Kad ir kaip mes, suaugusieji, besistengtume, kartais būdami su mažyliais, imame juos auklėti, duodame įvairių patarimų, bandome „įkrėsti“ proto. Kiekvienas mūsų esame pasiruošę tam tikrų „ugdomųjų frazių“. Tik ar jos tikrai padeda, ar tik žaloja vaiką?
Pateikiame dešimt frazių, kurių vaikui geriau nesakyti, nes ilgainiui jos gali sukelti nepageidaujamų padarinių.
1. Duok, aš padarysiu. Matai, kad tau nieko neišeina.
Mažylis ilgokai bando užsirišti batų raištelius ar užsisegti sagas, o jau laikas išeiti iš namų. Pamažu netenkate kantrybės ir, nekreipdami dėmesio į vaiko norą būti savarankiškam („Aš pats!“), imate ir viską padarote už jį.
Pažvelkime į galimas pasekmes. Kelis kartus taip pasielgę, tėvai iš tiesų padaro „meškos paslaugą“. Vaiko savarankiškumo siekis greitai išsenka. „Kam stengtis, jei vis tiek mama viską padarys už mane?“ – sukasi jo galvelėje. Ateityje gali kilti ir dar didesnių nesusipratimų šeimoje. Tuomet, kai vaikas vengs būti savarankiškas, tėvai ant jo pyks – pradės burbėti ar šaukti. O juk patys lėmė tokį jo elgesį anksčiau.
„Geriau duok man padaryti…“, „Tau nieko neišeina…“, „Tu nemoki, nežinai, nesupranti…“ ir pan. – psichologai mano, kad šios frazės iš anksto programuoja vaiką nesėkmei, pasėdamos neužtikrintumą savimi. Vaikas ima jaustis kvailai, nejaukiai, todėl stengiasi kuo mažiau rodyti iniciatyvos namuose, mokykloje ir tarp draugų.
2. Imk, tik nusiramink!
Žinoma, ištverti kelias valandas trunkantį zyzimą: „Prašau prašau prašau…“, „Ar galima? Tik truputį…“ – išbandymas ne kiekvieno tėvelio jėgoms.
Tačiau griežtą „ne“ pakeitę į neryžtingą „taip“, nesąmoningai leidžiame vaikui suprasti, kad atkakliu zirzimu ar įkalbinėjimu galima pasiekti viską, o mamos ar tėčio atsisakymo nereikia priimti už gryną pinigą.
3. Jei dar kartą tai pamatysiu – tuomet…
Dažniausiai tėvų draudimas žiūrėti televizorių ar grasinimas nenupirkti ledų taip ir lieka žodžiais. Todėl tokios vaiko drausminimo priemonės greitai nustoja veikti. Ir kai šimtas pirmąjį – jau paskutinį! – kartą tėvai galiausiai nubaus mažylį, vaikas greičiausiai taip ir nesupras, kuo jis kaltas. Juk anksčiau už tą patį elgesį nieko nebūdavo! Taip, užuot skatinę paklusnumą suaugusiesiems, vaikui galime sukelti nusivylimą ar net norą keršyti.
Vaikas turi tiksliai žinoti, ko tikėtis vienu ar kitu nederamo elgesio atveju, o atsitiktiniai emociniai tėvų protrūkiai jam kelia tik sąmyšį.
4. Pabaik!
„Nustok!“, „Užsičiaupk!“, „Tuoj pat nusiramink!“, „Greičiau! Kam pasakyta?!“
Kartais šiomis frazėmis „mokome“ savo vaikus. Tačiau, jeigu jūs ar kitas suaugęs žmogus išgirstų tokius žodžius, tikriausiai įsižeistų ir dar pareikalautų atsiprašymo. Vaikas irgi įsižeidžia, jaučiasi beteisis.
Užuot nusiraminęs ir pakoregavęs savo elgesį, jis ima protestuoti. Mažyliai verkia ir ožiuojasi, o kiek paūgėję ima prieštarauti ir rėkti: „Atstok!“ arba dar blogiau – užsisklendžia savyje.
5. „Tu turi suprasti, kad…
…gamtą reikia saugoti, senesnius gerbti, tėvams padėti, žaislais dalintis“. Jei visa tai bus sakoma pakeltu tonu, labiausiai tikėtinas vaiko atsakas – nusivylimas akyse ir noras atsidurti kuo toliau nuo tėvų. Tokioje situacijoje daugumai mažylių kyla gynybinė reakcija, vadinamasis susimąstymo barjeras. Vaikas nebesupranta, kas jam yra sakoma, nes tuo metu mintimis „persikelia“ kur nors kitur. Blogiausia, kuomet pamokslai vaikui yra sakomi, kai jis yra nuliūdęs ar supykęs.
Tokios būsenos vaikas susirūpinęs savo problema ir vargiai supranta net pačius nekalčiausius ir teisingus pamokymus.
Reikėtų leisti nusiraminti ir vaikui, ir sau – galbūt tuo momentu jis norėtų išsikalbėti arba priešingai – pabūti vienas.
Mažylio poelgį bus galima ramiai aptarti vėliau.
6. Berniukai (mergaitės) taip nesielgia!
Daugelis žino, kad nevalia berniukui sakyti: „Neverk kaip mergaitė…“, „Berniukai neverkia…“, tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Tėvai net namų ruošos darbus padalina vaikams pagal stereotipus. To daryti nederėtų, nes taip vaikams nenoromis galime įskiepyti daug kompleksų, kurie vėliau kartins gyvenimą. Suaugęs berniukas ims savo emocionalumą laikyti kažkuo netinkamu, o mergaitė patirs „nemoteriškumo“ kompleksus, pavyzdžiui, nepasirinks tam tikros profesijos, nes laikys ją pernelyg vyriška. Visų pirma reikia atsižvelgti ne į vaiko lytį, bet į tai, kas jam patinka ir ką jis sugeba. Jei berniukas nori šokti, tai tegul ir šoka. Pasistenkite vengti stereotipais „kvepiančių“ komentarų, tokių kaip „Dideli vaikai neverkia…“ ar „Mergaitės nelaksto kaip patrakusios…“.
7. Nesijaudink dėl tokio menkniekio.
Galbūt tai – iš tiesų menkniekis. Tik pagalvokite: nedavė mašinėlės ar lėlės, pašiepė dėvimus marškinėlius ar sugriovė kaladėlių namelį… Bet prisiminkite save tokio amžiaus – ar tai nebuvo svarbi ir rimta problema? Pajutęs, kad tėvai nesupranta jo bėdų, kitą kartą vaikas nesikreips į juos dėl tokios pat ar dar rimtesnės problemos. Demonstruodami, kad vaikiški rūpesčiai neprilygsta suaugusių žmonių rūpesčiams, tėvai rizikuoja prarasti vaiko pasitikėjimą. Negalima vaiko pavaryti į šalį.
Svarbiausia jį išklausyti, suprasti, priimti jo problemos rimtumą, parodyti jam supratimą ir pastangas spręsti nepalankią situaciją.
8. Aš tavęs nemylėsiu, jeigu tu ir toliau taip elgsiesi.
Tėvų meilė turi būti besąlyginė, vaikas turi jausti, kad jis visada bus mylimas, neatsižvelgiant į jo poelgius, išvaizdą ir kitus veiksnius. Jeigu įteigiate vaikui, kad jūsų meilė priklauso nuo jo gero elgesio, tai neigiamai veikia mažylio saugumo jausmą.
9. Ne, šito mes nepirksime – nėra pinigų.
Taip sakyti, žinoma, yra paprastesnis ir lengvesnis kelias, nei imtis aiškinti vaikui apie pinigų vertę, taupymą, šeimos biudžeto formavimą ir pan.
Tačiau ar teisingas? Juk šiuo atveju leidžiate vaikui suprasti: jei būtų pinigų, trokštamas daiktas ar pramoga būtų perkama. Tuomet mažylis tikrai nesuvoks, kad jo norai negali būti tenkinami bet kada.
10. Kodėl tu negalėtum būti labiau panašus į savo brolį (seserį)?
Toks lyginimas daro dvejopą žalą. Pirma, tarp vaikų įsiplieskia nesantaika. Antra, jiems vystosi nepilnavertiškumo kompleksas. Kiekvienas mažas žmogutis – unikalus, ir jam dar teks ilgai aiškintis savo paties gabumus. Todėl padėkime jam atrasti savo talentus, užuot vertę susitapatinti su kitais.
Taigi kai kurios mūsų ištartos frazės gali vaiką žeisti ar klaidinti, mums to net nepastebint. Esame jam brangiausi žmonės, autoritetai – viskas, ką sakome, „kapsi“ jam į galvelę ir širdį. Todėl jau šiandien, kalbėdamiesi su mažyliu, neužmirškite savęs kontroliuoti ir pasverti kiekvieną žodį.
Sakykite tik tai, ką iš tiesų norime. Nemanipuliuokite vaiku. Nedarykite jam (o ir sau) „meškos paslaugos“.
Jovita Leonavičienė