Fotografės Evos Miliūnienės burtų laboratorija, kur vaikai virsta fėjomis ir princais

Eva Miliūnienė

Fotografė Eva Miliūnienė, www.evitafoto.lt

Su džiaugsmu pristatome naują redakcijos „kūdikį“ – knygą „Karalius su sauskelnėm“. Knygos apie pirmuosius kūdikio metus viršelį sukūrė fotografė Eva Miliūnienė. Eva pravėrė savo dirbtuvių duris ir papasakojo, kaip gimsta viršelių karaliai, fėjos ir kitos pasakų būtybės.

Pradžia, kaip ir daugumos

Kai pradėjau fotografuoti, išbandžiau beveik visas fotografijos sritis – fotografavau vestuves, krikštynas, mergvakarius, modelius, interjerą, šeimynines fotosesijas. Po truputį įsirenginėjau savo fotostudiją. Mokiausi valdyti šviesą, kompoziciją, bandžiausi fotoaparatus ir objektyvus.

Po kelerių metų išsigrynino mano, kaip fotografės, darbo stilius.

Supratau, kad man artimiausia – studijinė meninė fotografija. Labai patiko dirbti su šeimomis, ypač vaikais.

Kaip nukonkuruoti mobilųjį telefoną

Dabartiniais technologijų laikais fotografas nebeatlieka metraštininko vaidmens. Tėveliai svarbiausias vaiko augimo akimirkas gali fiksuoti patys, kompaktiškais fotoaparatais ar mobiliaisiais telefonais. Dažniausiai būtent telefonai įamžina pirmąją vaikučio šypseną, pirmąjį košės šaukštą, pirmuosius nedrąsius žingsnius. Mano akimis, šios naminės, nerežisuotos, gal techniškai ir ne visai tobulos nuotraukos yra svarbi šeimos relikvija, pasakojanti anūkams ir proanūkiams šeimos istoriją.

Aš ir pati savo šeimos gyvenimą daugiausiai fotografuoju telefonu. Techninė kasdieninių nuotraukų kokybė ne ideali, bet man šie paprasti buitiniai vaizdai labai brangūs.

Kai sugalvojame, kad turime laiko ir nuotaikos pašėlti prieš objektyvą, su šeima keliaujame į studiją pasimaivyti, pažaisti princesių, fėjų, peteliškių ir burtininkų. Geriausias nuotraukas spausdiname dideliu formatu ant drobės ir kabiname namie ant sienų.

Pasiruošimo procesas:

Kūrybiškai aprengti kūdikiai

Mintis fotografuoti kūrybiškai aprengtus kūdikius atėjo atsitiktinai. Įkvėpimo sėmiausi stebėdama aplinką, gamtą, kitų menininkų darbus ir net animacinius filmukus. Akyse iškilo švelnių spalvų paveikslai su dekoratyviai papuoštais kūdikėliais. Širdis salo įsivaizduojant žydrą triušiuką nulėpusiomis ausimis, mergytę, tarsi gėlytę sėdinčią vazone, kūdikėlį – kaip perliuką didelėje kriauklėje. Idėjas rašiausi į sąrašą, kuris netikėtai pasidarė labai ilgas.

Mąsčiau, kaip galėčiau savo rankomis pagaminti dekoracijas tokioms nuotraukoms. Nusprendžiau apjungti visus savo kūrybinius gebėjimus – vėlimą, mezgimą, siuvimą, spalvinimą. Kad tiksliai atitaikyčiau norimus atspalvius – visas medžiagas dažiau rankomis. Virtuvė buvo nudėliota užmaišytų dažų stiklainiais, nudažytais ir paruoštais dažymui audiniais, vilnos ritiniais, karoliukais, dekoratyvinėmis juostelėmis. Šeimai teko apsiprasti su apsaugai nuo dažų apdangstytomis spintelėmis ir neaiškiais puoduose užmerktais skysčiais. Namai ilgai kvepėjo alyvuogių muilu, skirtu vėlimui. Kūryba džiaugiausi iš visos širdies. Neskubėdama, pasimėgaudama, išjausdama. Šiltai svajojau, kaip atrodys padabinti kūdikėliai.

Fotosesijos – tai džiazas

Sukūrusi pirmuosius kostiumėlius, nekantraudama ieškojau modeliukų. „Facebooke“ patalpinau skelbimą, kad nemokamai fotografuosiu jau mokančius sėdėti, bet dar nevaikštančius kūdikius. Atsirado nemažai norinčių. Labai laukiau fotosesijų, kad galėčiau užbaigti darbus ir pamatyti sukurtą paveikslą.

Fotografuojant tokio amžiaus mažylius, rezultato iki galo nesurežisuosi. Aš pasirūpinu apranga, parenku tinkamą foną, sudėlioju apšvietimą. O tada jau prasideda džiazas, improvizacijos ir tikrasis stebuklas.

Mažyliai guviai reaguoja į aplinką. Šypseną keičia išsižiojęs dvidantis susidomėjimas, vėliau – juokas, po jo piktas pūškavimas ar smagus gugavimas. Mes su tėveliais bandome prisitaikyti prie vaikučių nuotaikos, pralinksminti, nukreipti dėmesį į reikiamą pusę. Dažnai kūdikiams norisi nušliaužti nuo fotografinio fono ir nusiimti nuo galvos kepures. Stengiamės juos išlaikyti, sudominti. Tėveliai duoda mažyliui į rankas telefoną, kad susidomėtų ir neplėštų nuo savęs kepurės. Šalia esanti mamytė pataiso drabužėlius, užmauna kepurę, vėliau kelioms sekundėms patraukia telefoną iš rankyčių. Aš pacypinu cypuką-žaisliuką, vaikutis susidomėjęs atsisuka ir PYKŠT – turime kadrą. Tuojau pat mažyliui grąžiname žaisliukus, čiulptukus, lego figūrėles, sausainukus, mobiliuosius telefonus ir visą kitą arsenalą. Laukiame, kol vėl užsižais, ir procesą kartojame.

Pati fotosesija iš šono atrodo šiek tiek komiškai – centre sėdi vaikas, aplink jį šokinėja tėveliai, taiso drabužėlius ir kepurytes, rodo juokingas grimasas, ūkčioja įvairiausius garsus, išmaniuosiuose jungia filmukus, cypina žaisliukus, mėto juos vienas kitam… O aš iš tolo diriguoju paradui ir fotoaparatu gaudau TUOS kadrus.

021-[2016-03-09]-evitafoto 058-[2016-04-14]-evitafoto 069-[2016-03-09]-evitafoto 075-[2016-11-30]-evitafoto 090-[2016-03-09]-evitafoto 090-[2016-05-04]-evitafoto

Laimikis

Linksmu ritmu nubangavus ir pasibaigus fotosesijai, smagu būna ramiai peržiūrėti laimikį – pagautus kadrus. Labiausiai džiugina nuoširdžios ir netikėtos akimirkos: rubuilis indėniukas, besidžiaugiantis savo pilvo rinkutėmis, skvarbaus žvilgsnio susirūpinusi peteliškė, vieną koją ant vazono viršaus užsikrovusi gėlytė.

Panaudojusi kostiumėlius, saugau juos kaip rekvizitą šeimos fotosesijoms. Fotografuotis ateinančios šeimos noriai renkasi patikusius kostiumėlius ir rengia jais savo mažylius. Ypač populiarus karalaičio kostiumas. Matyt, šeimoje kūdikiams paprastai tenka toks vaidmuo.

Žaidimas, iliuzija, magijaKaralius-virselis-galutinis

Pavadinimą „Iš pasakos“ sugalvojau tik prieš publikuodama darbų seriją savo interneto svetainėje. Spalvos, siužetas, papuošti kūdikėliai stilistiškai man priminė pasakų scenas. Juk visi žinome nemažai pasakų su raiteliais, gėlelėmis, nykštukais, undinėlėmis, paukštukais, indėniukais, zuikiais ir meškiukais. Nebandžiau nuotraukoms priskirti konkrečios pasakos ar jos personažo. Norisi palikti laisvę žiūrovo interpretacijai, o tų interpretacijų sulaukiu įvairių ir labai smagių! Karalaitis retkarčiais tampa „Mažuoju princu“, „Raiteliu“, „Riteriu“. Kartą mamytė vyšnių spalvos nykštuką pavadino „Karžygiu“. Ilgai nesupratau, apie ką kalba, nes pati šį kostiumėlį buvau lyg ir skyrusi mergaitei, bet su juo fotografuojasi vien tik berniukai.

Savo sukurtomis nuotraukomis-paveikslais dalinuosi su gerbėjais „Facebooko“ paskyroje, keliu darbus į populiarius užsienio fotografijų portalus, kuriu kalendorius, atvirukus. 2012 metais Su „Mamos žurnalu“ parengiau kalendorių „Saldus miegelis“, čia miegančius naujagimius puošiau savo megztais darbeliais. 2013 m. išleidau kalendorių „Vilnos lopšinė“, ten nufotografuoti naujagimiai, miegantys mano kurtuose veltinukuose.

Savo darbų nesureikšminu. Jie neatspindi realybės, neparodo tikrojo šeimos gyvenimo. Tai daugiau žaidimas, iliuzija, magija.

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi − = 2