Estija – ekonomiškai atsiplėšė nuo Baltijos„sesių“. Ar ten gyvenimas kitoks nei Lietuvoje? Kaip estės mamos augina savo vaikus? Teisininkė Viktorija su vyru ketverius metus gyveno Estijoje, Tartu mieste. Šeima augina tris sūnus. Viktorija pasakoja, kokios patirties įgijo per tuos metus Estijoje.
Estiška mąstysena
Prieš ketverius metus sprendimą persikelti iš Vilniaus gyventi į Estiją mūsų šeima priėmė vedama avantiūros, ne dėl ekonominių priežasčių: kai vyrui pasiūlė karjeros galimybę Estijoje, vyriausiajam Žilvinui buvo dveji, Gintaras turėjo netrukus gimti, vadinasi, laukė dar keleri metai vaikų auginimo.
Ilgai nedvejodami nutarėme išbandyti gyvenimą kitoje šalyje. Tartu vienareikšmiškai pasirodė palankesnis šeimai, nes tai nedidelis, jaukus ir kompaktiškas miestukas, kuriame daug žalumos, parkų ir vaikų žaidimo aikštelių.
Tik atvykus gyventi į kitą šalį viskas atrodo kitaip, tačiau ilgainiui pamatai, kad žmonių lūkesčiai, siekiai ir prioritetai vienodi, mažos tautos kompleksai tokie patys, gyvenimo būdas panašus, maistas, tradicijos ir kultūra ne taip jau ir skiriasi. Lietuvius ir estus vienija panaši istorija, tam tikrais atvejais išsiskiria vienų ar kitų dalykų suvokimas, bet jis sąlygojamas ne tiek tautos bruožų, kiek aplinkos. Paklausti, koks yra esminis skirtumas tarp estų ir lietuvių, mes visuomet atsakome: „Estai pirma pagalvoja, po to padaro, lietuviai pirma padaro, o paskui pagalvoja“.
Dažniausiai lietuviui tenka perdaryti, nes, kai pagalvoji, reikėjo padaryti visai ne taip“. Juokas juokais, bet estiškos mąstysenos principas „Mažiau kalbų, daugiau darbų“ mūsų šeimai labai priimtinas.
Apie maistą ir sveiką gyvenimo būdą
Estų maistas labai panašus į mūsų, jie daug valgo bulvių, grietinės, kiaulienos, kepa skanią juodą duoną. Maisto produktai iš esmės lygiai tokie patys, kokius perkame Lietuvoje, mes neturėjome jokių problemų išsivirti cepelinų, išsikepti kugelio ar pasigaminti bet kokio kito lietuviško patiekalo. Estai gamina ir baltą mišrainę, kurią vadina bulvių salotomis (est. kartuli salat), į jas įpjausto virtos morkos, obuolio, virtų bulvių, marinuoto agurko, virto kiaušinio, svogūno, kartais kumpio ar dešros ir viską sumaišo su grietine. Estai didžiuojasi mieliniu vyniotiniu, kurį vadina kringel. Kiekviena save gerbianti estė turi savą kringelio receptą – vienos kepa saldų pyragą su džiovintais vaisiais, bananais, aplieja šokoladu, kitos gamina sūrų, net su varške, esame valgę sūraus vyniotinio.
Įdomiai estai švenčia Kūčias: didelė dalis žmonių išpažįsta liuteronų religiją, yra daug netikinčių, todėl per Kūčias galima valgyti mėsos ir jos turi būti kuo daugiau, todėl ant estiško Kūčių stalo būtinai šeimininkai deda kraujinių dešrelių, didžiulį gabalą keptos mėsos, troškintų kopūstų (estai juos valgo saldžius, ne tokius, kokie įprasti lietuvio skoniui) ir keptų bulvių. Laukdami žiemos švenčių estai su vaikais kepa imbierinius sausainiukus (est. piparkoogid), džiaugiuosi, kad man pavyko gauti vienos estų šeimos seną piparkukų receptą, todėl šią gražią tradiciją perėmėme ir kasmet per Kalėdas kepame estiškus sausainiukus, kurių recepte, tarp kitko, nėra imbiero. Estai užsieniečius vaišina ir patys labai mėgsta kama – tai maltų kviečių, miežių, rugių ir žirnių mišinys, kurį maišo su kefyru, jogurtu ar sultimis ir dažniausiai geria pusryčiams. Etiški vakarėliai neapsieina be sumuštinukų su kilkėmis ir mėsos rutuliukų, patiekiamų kaip šaltas užkandis.
Dažniausios estiškos vaišės, kuriose mums teko dalyvauti, būdavo vaikų gimtadieniai. Maistas juose įvairus: jei mama mėgsta kepti, ji iškepdavo pyragą, jei nemėgsta šeimininkauti, tortą nupirkdavo. Dažnai darželyje vaikas, švenčiantis gimtadienį, vaišindavo draugus vaisiais. Pastebėjau, kad estai jaučia saiką: vaikams būdavo skirta po vieną saldainį, keletą vynuogių ir obuolį. Dirbantys estai negaišta laiko gamindami maisto, ypač vakarienės, namuose, dažnai net virtuvės įrangos butuose nėra, ji tik simbolinė – arbatinukas, kaitlentė ir šaldytuvas, o karštą maistą žmonės perka prekybos centrų kulinarijos skyriuose, ir turiu pabrėžti, kad visas ten pagamintas maistas yra labai geros kokybės ir tikrai skanus.
Natūralizmas ne toks radikalus
Vaikus estai augina panašiai kaip lietuviai – mamos lopšinė juk apie tą pačią saulę ar danguje įsižiebusias žvaigždeles, skiriasi tik kalba, kuria ji dainuojama. Tėvų lūkesčiai vaikams irgi vienodi.
Estijoje, kaip ir Lietuvoje, sekama natūralizmo idėja, tik man susidarė įspūdis, kad Estijoje visa tai vyksta kur kas paprasčiau: mažiau pompastikos, aklo vaikymosi ir daugiau racionalumo. Tiesiog Estijoje, bent Tartu mieste, žmogus yra arčiau gamtos, neatitolęs nuo jos tiek, kad reikėtų žūtbūtinėmis priemonėmis kultivuoti natūralistinę gyvenseną. Dėl šios ir dėl jau mano minėtos „mažiau kalbų, daugiau darbų“ priežasčių Tartu universiteto Moterų klinika tiesiogine to žodžio prasme yra naujagimiui palanki ligoninė, kur profesionalūs ir įžvalgūs medikai dirba gimdyvės ir kūdikio naudai. Šioje klinikoje iš tikrųjų galima gimdyti tokia poza, kokia patogi gimdyvei, yra sudarytos sąlygos po gimdymo gyventi šeimyninėje palatoje (už papildomą mokestį), kur gali likti nakvoti vyras ir vyresni vaikai, jei šeima tokių turi. Gimdyklose šviesu ir jauku, kiekvienoje įrengti dušai arba vonia, čia pat tualetas.
Ligoninėje teko bendrauti… estiškai
Kai suėjo gimdymo terminas, buvau pavargusi nuo nėštumo ir labai norėjau gimdyti, tačiau mažylis neskubėjo, o estų ginekologė kaskart pakartodavo tą patį: „Lauksim, kol sueis 42 savaitės“. Jokių kalbų apie gimdymo skatinimą, pagulėjimą ligoninėje ar pan. Tas paskutines savaites net neatlikdavo jokios išsamesnės apžiūros, netikrindavo gimdos kaklelio, netirdavo ultragarsu, tiesiog išmatuodavo pilvą, paklausydavo vaisiaus širdutės ir skirdavo ateiti po savaitės, o išlydėdavo sakydama „Jei nepagimdysi, kol sueis lygiai 42 savaitės, tada atvyksi pirmadienį ir parašysiu tau siuntimą į ligoninę“.
Taip lėtai ir tingiai slinko dienos, kol vieną vakarą (jau buvo suėjusi 41 nėštumo savaitė) susivokiau, kad vaikutis labai mažai judėjo. Su vyru nuvažiavome į ligoninės priimamąjį pasitikrinti, ar viskas gerai. Budinti gydytoja „perdavė“ mane akušerei ir išėjo. Šioji paguldė ant kušetės, uždėjo ant pilvo daviklius ir vis kalbėjo su manimi estiškai. Tuo metu mažai supratau, taip jai rusiškai ir paaiškinau. Ji kreivai pasižiūrėjo ir toliau klausinėjo sava kalba. Tada mano vyras jos mandagiai atsiprašė ir dar kartą rusiškai pasakė, kad mes tikrai nesuprantame. Priklausomai nuo pašnekovo amžiaus, mes Estijoje kalbindavome rusiškai arba angliškai; panašiai kaip ir Lietuvoje, jaunoji karta nebemoka rusiškai, nes nesimokė mokykloje, o rusų kalbą taip pat moka ne visi, o tie, kurie moka, kalba tik tada, jei labai reikia. Akušerė sustojo dirbusi, nuėjo prie stalelio, pasiėmė ant jo gulėjusią mano nėščiosios knygelę, ten perskaitė, kad aš – lietuvė, ir grįžusi manęs toliau jau klausinėjo rusiškai. Šitas nutikimas ne juokais mane išgąsdino, todėl grįžusi namo išsiverčiau ir išmokau keletą sakinių estiškai, kad nepasikartotų panaši situacija nuvykus gimdyti.
Kitoks gimdymas
Po kelių dienų atvykome į ligoninę. Gimdyklų korpuse mane pasitikusiai akušerei išbėriau savo išmoktą estišką tekstuką, ji draugiškai nusišypsojusi palydėjo mus į gimdyklą, padėjo įsikurti, patikrino vaisiaus širdelės tonus ir išėjo. Gerą pusvalandį buvome vieni su vyru, šalia lovos gimdyvei stovėjo patogi supamoji kėdė tėčiui, joje mano vyras net spėjo nusnausti.
Kai jau procesas paspartėjo ir suvokiau, kad tuoj gimdysiu, grįžo ginekologė su dviem rezidentėmis, jos visos trys atsistojo atokiau nuo mano lovos, pasirėmė į spintelę ir susinėrusios rankas ant krūtinės pradėjo stebėti procesą. Šalia manęs buvo akušerė ir slaugytoja, kuri nuolat jai padėdavo, su viena kalbėjomės angliškai, su kita rusiškai. Jos man suteikė visišką laisvę – leido judėti po patalpą, tiesiog stebėjo procesą pasiruošusios bet kuriuo metu padėti. Klausia manęs: „Kokia poza nori gimdyti?“ Sakau: „Lipu ant lovos…“
Mane šiek tiek suerzino toji laisvė, nes, nepaisant to, kad aš gimdžiau trečią ir žinojau, kaip viskas vyksta, buvau įpratusi, jog man gydytojai pasufleruoja, ką daryti toliau. Iš esmės, reikia turėti daug žinių ir, kas svarbiausia, intuityviai mokėti jas pritaikyti gimdymo metu, pasirinkti tinkamą padėtį, gerai jausti savo organizmą, nes Tartu moterų klinikoje akušeriai tik padeda pagimdyti, o ne pagimdo už tave ir tau padovanoja tavo pačios kūdikį… Gydytoja ginekologė, kaip jau minėjau, apskritai stebėjo visą procesą, vėliau ji pildė dokumentus ir manęs klausinėjo informacijos apie nėštumo eigą, tačiau jokių veiksmų, išskyrus apžiūrą, neatliko, dirbo tik akušerė.
Akušerė priėmė naujagimį, tik užgimusį iš karto uždėjo ant krūtinės, apgaubė rankšluosčiu ir ant galvelės užmovė kepurėlę, perspaudė virkštelę, kurią nukirpti patikėjo tėčiui. Naujagimį pasvėrė ir pamatavo jau po to, kai jis pats susirado krūtį ir pirmą kartą pažindo. Įdomu buvo stebėti, kad akušerė mažylio nesuvystė, o tiesiog jį paguldė ant vystyklais užtiesto šilto pledo ir apklostė. Po dviejų valandų gimdykloje akušerė pranešė, kad metas pereiti į pogimdyminę palatą. Man buvo keista, kad ji neatsivarė jokios kitos lovos, kaip buvo įprasta matyti Vilniuje po gimdymų. Klausiu: „Mes važiuosim su šita lova?“ O ji: „Ne, mes eisime“. Tai bent naujiena! Praėjus vos dviems valandoms po gimdymo galima keltis ir reikia eiti! Šitas faktas man paliko bene didžiausią įspūdį iš viso gimdymo Estijoje: aš sėkmingai mažais žingsniukais nutipenau (vyras nešė daiktus, o akušerė naujagimį) į kitą ligoninės aukštą ir suvokiau, kad kuo greičiau atsistoji ir eini, tuo lengviau atsigauni po gimdymo.
Dar vienas įstrigęs skirtumas tarp gimdymų: Vilniuje medicinos personalas liepdavo neguldyti vaikų į savas lovas, kiekvieną kartą atėjusios primindavo, kad naujagimiai turi būti jų lovelėse. Aš ir paguldžiau mažylį į lovelę, kai atėjo slaugytoja į palatą Tartu, o ši man griežtai liepė kuo greičiau vaiką iš ten išimti ir pasiguldyti šalia savęs, kad jis jaustų mamos šilumą.
Kitą dieną po mažylio gimimo neonatologė manęs pasiteiravo, ar nenorėčiau važiuoti namo, nes kūdikis žinda puikiai, mano savijauta gera, aš viską jau moku ir žinau, nes trečio susilaukiau. Sutikau su gydytojos pasiūlymu ir praėjus pusantros paros po mažylio gimimo jau buvome namuose su šeima. Privalomiems skiepams ir kraujo tyrimui dėl fenilketonurijos (estai kraują ėmė ne iš kulniuko, o iš didžiojo pirštuko) atvykome po dviejų dienų, kaip buvome sutarę su mus išleidusia neonatologe.
Beje, įdomi detalė: kiekvienas Tartu mieste gimęs vaikas gauna simbolinę pilietybę ir sidabrinį šaukštelį su išgraviruotu vardu, kurį oficialaus priėmimo metu tėvams įteikia miesto meras.
Privatūs ir valstybiniai darželiai
Po trečio vaiko gimimo du vyresniuosius išleidome į darželį. Tokį sprendimą priėmėme ne todėl, kad atsiradus kūdikėliui pasidarė sunku susitvarkyti (kai gimsta trečias, jau niekas nebūna sunku…), o dėl socializacijos. Pajutome, jog berniukai pasaulį pradeda suvokti tik kaip mūsų šeimą, nes tuo metu gyvenome gana uždarai, mažai pažinojome žmonių, nebuvo netoliese lietuviškai kalbančių panašaus amžiaus vaikų. Tartu mieste situacija su darželiais komplikuota, vietų skaičius ribotas. Tartu miesto savivaldybė, spręsdama vietų trūkumą valstybiniuose darželiuose, derasi su privačiais darželiais ir kompensuoja dalį tėvų mokamo mokesčio.
Mūsų vaikai kaip tik ir lankė privatų darželį, kurį dotuoja Tartu miesto savivaldybė. Jį pasirinkome ne dėl to, kad privatus, o dėl to, kad neturėjome galimybės sulaukti eilės valstybiniame darželyje. Mūsų berniukų lankytas darželis yra įsikūręs vieno aukšto privačiame name su uždaru kiemu, jame veikia dvi grupės: 1,5-3 metų lopšelinukų ir vyresniųjų, kur amžius svyruoja nuo trejų iki septynerių metų. Du vyresnieji berniukai lankė Mumių grupę, o jauniausias Domantas, sulaukęs metų ir dešimties mėnesių, pradėjo eiti į lopšelį.
Rytais, kol vaikai sueina į darželį, ir vakarais, kol vaikus pasiima, taip pat valandą-dvi lauke, mažieji ir didieji būna kartu, atskirai jie miega ir mokosi. Aktyviausiu dienos metu, maždaug nuo 9 val. ryto iki 16 val., darželyje būna bent keturi vaikus prižiūrintys darbuotojai. Šioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vykdoma neįgalių bei vystymosi ar ugdymo sutrikimų turinčių vaikų integracija, su specialių poreikių turinčiais vaikais papildomai dirba specialistai.
Darželyje nemažai vaikų yra iš mišrių ar kitataučių šeimų, vaikai integruojami į estiškai kalbančią aplinką, su jais dirba logopedė. Augdami mišrioje bendruomenėje darželinukai mokosi tolerancijos, atidumo, jautrumo, dėmesio kitam: darželyje minimos kiekvienos tautos šventės, piešiamos vėliavos, tėvai kviečiami papasakoti apie tradicijas, gimtąsias šalis.
Dienotvarkė darželyje įprasta, svarbus vaidmuo skiriamas ugdymui: vaikai žaisdami mokosi kalbos, matematikos, geografijos, gamtos pažinimo, menų, periodiškai vyksta sporto ir muzikos valandėlės. Penktadienį vyresniųjų grupėje yra žaislų diena, kai kiekvienas vaikas gali atsinešti savo žaislą, knygelę ar šiaip kokį mielą daiktą iš namų. Mūsų berniukai nekantriai laukdavo penktadienio ir visą savaitę svarstydavo, ką pasiims. Ryto rato metu vaikai pasakoja apie savo atsineštus daiktus, aptaria, pasidalina su kitais. Kiekvieną dieną darželinukai mažiausiai valandą šaltuoju metų laiku ir bent porą valandų šiltuoju periodu praleidžia lauke. Estijoje, skirtingai nei Lietuvoje, laikomasi principo, kad vaikai serga ne dėl to, kad vedami į lauką, o dėl to, kad vedami per mažai.
Estai iš tikrųjų daug sportuoja; slidinėjimas estams, ko gero, yra tokia pati ypatinga sporto šaka kaip lietuviams krepšinis. Estijoje rengiamos slidinėjimo varžybos, dviračių maratonai, sportui ir kūno kultūrai skiriamas didelis dėmesys nuo pat mažumės. Tartu mieste studentai į paskaitas dažniausiai važiuoja dviračiais arba eina pėsčiomis. Net nedidukai Estijos miesteliai turi modernius, puikiai įrengtus sporto centrus (ne privačius sporto klubus, o sporto mokyklas), kuriuose yra propaguojama kūno kultūra. Tarkim, vien Tartu mieste, kuriame gyvena apie 120 000 gyventojų, yra bent penki futbolo klubai, visi jie organizuoja treniruotes vaikams, priima sportuoti vaikus nuo ketverių metų amžiaus. Mes savo vyriausiąjį sūnų leidome į futbolo treniruotes (du kartus per savaitę), jos kainavo per mėnesį 22 EUR (Vilniuje – dvigubai brangiau).
Blogo oro nebijo
Estijos darželiuose į lauką neveda vaikų tik tuomet, kai temperatūra būna nukritusi žemiau 18-20 laipsnių šalčio, ir tuomet, kai kiemas pažliugęs.
Kiekvieną mėnesį tėvams dalinamuose informaciniuose lapeliuose primenama, kad pasirūpintume tinkama apranga – kombinezonai, pirštinės, kepurės, batai turi būti neperpučiami, nevaržantys vaiko judesių, nešlampantys. Estai turi tikrai sektiną bruožą: atšiauri gamta juos išmokė džiaugtis geru oru, išmokė vertinti kiekvieną saulės spindulį, nes šilta toje šalyje būna trumpai, todėl vaikai žiemą bet kokiu oru čiuožinėja, slidinėja, stato sniego pilis ir svaidosi gniūžtėmis, o atšilus važinėja dviračiais, eina pasivaikščioti, sportuoja. Estai net sergančius vaikus, jei jie nekarščiuoja, vedasi į lauką.
Vienas iš labiausiai patinkančių dalykų darželyje buvo tai, kad kartą metuose mokytojai individualiai kalbasi su tėvais apie kiekvieną vaiką, jo laimėjimus, raidą, pažymi, kur reikėtų pasitempti, į ką atkreipti dėmesį. Darželio bendruomenė – vaikai, pedagogai, tėvai – bendradarbiauja, tėvai skatinami siūlyti veiklos idėjas, kviečiami kartu su darželinukais kepti skanėstų, meistrauti, užsiimti rankdarbiais, organizuojami renginiai šeimoms.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
None found