Dailės terapija namuose. Nebarkite tepliaus

Piešimas

Pasižiūrėjus piešinius, galima pasakyti, ką vaikas geba, kaip jis mąsto, kokių turi bėdų

Vieni vaikai pradeda piešti anksčiau, kiti – vėliau. Kiekvienam savas laikas, savas tempas.  Jeigu jums neramu, kad jūsų vaiko bendraamžiai – „tikri dailininkai“ o jūsiškis neima teptuko į rankas, neverskite. Pasodinkite prie vyresnio brolio ar sesės, ir tegu mažasis stebi, kai vyresnieji piešia. Pieškite patys, mažieji mėgsta mėgdžioti vyresniuosius. Pataria psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė.

Nebarkite tepliaus

Mamos pyksta, kad vaikai teplioja dažus pirštais. Ir visai be reikalo. Nereikia drausti vaikams piešti delniukais ir pirštukais – taip jis geriau susipažįsta su medžiagomis – popieriumi, dažais, geriau pažįsta aplinką. Kai jau pabosta piešti pirštukais, galima imti teptukus. Net jei iš pradžių mokysite piešti teptuku, pamatysite, jog vaikas vis tiek pamėgins piešti rankytėmis – jam taip įdomiau. Nedrauskite, geriau aprenkite drabužiais, kurių negaila suteplioti, ir leiskite vaikui džiaugtis spalvotais delniukais. Vaikai mėgsta terliotis dažais. Tai smagu.

Pastebėkit, mažylis nutvėręs rašiklį, paišo ne tik ant sienų, bet ir sau ant kojų, rankų ir labai tuo džiaugiasi. Leidžiant vaikui piešti ant savo kūno, tobulėja jo žmogaus piešinys. Jausdamas savo kūną, vaikas greičiau atranda ryšį tarp kūno dalių. Dailės terapeutai leidžia vaikams piešti ne tik teptukais, pirštukais, bet ir kojų pėdomis. Yra specialios lėkštelės, į jas pripilama dažų, vaikai įlipa į tas lėkšteles, paskui pėduoja spalvotas figūrėles ant popieriaus. Tai ypač tinka vaikams, kurie sunkiai vaikšto. Kad būtų įdomiau vaikai vieną pėdą merkia į vieną spalvą, kitą – į kitokią.

Piešimas labai gerai tinka tiems vaikams, kurie sunkiai susikaupia ir yra labai aktyvūs. Pastariesiems reikia dažniau keisti veiklos pobūdį ar įrankius. Galima piešti pieštukais, flomasteriais, dažais, kreidelėmis, vaškiniais pieštukais.

Piešinys daug pasako apie vaiką

Pasižiūrėjus piešinius, galima pasakyti, ką vaikas geba, kaip jis mąsto, kokių turi bėdų. Pvz., septynerių metų našlaičio piešiniai. Jis vaizdavo vienišas figūras, kažkur ore pakibusias. Jo žmonės nejautė žemės po kojomis. Kai jį pradėjo lankyti būsimieji įtėviai, ir užsimezgė ypač geras ryšys su įtėviu, vaikas ėmė piešti lape daugiau žmonių, paprastai – šeimą: tėtį, mamą, brolį ir save. Ir tie žmonės stovėdavo ant žemės, o ne kabėjo ore.

Tai ryškus pavyzdys, kuris rodo, kaip keitėsi vaiko piešiniai keičiantis jo savijautai.

Vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, sunkiai vaikštantys, paprastai pamiršta nupiešti kojas arba piešia jas labai mažas. Štai dar vieno šia liga sergančio berniuko piešinys: labai didelė galva ir labai laibas kūnelis, piešinio linijos tokios banguotos, netvirtos. Po kurio laiko tas berniukas pradėjo piešti kur kas stambesnį žmogų ir linijos tapo tvirtesnės, užtikrintos. Kas pasikeitė? Pasirodo, kad vaiko liemuo ir rankos labai sustiprėjo, jis pats sutvirtėjo.

Jeigu vaiko visas piešinys sugrūstas kažkur viename kamputyje, tai rodo, kad mažasis dailininkas nedrąsus, drovus, užsidaręs, nesavarankiškas, nepasitiki savimi.

Piešinys – dailininko pasaulis

Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė

Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė

Iki penkerių metų vaikams spalva yra antraeilis dalykas. Jam graži raudona, jis ja ir piešia žolę, medžius ir t.t. Vaikams, su kuriais aš dirbu, sakau, kad piešinys yra jo – mažojo dailininko pasaulis. Ir jame gali būti viskas taip, kaip tu sugalvosi ir panorėsi. Gėlės gali būti aukštesnės už medžius, sniegas žalias, o lietus violetinis. Ir tėvelių prašau, kad leistų vaikams rinktis spalvas ir neaiškintų, kaip gyvenime būna ar nebūna. Negadinkime vaikams malonumo.

Būna, kad vaikui patinka geltona spalva, bet ant balto popieriaus lapo ji neryški, ir vaikas ja nepiešia. Jis geriau renkasi juodą, raudoną, tamsiai mėlyną. Neretai tėvai susirūpina ir ateina konsultuotis atsinešdami tamsius vaikų piešinius. Dažniausiai jie nieko blogo nerodo. Beje, vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, piešiniai irgi būna tamsesnių spalvų. Paprasčiausiai vaikai renkasi didžiausią kontrastą baltam popieriaus lapui.

Beveik taip nebūna, kad vaikas nemėgtų piešti. Nebent mama labai rūpestinga ir negaili vaikui pamokymų visur, net kaip jis turi gerai ar geriau piešti. Ir taip sugadina visą malonumą. Pats piešimas vaikui turi būti malonus, jis dar per mažas galvoti, ar aukšto meninio lygio jo paveikslas. Piešdamas vaikas lavėja, jis save išreiškia ir tai turi būti smagus žaidimas, ne prievolė. Jokios įtampos, jokio spaudimo vaikui.

Apie piešimo džiaugsmą mamoms

Mokykitės pajusti piešimo džiaugsmą, sėskitės prie stalo kartu su vaiku ir pieškite ne tik teptuku, bet ir pirštais, delnais. Pieškite taip, kad jums seilės tįstų, kad mums būtų skanu. Iš pradžių galbūt jausitės nedrąsiai, bet vėliau įsitrauksite į procesą, pajusite malonumą. Ir tai patyrusios niekada nepyksite ir nebarsite vaikų už išterliotas dažais rankas, veidą, drabužius ir stalą.

Terapinė piešimo nauda

Piešimas, kaip žaidimas – tai ne tik vaikų sąmonėje atsispindinti realybė, bet ir jos modeliavimas, reiškiamas santykis su ja. Todėl pasitelkus piešinius galima geriau suprasti vaikų interesus, jų gilius, ne visada atskleidžiamus išgyvenimus ir turėti tai omeny bandant įveikti vaikiškus sunkumus. Vaikai lengvai gali sutapatinti save su vienu ar kitu piešinio personažu ir išreikšti savo santykį su juo – tai vyksta kiekvienąkart vaikui piešiant. Tai ir leidžia naudoti piešinius terapiniais tikslais.

Piešdamas vaikas atsipalaiduoja, išsijudina iš neveiklios, pasyvios būsenos, sustingimo, apatijos, uždarumo. Vaikas pažadinamas sąmoningai veiklai. Tai yra daugiau negu nuraminimas. Tai nereiškia, kad aktyviai piešiantis vaikas nieko nebijo, paprasčiausiai sumažėja baimių atsiradimo tikimybė.

Piešimas

Labai geras efektas gaunamas, kai vaikai ir tėvai piešia kartu

Yra daug būdų įveikti vaikiškas baimes piešiant:

  • Pripiešti gynybos objektą.
  • Užtušuoti baisuoklį.
  • Sunaikinti blogį (sulamdyti, suplėšyti, išmesti ir t.t.).
  • Pripiešti įdomias, intriguojančias detales (staigmenas).
  • Piešinį pakeisti iš „baisaus“ į „juokingą“.
  • Išplėtoti situaciją pripiešiant galimą problemos sprendimą.
  • Piešinį puošti – niūrų paversti gražiu. Kartais priminkite vaikui, kad kita diena – tai tuščias popieriaus lapas, kurią jis gali nuspalvinti, taip, kaip jam norisi. Tegul mažylio gyvenimo devizu tampa kūrybiškumas. Kuo daugiau vaikas turi interesų, tuo mažiau baimių, ir atvirkščiai, kuo labiau ribojami vaiko interesai ir kontaktai, tuo didesnė fiksacija ties savo pojūčiais, vaizdiniais ir baimėmis. Kuo tėvų auklėjimas švelnesnis ir mažiau ribojantis, tuo geresnis efektas gaunamas įveikiant baimes dailės terapija. Žinoma, kur kas paprasčiau yra įsakinėti ir barti nei įtikinti ir nukreipti. Bendravimo meno, skatinančio gyvenimo džiaugsmą, būtina mokytis ilgai, dažnai ir visą gyvenimą.
  •  – galima ir ant vieno lapo. Iš vienos pusės į kelionę leidžiasi suaugęs, iš kitos – vaikas. Susitikimas gali įvykti bet kurioje lapo vietoje, priklausomai nuo sėkmingo kliūčių įveikimo ir abipusio malonumo.
  • Stebėkite, kad vaikas neužtušuotų piešinyje savęs, „naikintų“ ne konkretų žmogų – priešininką, o tik blogį, kurį tas sukelia. Humoristinė nuotaika neturi virsti karikatūrų piešimu, greičiau tai turi būti draugiški šaržai. Pagrindinė taisyklė – „blogis“ neturi būti įveikiamas ,,blogiu“, tam yra gėris, tegu ir su nedideliais kumščiais.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = trys