Koks tu, žmogau, stuksenantis mano pilvelį

ingos-judge-nuotrauka2-judge-photography

Ingos Judge nuotr.

Kalbant apie nėštumą, dažniausiai kreipiamas dėmesys į fiziologinį vaisiaus vystimąsi ar jo sutrikimus. O apie moterį – asmenybę, išgyvenančią savo nėštumą kaip gilų psichoemocinį įvykį, beveik nekalbama.

Nematomas dvasinis ryšys tarp motinos ir vaiko, dėl kurio jie ir po gimdymo išlieka vieninga visuma, atsiranda nuo pat nėštumo pradžios. Nereikia galvoti, kad moteris, nešiojanti kūdikį, kenčia tik fizinę naštą. Joje vyksta įvairūs sudėtingi pakitimai.

Ypač sustiprėja pojūčiai ir intuicija, kurie leidžia geriau jausti vaiką.

Šis nematomas ryšys formuojasi tik tada, jeigu motina aiškiai supranta ir atsižvelgia į tuos pakitimus, kurie vyksta joje. Tai laikas, kai reikia pasinerti į save, į savo nėštumą, į savo vaiką, pajusti iki šiol nepatirtus įspūdžius, keistus sapnus, nesuprantamus signalus. Moteris nustoja būti tiesiog moterimi: ji tampa motina.

Dvasia ir kūnas privalo gyventi darniai nors nė viena nėščioji neapdrausta nuo įvairių prieštaringų išgyvenimų.

Per visą nėštumo laikotarpį būsima motina kartu su savo vaiku praeina kūno ir dvasios transformacijos kelią. Įrodyta, kad mamos mintis ir emocijas neretai lydi ir vaiko reakcija: jo širdies veiklos, judesių pasikeitimai. Kai būsima mama yra apsupta šilumos ir rūpesčio, moters smegenys aktyviai gamina vaikui vertingas medžiagas endorfinus – „laimės hormonus“. Vaikas įsčiose per mamos kraują nuolat gauna jam labai reikalingų medžiagų.

Motinystės vaidmuo – specifinis, unikalus reiškinys moters gyvenime. Kiekviena moteris savaip jį realizuoja. Moters tapimas mama – tai sunkus kelias į pačią save, kuriuo einant asmenybė gali vystytis ir tobulėti, įveikdama savo kompleksus, nugalėdama trūkumus, rasdama vidinių rezervų.

Tiltas tarp kūdikio ir pasaulio

Suprasti nėščią moterį ir padėti jai nueiti sunkų kelią iki gimdymo – rimtas ir atsakingas uždavinys. Juk motina yra tarsi tiltas tarp išorinio pasaulio ir vaiko. Vaikas įsčiose nesuvokia pasaulio tiesiogiai. Tačiau jis be perstojo sugauna pojūčius, jausmus, mintis, kuriuos sukelia motinai aplinkinis pasaulis.

Visos moterys patvirtins, kad nėštumas yra visiškai nepanašus į kitas būsenas, tai labai stipri pagal savo išgyvenimus, pojūčių specifiškumą, būsena.

Nėščia moteris išgyvena dvasinio susikaupimo būseną, ji įsijaučia į savo vaikelį, jo vidinį pasaulį. Ši motinystės susikaupimo būsena savo viršūnę pasiekia gimdymo metu ir po to tęsiasi per visą maitinimą krūtimi.

Nėštumo metu moteriai atrodo, kad visas pasaulis aplink ją pasikeitė. Taip yra dėl nervų ir endokrininės sistemų pakitimų.

Nėštumas keičia ir moters santykius su aplinka. Šiuo atveju ypatingos svarbos jai įgauna aplinkinių parama. Pastebėta tiesioginė priklausomybė tarp paramos, palaikymo ir sėkmingos nėštumo eigos, palankaus vaisiaus vystimosi.

Psichologiniai moters transformavimosi etapai

Gana dažnai moteris apie savo nėštumą sužino ne iš karto. Net jeigu visi nėštumo reiškiniai akivaizdūs, jai dar tenka išgyventi pirmąjį etapą – savęs, kaip nėščios moters, įsisąmoninimo, pajautimo etapą. Ypač jeigu nėštumas buvo neplanuotas, neretai tuo metu atsiranda pagrindinis klausimas: „Būti ar nebūti?“ Sprendimo priėmimas – vienas iš pačių svarbiausių ir jaudinančių nėštumo etapų.

Būsimos mamos galvoje atsiranda daug klausimų, susijusių su atsakomybės baime, stresu dėl nelaukto nėštumo. Ar ne per anksti turėti vaiką? Ar ne vėlu? Kaip reikės gyventi? ir t.t. Šių klausimų sprendimui neretai susirenka visų artimųjų konsiliumas. Ir beginklis mažylis nuo pirmų savo gyvenimo dienų papuola į kaltinamųjų suolą, kur pagrindiniu kaltintoju ir teisėju būna jo motina.

Kartais šis procesas trunka ne vieną savaitę. Ir visą tą laiką mažytė širdelė susispaudžia nuo skausmo ir baimės. Jeigu galutinis nuosprendis bus teigiamas arba bandymas atsikratyti vaisiumi nepavyko, vaiko gyvenimas vis tiek bus aptemdytas nemalonumų.

Visos moters instinktyvios baimės ir stresai suspėja stipriai paveikti mažylį įsčiose. Juk ląstelės, iš kurių vėliau formuosis vaiko smegenys, atsiranda jau praėjus kelioms valandoms po apsivaisinimo. Toks mažylis gali gimti su mirties baime ir gyvens su ja visą gyvenimą. Ir jeigu jau taip įvyko, būtina kasdien apsupti vaiką šiluma ir meile, nuolat įtikinėti, jog jis šioje šeimoje yra laukiamas. Įsčiose besivystantis mažylis puikiai jaučia aplinkinių žmonių požiūrį į jį.

Gerai, kad nėštumas, besitęsiantis devynis mėnesius, užvaldydamas moters kūną ir sielą, neužklumpa ją netikėtai, o palaipsniui ruošia motinystei. Pirmos savaitės – pačios paslaptingiausios: kažkur ten, pilvo apačioje, vyksta greitas ląstelių dalijimasis, auga organai, plaka mažytė širdelė. Tačiau pati moteris dar nejaučia savyje vaiko, nejaučia, kaip kasdien jis auga ir vystosi, nors hormoninė sistema dabar jau dirba už du. Todėl būsima mama patiria daug jai neįprastų pojūčių: rytais pykina, kamuoja nuolatinis nuovargis, vos kas nors – tuoj akys pilnos ašarų ir t.t.

Tačiau laikini negalavimai ir netolygus elgesys turi ir teigiamų bruožų: lėtai, žingsnis po žingsnio, jie ugdo moters atsargumą sau ir vaikui. Ypač dabar, kad ir kaip būtų sunku, ji privalo prisiversti laikytis sveiko gyvenimo būdo principų, teisingai maitintis, pakankamai judėti ir t.t.

Moters sąmonėje daug ryškiau pradeda reikštis vaiko įvaizdis. Šis naujos gyvybės priėmimo savyje etapas baigiasi dėmesio perkėlimu nuo savęs į besivystančią mažą būtybę. Nuo to momento moteris kartu su savo vaiku išnešioja ir savo pasiruošimą tapti motina. Mėnuo po mėnesio vaiko paveikslas motinai tampa vis ryškesnis, jo suvokimas labai keičiasi: jis sustiprėja, patikslėja.

Gaila, bet mūsų oficialioji medicina šiandien neduoda smulkios informacijos, kaip turi elgtis būsima mama kiekvieną nėštumo mėnesį.

Visos rekomendacijos apsiriboja bendromis frazėmis: sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas ir pan. Tokiu būdu moteris paliekama pati sau. 0 juk iš jos emocinės patirties taip pat susideda tas bagažas, su kuriuo vaikas gims. Iš esmės nereikia nieko naujo išradinėti.

Pakanka tik atkreipti daugiau dėmesio į liaudies tradicijas, tą išmintį, kuri susiklostė per šimtus metų, ir gausime atsakymus į daugelį klausimų.

Pagaliau, po kurio laiko, nėštumas tampa pastebimas. Ir čia ateina tikro džiaugsmo minutės. Tuo metu dauguma moterų jaučiasi normaliai, jos pilnos energijos. Vaisius dar mažutėlis, bet tai jau žmogus, švelniai stuksenantis į mamos pilvelį.

Tačiau kad ir koks būtų džiaugsmingas vaiko laukimas, visad kartu ateina ir nelaukta baimė – ar jis bus sveikas? Per daug nereikia savęs kamuoti tokiomis mintimis. Jos visiškai normalios, būtinos nėščios moters palydovės. Dėl tokių dvejonių, būsima mama sąmoningai vengia to, kas galėtų pakenkti vaikui, stengiasi kuo daugiau sužinoti apie neįprastą savo būseną, apie tai, kaip jai reikia elgtis, kas jos laukia netolimoje ateityje.

Liūdesys ir džiaugsmas, baimė ir pasitikėjimas savo jėgomis, laimė ir abejonės – visi šie jausmai natūralūs nėštumo metu. Todėl nereikia susilaikyti, net jeigu dažnai norisi paverkti. Tai būdinga daugeliui nėščiųjų. Geriau atsipalaiduokite, paklausykite ramios muzikos, jei norisi – duokite valią ašaroms. Vaikui kur kas lengviau bus ateiti į pasaulį, jeigu mama sugebės visiškai atsipalaiduoti, taip pat ir dvasiškai. Patartina dažniau kalbėtis su savo vyru: juk jis ir pats dažnai būna sumišęs ir gali neiškart suprasti, ką šiuo metu jaučia jo žmona.

Kuo arčiau gimdymas, tuo geriau būsima mama supranta savo mažylį. Ji žino, kada jis miega, kokie garsai jį gąsdina. Ji pastebi, kaip gerai jis sugeba klausyti, kai su juo kalbasi. Moteris nekantriai laukia tos minutės, kai bus galima paimti vaiką į savo rankas! Bet jos džiaugsmą vėl aptemdo baimė: kaip pavyks gimdymas? Tačiau ir šis nerimas reikalingas būsimai motinai: jis ruošia ją minčiai, kad gimdymo metu ji gali susidurti su tuo, apie ką ji dabar neturi aiškaus supratimo. Todėl ji būsimų mamų mokykloje kaupia žinias ir ruošiasi sutikti šį nepaprastai atsakingą jai ir jos mažyliui įvykį. Deja, kaip rodo mūsų ilgametė patirtis, tenka apgailestauti, jog daugumoje mūsų jaunų šeimų šio supratimo nėra. Jos gimdo visiškai nepasiruošusios, dėl to būna daug nesklandumų tiek gimdymo metu, tiek ir auginant mažylį. Be abejo, tokį jaunų mamų elgesį kitaip negalima pavadinti, kaip atsakingumo stoka, psichologiniu nepasiruošimu atlikti motinystės pareigą.

Literatūros duomenys rodo, jog gimdymo komplikacijų kur kai sumažėja, jeigu pasinaudojama žiniomis, suteikiančiomis galimybę moteriai rūpestingai pasiruošti gimdymui, sąmoningai motinystės pareigai. Ir kuo labiau subrendusi moteris, kuo aukštesnis jos intelektas ir dvasinis pasaulis, tuo sąmoningesnis požiūris į gimdymą, į vaiko auginimą.

Nėštumo metu atsiranda įvairių stresų, kurių nepavyksta išvengti. Tačiau moterys turi „apsauginį skydą“ – meilę vaikui. Todėl jos gali sąmoningai užslopinti savyje visas nepageidaujamas emocijas: jos kalba su savo negimusiu vaiku, aiškina jam, kas vyksta, esant reikalui – jį ramina. Tuo metu ląstelių lygyje vaikas „užrašo“ informaciją apie tai, kad gyvenime yra pakilimų ir kritimų, kuriuos visada reikia nugalėti. Tokiu būdu padedamas stipraus ir ištvermingo žmogaus formavimosi pagrindas.

Nėščios moters reakcijas formuoja daug priežasčių. Tai gali būti fizinės priežastys (ekologija, trauma), emocinė disharmonija (praeityje neadekvatus auklėjimas, emocinės traumos, nepalankios gyvenimo aplinkybės), psichologinė disharmonija (savo galimybių nerealizacija, nesugebėjimas bendrauti su žmonėmis). Moteris, laukianti vaiko, dažnai gali sapnuoti košmarus. Daugelį tai neramina, tačiau jie atsiranda dėl psichologinių permainų, susijusių su nėštumu. Įprastinėmis situacijomis baimė reikalinga, kad būtų išvengta pavojaus, yra apsauginė organizmo reakcija.

Nėštumo metu dažnai pasitaiko nemotyvuotų baimių, kai nerimas atsiranda nesant realaus pavojaus. Tokios baimės atsiranda dėl liguistų priežasčių ir su išorinio pasaulio įvykiais nieko bendro neturi. Nėštumo metu tipiškas pavyzdys gali būti skausmo, mirties baimė gimdant, vaiko mirties baimė ir t.t. Nėščios moterys instinktyviai ieško paramos, dažniausiai vyro. Labai svarbu, kad būtų žmogus, kuris galėtų suprasti ir padėti. Gana dažnai situaciją apsunkina medikų elgesys bendraujant su būsima mama. „Tai gali sukelti persileidimą“, „Greičiausiai bus daromas cezario pjūvis“, „Dubuo siauras – nepagimdysi“ ir pan. Savo Nėščiųjų mokykloje mes nuolat girdime panašius moterų skundų.

Geriausia, aišku, gali padėti profesionalus psichologas. Tai gali būti individualūs pokalbiai ar psichologinės paramos nėščiųjų grupės. Pagrindinis tikslas ruošiant nėščias moteris gimdymui turėtų būti baimės, susijusios su gimdymu, pašalinimas.

Mankšta, baseinas, šokiai, atsipalaidavimo pratimai – visa tai svarbios pagalbinės priemonės, ruošiant moterį gimdymui. Jos moko moterį valdyti savo jausmus ir raumenis, mažina komplikacijas. Tai labai svarbu, nes gimdymas, net ir visiškai be komplikacijų, yra moteriai didžiulis psichologinis krūvis. Rimtą pagalbą gimdymo metu suteikia moters aktyvumas, jos bendradarbiavimas su gydytoju.

Moteris, kuri gimdymo metu aktyvi, nepraranda savitvardos, gimdo visiškai kitaip, negu ta, kuri pasyviai kenčia skausmus.

Nėštumo metu būtina vystyti moters emocinius sugebėjimus, nes tai leidžia išsiskleisti jos asmenybei.

Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

.

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 2 = vienuolika