Dvikalbėje aplinkoje užaugęs vaikas – intelektualesnis

LEU Vaikystės studijų katedros docentėdr. Aldona Mazolevskienė

LEU Vaikystės studijų katedros docentėdr. Aldona Mazolevskienė

Šiuolaikinis pasaulis juda ir maišosi. Keičiame gyvenamąją vietą, kuriame mišrias šeimas, keliaujame po pasaulį. Vis dažniau vaikams tenka girdėti ne vieną, o kelias „gimtąsias“ kalbas arba namuose kalbėti viena kalba, mokykloje – kita.

Kaip daugiakalbė aplinka veikia vaiko raidą ir asmenybę?

Įprastinei lietuviškai šeimai, matyt, sunkiai suvokiama, kaip būtų galima vyrui ir žmonai, vaikams ir tėvams šnekėtis skirtingomis kalbomis. Dažnai ir bendraudami ta pačia kalba neišgirstame, nesuprantame vienas kito, o kaip būtų, jei dar ir kalbų maišalynė prisidėtų! Tačiau mišrias šeimas sukūrę skirtingų tautybių žmonės teigia, kad galima visavertiškai bendrauti keliomis kalbomis ir vardina daugybę kalbų mokėjimo privalumų.

Kelių kalbų nuo gimimo mokomas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje, yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Tokiu būdu daugiau lavinami jo analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. Suprasdamas dvi kalbines sistemas vaikas lengviau suvokia kitas kalbas, jam daug lengviau išmokti naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgti į pasaulį, kitų šalių kultūras. Dvikalbis vaikas atsikrato provincialumo, jo požiūris į kitas šalis, kultūrų sistemas, tradicijas, religijas, žmones tolerantiškas, jo protas lankstesnis.

Įdomus faktas, kad nėra įrodyta, jog dvikalbystė kenktų net kalbos raidos sutrikimų turinčiam vaikui.

Psichologiniai-pedagoginiai dvikalbystės ypatumai

Ikimokyklinio amžiaus vaikų dvikalbystė mokslinėje literatūroje yra skirstoma į ankstyvąją ir vėlesniąją. Ankstyvoji dvikalbystė formuojasi šeimose, kai vaikams iš karto prireikia bendrauti dviem kalbomis, t.y. jis išmoksta dvi gimtąsias kalbas. Jeigu vaikas iš pradžių išmoksta tik vieną gimtąją kalbą, o antrąją – vėliau, formuojasi vėlesnioji dvikalbystė. Šiuo atveju antrosios kalbos mokymasis paremtas kalbėjimu gimtąja kalba.

Dvikalbystė – gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti (ir mąstyti) dviem kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net ir nuo pusės sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą. Tikruoju dvikalbiu tampama tik mokantis kalbos šeimoje (iki penkerių–šešerių gyvenimo metų) arba kitos kalbos aplinkoje, bet ne pagal užsienio kalbos mokymosi metodiką. Tikras dvikalbis gimęs „gauna“ dvi kalbas.

Švedų mokslininkė B. Karlsson, pati sukūrusi mišrią šeimą, teigia, kad vaiko dvikalbystė lemiama fakto, ar abu tėvai moka vienas kito gimtąsias kalbas. Jei vaikui gimus abu tėvai individualiai su juo kalba savo gimtosiomis kalbomis, tai vaikas šias abi kalbas vienu metu ir išmoksta. Vaiko smegenys natūraliai „apdoroja“ abi kalbas.

Naujausi amerikiečių mokslininkų atlikti smegenų vystymosi tyrimai tai pat rodo, kad dvikalbių vaikų smegenyse abi kalbos „įrašomos“ į tą pačią smegenų žievės zoną, todėl kalbant tokiems vaikams nereikia „persijunginėti“ iš vieno smegenų ploto į kitą. Deja, ši savybė išnyksta praėjus keleriems metams po gimimo, tada antroji kalba lieka svetima visam gyvenimui.

Pirmiausia dingsta gebėjimas girdėti ir mėgdžioti garsus

Bandymai, atlikti su kalbėti nemokančiais kūdikiais, parodė, kad jie nuo pirmųjų dienų sugeba skirti visus garsų kontrastus, net ir tokius, kokių nepasitaiko jų kalbinėje aplinkoje. Deja, jau po aštuonių pirmųjų gyvenimo mėnesių šis gebėjimas silpnėja. O štai po dešimties mėnesių, pavyzdžiui, japonų kūdikiai nebeskiria l ir r, nes šių garsų nėra kalboje, kurią jie girdi.

Tyrimai parodė, kad suėjus dvylikai mėnesių, susiformuoja vaiko klausos žemėlapis, o maždaug iki šešerių metų mentalinis fonetinis žemėlapis užpildomas visiškai.

Tėvai su vaiku turėtų kalbėti kiekvienas savo kalba nuo pat vaiko gimimo. Vis dėlto prioritetine kalba linkstama laikyti motinos kalbą, juk tik sava kalba ji gali dainuoti vaikui gražiausias lopšines, sekti pasakas ir jį pavadinti mieliausiais vardais.

Tarp savęs tėvai galėtų šnekėtis, kaip jiems patogiau. Iki 4 metų vaikai dar painioja dvi kalbas, todėl susidaro įspūdis, kad vaikas nesuvokia nuolat girdįs dvi skirtingas kalbas. Kartais viename sakinyje pasako vieną žodį viena, kitą – kita kalba. Daugelį tėvų tai gąsdina, bet reikėtų nusiraminti – tai normalu! Net ir vaikai, gyvenantys vienos kalbos aplinkoje, apie 2–4 gyvenimo metus taip pat kalba „savo kalba“. Mokslininkai, tyrinėjantys vaikų kalbą, vadina šį laikotarpį „autonominės vaikų kalbos periodu“. Dvikalbėje šeimoje vaikai irgi pereina šį periodą. Apie 4-uosius metus vaikas puikiai atskirs abi kalbas ir atsakinės į klausimus ta kalba, kuria į jį kreipsis vienas iš tėvų.

Vaikui lengviau mokytis savo motinos ir tėvo gimtosios kalbos, kai tiek motina, tiek tėvas bendrauja su vaiku kiekvienas savo gimtąja kalba atskirai. Jei vaikas yra gabus, jis greitai orientuojasi kaitaliodamas kalbas. Moksliškai nėra patvirtinta, bet kai kurie tėvai pastebi, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis kūdikis kalbėti pradeda trimis–šešiais mėnesiais vėliau, bet tai normalu, nes jis tuo pat metu turi išmokti dvigubai daugiau žodžių, smegenys turi įsisavinti dvi skirtingas kalbų sistemas.

Mokyti vaiką dviejų kalbų – papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės ir įsipareigojimo. Panašiai kaip mokyti vaiką groti pianinu – turi būti nuolat ir sistemingai praktikuojamasi. Tai ypač aktualu, jei norima vaiką išmokyti ne tik suprasti ir kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti.

Kadangi paprastai vaikas vartoja dvi kalbas skirtingose situacijose, tai tos kalbos viena kitos neužgožia. Vaikui kalbų siejimas su skirtingu asmeniu aiškiai rodo, kada ir su kuo vieną ar kitą kalbą reikia vartoti.

dvikalbyste

Eglės Gelažiūtės pieš.

Dažniausiai tėvų daromos klaidos

Daugelio ankstyvosios dvikalbystės tyrinėtojų nuomone, tautiškai mišrių ir kitataučių šeimų tėvai bei kiti jos nariai neturi jokios informacijos apie dvikalbystės formavimosi dėsningumus ir netaiko metodo „vienas asmuo – viena kalba“. Tokie tėvai toleruoja mišrų kalbų vartojimą, patys prastai moka vienas kito gimtąsias kalbas, nekontroliuoja savo kalbos ar nekreipia dėmesio į daromas kalbos klaidas, iš anksto nesitaria, neplanuoja tarpusavyje, kaip kalbės su vaiku, kokia bus pagrindinė šeimos kalba, kokią ugdymo instituciją (kalbos atžvilgiu) lankys vaikas.

Dėl to dvikalbystė šeimoje formuojasi stichiškai, vienai kalbai persipinant su kita, sudarant itin palankias sąlygas kalbų interferencijos (maišymosi) reiškiniui plėtotis. Pastebėta, kad dvikalbėse šeimose dauguma vaikų moka dvi ar net tris kalbas, bet nė vienos jų nemoka labai gerai. Šiuos teiginius patvirtina ir individualūs pokalbiai su tėvais.

Gana dažnai pasitaiko atvejų, kai tėvai, save priskiriantys, pavyzdžiui, lenkų šeimos tipui, tarpusavyje ir su vaiku dažniau kalba ne lenkų, o rusų kalba, kurios nė vienas gerai nemoka. Tokio kalbinio bendravimo su vaiku jie paaiškinti nesugeba. Daugelyje šeimų vaikas nuo pat gimimo, bendraudamas su suaugusiais šeimoje, tuo pačiu metu yra kalbinamas net keliomis kalbomis. Tokiose šeimose labai ryškios tėvų ir senelių asmeninės tradicijos kalbos, tautybės atžvilgiu.

Dažnai pasitaiko, kad tėvai savo iniciatyva arba neteisingai paraginti aplinkinių nori, kad jų vaikas kalbėtų tik lenkiškai, angliškai arba lietuviškai – kalbomis, kurių tėvai patys gerai nemoka. Tokiais atvejais bendravimas su vaiku dažnai atsiliepia šeimos ir vaiko santykiams, kurių žodinė sąveika yra ribota ir nenatūrali. Jei tėvai, patys gerai nemokėdami antros kalbos, bendrauja su vaiku, yra didelė tikimybė, kad vaikas kalbą išmoks tik paviršutiniškai, vėliau nesupras abstrakčių minčių, sudėtingų idėjų, o tai yra svarbu jo pasaulio pažinimui ir kalbai vystytis.

Negalima daryti ir tokių klaidų, kai, pavyzdžiui, tėvas, kuris visada kalbėjo su vaiku tik angliškai, staiga pradėjo kalbėti lietuviškai. Tokiu atveju nereikėtų keistis „vaidmenimis“, t.y. savo kalbomis – reikia kalbėti su vaiku kiekvienam tik savo kalba tol, kol vaikas gerai išmoks jas abi. Vaiko sąmonėje iš pradžių kalba susiejama su kalbančiojo asmeniu, o vėliau formuojasi dvi lingvistinės sistemos, ir vaikas pradeda mąstyti remdamasis jomis.

Labai dažnai tėvai neapgalvotai, neatsakingai nori atiduoti vaiką į lietuvių darželį, nors šeimoje kalba tik rusiškai. Tėvai būna labai kategoriški ir nenori suprasti, kad vaikas kenčia psichologiškai, jam sunku prisitaikyti prie aplinkos, kur su juo kalbama jam svetima kalba. Derėtų priminti, kad daugumai mažų vaikų nėra sunku išmokti svetimą kalbą, bet jis niekaip nesupranta, kodėl jis negali kalbėti savo mamos ar tėčio kalba.

Todėl dvikalbystės klausimas šeimoje yra itin aktualus, neįvertinus jo svarbos, vaikai ne tik gali blogai kalbėti viena ar kita kalba, bet ir atsilikti nuo savo bendraamžių.

Tėvai turėtų įsidėmėti, kad dvikalbystė – ištisas mokslas, kuriam reikia abiejų vaiko tėvų pastangų ir pasiryžimo, trunkantis ne vienerius metus – tik tada jis duoda rezultatų. Norėtųsi palinkėti tėvams nenuleisti rankų, o užauginti vaikams sparnus, jungiančius du ištisus jo tėvų pasaulius.

matilda

Matilda su vaikais

Stengėmės, kad neužmirštų lietuviškai

Pasakoja Matilda Bučinskaitė, Mato, Mortos,  Vinco ir  Unės mama

Likimas mūsų šeimą netikėtai ilgam nubloškė į Ameriką. Vykome keliems mėnesiams „peržiemoti“, bet aplinkybės susiklostė taip, kad likome ten penkeriems metams.

Matas tuo metu buvo aštuntokas, o Mortelė išėjo į amerikietišką mokyklą nemokėdama nė vieno angliško žodžio. Labai dėl to jaudinomės, bet ji svetimą kalbą prisijaukino per mėnesį. Su ja mokytoja dirbo pagal intensyvią adaptacinę programą, visur klasėje buvo pridėliota paveikslėlių su žodžiais, kad Morta greičiau kalbą perprastų.

O kitais metais ir mažiukai pradėjo eiti į darželį. Pastebėjau, kad jie parėję į namus tarpusavyje pradeda kalbėti angliškai. Kai subardavau, man Vincas sakydavo: „Mama, tu padarei mane verkti“. Paskui pastebėjau, kad jie laiškus seneliui rašo, vartodami jau angliškus fonetinius darinius. Užuot rašę „kukū, seneli“, rašo „kukoo“. Supratau, kad reikia stengtis ne tik anglų kalbą išmokti, bet ir lietuvių kalbą išsaugoti. Nutarėme, kad namuose visi kalbame tik lietuviškai. Teko vaikus net papirkinėti – sakydavau, jeigu per dieną negirdėsiu namuose jūsų kalbančių angliškai, važiuosime pirkti ledų. Mes daug kalbėdavome, gal net daugiau negu norėtųsi, kad tik lietuviški žodžiai būtų girdimi ir vartojami.

Stengėmės skaityti lietuviškas knygeles, bet greitai perskaitėme visas, atsivežtas iš Lietuvos. Mums pasisekė, kad tame miestelyje gyveno dar viena lietuvių šeima. Lietuvė Alma kalbėjo labai taisyklinga ir gražia kalba, mat gyvendama Lietuvoje dirbo mokytoja, tad bendrauti su ja buvo tikras malonumas.

Po penkerių metų grįžome į Lietuvą, ir vaikams teko iš naujo prisitaikyti prie lietuviškos aplinkos. Lietuviški dvigarsiai, dvibalsiai mokykloje sekasi sunkiau, teko iš naujo mokytis lietuvių kalbos gramatikos, nors vaikai mielai taikytų lengvesnes, angliškas, taisykles.

Matui lietuvių kalbos pamokos yra sunkus išbandymas – šiemet jis dvyliktokas, teks laikyti egzaminus. Lengviausiai prisitaikyti sekėsi dukroms: Mortelė lengvai ir skaito, ir rašo lietuviškai, o Unė baigė paruošiamąją klasę Amerikoje ir dabar mokosi Lietuvoje.

Manau, yra nemažai pliusų, kai vaikas auga daugiakalbėje aplinkoje. Tačiau dirbtinai „kalbinių eksperimentų“ su mažais vaikais aš nedaryčiau. Turiu draugų Lietuvoje, kurie būdami lietuviai savo vaikus leidžia į prancūzišką darželį. Kodėl? Kam to mažam vaikui reikia? Nesutinku, kad kalbų geriausia mokytis tik iki 12 metų. Aš pati anglų kalbą išmokau jau būdama pilnametė, šia kalba dabar laisvai skaitau bet kokią literatūrą. Kalbų gali mokytis visą gyvenimą.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + = septyni