Didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų – pliusas ar minusas?

skirtumas tarp vaikų

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų – pliusas ar minusas? Apie tai savo patirtimi dalinasi dvi mamos – dvi žurnalistės iš Alytaus Jūratė ir Vitana. Jos pagrandukų susilaukė po gana didelės pertraukos. Skaitykite ir psichologės komentarą.

40 savaičių nerimo

Pasakoja Vitana, žurnalistė, ryšių su visuomene specialistė:

„Kai pradėjau lauktis antrojo vaikelio, dukrai Gabijai buvo 11 metų.  Gabija gyveno didelėje baimėje visas 40 nėštumo savaičių. Ji baiminosi, kad man kas nors neatsitiktų, nemirčiau gimdydama. Vienuolikametei dukrai rūpėjo, ar mylėsiu ją, kai gims vaikelis. „Filmuose rodo, kad kai šeimose gimsta antras vaikas, tėvai vyresnįjį ne taip myli“, – aiškino ji tokių klausimų priežastį. Kad bus sesė, sužinojome jau 17 nėštumo savaitę, tačiau ši žinia, kaip ir žinia, kad mama nėščia, Gabijos nenudžiugino.

Dukrą pagimdžiau pusę pirmos nakties, ir Gabija buvo pirmoji, kuriai paskambinome ir pranešėme apie tai. Ji buvo pirmoji, aplankiusi mane ir sesutę ligoninėje – atėjo nešina sesei skirtu pliušiniu šuniuku. „Čia jos pirmasis žaislas“, – tepasakė ir prisiglaudė prie manęs. Gabijai buvo 11 metų, pasak kitų, tinkamo amžiaus sesei prižiūrėti. Tačiau aš buvau kitos nuomonės – vyresnioji duktė aukle nebus.

Gabijai sunku buvo suvokti, kad mama daugiau laiko praleidžia su mažąja sesute nei su ja. Sesutės tapo konkurentės. „Tas vardas gražesnis už mano“, – tik po dvejų metų prisipažino Gabija, kodėl nepritarė, kad sesę pavadintume Vėjūnės vardu. Pavadinome Ugne, nežinodami, kad šis vardas populiariausiųjų viršūnėje, dabar visi pasijuokiame, kai iš trijų vaikų, žaidžiančių smėlio dėžėje, būna dvi Ugnės ir Ugnius. Beje, tik vėliau suvokėme dukrų vardų Gabija ir Ugnė sąsajas. Lietuvių mitologijoje Gabija yra ugnies deivė ir saugotoja. Mano pirmagimė liepą švęs 14 gimtadienį. Šiuo metu išgyvename nelengvą paauglystės laikotarpį. Būdama 11 metų vyresnė ji nenuolaidžiauja dvimetei Ugnei.“

Lukas skaitė knygas apie nėštumą

Pasakoja Jūratė, laidos režisierė:

„Trylikametis Lukas žinią, kad laukiuosi vaikelio, sutiko džiaugsmingai. Berniukui buvo įdomu, kas vyksta nėščios moters organizme. Jis glostė didėjantį pilvą, kalbėdavo su vaikeliu, skaitydavo literatūrą, skirtą nėščiosioms. Reiškė didelę meilę dar negimusiam vaikeliui. Valentino dienos proga jam nupirko mažą raudoną megztinuką.

Antrasis nėštumas buvo naudingas ir man kaip moteriai, ir pirmagimiui sūnui. Nėštumas mus su Luku suartino. Turėdavome apie ką pakalbėti. Jam nebuvo gėda, kad mama laukiasi, netgi didžiavosi, kad turės brolį ar sesutę. Trylikametis drąsiai pozavo fotografui šalia figūrą pakeitusios mamos.

Tačiau dabar Lukas griežtai prieštarauja dar vieno vaiko atsiradimui. Jis suprato, kad auginti vaiką nėra žaidimas ar malonumas. Dėl gimusios sesers teko pakeisti gyvenimo būdą. Galbūt padariau klaidą, iš trylikamečio sūnaus reikalavusi nemažos pagalbos auginant sesutę Martą, kuri iki pusės metų buvo labai nerami, dažnai verkdavo. Lukas sesę padėdavo prižiūrėti ne tik dieną, bet ir naktį, kad aš nors šiek tiek pailsėčiau. Kokių jis tik nesugalvodavo būdų verkiančiai sesei nuraminti! Dažnai panaudodavo mankštai skirtą didelį pripučiamą kamuolį. Paimdavo Martą ant rankų, atsisėsdavo ant kamuolio ir lengvai spyruokliuodavo. Verksnė tuoj pat nurimdavo. Išbandžiau šį būdą pati. Lengvas spyruokliavimas ant kamuolio ne tik nuramindavo Martą, bet ir būdavo savotiška mankšta man.

Vyro dažnai nebūdavo namie, o jeigu ir būdavo, jis nemokėdavo elgtis su naujagimiu, jo nuraminti.

Man atrodo, kad sesės priežiūra sūnų iš dalies paruošė ateičiai, šeimyniniam gyvenimui. Tačiau kai pasakau, kad mokėtum auginti vaiką, nes viską žinai ir moki, atsako: neee, aš dabar ilgai vaikų neturėsiu. Sūnus suprato, kad vaikas yra ne tik malonumas, žaidimai ir juokai, su juo reikia būti ne tik kai nori, bet visą laiką. Dabar Lukas sesės priežiūros stengiasi išvengti.

Nors tarp Luko ir Martos 13 metų skirtumas, kartais jie susipeša. Brolis nė per plauką nenusileidžia sesei, o ši nuolat auklėja brolį dėl netvarkingo kambario, kontroliuoja, ar paruošęs pamokas. Marta trenkia, šis atgal, įvyksta tikros muštynės. Bandau sugėdinti Luką dėl elgesio, tačiau jis nė nemano nuolaidžiauti Martai, o man priekaištauja, kad jai per daug leidžiu ir nuolaidžiauju.“

Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern 

Kokio amžiaus vaikai išgyvena didžiausią pavydą, kai gimsta sesė ar brolis? Manoma, kad kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau jis pavydės. Bet šių mamų patirtis rodo ką kitą – pavydi ir paaugliai. Kodėl?

Gimus kūdikiui mamos pavydi ne tik paaugliai, bet ir vyrai… Tad kodėl turėtų būti amžiaus riba, kada vaikai nustoja pavydėti? Niekas nenori dalintis mylimo žmogaus meile. Didesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų sudaro sąlygas tam, jog praradimas būtų mažesnis, tačiau visiškai jo nepanaikina. Paaugliams pavydu mamos dėmesio mažam broliukui ar sesutei, tačiau, kita vertus, jiems jau rūpi draugai, draugės, ir jų pavydas dažniausiai ne taip smarkiai išreikštas.

Vaiko reakcija labai priklauso nuo jo patirties, susiformavusių santykių, šeimos atmosferos. Vienuolikmetė Gabija abejoja mamos meile, o sesutės gimimas šią abejonę paverčia tikra baime. Gali būti, kad Gabijai nieko netrūko ir ji augo laiminga, tačiau mažą abejonę turėjo visada. Sesutės gimimas – tai sudėtingas išgyvenimas, kuris sustiprina Gabijos asmeninius įsitikinimus ir baimes.

Kito pasakojimo herojus, Lukas pasijuto reikalingesnis ir supratingesnis mamai net ir už tėtį. Tačiau toks uždavinys trylikamečiui pernelyg sunkus, labai greitai Lukas suprato, kad rūpintis kūdikiu – papildoma atsakomybė, o ne artimesnis santykis su mama. Negana to, mažoji „dukrelė“ pradėjo jį kontroliuoti. Vietoj žadėtos laimės ir artumo su mama, jis gavo dar vieną prižiūrėtoją. Na kaip dėl to nepyksi.

Kurie tėvai elgiasi teisingai, ar tie, kurie vyresnįjį įtraukia į jaunėlių auginimą, kaip trečią iš tėvų, ar tie, kurie vyresnėliui leidžia toliau likti tik vaiku?

Teisingiausiai elgiasi tie tėvai, kurie suteikia galimybę vaikui prisidėti, tačiau jo neverčia ir nesitiki iš jo pagalbos. Paauglio gyvenimo uždaviniai – ne vaikų auginimas. Paauglystė jau pati savaime labai sudėtingas amžius, tuo metu reikia daug nuveikti, vyksta daug pokyčių, reikia atsiskirti emociškai nuo tėvų ir pritapti prie savo grupės, reikia kažkaip susitaikyti su besikeičiančiu kūnu (o tai sekasi itin sunkiai). Visiškai paauglį nuvaryti nuo kūdikio nereikia, nes jis pasijus dar labiau atstumtas.

Jei vyresnėlis imasi auginti ir auklėti mažesnįjį, apribodamas savo laisvę ar imdamasis suaugusiojo pareigų, protingiausia būtų padėkoti vyresnėliui, pripažinti jo pastangas, tačiau priminti, kad jam gali būti naudingiau daryti tai, kas jo amžiui reikalinga (išsimiegoti, pabūti su draugais, paskaityti knygą). Kalbant apie atsakomybę – vyresnysis vaikas jos ir taip turi su kaupu. Žinau, kad ne kiekvienas tai parodo, arba ne kiekvieno atsakomybė plika akimi matyti, tačiau nesu sutikusi vyresnėlio, kuris nesijaustų atsakingas už kitus (tėvus, brolius, seseris, močiutes ir dėdes). Pažymiai ir noras arba nenoras mokytis atsakomybės lygio nerodo.

Koks amžiaus skirtumas, psichologų nuomone, labiausiai tinkamas?

Tokio nėra. Kiekvienas amžiaus skirtumas pasiūlo savo pliusų ir minusų.

Išvardinkite mažo amžiaus skirtumo bei didelio amžiaus skirtumo privalumus ir trūkumus.

Mažas amžiaus skirtumas suteikia vaikui galimybę turėti bendraamžį (beveik) namuose, tad jis daug geriau pasirengia santykiams su bendraamžiais išorėje. Tokie vaikai paprastai bus drąsesni, geriau mokės sutarti, užmegzti santykius, paprasčiau žiūrės į nesutarimus (juk tai namuose vyksta kasdien ir aišku, kad jie nereiškia santykių žlugimo), geriau mokės dalintis.

Minusai? Paprastai kuo mažesnis amžiaus skirtumas, tuo stipresnė konkurencija. Tarp dvynių ji neretai tiesiog nuožmi (ne tarp visų). Kodėl? Todėl, kad būnant „beveik tokiam pačiam“ labai sudėtinga susirasti unikalią padėtį šeimoje ir būti garantuotam, jog niekas jos nepagrobs. Kiekvienas vaikas nori būti savo tėvams pats nuostabiausias, mylimiausias, geriausias. Vaikai tai daro siekdami išskirtinumo. Panašaus amžiaus vaikams išskirtiniais šeimoje pasijausti sudėtingiau. Jie neretai jaučiasi beveik tokie patys, o tokios savijautos nė vienas netoleruoja, vadinasi reikia kažkaip „prasimušti“ arba prispausti konkurentą…

Didelis amžiaus skirtumas – didžiausias privalumas tėvams. Tėvai turi daugiau laiko, tolerancijos ir kantrybės. Iš tiesų, tai tokie vaikai gauna daugiau dėmesio nei augantys vienas po kito (tik, deja, patys vaikai to nemato). Jei tėvai sugeba padėti paaugliui pasijausti reikalingu (bet ne kūdikio auginime), konkurenciją galima sumažinti iki minimumo. Svarbu atminti, kad didelis amžiaus skirtumas sukuria dvi šeimas vienoje.

Kaip tai įmanoma? Vienoje šeimoje yra tėvai ir paauglys, o kitoje – tėvai ir mažiukas. Jei tėvai sugeba tai parodyti paaugliui – kad jų šeimoje niekas iš principo nesikeičia, jie tiesiog turi daugiau pareigų (beveik nesiskiria nuo naujo darbo); kad mylėti mažąjį paaugliui visai neprivaloma, bet galima; kad tėvai rūpinasi mažiuku vienaip, o paaugliu kitaip, – tada galima rasti tinkamiausią ir mažiausiai skaudų variantą paaugliui.

Minusai – jei paauglys abejojo Jūsų meile, dabar jis turės priežastį, įrodančią, kad tikrai jo nemylite taip, kaip jis norėtų. Jo klaidingas įsitikinimas bus patvirtintas, o broliukas ar sesutė gali tapti priešu vien dėl to, kad atėmė paskutinę viltį. Tik nepulkite į paniką, tėvų meile abejoja dauguma vaikų, ir ne dėl to, kad yra nemylimi. Jei Jūsų paauglys ar paauglė suabejojo Jūsų meile, dar nereiškia, kad turite įrodyti, jog yra kitaip (nebent tikrai niekaip meilės neparodote, tik jaučiate ją savyje). Tai, kad vaikas jaučiasi nemylimas, gali būti tik jo klaidingas įsitikinimas, o ne Jūsų elgesys. Bandydami paneigti įsitikinimą tik dar kartą įrodysite, kad abejonės turėjo pagrindą. Tačiau jei vaikas turi pagrindo manyti, jog jo nemylite, dėl to, kad meilės niekaip nepavyksta parodyti, arba meilė dingo, arba ji taip ir negimė, kreipkitės pagalbos, nes augti nemylimam sudėtinga ir skaudu.

Ką vyresniam vaikui duoda naujo šeimos nario atsiradimas?

O ar naujo šeimos nario atsiradimas turi ką nors duoti kitiems vaikams? Vaikai gimsta tada, kai suaugusieji jaučia, jog dar nori turėti vaikų (o kitais kartais jie gimsta, kai suaugusieji pamiršta apsaugos priemones).

Tai – suaugusių žmonių sprendimas. Jis neturėtų remtis kitų vaikų norais, pageidavimais ar baimėmis. Jei broliuką ar sesutę gimdysite dėl to, kad taip norėjo Jūsų vyresnysis vaikas, ką jam su savo noru reikės daryti, kai jis supras, jog ne visai to norėjo? O dar labiau – ką jam reikės daryti su kaltės jausmais, kad apkrovė rūpesčiais visą šeimą? Ir priešingai, jei vaikų neturėsite tik dėl to, kad vyresnieji jų baidosi, kur vėliau užaugęs vienturtis turės dėti tuos kaltės ir atsakomybės jausmus, kad atėmė iš tėvų galimybę turėti daugiau vaikų?

Tokie jausmai sunkiai perdirbami net ilgalaikės psichoterapijos metu, tad geriau remkitės savo sprendimu, pasirengimu ir norais, o ne tuo, kiek tai duos ar atims kitiems vaikams. Daug lengviau išmokti įveikti savo problemas, nei jaustis atsakingu už kitų laimę ar nelaimę. Tad nepasiduokite vaikų provokacijoms. Vaikai visada jaučiasi laimingesni, kai laimingesni jų tėvai. Jei tėvų laimei reikia daugiau vaikų, kad ir kokius išgyvenimus ir pavydo jausmus vyresnieji išgyvens, jie jaus tėvų pilnatvę ir džiaugsmą. Šie jausmai persiduos ir vaikams, padėdami išspręsti konkurencijos, reikšmingumo ir kitus klausimus.

Jei gimus antram vaikui tėvai pamirš, kad turi dar vieną, tik vyresnį vaiką, laiminga tokios akimirkos nepavadinsi. Daugeliu atvejų vaikai pasijaučia nelaimingi, tačiau jei tėvai to nesureikšmina, gana greitai vaikai krizę gali įveikti. Kartais rūpestingi tėvai persistengia, ir pamatę nelaimingą vyresnėlį neriasi iš kailio, kad atstatytų jo emocinę pusiausvyrą, taip tik sustiprindami jo nuogąstavimą, kad tikrai ne viskas tvarkoje. Bet kuriuo atveju galima susidurti su problemomis, jų visai išvengti nepavyks, ir ar reikia? Išmokęs problemas įveikti „namuose“, vaikas geriau ir sėkmingiau jas spręs išėjęs iš namų.

Jei amžiaus skirtumas tarp vaikų labai didelis

Privalumai vaikams:

  1. Vaikai nesijaučia konkurentai, dalindamiesi tėvų meile. Kad vyresnysis jaustųsi atstumtas po „pagranduko“ gimimo – situacija ypač reta. Paprastai vyresnieji tik džiaugiasi, kad tėvai turi kuo užsiimti, ne taip įdėmiai stebi jų saviveiklą.
  2. Paprastai mažėlis randa tokią didžiulę mylinčių ir pasiryžusių patarnauti žmonių gvardiją, kad augimas tokioje šeimoje jam – tikras rojus.
  3. Vyresniesiems vaikams neretai patinka užsiiminėti su mažuoju. Jiems visai nepikta, kad yra naujas šeimos narys, o be to, jie čia pat gali išmėginti save mamos ar tėvo vaidmenyje. Pamažu prasidedanti lytinė branda pradeda žadinti motiniškumo ir tėviškumo jausmus, tad vyresniesiems vaikams turėti mažą brolį ar sesę – smagumas. Žinoma, šis smagumas tampa katorga, jei tėvai verčia vyresniuosius atsisakyti savo malonumų, kad galėtų prižiūrėti mažylį,
  4. Mažajam nereikia dėvėti jau pasenusių, brolio ar sesers panešiotų drabužių. O jei taip ir atsitinka, tokią galimybę vaikai vertina kaip šventę, mat jie linkę idealizuoti savo vyresniuosius brolius ar seseris.

Sunkumai, kylantys vaikams:

  1. Nors vaikų santykiai iš tiesų labai šilti ir mieli, jie niekad nėra visiškai broliški. Mažasis paprastai priima didžiuosius kaip dar vienus tėvus. O vyresniesiems neretai santykis su mažuoju primena tėvų ir vaikų santykį, globą ir meilę.
  2. Jei vyresnysis augo vienas ir jaunesnysis vaikas vienas – kiekvienas iš jų auga kaip vienturtis, o tai reiškia, kad jie neturi galimybės namie pasimokyti bendrauti su bendraamžiais, draugauti ir spręsti kylančias problemas.
  3. Neretai vyresnieji vaikai jaučiasi atsakingi už mažąjį, tėvai irgi linkę pagloboti patį mažiausiąjį, tad jam paaugus ar suaugus gana sunku patikėti, kad jis sugebės problemas įveikti pats, be kitų pagalbos ir paramos. Šio meno jam teks mokytis už šeimos ribų.

Privalumai tėvams:

  1. Mažesnė tikimybė, kad bent vieno iš vaikų auginimas tėvams asocijuosis su vargu ir beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad antrojo vaiko auginimas bus šventė ir džiaugsmas visiems.
  2. Materialinė gerovė, karjeros laimėjimai ir pasitikėjimas savimi, gimdant pagranduką įneša nepaprastai daug ramybės ir atsipalaidavimo visai šeimai.
  3. Kadangi vyresnieji vaikai noriai imasi globoti mažylį, tėvai daugiau laiko gali skirti patys sau, kai vyresnieji išvažiuoja su mažuoju (į keliones, ar pasivaikščioti su vežimėliu).
  4. Kai vyresnieji palieka namus, vis dar lieka mažylis, tad tėvai gali šiek tiek atidėti „ištuštėjusio lizdo“ krizę, ilgiau jaustis jauni.

Sunkumai tėvams:

  1. Vaikų poreikiai skiriasi kaip diena nuo nakties, tad laisvalaikio organizavimas pareikalauja daugiau kūrybos.
  2. Kai vyresnieji vaikai palieka namus, po pirmų džiaugsmų, kad dar yra vaikų namie, aplanko kiti jausmai – noras pailsėti, pažaisti su anūkais, leisti papramogauti ir pakeliauti sau patiems, kol dar leidžia sveikata ir jėgos.
  3. Didžiausias sunkumas – netrukdyti mažiausiajam augti ir būti savarankišku. Jei tėvai nusprendė būti reiklūs ir netarnauti savo mažajam, kad stiprintų jo drąsą pačiam susidoroti su problemomis, šis nubėga pas „jaunesniuosius tėvus“, kurie paprastai nesupranta jokios logikos būti reikliems ir duoda šiam tai, ko jam norisi.

Parengė Vitana Bučienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi − = 1