtume iš tų ūmių reakcijų, kurios įvyksta vos prisilietus prie atitinkamo produkto (pvz., prie žuvies), na, o jei negalės to produkto valgyt, tai negalės, ką darysi… Puikiai suprantu, kad pieno produktai yra gyvybiškai būtini augančiam organizmui, tikiu, kad jogurtą ar kefyrą mes jau tuoj tuoj normaliai valgysime. Man svarbu, kad nebūtų blogiau, nei kad yra dabar – kad neišsivystytų bronchinė astma, alergija žiedadulkėms, pan. Kad tik nereikėtų nuolat vartoti stipresnių antihistamininių preparatų (dar ir dabar Tavegilio tabletes nešiojuosi savo rankinėje, nors jų prireikia vis rečiau. Džiaugiuosi tuo, kad nesame „prisirišę“ prie jokių medikamentų – vartojame tik tada, kai įvyksta ūmi alerginė reakcija), o su dabartinėmis bėdom jau kaip nors išgyvensime… O gal ir geresnių laikų sulauksime…

Būsimoms mamos norėčiau patarti, kad kontroliuotų savo mitybą besilaukdamos. Aišku, nereikia žiūrėti paranojiškai – suvalgius gabaliuką šokolado ar išgėrus kelis gurkšnius kokakolos greičiausiai nieko blogo neatsitiks, tačiau jei kurį laiką kasdien suvalgysite po kilogramą braškių ar gersite stiklinėmis gazuotus gėrimus, tai tikrai nepridės sveikatos Jūsų kūdikiui, greičiau atvirkščiai.

Aš pati linkusi manyti, kad mano sūnelis alergijos nepaveldėjo, jis ją įgijo. Didžiąją dalį kaltės prisiimu sau, kad nėštumo metu, be sveikų, valgiau ir netinkamus, beverčius, daug alergenų turinčius produktus…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − 6 =