Auginu vaiką viena…

vieniša mama

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Sakome: „Veronikų laikai praėjo, dabar auginti kūdikį be tėvo jokia drama“. Realybėje pagalvės sugeria tiek pat ašarų, ne mažiau skausmas rakina širdį stebint laimingas šeimas. Perskaitykite, ką apie save rašo „Mamos žurnalo“ skaitytojos – vienišos mamos. Kiekvienos jų statusas vis kitoks – viena vieniša, nes išsiskyrusi, kitą dar nėščią paliko mylimasis, trečios vyras dirba užsienyje ar atlieka bausmę. Bet visos jos vienos ryte kelia savo kūdikius, vienos veda juos į lauką, vakare vienos prieš miegą glosto galveles.

Tėčio nėra, nes aš taip nusprendžiau

Seniai nutariau – niekada netekėsiu. Mačiau, kaip aplink skiriasi idealiausios poros, mačiau jų skausmą. Maniau, kad netekėdama galėsiu to išvengti, o gal bijojau prarasti laisvę… Kai pasijutau nėščia, net minčių apie vedybas neatsirado, bet užplūdo baimė dėl vaiko ateities, bijojau vaiko atėjimo, nes tai reiškė, kad teks keisti gyvenimo būdą, pomėgius. Kai gimė dukrelė, iškilo problema ją registruojant.

Susidūriau su didžiausiais kuriozais. Kadangi su Gaivilės tėveliu nesame susituokę, tėvystę reikėjo įrodyti teisiškai. Nuėjau registruoti viena ir paprašiau, kad tėvo grafoje brauktų brūkšnį. Bet tarnautoja mane išvarė, nes, pasirodo, jei nėra tėčio, tai vis tiek turiu pasakyti bet kokį vyro vardą, o pavardę duoti savo tėvo. Išeitų, kad mes su Gaivile – kaip ir sesutės? Nors mano tėčio jau kelerius metus nėra tarp gyvųjų… Ar ne absurdiški mūsų įstatymai?

Gaivilės mama

Vienišos mamos žurnalas

Tėtis mus paliko Martynui dar negimus. Matydama tiek daug vienišų, išsiskyrusių moterų, galvoju, kodėl Jums neleidus priedo „Vienišos mamos žurnalas“? Taip, aš daug laimingesnė su Martynu, nei be jo. Ir sūnaus nė už ką neiškeisčiau į mus palikusį žmogų. Tačiau žmogaus šalia labai trūksta. Skaitau patarimus, kaip pailsėti po bemiegės nakties (palįsti po dušu, ramiai išgerti arbatos), bet kaip tai padaryti, kai minutės suskaičiuotos? Nemiga, nugaros skausmai, mastitas – tai tik fizinė pusė. O kaip sunku dvasiškai, negaliu nė apsakyti. Širdis plyšta skaitant tėčiams skirtus puslapius. Dar baisiau perskaičius psichologų samprotavimus, kaip kenčia vaikas, augdamas be tėčio. Bet ką daryti? Duok Dieve, kad sutikčiau gerą žmogų, kad pasakyčiau Martynui – čia tavo tėtis. Bet jei tokio nebus? Ką atsakysiu vaikui, kai jis paklaus? Išvažiavo? Mirė? Labai myli, bet negali ateiti? Lengva skyrybų atveju – pasakai vaikui, kad tėtis ir mama tave myli, tik gyvena atskirai… Stengiuosi ištverti neraudojus, kad ilgesys per pieną nepersiduotų sūnui, bet negaliu. Ir dar – „techninis-psichologinis“ klausimas: kas vaikui geriau – ar brūkšnys vietoj tėvo vardo gimimo liudijime, ar išreikalauta tėvo pavardė? Daviau sau žodį, kad pinigų iš vaiko tėvo nereikalausiu, o štai dėl pavardės svarstau jau metus.

1 m. Martyno mama Ingrida iš Vilniaus

Tėtis, kuris paliko

Viskas prasidėjo Vokietijoje. Su vaikučio tėveliu susipažinome saloje, kur metus dirbau aukle pagal „Au-Pair“ programą, o po to kelis kartus dar važiavau padirbėti. Ten susipažinau su žaviu vokiečiu. Draugystės pradžia buvo nuostabi. Jis žarstė komplimentus, dovanojo puikias dovanas, vedžiojo į restoranus. Bet kai pasijutau nėščia, jis pareiškė, kad čia ne jo vaikas. Grįžau pas tėvus į Lietuvą. Ačiū Dievui, vaikelis gimė sveikas ir gražus. Kol kas manęs nebaugina tai, kad jis neturi tėvelio. Užtat turi nuostabius senelius ir mamytę. Būna sunkių akimirkų, kai susigraudinu. Bet pasižiūrėjus į nuostabų angeliuką, blogos mintys išgaruoja. Galima būti laimingam ir neturint tėvelio, svarbu, kad jis turi mamytę.

Olesia

Tėvas nežinomas

Viena auginu 1,5 metų dukrelę. Tėtis jos nepripažino ir nepanoro pamatyti. Esu įpratusi viena tvarkytis, nesakau, kad lengva, bet man taip gyventi patinka. Sau sakau: tas vyras praranda daugiau, nematydamas,  kaip auga dukra. Kai prisimenu savo vaikystę, graudu. Mano tėtis man buvo labai svarbus, išmokė mylėti gamtą, knygas, išmokė nenuleisti rankų, būti stipriai. Prisiminusi savo tėtį jaučiuosi kalta, kad mano vaikas tėčio neturi.

Žmonės stengiasi surasti savo šaknis, o mano dukros gimimo liudijime grafoje TĖVAS parašyta „nežinomas“. Kai apie tai pagalvoju, noriu prisiteisti tėvystę, atlikti DNR testą. O gal geriau jokio tėčio, negu toks, kuris nenori pažinti? Kuri blogybė yra didesnė: nežinoti, kieno kraujas teka tavo gyslomis, ar būti atstumtai? Žinau, kad vienišų mamų yra daug. Įdomu, kaip kitos moterys atsakė į vaiko klausimą: „Kur mano tėtis?“

Mama X.

Neverkiau nė karto

Kai mama sužinojo, kad laukiuosi ir gimdysiu be vyro, ji vis krimtosi: „Ką žmonės pasakys?“ Kai jau gulėjau ant gimdymo stalo, akušerė pradėjo domėtis, kaip aš auginsiu vaiką viena. Visam gimdymo skyriaus personalui tai buvo kaip koks stebuklas. Iš vyresnės kartos sulaukiau didelės užuojautos, lyg būčiau susirgusi nepagydoma liga. Mano sūnų vadina vargšeliu. Ištekėjusios draugės dejuoja, kad jų vyrai blogi: tai namo neparėjo, tai per mažai uždirba, tai vaikais nesirūpina. Sako: „Pavydim tau, gali eiti kur nori, niekas nervų negadina“. Žinoma, man skaudu, kad vaikas auga be tėčio, bet ką daryti, jei tėtis nieko nenori girdėti apie savo vaiką? Su sūnumi kiekviena diena pilna džiaugsmo. Mama sakė: „Verksi, nes bus sunku vienai“. Kol kas nė viena ašara nenuriedėjo…

7 mėn. Dominyko mama Miglė

Liko tik pavardės galūnė -ienė

Susipažinome kelionėje į Vokietiją – per vasarą ten uždarbiavome. Tie mėnesiai buvo kaip sapnas, bet grįžus namo virto košmaru. Nutarėme gyventi kartu. Kai peržengiau jo namų slenkstį, vyras visiškai pasikeitė: pradėjo mane įtarinėti neištikimybe, liepdavo atsiskaitinėti, kur buvau, ką pirkau.

Liguistos pavydo scenos mane slėgė, vieną vakarą susikroviau daiktus ir išėjau gyventi pas tetą. Tada dar nežinojau, kad laukiuosi. Pranešiau Jam, kad reikia pasikalbėti. Tikriausiai Jis manė, kad noriu atsiprašyti… Mano nustebimui, jis pasakė: „Mano vaikas mano pavardę turės“. Susirašėme, bet tą pačią dieną mūsų keliai išsiskyrė. Nuo tos dienos Jo nebemačiau… Jokios paramos, jokių žinių, jokios pagalbos. Tik pavardė su galūne –ienė.

Dabar dukrytei 7 mėnesiai. Nuostabi dukra. Stebuklas būti šalia jos. Ji užpildo visą tuštumą. Ji tarsi saulės spindulėlis šiame neteisingame gyvenime…

Mama

Tėtis paliko šeimą

Ištekėjau jauna, vos 18-os. Laukiausi vaikelio, tačiau po 9 nėštumo savaičių persileidau. Buvo labai liūdna, skaudu. Tačiau tikėjau, kad vedybinis gyvenimas atstos tą netektį, skausmas pasimirš. Gyvenome toliau: jis dirbo, aš mokiausi. Deja, vyras susidėjo su nevykusiais draugais, pradėjo išgėrinėti. Po pusantrų vedybinio gyvenimo metų pastojau. Iš moterų konsultacijos parlėkiau kaip ant sparnų. Bet vyras, atrodė, visai neapsidžiaugė.

Pamaniau – per daug nustebo, jam reikia laiko priprasti. Klydau. Naktinės gastrolės, prarastas darbas, amžini barniai išsklaidė svajones. Vieną vakarą, kai taip ir nesulaukiau vyro, susikroviau daiktus ir išvažiavau pas tėvus. Norėjau būti laukiama, mylima.

Prasidėjo naujos bėdos – kūdikis gimdoje blaškėsi, mane siaubingai pykino visą parą. Atsidūriau ligoninėje. Prisimenu negailestingus gydytojos žodžius: ,,Gresiantis persileidimas, nieko nebus”. Meldžiausi ir raudojau, šaukiausi Dievo, kad neatimtų paskutinio džiaugsmo – būti mama. Tik šeštą nėštumo mėnesį galėjau lengviau atsipūsti. Pagimdžiau nuostabią mergytę. Kitą dieną apsireiškė tėvas, – su kvapeliu, murzinas, nemiegojęs.

Pažiūrėjo į vaiką, padėjo gėles ir išėjo. Po dviejų mėnesių teismas mus išskyrė. Tėtis dingo iš mūsų gyvenimo. Dabar pasimatome tik tada, kai nuvažiuoju pasiimti pinigų. Tikiu, kad kada nors pamilsiu, kad galėsiu įsileisti į širdį žmogų, kuris atstos Emilijai tėtį.

Emilijos mama Eglė

Tėtis žuvo

Labai mylėjau Tomo tėtį, visada svajojau jei ne jį, tai bent jo dalelę turėti. Buvo per daug kliūčių būti kartu, tad ,,nuvogiau” jo dalį. Jaučiau, kad pastosiu, kad gims nuostabus sūnus. Nenorėjau jėga turėti oficialaus vyro (o reikėjo tik rimto pokalbio su jo šeima). Man užteko sūnaus. Mylimajam gyvenime nepasisekė: nemylima žmona, invalidė dukra ir galiausiai – mirtis. Dabar labai gailiuosi nekovojusi dėl savo meilės. Jam žuvus, neradau sau vietos. Antro vyro nemylėjau, nesigailiu, kad jo šalia nėra. Turiu nuostabią draugę, kartu leidžiame laisvalaikį su vaikais.

Tomui tėtis pradėjo rūpėti prieš porą metų, pradėjo klausinėti, kaip jis atrodė, kur gyvena. Viską piešiau gražiomis spalvomis, nes mano meilė tam žmogui neišdilusi, o be to – Tomas tikra jo kopija. Kai prieš 1,5 metų tėtis žuvo, pradėjome apie jį kalbėti dažnai. Koks jis buvo gražus, kaip blogai be jo…

Tomo ir Dovydo mama Raimonda

Tėtis atlieka bausmę

Su vyru susipažinau per savo 16 gimtadienį. Draugavome, mylėjome, viskas buvo lyg ir neblogai. Kol būsimas vyras nesusidėjo su kažkokia gauja.

Buvo sulaikytas už mašinos vagystę, nuteistas 3 metams. Jo motina nuėjo kryžiaus kelius ir jį paleido po 9 mėnesių. Vėl tęsėsi smagus gyvenimas.

Kartą kažkas apvogė mano tėvus. Paaiškėjo, kad tai padarė būsimas mano vyras. Vėl suėmė. Stengiausi jį pamiršti, išbraukti iš gyvenimo. Kai po 2 mėnesių grįžo, susitikome. O kai jį pamačiau, išblėso visa neapykanta. Susituokėme slapta nuo visų. Po medaus mėnesio vėl pasimaišė seni draugai.

Muštynės kažkokiame kaime, suėmimas. Dabar jau daugiau nei metai esu ,,nei pakarta, nei paleista”” Viena pagimdžiau mergytę, viena ją auginu.

Nėra pinigų nuvažiuoti pas vyrą ir parodyti jam dukrytę. Siunčiu tik mergaitės nuotraukas ir rašau, kaip ji auga. Gaila, kad jis nepamatys, kaip dukra pirmą kartą atsisės, atsistos.

Lina

Kur mano tėtis?

Psichologė Anna Avidan atsako į vienišoms mamoms rūpimus klausimus

Ką atsakyti, kai vaikas paklausia „Kur mano tėtis?“ Su kokio amžiaus vaikais jau galima apie tai kalbėti?

3-4 metų vaikas jau nemažai bendrauja su kitais vaikais. Jis jau pastebi, kad kiti turi tėčius, o jis – ne. Vaikui svarbu išsiaiškinti – kodėl? Natūralus klausimas „Kur mano tėtis?“ sukelia mamai sunkių išgyvenimų, dažnai kyla kaltės, nepasitikėjimo savimi jausmai. Ką išgirsta mama šiame klausime tarp eilučių? Jai atrodo, kad vaikas kaltina: „Kodėl tu augini mane be tėčio? Kodėl nesugebėjai sukurti (išsaugoti) pilnos šeimos?“

Priekaištas, kurį girdi mama, – tik vaiko žodžių interpretavimas. Mažas vaikas dar labai nedaug nusimano apie suaugusiųjų tarpusavio santykius, o juo labiau – apie suaugusiųjų sprendimus tuos santykius palaikyti ar nutraukti. Jam nesvarbu žinoti, kieno tai iniciatyva, kaltė ar atsakomybė.

Svarbiausia, ką nori žinoti vaikas – ar jo artimieji mylės jį visada. Klausdamas apie tėtį, vaikas tikrina, ar nebuvo taip, kad tėtis jį mylėjo ir staiga mylėti nustojo. Besąlygiška artimųjų meilė yra didžiausia vaiko (ir apskritai, daugumos žmonių) vertybė, ir kalbėtis su vaiku reikia būtent apie tai.

Ar sakyti vaikui tiesą?

Vienareikšmiškai – taip. Svarbu pasverti, kiek tos tiesos vaikui pakaks, visko pasakoti, žinoma, nereikia. Dramatiški faktai, tėvo kaltinimai ar neigiami vertinimai skaudina ir traumuoja vaiką. Nelengva, bet geriausia išeitis – atrasti kuo daugiau teigiamų situacijos dalykų ir apie juos kalbėtis su vaiku paprastais, jam suprantamais žodžiais. Galima pateikti ir kitų vaikui pažįstamų žmonių pavyzdžius (juk aplink tikrai gyvena vaikų, kuriuos augina tik mamos). Beje, šeimų, kuriose vaikai auga be tėvo, daugėja visame pasaulyje.

Vaikai, gimę šeimoje, kurioje yra tik vienas iš tėvų:

Švedijoje 50 proc.

Danijoje 46 proc.

Prancūzijoje 33 proc.

JAV 30 proc.

Vokietijoje 15 proc.

Italijoje 7 proc.

Japonijoje 1 proc.

Švedijoje vienišoms moterims visiškai neatrodo, kad auginti vaiką be tėvo – problema. Deja, suginti vaiką be tėvo konservatyvioje visuomenėje (tokioje, kokia yra pas mus) yra sunkiau, nes mamą slegia neigiamos žmonių nuostatos ir stereotipai. Tai atspindi ir patys žodžiai: „nepilna šeima“, „vieniša motina“. Laimei, stereotipai turi gerą savybę – keičiasi, ir šiandien anglų kalboje jau yra sąvoka „single parent“ (išvertus pažodžiui, reiškia  – „vienintelis tėvas“, kur „tėvas“ – tai žodžio „tėvai“ vienaskaita). Lietuvoje taip pat vyksta vertybių kaita, pavyzdžiui, moterys vis dažniau didžiuojasi savo mergautinėmis pavardėmis, neskuba jų keisti.

Kaip apsaugoti vaiką nuo psichologinių traumų, kurias sukelia skyrybos ar gimimas be tėvo?

Svarbu žinoti, kad vaiką traumuoja ne pats faktas, bet jo suvokimas. O tai, kaip vaikas supranta savo gyvenimo situaciją ir kaip ją vertina, priklauso nuo to, kokią informaciją jis gauna apie tai iš savo artimųjų ir, svarbiausia – iš mamos. Todėl nuo to, kiek dėmesio skiria mama savo pačios psichologiniam komfortui, priklauso, ar ji galės ramiai kalbėti su savo vaiku, ar padės jam palaikyti adekvatų savęs vertinimą bei emocinę pusiausvyrą.

Kaip mamai atstoti abu tėvus?

Poreikis atstoti abu tėvus dažnai kyla iš mamos suvokimo, kad jos vaikas yra likimo (ar tėvo) nuskriaustas, atspindi jos neigiamus jausmus ir nelengvą emocinę būseną. Mama dažnai jaučia gailestį sau ir savo vaikui, ima perdėtai globoti vaiką ir gali pakenkti vaiko savęs vertinimui. Mama negali atstoti abiejų tėvų, bet gali padovanoti savo vaikui laimingą mamą, gerai besijaučiančią savo šeimoje, rūpestingą ir besąlygiškai mylinčią. Ne visada vaikas turi tiek daug šeimoje, kur yra abu tėvai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Auginu vaiką viena…”

  1. 2016/03/15 at 09:27 #

    as taip pat noriu pasipasakot savo istorija kuri man yra skaudi, esu issiskyrusi su savo vyru, jis smurtavo kele ranka kai laukiaus kai pagimdziau, pastovi neistikimybe, pomegis su kazino, alhoholio kvapas. padejo man tevai pailkti si zmogu ir issiskirti, po 2013.01.04 nakties jis ta vakara gryzo neblaivus, ir pradejo rekauti bandziau ji tramdyt jis paselo, is dukters lovos mane isvilko uz plauku pervilko per kalidoriu iki musu kambario, pradejo smurtaut sudauze televizoriu, mano teleonus kad neiskviesciau policijos, bego ivirtuve pamaciau kad atbega su peiliu as greitai i balkona ir isokau per balkono langa, su naktinei ziema, salta, mane lauke pasitiko policija kaimynai nuo didelio triuksmo buvo iskviete, vyra issiveze ir tada prasidejo iki teisminis kuri as jam dovanojau, nes buvau nusprendus skirtis ir manau pades islaikyt dukra, dabar praeje du metai o tas vyras nenustoja mus skaudint, dukra susirgo parasau padek, jis man neturiu pinigu, sakau parink mes ligoninej gulim jis gerai, pazada savaidgaliui, paleidzia mus is ligonines parasau reik ant vaistuku jis ryt iki piet, pasiskolinu pas zmogu, laukiam pinigeliu nera paraso nebuvau darbe, pasiziuriu i jo facebooka ten naujos nuotraukos kaip jis smagiai palangoj leidzia laika su savo mergina, paluztu nes dukra nori ir jogurtuko, ir skaniau atsigert nei arbatytes, siandien dienai as sedziu anstoliuose, dirbu uz minimuma alga mano 320e menesiui is ju moku mokescius, darzeli, rupinuos maistu, zinoma neiseina visa menesi istaupyt tu menku pinigeliu, tenka skolintis ir vis grymstu i dugna tikiuos kad kazkada jis prades moket savo dukrai kas priklauso, o jo si diena atrodo taip.. vazineja su nauja masina, pramogauja druskininkai, palanga, klaipeda, dirbes uzsieni siuo metu neoiceliai savo mieste, jis gyvena siai dienai labai gerai o mes ne, as buvau prisiteisius valdiskus elementus bet juos man nutrauke nes zino jai nors menesi praves keliais eu daugiau nei valdiski man nuos nutrauks, taip ir yra o tvarkytis dokumentu pastoviai nera uz ka, tad lipu kaip pajegiu is duobes paty, kekviena vakara tenka paverkt kaip dukra ko skanesnio papraso….

Palikite atsiliepimą


− du = 2