Duobėtas kelias į žindymą

ciakienes-zindymas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Žindymo patirtimi dalinasi dviejų berniukų mama Jūratė

Turėsite problemų!

Antroje nėštumo pusėje lankydamasi motinystės mokyklėlėje išgirdau, kad dėl savo iš prigimties plokščių spenelių galiu turėti problemų dėl žindymo. Žindymo konsultantė, vienos firmos atstovė, reklamavo savo gaminius. Kai ji demonstravo antspenius, paklausiau, ar jie gali padėti, kai speneliai plokšti. Ji atsakė neigiamai ir tuoj pat pareklamavo spenelių koreguoklį, kuris skirtas būtent mano turimai problemai spręsti.

Tačiau „nudžiugino“, kad jį reikėtų naudoti iki nėštumo arba bent jau pirmoje nėštumo pusėje, o dabar jau yra vėlu, nes gali kilti priešlaikinio gimdymo pavojus.

Kadangi labai norėjau savo kūdikį maitinti, nusiminiau, kad dėl nežinojimo galiu prarasti tokį svarbų gyvenime dalyką – žindymą. Juk jei būčiau kada nors įtarusi, kad dėl savo spenelių formos negalėsiu maitinti vaikelio, tikrai būčiau viską padariusi iki nėštumo. Vėliau lektorė suteikė vilties, kad pirmomis dienomis, kol neatsirado pieno, galiu bandyti panaudoti spenelių koreguoklį kelias minutes prieš kiekvieną maitinimą.

Artėjant gimdymui rinkau informaciją apie įtrauktus spenelius, stebėjau savo kūną, klausiau kitų mamų, turinčių tokių pat problemų, sėkmingų žindymo istorijų ir po truputį nusiraminau. Juk mano mama, irgi turėdama panašius spenelius, sėkmingai maitino mudvi su seserimi iki 9 mėnesių. Pamažu patikėjau, kad man pavyks, todėl jokių pagalbinių priemonių iki gimdymo neįsigijau.

1 diena

Su pirmais trukdžiais susidūriau jau gimdykloje ant gimdymo stalo. Kadangi gimdymo metu mano sūnelio galvytė buvo įtrigusi gimdymo takuose, po gimimo jo nepadėjo man ant krūtinės, o išnešė iš gimdyklos. Medicinos sesuo, atėjusi nutraukti priešpienio, kad pirmąkart pamaitintų vaikelį, atidengė mano krūtis ir nusistebėjo: „Vaje, kokie speneliai…“. Jos balse skambėjo nieko gero nežadantis nusivylimas.

Kai po kelių valandų su vaikeliu susitikome palatoje, pradėjome savo duobėtą kelią į žindymą. Kad ir kaip stengiausi, vadovavausi rekomendacijomis, mano sūnus spenelio „nerasdavo“ ir krūties niekaip negalėjo paimti. Skyriuje jau pirmą vakarą susidūriau su abejingu personalo požiūriu į mano problemą. Akušerė akivaizdžiai buvo dirbusi dar tarybiniais laikais, todėl jautėsi viską žinanti ir sunkiai leidosi į dialogą. Kai kreipiausi į ją konsultacijos dėl savo spenelių, ji tik pažiūrėjo ir, atsainiai numojusi ranka, teištarė: „Nieko nebus“. Sukilo pyktis, kad nesistengia padėti, o skuba mane nurašyti. Abejonių ji manyje pasėjo daugiau, tačiau noro stengtis ir ieškoti išeities neatmušė. Akivaizdu, kad minėtoji akušerė buvo paruošta konsultuoti tik žindyves su standartiniais „normaliais speneliais“.

Supratau, kad teks vienai kibti į kovą su savo nelemtais speneliais. Priešpienio lašus nusitraukinėjau į taurelę ir girdžiau savo angelėliui. Kai minėtoji akušerė paklausė, kaip man sekasi, pasididžiuodama pasakiau, kad nusitraukiau du kartus po keturis lašus. Ji vėl su ta pačia atsainumo gaidele pareiškė, kad nuo tų lašų mano vaikas sotus nebus, todėl pasiūlė atnešti pieno mišinio. Aš griežtai paprieštaravau, buvo pikta, kad einama lengviausiu keliu – vaikučiai pratinami prie mišinuko, o nesistengiama padėti mamai žindyti. Tą vakarą maitinau savo sūnelį nutrauktu priešpieniu, jis buvo ramus, o aš vis kūriau planus, kaip padėti mažiukui paimti krūtį.

Vėl užėjus į palatą akušerei, paklausiau, ar nebūtų galima gauti ledo. Ji paklausė, ką aš su juo darysiu. Paaiškinau, jog yra vilties, kad pašaldytas spenelis iškils, ir vaikeliui bus patogiau jį suimti. Akušerė nepatenkinta, kad vaidinu daugiau žinančią žindymo klausimais už ją, tik tarstelėjo „na negirdėjau“ ir išėjo iš palatos. Nei ledo, nei atsakymo, ar jo galima kur nors gauti, taip ir nesulaukiau. Bandžiau spenelius suvilgyti šaltu vandeniu, tačiau laukiamo rezultato nebuvo – kadangi palatoje buvo labai šilta, vos atitraukus krūtis nuo vandens ir nespėjus jų „prinešti“ prie vaikelio burnytės, speneliai vėl pasislėpdavo. Mano tikėjimas sėkmingu žindymu vis blėso. Sunku buvo susitaikyti, kad man, kaip nepilnavertei motinai, nebus lemta maitinti savo sūnelio. Po gimdymo dar nenuslopus emocijoms, vis dažniau ašaros norėdavo imti viršų.

Vakare mano palatos kaimynei, kurios speneliai buvo kuo normaliausi, todėl vaikelis puikiai traukė, akušerė pareiškė, kad jos kūdikis neprivalgo, ir atnešė mišinuko. Viduje viriau, nesupratau, kodėl mama, turinti visas galimybes natūraliai maitinti, taip lengvai sutinka girdyti vaikui mišinį, tačiau tylėjau. Suvokiau, kad man kovoti bus dar sunkiau. Pasijaučiau visai nesaugiai, supratau, kad gimdymo namuose palaikymo nesulauksiu, nebeturiu į ką kreiptis pagalbos, nes vienintelė siūloma išeitis buvo atnešti mišinio. Vos suverkus mano kūdikiui, prašiau jo, kad garsiai nerėktų, nes išgirdusi akušerė nuspręs, kad alkanas, ir lieps gerti mišinį. Mane palaužti akušerei pavyko jau pirmą naktį…

Kiek sugebėjau, vis girdžiau savo priešpienio lašus, tačiau naktį mano sūnelis taip įsirėkė, kad niekaip negalėjau jo nuraminti. Sūpavau, dainavau, o jis vis rėkė ir kišo rankytes į burną. Man akyse tvenkėsi ašaros, o galvoje sukosi vienintelė mintis – mano dičkis alkanas, o aš jį kankinu. Akušerė, išgirdusi mano vaiko verksmą, atėjo į palatą ir eilinį kartą paklausė: „Atnešti mišinio?“. Pastebėjusi, kad dvejoju, dar pridūrė, kad nuo supimo vaikas sotus nebus. Tada atlyžau ir pasakiau: „Atneškit truputį“. Pamačiusi, kaip godžiai mano kūdikis rijo mišinuką iš buteliuko, supratau, kad turiu pasiduoti. Nebegaliu ilgiau laikyti jo alkano, o pamaitinti iš krūties neturiu galimybės. Sau įsikalbėjusi, kad vaikui taip geriausia, maitinau jį pieno mišiniu, prieš tai vis sugirdydama „auksinius“ priešpienio lašus.

2 diena

Ryte per vizitaciją mano viltis vėl įsižiebė. Neonatologas ir kita akušerė (ačiū Dievui, pasikeitė pamaina!) paklausė, kodėl vaiką maitinu mišinuku. Paaiškinau, kad dėl įtrauktų spenelių neima krūties. Gydytojas pareiškė: „Blogai, reikia mokėti krūtį paduoti“ ir davė nurodymą akušerei, kad mane pamokytų. Akušerė pažadėjo, kad pasibaigus vizitacijai ateis man padėti.

Vizitacijos pabaigos laukiau kaip išganymo, o akušerė neskubėjo. Aš vis spirgėjau ir jos ieškojau, kad priminčiau apie duotą pažadą. Kai pagaliau man skyrė laiko, jokio stebuklingo būdo paduoti krūtį ji neparodė, bet jos ištarti žodžiai „jei norėsi, tai nugalėsi“ iš tiesų buvo stebuklingi. Ji patarė ir toliau maitinti pieno mišiniu, nusitraukinėti priešpienį, o kai atsiras pieno, paduoti vaikeliui krūtį su antspeniu. Supratau, kad esu ne viena ir kad mano begalinis noras maitinti turi nugalėti. Vėl gavau naujų jėgų. Nusitraukinėjau, girdžiau lašiukus savo mažyliui ir nekantriai laukiau pasirodančio pieno.

4 diena

Atsibudau šlapiais nuo pieno naktiniais marškiniais ir apsidžiaugiau. Mano nerimas, kad vaikui netraukiant iš krūties, o tik nusitraukinėjant pieno bus mažai, nepasitvirtino. Pabandžiau pasiūlyti sūnui žįsti su antspeniais. Mano dideliam džiaugsmui, kūdikis godžiai traukė, pirmąkart pasisotino tiesiai iš krūties. Visą švytinčią mane su vaikeliu vyras parvežė namo. Nors ir labai tikėjausi, kad nuo dabar maitinsiu iš krūties, vis dėl to grįždama nusipirkau pieno mišinio – atsargai, jei kartais kūdikis nežįstų.

Grįžusi namo dar kartą pamaitinau sūnelį su antspeniu, o kitą kartą mano angelėlis rėkė ir niekaip nenorėjo žįsti. Vis siūliau krūtį, tačiau kūdikio man pagailo – pamaitinusi nupirktu pieno mišiniu nuėjau nusitraukti pieno. Vėliau kaskart siūlydavau sūnui krūtį su antspeniu, tačiau sėkmė nenorėjo grįžti. Pasitelkusi į pagalbą pientraukį, girdžiau savo pienelį iš buteliuko. Sūnus buvo valgus: vienu metu išgerdavo mažiausiai 80 ml pieno, po pusantros valandos vėl „paprašydavo“. Nesugebėdavau pritraukti pakankamai, todėl girdžiau ir savo nutrauktą pieną, ir mišinį.

5 diena

Dalyvavau žindymo loterijoje: sūnelis tai žįsdavo, tai ne. Vis rikdžiau vaiką, siūlydama krūtį, ir draugavau su pientraukiu. Matydama, kiek mano dičkis valgo, pasiryžau pritraukti jam tiek, kad mišinio nebereikėtų. Vakare gerokai pasidarbavusi pientraukiu ir apžiūrėjusi savo spenelius, išsigandau. Jie atskilo nuo krūtinės, atsivėrė žaizdos, atrodė, kad nuplyš ir nukris. Taip gaila pasidarė savęs ir vaikelio. Suvokusi savo bejėgiškumą, ėmiau „sriūbaut“ – juk pastangų dėjau daugiau nei buvo galimybių. Mano vyras, paprastai palaikantis natūralumą ir skatinęs mane žindyti, ne juokais ant manęs supyko. Jam buvo neramu, kad užsibrėžusi tikslą, pasidarau nelanksti ir puolu į kraštutinumus, kad nebežiūriu savęs. Sakė, kad esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri išmaitins vaiką mišinukais. Tie jo žodžiai man skambėjo kaip nuosprendis, su kuriuo vis dar negalėjau susitaikyti.

Atsiguliau miegoti, bet per sriūbavimą miegas neėmė. Vis sukosi mintys, kad turėdama pakankamai pieno, nesugebu jo sugirdyti vaikeliui, todėl turėsiu nustoti maitinti, o pieną kažkokiu būdu reikės pradanginti. Užmigau visiškai nusibliovusi ir praradusi viltį.

6 diena

Teisingai kažkas pasakė, kad rytas protingesnis už vakarą. Ryte pabudau vėl kupina jėgų stengtis dėl savo mažylio ir dėl savęs. Vėl pabandžiau siūlyti krūtį – nors duodavau žįsti su antspeniais, kažkodėl viena krūtis tiko, kita ne. Iš naujo sužibo viltis, kad išmaitinsiu nors iš vienos krūties, iš kitos nutraukinėjant. Atidėjusi „baisuoklį“ pientraukį į šalį, toliau nusitraukinėjau rankomis. Atrodo, krūtys pilnos, traukiant pieną iš vienos – varvėjo ir iš kitos, sutrikusi kilnojau indelius prie abiejų, bandžiau „sugaudyti“, o nutraukti pavyko vos 50 ml, todėl be mišinio neišsiverčiau.

7 diena

Naktimis atsikeldavau šlapia nuo pieno, krūtys buvo pilnos. Mačiau, kad pieno gaminasi daugiau negu pakankamai, tačiau jį ištraukti ir sugirdyti kūdikiui buvo nepaprastai sunku. Įsigijau pieno surinkiklius, nes kiekvienas lašas buvo pernelyg brangus, kad leisčiau jam išbėgti. Nors dėvėjau juos dieną, pakankamai pieno surinkti ir pritraukti nepavyko. Vakare vėl darbavausi rankomis: nusitraukinėjau valandą, rankas paskaudo, o pieno – vėl tik apie 50 ml… Tuo tarpu mano sūnus vienu kartu suvalgydavo bent dvigubai tiek. Supratau, kad pakankamai pieno rankomis nutraukti fiziškai negaliu, o apie grįžimą prie pientraukio nėra net minčių, nes galiu susižaloti.

Vakare mintyse tvirtai pasakiau: „Arba tu, sūneli, pradėk traukti pats iš krūties, arba teks atsisveikinti su mamos pieneliu.“

8 diena

Kokia galinga yra mintis. Naktį mano kūdikis kuo ramiausiai pradėjo traukti. Su antspeniais iš abiejų krūtų.

Mes nugalėjome! Nuo tos dienos sūnus atsisveikino ne tik su mišiniu, bet ir su buteliuku, iš kurio gėrė mano nutrauktą pieną. Pieno surinkikliai nebebuvo reikalingi, neišnaudojau ir pirmo nupirkto mišinio indelio.

Nors jaučiausi laimėtoja ir negalėjau atsidžiaugti savo ir sūnaus bendru laimejimu, žindymo vargai nesibaigė. Dėl antspenių žindymas buvo ne tik kad nepatogus (juos turėjau nuolat sterilizuoti, visur nešiotis, maitinant po jais patekėdavo pienas, todėl jie krisdavo, o pienas išsiliedavo), tačiau ir skausmingas – dėl nuolatinės trinties į silikoną speneliai buvo žaizdoti, dažnai iki kraujo. Kartais vaikas atpildavo pieną su kraujo priemaišomis.

Bandžiau ieškoti informacijos internete, tačiau visur buvo rašoma, kad jei kūdikis nugraužė spenelius, galima pasitelkti į pagalbą antspenius. O ką daryti, jei speneliai žaizdoti būtent dėl antspenių? Nei tokio aprašyto atvejo, nei patarimų neradau. Gydžiau oro voniomis, tepalais, kompresiukais, tačiau tarpai tarp žindymų buvo trumpi, ypač vakarais, todėl nebūdavo laiko leisti pailsėti speneliams. Vos apgydavo, ir vėl nusitrindavo iš naujo. Pamenu, kaip su vyru pakaitomis sūpuodavome verkiantį sūnelį, o aš žiūrėdavau į laikrodį ir laukdavau, kad bent valanda praeitų iki kito maitinimo. Kol sūnelis ištraukdavo pirmus gurkšnius pieno, stipriai užsimerkdavau, dantis sukąsdavau, burną prisidengdavau ranka, kad nesuklykčiau iš skausmo.

Kadangi buvau užsibrėžusi tikslą maitinti vaiką iki vienerių metų, vis skaičiuodavau, kiek man liko. Sakydavau, kad jau įveikiau 1/12, 1/6 ir t.t. savo kelio. Tikėjausi, kad netrukus viskas susitvarkys. Vis bandydavau krūtį paduoti sūnui be antspenio, tačiau jis iškart susinervindavo ir pradėdavo verkti.

Maždaug po pusantro mėnesio žaizdos nebeatsinaujino, maitinimas susireguliavo, ir aš, nors ir su antspeniais, pajutau žindymo malonumą.

Trečias mėnuo

Kai sūnui ėjo trečias mėnuo, manęs laukė dar vienas išbandymas. Kūdikėlis išmiegodavo visą naktį, atsibusdavo tik po 6-7 valandų miego, pavalgęs vėl užmigdavo kokiom 3-4 valandom. Kadangi iš tos pačios krūties maitindavau kas antrą kartą, tai po nakties vienai iš jų išeidavo 10-11 valandų tarpas. Po šitokios pertraukos pamaitinus užeidavo sunkiai ištveriami diegiantys skausmai krūtyje, kurie trukdavo iki dviejų valandų.

Vieną rytą kantriai kentusi skausmus, kurie priminė sąrėmius, nebeišlaikiau įtampos ir pravirkau. Supratau, kad kasdien to kęsti negaliu, todėl vaistinėje pasiteiravau, kokių nuskausminamųjų galėtų vartoti žindanti mama. Išklausiusi mano problemą vaistininkė man, kaip žindyvei, nuskausminamųjų vartoti nepatarė ir nusiuntė pasikonsultuoti pas pažįstamą akušerę.

Pokalbio metu su akušere supratau, kad mano problemos ji iki galo nesuprato, vis kalbėjo apie tai, kaip nuo pilnumo krūtis tempia ir jos dega.

Mano atvejis buvo kitoks – pilnos krūtys man skausmo nekėlė, diegliai užeidavo ką tik pamaitinus kūdikį, kai krūtis ištuštėdavo. Kito tokio atvejo man neteko nei girdėti, nei skaityti, matyt, nebuvo tekę ir mane konsultuojančiai akušerei, tačiau patarimą ji man davė – atsikelti naktį ir šiek tiek nusitraukti pieno arba pažadinti sūnų ir jį pamaitinti, kadangi dabar krūtims didžiulis kontrastas – jos tai visiškai pilnos, tai staiga ištuštinamos.

Šiuo patarimu pasinaudojau – nusistatydavau žadintuvą ir atsikėlusi nusitraukdavau šiek tiek pieno – dėl to rytais dieglių nebebūdavo. Kadangi netrukus mano sūnus naktimis pradėjo keltis dažniau, ši problema išnyko savaime.

Ketvirtas mėnuo

Pamenu, buvo Kovo 8-osios – Moters dienos – išvakarės. Mano 4 mėnesių kūdikis nusprendė padaryti man dovaną – jam besimuistant prie krūties, antspenis nukrito ant grindų, o aš pasakiau: „Valgyk dabar kaip nori, jei numetei“. Mano nuostabai, sūnus, lyg visada taip ir būtų daręs, kuo ramiausiai apžiojo krūtį be antspenio ir valgė toliau. Matyt, pakankamai tam subrendo.

Nuo tos dienos mes atsisveikinome ir su antspeniais.

Sūnų sėkmingai maitinau iki 1 metų ir 4 mėnesių. Dabar maitinu antrąjį – jam dabar 1 ir 2 mėnesiai. Nujunkyti kol kas neketinu. Su jaunėliu jokių problemų dėl žindymo neturėjau nuo gimimo – pirmasis sūnus mano spenelius jam paliko gerokai „pataisytus“ – nuo nuolatinio žindimo jie nebebuvo plokšti. Nugraužtų spenelių irgi nebuvo – paruošti antspeniai, tepaliukai ir kompresiukai, net pientraukis liko nepanaudoti.

Vis mąstau, kas būtų, jei tą lemtingą vakarą, kai pientraukiu susižalojau spenelius (vėliau sužinojau, kad per agresyviai juo naudojausi, pasirodo, to irgi reikia išmokti!), būčiau nuleidusi rankas ir pasidavusi… Mano vaikas būtų užaugintas mišinukais, o aš priklausyčiau toms mamoms, kurios „neturėjo galimybių“ maitinti pačios. O kiek būčiau sutaupiusi laiko ir sveikatos, jei būčiau sulaukusi tinkamos pagalbos jau gimdymo namuose?

Jūratė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


vienas + = 5