Dvikalbystė šeimoje – privalumas

dvikalbyste

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės pieš.

Vis daugiau kuriasi tarptautinių šeimų, kuriose mama kalba su vaiku viena, tėtis – kita kalba, o jie tarpusavyje kalba dar trečia. Apie tokias šeimas rašome beveik kiekviename numeryje. Konsultuoja Šiaulių m. l/d „Žirniukas“ logopedė metodininkė Jurgita Lendraitienė    

Ar augančiam vaikui nekenkia dvikalbystė? O gal šeimos turėtų apsispręsti, kuria viena kalba kalbės su kūdikiu?

Kelių kalbų nuo gimimo mokomas vaikas apdovanojamas ypatinga dovana be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Mokslininkai įrodė, jog augant kelių kalbų aplinkoje labiau lavinami analitiniai, raštingumo ir bendravimo įgūdžiai. Vėliau, panorėjęs mokytis daugiau kalbų, vaikas lengviau jas įsisavins, nes jau bus susipažinęs su skirtingais kalbų garsais, kirčiavimu, ritmu, intonacija, gramatinėmis struktūromis.

Jei nusprendėte vaiką mokyti kelių kalbų, darykite tai kuo anksčiau. Geriausia nuo pat gimimo. Mama kūdikėlį turi kalbinti savo kalba, o tėtis savo. Atžala vėliau atsirinks, su kuriuo asmeniu kuria kalba kalbėti. Natūralu, jei vaikas, retai matydamas užsiėmusį tėvelį, geriau kalbės mamos kalba.

Vaikui tikrai nepakenksite, jei nuo gimimo su juo kalbėsite skirtingomis kalbomis. Tačiau jei kūdikio, vaiko vystymosi raida sutrikusi, reikėtų su juo bendrauti viena kalba. Kai vaikui kyla sunkumų mokytis kalbėti, nereikėtų jo apkrauti dvigubu krūviu. Gerai išmokus vieną kalbą, tik vėliau galima pradėti mokytis ir kitos kalbos.

Lietuvos logopedų asociacijos pirmininkės docentės R. Ivoškuvienės teigimu, jei vaikas vystosi normaliai, dvikalbystė šeimoje privalumas. Tai tiesioginis vaiko smegenų lavinimas. Pasiturintys žmonės jau senais laikais savo vaikams samdydavo kitatautes guvernantes.

Vaikai yra tikros kalbų „kempinės“ labai greitai pradeda kalbėti keliomis kalbomis, jei yra tinkamai mokomi. Be to, keliomis kalbomis nuo ankstyvos vaikystės kalbantys vaikai lanksčiau ir geriau mąsto, nes tą informaciją perima iš dviejų skirtingų kalbų.

Tačiau teko girdėti ir priešingų nuomonių, kad keliakalbėje aplinkoje augantis vaikas dorai neišmoksta nė vienos kalbos, o suformuoja hibridinę kalbą iš kelių kalbų?

Ilgą laiką pasaulyje vyravo nuomonė, kad nuo gimimo reikia mokyti vaiką tik vienos kalbos, nes kitaip sulėtėja vaiko kalbos raida ir jis vėliau pradeda kalbėti. 2002 metais JAV Darmuotho koledžo mokslininkai tyrinėjo skirtingas kalbų kombinacijas (ispanų-prancūzų, prancūzų-anglų ir kt.). Tyrimų rezultatai parodė, kad kuo vėliau vaikas supažindinamas su antra kalba, tuo mažiau galimybių, kad jis ją išmoks taip puikiai, kaip pirmąją.

Moksliškai nėra patvirtinta, bet kai kurie tėvai pastebi, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis kūdikis kalbėti pradeda 3-6 mėnesiais vėliau. Tai yra normalu, nes vaikutis turi išmokti dvigubai daugiau žodžių. Iš pradžių jis gali painioti kalbas: pvz., pradėti frazę viena kalba, o baigti kita, ar kalbėdamas viena kalba įterpti kitos kalbos žodžius. Tai trumpalaikė problema, kuri plečiantis žodynui ir gerėjant kiekvienos kalbos žinioms išnyksta.

Pasikartosiu, kad keliakalbėje aplinkoje vaikas gali augti nuo gimimo, tai tikrai jam nepakenks. Tik reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko vystymosi raidą, ar ne per sunku bus mokytis kelių kalbų iš karto.

Ar galima kūdikiui samdyti kitakalbę auklę?

Labai svarbu tai, kiek kūdikiui laiko. Jei dar tik guguoja, manau, galima samdyti kitakalbę auklę, svarbu, kad tai būtų šiltas, mylintis vaikus žmogus. Pati tokią turėjau. Samdžiau rusakalbę auklę savo vyresnėliui sūnui Gyčiui. Jam tada buvo 2 metai. Kadangi neturėjau kitos išeities, nebuvo galimybės surasti lietuviškai kalbančios auklės, pasamdžiau rusakalbę. Vaikas suprasdavo, ką ji sako, bet pats kalbėti rusiškai nepradėjo. Tačiau Gytis ją mylėjo, jos laukdavo ir mielai su ja žaisdavo, piešdavo, eidavo pasivaikščioti. Suradusi galimybę, pasamdžiau lietuvę auklę, nes norėjau, kad vaikas taisyklingai išmoktų kalbėti lietuviškai.

Svarbiausia, kad auklė numatytų vaiko poreikius, kalbintų jį, kad ir sava kalba. Kitaip kalbėčiau, jei reikėtų auklės „vyresniam kūdikiui“. Manau, vaikas turėtų girdėti ir mokytis tos kalbos, kuria kalbės ar kalba bent vienas iš tėvų.

Net gyvūnų skleidžiami garsai skirtingose kalbose įvardijami skirtingai, pavyzdžiui, lietuviškas gaidelis sako „kakariekū“, o angliškas „kukildudildū“, lietuviškas šuniukas sako „au au“, o rusiškas „gav gav“. Ar tokie dalykai nepainioja vaikučio, jei mama sako vienaip, o tėtis ar auklė – kitaip?

Tiesa, gyvūnų skleidžiami garsai skirtingose kalbose įvardijami skirtingai. Aišku, iš pradžių vaikas painios, po to tikrai atsirinks, kaip gyvūnai „kalba“ skirtingomis kalbomis.

Vaiko kiemo draugai – kitakalbiai. Ar bendravimas su jais „nesugadins“ vaiko kalbos?

Baimintis dėl bendravimo su kitakalbiais vaikais tikrai nėra ko. Nuo to tikrai nesulėtės vaiko raida. Priešingai, vaikai išmoks kitos kalbos žodžių, vėliau jam bus daug lengviau mokykloje mokytis tos kalbos, jei prireiks. Kad kieme nesusikalbės lietuvių ir lenkų ar rusų vaikas, tikrai nesijaudinkite. Skirtingomis kalbomis kalbantys vaikai iš pradžių puikiai supranta vienas kitą ir gestų kalba.

Ar skatinti žiūrėti filmukus kita kalba?

Filmukai kita kalba padeda išmokti antrą kalbą. Prisiminkime savo vaikystę, juk ir mes žiūrėjome kitakalbius filmukus, tik mūsų vaikai juos žiūri anglų kalba, o mes žiūrėjome rusiškus. Kad ir negimtąja kalba buvo įdomu žiūrėti, nežinomų žodžių reikšmes suprasdavome pagal prasmę.

Kaip elgtis, jei laisva vieta – tik kitakalbiame darželyje? Ar leisti lietuviškai kalbantį vaiką į rusakalbių darželį?

Jei yra mišri grupė, pvz., lietuvių-rusų, galima leisti vaiką į tokį darželį (dar kartą pabrėžiu jei vaiko vystymosi raida normali, o ne sutrikusi). Tačiau jei šeimoje kalbama lietuviškai, o darželį galima pasirinkti, manau, vis dėlto geriausia vaikui eiti į lietuviškai kalbančių vaikų darželį.

Dabar labai madinga darželinukus mokyti anglų kalbos. Nieko neturėčiau prieš, jei vaikai gerai kalbėtų lietuviškai. Kol vaikas neišmoko tarti gimtosios kalbos garsų, nereikia skubėti išmokyti kitos kalbos. Dvikalbystė šeimoje ir specialus kitos kalbos mokymas – ne tas pat.

Kaip elgtis, jei šeima yra izoliuota kitakalbėje aplinkoje (kaip dabartiniai emigrantai, gyvenantys Airijoje, Anglijoje)? Teko girdėti, kad ten vaikai per porą metų primiršta lietuviškai…

Ką galėčiau patarti tiems, kurie išvykę, kad vaikai nepamirštų kalbos? Su vaiku būtina ne tik kalbėti, skaityti knygeles, dainuoti dainas, sekti pasakas, bet ir ieškoti panašaus amžiaus draugų ar auklės, kalbančių gimtąja vaiko kalba.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − 6 =