Drama mergaičių ginekologo kabinete

isterija2

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Psichologai sako, kad, norint tikėtis greitai įveikti ligą, atsakomybę turi per pusę prisiimti abu – ir gydytojas, ir ligonis. Kai ligonis dar mažiukas, 50 procentų atsakomybės atitenka mamai. Smagu, kad vis daugėja aktyvių, smalsių mamų, kurios nebijo su gydytojais diskutuoti, pasakyti savo nuomonę. Deja, realybė tokioms mamoms kartais trinkteli antausį, nes mūsų medicina dar neišmoko gerbti mažo paciento. Tai įrodo ir mamos Renatos istorija. Prasidėjusi nuo emocijų, ji išsirutuliojo į įdomią temą.

Ginekologės kabinete

Renata į redakciją paskambino iškart po nemalonaus įvykio, kurį drąsiai galima vadinti medicininiu incidentu. Vos 2 metukų Renatos dukrytė mergaičių ginekologės kabinete patyrė pirmąją gyvenime rimtą psichologinę traumą. Ginekologė nieko nepaaiškinusi mamai ir neįspėjusi rankomis atskyrė suaugusias mažąsias lytines lūpytes. Susijaudinusi mama nežinojo kur kreiptis, skambino mums pasiguosti, o mes pažvelgėme į situaciją pragmatiškai: nejau patyrusi gydytoja specialiai darys ką nors bloga? Jei atskyrė, vadinasi, taip reikėjo. Tačiau mama nenurimo ir išsiaiškino, kad yra ne tik toks drastiškas gydymo būdas, kad galima lytines lūpytes atskirti ir medikamentais, o ne plėšiant ar pjaunant. Kai Renata vėl paskambino, emocijos buvo atslūgusios, paprašėme parašyti savo istoriją ir pažadėjome surasti atsakymus, kas čia kaltas ir kodėl.

Renatos laiškas:

Laba diena, redakcija,

mano 2 metų dukrytė skundėsi, kad jai skauda „pupą“ (lytinius organus), kartais matydavau, kaip mergaitė kasosi, kol pediatrė nusprendė siųsti pasikonsultuoti su mergaičių ginekologe. Taip patekome pas vienos Vilniaus vaikų poliklinikos ginekologę. Ši, apžiūrėjusi dukrą, be jokio įspėjimo kažką jos lytiniuose organuose praplėšė, mergaitė labai išsigando, o aš – dar labiau. Ginekologė paaiškino, kad mano dukrai suaugusios mažosios lytinės lūpos, todėl reikėjo jas atskirti. Grįžusi namo, kai mano mergaitė spiegė, verkė apsivijusi savo mažomis rankytėmis mano kaklą, jaučiau begalinį kaltės jausmą, kad neapgyniau savo vaiko nuo grubaus, netaktiško, nors gal mediciniškai ir teisingo gydytojos poelgio. Akivaizdu, kad dukrai labai skaudėjo, nes kai norėdavo šlapintis, pradėdavo net klykti. Tuo metu daviau sau žodį, kad netylėsiu ir kaip mokėsiu, taip ginsiu savo vaiko ir savo teises. Pirmiausia – teisę žinoti ir rinktis. Parašiau vaikų poliklinikai skundą. Norėjau, kad poliklinikos vadovai žinotų apie savo gydytojų veiksmus ir kad patys gydytojai būtų atidesni savo mažiesiems pacientams. Ypač mergaičių ginekologė. Skundą po to atsiėmiau. Kadangi dar maitinu jaunėlę dukrelę, nenorėjau toliau nervintis, o tikslą, manau, pasiekiau – gal gydytoja bus atidesnė kitoms mergaitėms ir jų mamoms.

Po šio įvykio teko kalbėtis su keliais ginekologais, kaip gydyti suaugusias mažąsias mergaičių lytines lūpas. Tie gydytojai kalbėjo apie medikamentinį gydymo būdą. Iš pradžių galvojau, kad tai tik suaugusių moterų gydytojų nuomonė, bet mane informavo, kad medikamentinio gydymo šalininkės yra ir Kauno klinikų mergaičių ginekologės. Konsultavausi ir su psichologais. Jų nuomone, labai didelė tikimybė, kad mergaitės, patyrusios tokią traumą, kaip mano dukra, užaugusios turės seksualinio pobūdžio problemų. Žinodami tai, bandysime dukrai padėti. Aišku, labiausiai norėtųsi, kad Jurgutė visa tai pamirštų… Kol kas dar tikrai nepamiršo. Prieš mėnesį ėjome pas ortopedę, ji paprašė numauti dukrytei pėdkelnes, kad matytų basas kojytes. Pati nesitikėjau tokios dukters reakcijos – išsigando ir labai bijojo.

Po incidento buvau parašiusi Jums ilgą laišką su visomis savo emocijomis, bet taip jo ir neišsiunčiau. Perskaičiusi keletą žurnalo numerių, pagalvojau, kad yra dar didesnių bėdų. Mes savąsias kaip nors įveiksime ir pamiršime. Daug svarbiau, kad žurnaluose būtų kuo daugiau ne paviršutiniškos informacijos, jog „mergaites reikia prausti iš priekio“, bet išsamesnių patarimų ir įspėjimų, iš kur atsiranda tokios ligos, kaip suaugusios mažosios lytinės lūpos, kaip mamai atpažinti, suprasti, kokie yra gydymo būdai ir trukmė, jei tai medikamentinis gydymas, ir žinoma,  psichologo komentaras.

Pagarbiai – Renata

KOMENTARAI

Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Taip, šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, vis dar išryškėja atsakomybės pasidalinimo stoka. Deja, mūsų gydytojai įpratę veikti nepasitardami su tėvais, nepalikdami galimybės rinktis. Tai net ir nebūtinai profesinis, greičiau – vidinės kultūros – trūkumas. Tai panašu į nepasitikėjimą kitu žmogumi: gydytoja nepasitikėjo pacientės mama, nesuteikė jokios informacijos, neleido pareikšti savo nuomonės, ėmėsi veiksmų, ir tiek. Tarpusavyje bendraudami visi suaugę žmonės tikisi visiško savęs priėmimo („toks koks esu“) – su visais trūkumais ir privalumais, o kartu ir gerbiant mano nuomonę, kad ir kokia ji būtų. Gydytojo-paciento santykiuose, kaip matome, tai itin reikšminga.

Mamytės Renatos atveju, reikia tikėtis, kad labai tolimų ir skaudžių pasekmių šis incidentas nepaliks. Be abejo, kurį laiką mergytė tikrai bijos „baltų chalatų“, kuriais apsivilkę žmonės daro skaudžiai. Taip būtų nutikę ir po bet kokios kitos skausmingos procedūros, kurios metu vaikas nebuvo užmigdytas. Tokio amžiaus vaikai dar negali būti kaip nors paruošiami psichologiškai priimti skausmą. Nemanau, kad ir seksualinio pobūdžio problemų ateityje turėtų kilti, nes tokius sutrikimus sukelia veikiau psichologinės, o ne fizinės traumos. Natūralu, kad šis incidentas stiprų neigiamą psichologinį poveikį padarė mergaitės mamai, nes suaugusiojo psichikoje viskas yra stipriau ir ryškiau užfiksuojama, negu 2 metų vaiko. Labai svarbu būtų mamai pačiai sugebėti kuo mažiau savo turimo nerimo ir pykčio medikams indukuoti (perduoti emociškai, ne žodžiais) savo dukrytei, nors tai tikrai labai sunku.

Šeimos psichologė Erika Kern

Manau, kad istorija ne tiek pamokanti, kiek liūdna. Kyla klausimas, kodėl medicinoje dirba žmonės, kuriems nesvarbus pats žmogus? Kodėl svarbiau „suremontuoti“ defektą, nei pamatyti žmogų?

Mąstau, kaip pavadinti tokį gydytojo veiksmą, kaip „mažų mergaičių lytinių lūpų plėšymas rankomis“. Kas tai – operacija? Na bent jau tikrai – intervencija. Ar ne tiesa, kad medicininės intervencijos medikai negali daryti nesutikus tėvams? Jei klystu, lai medikai mane pataiso.

Gerbiu ir labai giriu visas mamas, kurios nesėdi rankų susidėjusios, o aktyviai kovoja už vaikų ir savo teises. Nors laiško autorė patyrė didelį sukrėtimą, vis dėlto ji šaunuolė – nesudėjo rankų, ieškojo papildomos informacijos pas kitus gydytojus, kreipėsi į psichologus, pranešė poliklinikos valdžiai. Gal ne visi veiksmai atnešė sėkmę, tačiau visi buvo prasmingi. Tai ir būtų geriausia pamoka ir pavyzdys visoms mamoms – ieškoti teisybės, pagalbos, paramos ir būtinai skleisti informaciją kitoms mamoms.

Dabar apie pačią situaciją ir jos padarinius. Negalime teigti, kad mažoji pacientė būtinai turės problemų intymių santykių srityje, tačiau tikimybė yra. Traumą mergytė patyrė būdama dvejų metų. Šansai ją pamiršti – dideli. Tik nereikia tikėtis, kad pasimirš greitai. Gali būti, kad po truputį, palaipsniui išgyvenimai pasimirš, ir jokių pasekmių nebus. Galime svarstyti, kas gali atsitikti, tačiau kaip mums tai padės? Jei nuspręsime, kad mergaitė patirs sunkumų intymiuose santykiuose, ar tada trauma dings? Ne. Ar tada jau žinosime, ką daryti? Irgi ne. Mat negalime išspręsti problemos, jei dar nežinome, ar ją turime. Ką galime daryti –  tai imtis prevencijos, arba kitais žodžiais – viso, kas apsaugotų nuo pasekmių. Svarbiausia, kad mergaitė jaustųsi pilnavertiška asmenybė, mylima ir galinti mylėti, svarbi ir gerbiama. Visus šiuos dalykus galime padėti vaikui pajausti šeimoje. Kiek suprantu iš laiško, mergaitė turi mylinčią ir rūpestingą mamą, tad tikiu, kad taip ir bus.

Dar vienas iš svarbių prevencinių veiksmų – mamos kaltės neutralizavimas. Neretai mamos jaučiasi kaltos dėl vaiko traumos, kad jo neapsaugojo. Deja, dar nemačiau atvejo, kad ši kaltė kaip nors padėtų vaikui, tačiau mačiau nemažai atvejų, kaip ji trukdo. Mažylės mama nieko negalėjo padaryti. Kiekviena mama, atvedusi pas medikus vaiką, tiki, kad medikai linki geriausio. Jei nepasitikėtumėme medikais, ko gero, nevestume vaiko pas juos. Jei kaltės jausmai neapleidžia, galima kreiptis į psichologą ir su jo pagalba susigrąžinti dvasinę ramybę.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną pasakojimo detalę. Po traumos mergytė bijo nusiauti kelnaites pas gydytoją. Ką pozityvaus galima rasti tokioje, iš pirmo žvilgsnio neigiamoje, situacijoje? Ogi tai, kad mergaitė bijo tik nusimauti kelnytes pas gydytojus, vadinasi, mergaitei nesusiformavo gydytojų baimė. O tai jau pozityvu, nes traumos potyris neišsiplėtė. Po traumos, kaip ir po bet kurio skausmo, mums susiformuoja apsauginė reakcija. Jei patyrėme skausmą, paprastai vengiame ar bijomės atlikti tuos pačius veiksmus, kurie sukėlė skausmą. Juk vaikas taip mokosi – nudegė rankytę į karštą orkaitę, kitą kartą jau nebekiš pirščiuko. Kiekvieną kartą mergaitė turės nugalėti baimę, tačiau kaskart vis mažesnę, kol galų gale patikės, kad nėra ko bijotis, o traumuojantį potyrį pamirš.

Apibendrindama savo komentarą padrąsinčiau visas mamas kovoti už savo vaikus, kai jie negali patys savęs apginti ir visą laiką tikėti geriausiu – taip daugiau šansų, jog taip ir įvyks.

Gydytoja Jūratė Monika Kiesylytė

Kauno medicinos universiteto akušerijos ir ginekologijos klinika

Lytinių lūpų suaugimas dažniausiai atsiranda dėl išorinių lyties organų uždegimo, taigi – nėra įgimta liga. (Po gimimo mergaitės išoriniai lyties organai yra normalūs: neryški varputė, gerai išsivysčiusios didžiosios lyties lūpos, labai neryškios mažosios lyties lūpos, lytiniame plyšyje yra matomos šlaplės bei makšties angos).

Išimtinais atvejais į lytinių lūpų suaugimą panašūs pakitimai gali būti dėl lyties vystymosi sutrikimų. Pakitimai matomi tuoj po gimimo, bet tuo atveju pakitusi lyties lūpų struktūra ir yra padidėjusi varputė.

Pirmoji mergaitės lyties organų apžiūra turėtų būti jau tuoj po gimimo, tariantis su gydytojais neonatologais – ar taisyklinga struktūra ir kaip laikytis lytinės higienos. Vėliau tai galima aptarti su šeimos gydytoju ar pediatru. Mama, žinanti normalių lyties organų būklę, gali pastebėti jų pakitimus ir tada konsultuotis dėl gydymo. Mamos turėtų dažnai apžiūrėti mergaitės lyties organus, o esant neaiškumams – konsultuotis.

Išorinių lyties organų uždegimai (susidarant lyties lūpų sąaugoms ar be jų) mergaitėms dažniausiai pasireiškia iki lytinio brendimo pradžios: po gimimo – iki 8-9 metų. Pirmiausia mama ir medikai turėtų pastebėti, kad mergaitei kartojasi lyties organų paraudimai, „pašutimai“, o po kurio laiko lyties lūpos nebeatsiskiria viena nuo kitos, ir lytinis plyšys yra labai mažas arba ir visai nematomas, nebematome šlaplės ir makšties angų. Mažos mergaitės lyties organus derėtų apiplauti tik tekančiu vandeniu, nenaudoti joms nei muilo, nei kokių nors dezinfekuojančių priemonių. Paraudimo metu tiktų lyties organus (lytinį plyšį bei lyties organų odą ir išangės sritį) patepti neturinčiais antibiotikų bei hormonų aliejais, baziniais kremais arba kūdikių slaugos kremais. Jei lyties organų paraudimai kartojasi, yra niežulys ar gausesnės išskyros iš makšties, reikia ginekologo (pageidautina – vaikų ginekologo) konsultacijos.

Lyties lūpų suaugimo atveju reikia vertinti sąaugos dydį ir storį. Visada būtina šalinti tokias sąaugas, kurios pridengia makšties ir šlapės angas, nes jos sutrikdo šlapimo nutekėjimą bei negausių išskyrų pasišalinimą iš makšties. Tokios sąaugos gali sukelti šlapimo takų ir makšties uždegimus. Mažų sąaugų, nedengiančių minėtų angų, šalinti nebūtina.

Lyties lūpų sąaugas gydyti galima dviem būdais:

Pirma. Sąaugos sritis reikia sutepti moteriškų lytinių hormonų (estrogenų) turinčiais tepalais.

Antra. Sąaugą reikia šalinti – lyties lūpas atidalinti.

Kokį metodą pasirinkti, daugiausiai priklauso nuo to, kokio dydžio yra likusi angelė šlapimui nutekėti. Gydymas tepalais taikomas, jei pakankama šlapimui nutekėti angelė dar yra aiškiai matoma tarp lyties lūpų ir sąaugos srities. Kai angelė labai siaura, gali susilaikyti šlapimas, tada patariama lyties lūpas atidalinti. Taigi abu gydymo metodai gali būti taikomi.

Rankomis atidalinamos tik plonos sąaugos. Prieš atliekant šią procedūrą, rekomenduojama vietiškai nuskausminti. Storos sąaugos šalinamos operaciniu būdu pritaikius bendrąją nejautrą. Po intervencijos visada mergaitė daugiau ar mažiau jausis nepatogiai. Todėl patariama leisti mergaitei šlapintis į šilto vandens vonelę, išimtiniais atvejais – ir namuose naudoti vietiškai nuskausminančius kremus ar aerozolius, nežymiai nuskausminantį efektą sukelia ir sutepimai paprastais žuvų taukais.

Aptariamu atveju, manau, yra ne tiek gydymo metodo (teisingo ar ne) parinkimo, bet jo atlikimo klausimas, ir svarbiausia – nepakankamo gydymo metodų bei slaugos paaiškinimo mamai problema.

Akušerė-ginekologė Goda Jievaltienė

Kauno II klinikinė ligoninė

Makštį supa didžiosios ir mažosios lytinės lūpos. Paprastai jos yra atskiros. Mergaitėms mažosios lytinės lūpytės yra netoli viena kitos. Jei jų odelė yra sudirginama, gyjant formuojasi jungiamasis audinys, ir mažosios lytinės lūpytės gali suaugti. Dažniausi dirgikliai – muilas, šiurkštus rankšluostis, vonios putos, ne laiku pakeisti ar orui nepralaidūs vystyklai ir sauskelnės, šlapimas, išmatos. Nereikėtų užmiršti, kad sudirginta odelė gali būti ir lytinės prievartos požymis‼! Kartais aiškios priežasties gali ir nebūti.

Dažniausiai mažųjų lytinių lūpų suaugimas diagnozuojamas mergaitėms nuo 3 mėnesių iki 6 metų. Mamos pastebi membraną, jungiančią mažąsias lytines lūpytes, gali atrodyti, kad mergytė iš viso neturi makšties. Mamas apima panika, kad gal tos makšties iš viso nėra. Sąaugytės gali tik iš dalies ar visiškai uždengti makštį, gali būti storesnės ar plonesnės. Dažnai sąaugytės suformuoja lygią membraną, dažniausiai atvirą priekyje, kad būtų kur ištekėti šlapimui, makšties sekretui. Tai visiškai nepriklauso nuo tėvų pareigingumo, bet tik nuo individualaus organizmo savybių formuoti sąaugas. Mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas įtakos nei atsiradimui nei gijimui neturi. Tai neužkrečiama. Tikslios statistikos nėra, bet ji panaši į JAV (1-5 proc. mergaičių nuo 3 mėn. iki 6 metų diagnozuojamos lytinių lūpų sąaugos).

Suaugus lytinėms lūpytėms dažniausiai nebūna jokių simptomų. Kartais gali vystytis šlapimo takų infekcija, pakisti šlapimo čiurkšlė, pradėti skaudėti, atsirasti išskyrų makšties, gali šlapinantis patekti šlapimo į makštį, iš kurios paskui po truputį laša.

Suaugusios lūpytės nėra skubios pagalbos reikalaujanti būklė. Reikėtų kreiptis į pediatrus, vaikų ginekologus. Diagnozuojama apžiūrint išorinius lytinius organus. Nereikia jokių laboratorinių tyrimų ar rentgeno nuotraukų. Jei sąaugos yra nuo pat gimimo, galima įtarti urogenitalinės sistemos anomalijas, tada reikia ištirti detaliai.

Mergaitei bręstat, padidėjus estrogenų produkcijai, sąaugytės gali pačios išnykti. Jei simptomų nėra, gali ir neprireikti specialaus gydymo. Jei yra simptomų, rekomenduojama tepti tepalais, turinčiais estrogenų, kartais drauge su antibiotikų turinčiais tepalais. Estrogenų turinčių tepalų vartojimas gali iššaukti hiperpigmentaciją. Nustojus juos vartoti, tai praeina. Sąaugytes paprastai reikia tepti kelias savaites, šiek tiek ilgiau, nei suaugusios lūpytės atlimpa.

Lytinės lūpytės suaugti gali ir pakartotinai. Tai nepriklauso nei nuo priežiūros, nei nuo mitybos, nei nuo fizinio aktyvumo, o tik nuo individualaus organizmo savybių. Lytinių lūpų sąaugų profilaktikai rekomenduojama nenaudoti įvairiausių dirgiklių: šiurkščių rankšluosčių, vonios putų, stiprių detergentų, grubaus muilo, laiku keisti vystyklus, sauskelnes, laikytis asmens higienos.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 4