Ilgas žindymo kelias

 

žindymo istorija

Simonos šeima

Esu trijų nuostabių vaikučių Erikos (10 m.), Tomo (4 m.) ir Danielės (6 mėn.) mama. Man žindymas visada buvo ne tik fiziologinis procesas, bet stebuklinga mamos ir kūdikio ryšio išraiška. Bendras mano žindymo stažas – 4 m. ir 4 mėn. Labai tikiuosi, kad su Daniele pasieksime bei atšvęsime ir 5 metų jubiliejų. Norėčiau pasidalyti savo žindymo istorija, papasakoti, kokios problemos persekiojo, kaip jas įveikiau, kaip sekėsi laikytis žindymo specialistų rekomendacijų – kitaip tariant, derinti teoriją ir praktiką.

Prie krūties Erika

Prieš beveik 11 m., kai ruošiausi gimdymui, jaučiausi gerai „pasiausčiusi“. Ir naktį pažadinta turbūt būčiau išpyškinusi, kad taisyklinga žindymo padėtis yra kai vaikelis apžioja ne tik spenelį, bet ir tamsų laukelį aplink spenelį!

Dukrytė gimė natūraliai, didelė (4330 g) ir stipri, labai entuziastingai ir dalykiškai nusiteikusi žįsti. Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose, kurie tikrai pateisina naujagimiui palankios ligoninės statusą. Dukrytė iš karto buvo paguldyta man ant krūtinės ir gavo pirmuosius gyvenime pusryčius. Paradoksalu, bet pirmagimės žindymas buvo pats sklandžiausias mano žindymo karjeroje. Dukrytė beveik iš karto išmoko gerai imti krūtį, jei paimdavo neteisingai, atsargiai užkišusi mažąjį pirštą už lūpų kampučio, atimdavau krūtį. Tačiau, nežiūrint visų tikinimų, kad esant teisingai žindymo padėčiai spenelių neturėtų skaudėti, taip nenutiko.

Skaudėti pradėjo jau gimdymo namuose, o paskui gerą savaitę žindymas buvo tikrai skausmingas. Kaip dabar pamenu, vieną kartą net antklodę sukandau, kad nesurikčiau iš skausmo ir neišgąsdinčiau ramiai valgančio vaiko. Paskui nemažai teko apie tai kalbėti ne tik su kitomis mamomis, bet ir su medikais. Supratau, kad su mažesniu ar didesniu skausmu žindymo pradžioje susiduria beveik kiekviena, nors specialistų pateikiama informacija vienareikšmiškai bylojo, kad taip neturėtų būti. Manau, reikėtų būsimas mamas perspėti, kad iš pradžių gali tekti truputį pasikankinti, nežiūrint to, kad vaikelis žindomas teisingai – jautriems speneliams reikia priprasti, užsigrūdinti. Tiesiog nereikėtų to skausmo išsigąsti, bent jau man jis tapo tokiu pat prasmingu kaip ir gimdymo skausmas. Žindydama pirmagimę pasikankinau viso labo savaitę, o tada žindymas tapo tikras malonumas.

Dabar jau augindama tris vaikučius, galiu pasakyti, kad vaikų santykis su žindymu irgi būna nevienodas: vieniems tai tik maistas, kitiems – ir maistas, ir galimybė nusiraminti, kiti išvis būna nusiteikę nepaleisti krūties ir dieną, ir naktį. Žinoma, krūtis – puikus būdas vaikeliui nuraminti, bet čia irgi yra savo trūkumų. Jei pienukas gaminasi gausiai, mažylis besiramindamas gauna papildomą porciją, o tai gali būti dar vienas išbandymas ir taip jautriam skrandukui. Dabar žvelgdama atgal, mąstau, kad tai galėjo prisidėti ir prie mano dukrytės pilvelio problemų – dėl dažno žindimo skrandukas neturėdavo kada pailsėti ir „keršydavo“ diegliukais. Tad, kaip pasakytų doc. A. Vingras, „nederėtų kūdikiui vos suzirzus siūlyti krūties“.

***

Skaitant apie žindymą, daugiausia abejonių man kėlė PSO rekomendacija neduoti kūdikiui jokio papildomo maisto, iki jam sueis 6 mėn. Erikai augant, ši abejonė blėso. Pienuko turėjau daug, dukros svoris augo po 1–1,5 kg per mėnesį, tad tikrai nejaučiau jokio poreikio primaitinti anksčiau nei rekomendavo specialistai. Prie daržovių košytės pradėjome pratintis 5,5 mėn. Erika greitai pamėgo naują maistą ir netrukus jau sušveisdavo visą porciją, tačiau pienukas tebebuvo svarbiausia raciono dalis. Pamažu nujunkyti pradėjau 8 mėn., nes žinojau, kad kai dukrai sueis metai, privalėsiu grįžti į darbą, tad man svarbu buvo atsisakyti maitinimų, sutampančių su darbo laiku. Kadangi reikėjo atsisakyti poros maitinimų, tai padarėme labai neskausmingai. Kitų maitinimų nebandžiau mažinti, atvirkščiai – maniau, kad man išėjus į darbą, rytiniai, vakariniai ir naktiniai maitinimai padės mažytei jaustis ramiau. Visiškai maitinti Eriką baigiau, kai jai buvo 1 m. 4 mėn. Sunkiausia buvo atsisveikinti su naktiniais užkandžiavimais, nes iš esmės jie atliko daugiausia tik nusiraminimo funkciją. Kategoriškai atsisakiau minties, kad galėčiau kažkur išvykti ar pereiti į kitą kambarį, kol mažoji atpras nuo krūties. Tai buvo mudviejų bendras reikalas ir turėjome tai įveikti kartu. Tad naktį, mažytei prabudus, abi kuitėmės ir glaustėmės, kad nugalėtume nerimą, kylantį atsisakant įprasto ritualo. Iš esmės tai truko tik pora naktų. Erika nurimo ir naktį pabudusi ieškojo nebe krūties, o rankos. Man buvo sudėtingiau – krūtyse susidarė guzai ir teko gerti hormoninius preparatus. Taip baigėsi pirmasis mano žindymo etapas.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, ką būčiau dariusi kitaip? Vienareikšmiškai atsakysiu: būčiau žindžiusi ilgiau ir laukusi, kol dukrytė pati atsisakys krūties. Nors atjunkymas vyko lengvai ir sklandžiai, vis dėlto jaučiuosi primetusi dukrai savo valią. Tiesą pasakius, nė neatsimenu, kodėl nusprendžiau nujunkyti, greičiausiai dėl to, kad tais laikais maitinti beveik 1,5 metų atrodė labai ilgai, naktinis kėlimasis vargino, tačiau dabar, po 10 metų, man tai atrodo joks argumentas.

Kokias pamokas išmokau? Pirmiausia – kad vieni sunkiausių momentų žindant yra vadinamieji „augimo šuoliai“. Nesistebiu, kad daugelis mamyčių, manydamos, kad trūksta pieno, nustoja maitinti po 3 savaičių ar 2 mėnesių. Tikrai atrodo, kad mažyliui pritrūksta pienuko, ir tos kelios dienos, kol trunka augimo šuolis, yra labai nelengvos: vaikas nuolat prašo krūties, blaškosi ją žįsdamas, yra irzlesnis nei paprastai. Po to viskas susitvarko, atsiranda daugiau pienuko, ir nebelieka pagrindo abejoti, ar mažyliui jo užtenka.

Prie krūties Tomas

Po šešerių metų besilaukdama sūnelio, nė neabejojau, kad ir vėl sėkmingai maitinsiu. Šį kartą gimdžiau dabar jau nebeegzistuojančioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Tik gimęs sūnelis Tomas buvo paguldytas man ant krūtinės, iš karto godžiai čiupo krūtį, nereikėjo jokių pastangų, kad teisingai apžiotų spenelį. Vaikas žindo itin energingai, jis tarp mano trijulės ir buvo pats didžiausias žindimo entuziastas, būčiau leidusi, būtų taip ir gyvenęs prie krūties. Rezultatas aiškus – sužaloti speneliai. Numojau ranka – labai skauda, bet pakentėsiu savaitę ir praeis. Deja, šį kartą viskas nebuvo taip paprasta. Berods penktąją sūnelio gyvenimo dieną pasijutau labai prastai: šaltis purtė taip, kad net kalbėti buvo sunku, dešinė krūtis pasidarė kaip akmuo, temperatūra – 40ºC. Buvau daug skaičiusi apie tokius atvejus, tad krūtį daviau sūneliui prieš tai šiek tiek nutraukusi pieno, kad būtų lengviau žįsti, bet vaikas nesugebėjo ištraukti tiek pieno. Tą naktį prisimenu kaip per miglą: pienuko perteklių ištraukinėjau į kriauklę, o vyrą nusiunčiau organizuoti kopūsto kompresų. Žinau, kad kopūsto kompreso poveikis mediciniškai nėra pagrįstas, bet ne viena mamytė patvirtins, kad tai labai efektyvus būdas karščiui iš krūties ištraukti. Ryte temperatūra tebuvo 38 ºC (beje, skaičiau, kad matuoti reikia priešingoje pažastyje nei užsidegusi krūtis, nes kitaip nebus tikslu), krūtis buvo minkštesnė, bet dar užčiuopiau nemažą guzą. Temperatūra nekrito tol, kol to guzo neišmasažavau, o tai tikrai buvo nelengva, bijojau per daug smarkiai masažuoti, kad netraumuočiau krūties, tad švelniai atkakliai masažavau ir, aišku, vis duodavau sūneliui žįsti.

Deja, nuo vienos blogybės užšokau ant kitos: kadangi stengiausi kuo dažniau duoti žįsti apsirgusią krūtį, kita irgi „nuėjo guzais“, temperatūra, tiesa, nepakilo, bet žindymas iš tos krūties pasidarė labai skausmingas, maža to, dar tebeskaudėjo abiejų krūtų spenelius. Užtikrintai pasakysiu, jei kas lieptų rinktis, ar dar iškentėti gimdymo ar žindymo skausmus, tikrai pasirinkčiau gimdymo (gimdžiau be nuskausminimo). Juk ten reikia pakentėti tik kelias valandas, o čia skausmas tęsiasi savaites. Akivaizdu, kad sūneliui buvo sunku ištraukti pienuką iš tokių sergančių krūtų, bet jis nė negalvojo pasiduoti, žindo labai intensyviai ir nedavė speneliams nors kiek apgyti. Užsisuko užburtas ratas: spenelius labai skaudėjo, skausmas blokavo pieno tekėjimą (tai perskaičiau „Mamos žurnale“ spausdintame K.Vitkausko straipsnyje), susidarė guzai, kurie irgi buvo labai skausmingi – vaikui pradėjus žįsti atrodė, kad iš vidaus kažkas pjauna krūtį skutimosi peiliuku. Vieną rytą nebeiškentusi paprašiau vyro nupirkti antspenius. Oi, kokią didelę klaidą padariau. Aišku, skausmas, užsidėjus antspenius, šiek tiek sumažėjo, bet sumažėjo ir pienuko. Štai tada prasidėjo pats juodžiausias laikotarpis mano žindymų istorijoje. Galima iškęsti bet kokį skausmą, bet supratimas, kad tavo vaikas verkia iš alkio, o tu negali jo pamaitinti, yra nepakenčiamas. Mažutis intensyviai žįsdavo krūtį, bet jausdamas, kad nepasisotino, o pienuko jau nėra, pradėdavo nenumaldomai verkti. Kad sūneliui trūksta maisto, patvirtino ir mus prižiūrinti gydytoja, atėjusi aplankyti dviejų savaičių proga. Ji labai remia natūralų žindymą, tačiau apžiūrėjusi sūnelį pasakė, kad vaikas badauja, ir reikia primaitinti. Iki šiol pikta, kai susiduri su kategoriška kai kurių specialistų nuomone, kai į mamos pagalbos šauksmą „neužtenka pieno“ atsakoma smerkiančiais teiginiais „maitinti gali kiekviena, jei tik nori ir stengiasi“ ir pan. Tik su tuo susidūrusios mamos žino, kas slepiasi už to „trūksta pieno“, kiek abejonių, kiek ašarų, kiek nevilties. Kiek yra tokių mamų, kurios daro viską, kad tik galėtų maitinti vaikelį savo pienuku, bet nepavyksta, o tokie pasakymai, sminga į širdį kaip vinis. Todėl specialistai turėtų būti labai atsargūs, komentuodami tokias situacijas, nes patyrusios žindymo nesėkmę mamos būna itin jautrios.

Toliau apie mus. Tą pačią dieną skaudama širdimi pagaminau Tomukui mišinuko, bet mano žindimo entuziastas jokiais būdais nesutiko jo gerti. Bandėme duoti ir iš buteliuko, ir su švirkštu, ir su pipete – jokio rezultato. Prisipažinsiu, kažkur giliai širdyje man palengvėjo: alternatyvų neliko, tik maitinti pačiai. Speneliai buvo apgiję, tad nustojau naudoti antspenius. Siekdama susigrąžinti trūkstamą pienuką, pirmiausia vadovavausi žindymo specialistų rekomendacijomis, kuo dažniau glausti kūdikį prie krūties. Duodavau sūneliui žįsti krūtį net tuomet, kai jausdavau, kad ji visai tuščia. Stengiausi gerti skysčių, bet gerai buvau įsidėmėjusi K.Vitkausko patarimą, kad per daug skysčių gali „praskiesti“ žindymo hormono oksitocino koncentraciją, tad bandžiau nepersistengti. Išmėginau ir liaudiškus patarimus, tiesa, riešutų chalvos ir šokolado nevalgiau, bijojau alergizuoti mažylį. Labiausiai pasiteisinusi liaudiška priemonė – nealkoholinis alus. Gal ir nėra tyrimų, bet mano nevienkartiniais pastebėjimais nealkoholinis alus tikrai didina pienuko kiekį. Tik jokiu būdu nereikėtų pieno kiekio didinti įprastu alumi, kuris gali sukelti daugiau žalos nei duoti naudos.

Nežinau, kokio stebuklo dėka sūnus per pirmąjį mėnesį priaugo 700 g nuo gimimo svorio. O toliau jau viskas ėjosi sklandžiai, mano berniukas turbūt siekė gauti kompensaciją, sunku buvo jį atitraukti nuo krūties, tad antrą mėnesį jau priaugo 1,5 kg. Buvo dar visokių smulkių nesklandumų, pvz., išdygus pirmiesiems dantukams mažasis krūtis buvo sukandžiojęs iki kraujo. Sunkus išbandymas buvo mano liga – susirgau itin pavojinga gripo forma, kuri dar ir komplikavosi į plaučių uždegimą. Teko gerti antibiotikus ir maitinti – nors sūnui buvo jau 5 mėn., bet jis kategoriškai neėmė buteliuko, tad kito varianto nebuvo. Labai jaudinausi, kad ligai niokojant mano organizmą, nedingtų pienukas, bet jo nė nesumažėjo.

***

Vos nepamiršau papasakoti dar vieno mūsų nuotykio. Keletą kartų, vos nurijęs pora gurkšnelių pienuko, sūnelis mesdavo krūtį ir pradėdavo gailiai klykti. Žinau, kad alkanas, įduodu krūtį, o jis vėl patraukia, ir vėl klykia. Užtrukdavo kelias valandas kol nusiramindavo, pavalgydavo ir užmigdavo. Buvo pora naktų kai su vyru taip klykiantį vaiką pakaitomis sūpavome iki ryto. Kai supratau priežastį, buvo ir pikta, ir juokinga. Pasirodo Tomukas tiesiog nekentė mineralinio vandens „Borjomi“ skonio. Šį mineralinį vandenį gėriau nėštumo metu, nes jis mažina rūgštingumą, po gimdymo retkarčiais irgi atsigerdavau, matyt, labai intensyvus šio gėrimo skonis persiduodavo pienukui ir tiesiog neįtiko mano mažajam valgytojui. Taigi, jei vaikelis, nors ir alkanas, tik pradėjęs žįsti meta krūtį ir verkia, reikėtų pagalvoti, koks mamos suvalgytas maistas ar gertas gėrimas pakenkė pienuko skoniui.

***

Atėjus laikui primaitinti, sūneliui sekėsi daug prasčiau nei dukrai – iki metų, nežiūrint titaniškų mano pastangų, Tomas beveik nevalgė papildomo maisto. Suėjus metukams, lyg kas burtų lazdele mostelėjo, ir mano vaikas pradėjo valgyti, bet pienuko vis dar prašydavo labai dažnai, neduodavau tik po košės su mėsyte, kad netrukdytų geležies pasisavinimui. Vis dėlto sūneliui pradėjus geriau valgyti, ėmiau po truputį mažinti maitinimų skaičių, bet tai dariau labai neskubėdama, atidžiai stebėdama, kurį kartą galima „nuimti“. Visai be jokio diskomforto mažajam valgytojui antrąjį gimtadienį pasitikome tik su dviem naktiniais užkandžiais, kurie atliko jau daugiau nusiraminimo funkciją. Buvau nusprendusi, kad lauksiu, kol naktinių užkandžiavimų sūnelis atsisakys pats. Taip sulaukėme 2 m. 4 mėn. Vieną rytą prabudusi pagalvojau, kad nepamenu, kaip sūnelis mane žadino. Kitą rytą jau supratau, kad naktinio valgymo nebuvo ir vakar, ir šiąnakt, štai taip baigėsi antrasis mano žindymo etapas, nes sūnelis daugiau ir nebeprašė valgyti.

Prie krūties Danielė

Prieš trečiąjį gimdymą jaučiausi itin savimi pasitikinti, atrodė, kad visos blogybės jau patirtos, viską jau žinau, viską jau moku. Pradžia iš tiesų buvo net labai neprasta. Vėl gimdžiau VGN, tik gimusi dukrytė buvo paguldyta man ant krūtinės ir netrukus gavo savo naktipiečius. Šį kartą speneliai beveik nenukentėjo, atrodė, kad viskas eisis sklandžiai, tačiau po savaitės krūtyse pradėjo formuotis guzai. Žinojau, kuo tai gresia. Atsargiai masažavau, bet tai nelabai gelbėjo, pagaliau vieną naktį mažytė geriau miegojo ir mažiau pavalgė, o ryte atsibudau su degančia skausminga krūtimi ir aukšta temperatūra. Ko tik nedariau: masažavau, dėjau kompresus (vanduo, kopūstai ir tarkuotos bulvės), nutraukinėjau ir vis daviau dukrytei žįsti. Šį kartą 40ºC temperatūra laikėsi dvi paras, tik spėjo pagerėti – užsidegė ir kita krūtis, vėl tas pat – masažas, kompresai ir t.t. Išsikapsčiau, bet tada nutiko dar keistesnis dalykas.

Praėjus dviems žindymo savaitėms, staiga ant vienos iš krūtų spenelių atsirado žaizda, o pati krūtis pasidarė nepaprastai skausminga, vėl tas jausmas – lyg kas pjautų krūtį iš vidaus. Žaizda buvo visai nemaža, kas baisiausia – tarp žindymų ji susitraukdavo, o pradėjus žindyti vėl „išsidraskydavo“, o skausmas, padėjus žindyti, buvo tiesiog žiaurus, be to, dar tas skausmas krūties viduje. Buvo pora momentų, kai žindydama iš skausmo praradau sąmonę. Ankstesniais kartais pavyko pagyti be jokių priemonių, šį kartą buvo taip blogai, kad griebiausi taip reklamuojamų tepaliukų. Nepadėjo. Naktį, kai žinodavau, kad reikės maitinti iš tos krūties, neužmigdavau, nes vien pagalvojus apie skausmą imdavo siaubas. Šitas košmaras tęsėsi pusantro mėnesio. Skaudančioje krūtyje mažėjo pieno, šioje situacijoje mane išgelbėjo tai, kad antroji krūtis buvo visiškai sveika ir pradėjo veikti dvigubu pajėgumu. Dukrytė valgė gana dažnai, stengiausi išlaikyti įprastą ritmą ir maitinti kas kartą vis iš kitos krūties, tačiau laikas bėgo, o situacija negerėjo, ir vis dažniau vietoje sergančios pasiūlydavau sveikąją krūtį.

Reikalai pradėjo gerėti, kai išgirdau patarimą tepti lanolino tepalu. Bijau, kad aš tiesiog tapau nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių auka. Kai dukrytei suėjo savaitė, pastebėjau ant jos dantenų baltus taškelius, iš karto pagalvojau, kad tai gali būti pienligė. Pasikonsultavau su gydytoja ir dukrytę gydžiau jai skirtu tepaliuku, o pati prausdavau krūtis sodos tirpalu. Čia turbūt padariau pirmąją klaidą: iš per didelio skrupulingumo soda nupraustų spenelių iš karto nenuplaudavau paprastu vandeniu, o palaukdavau ir nusiplaudavau tik prieš maitindama iš tos krūties. Greičiausia tai buvo pernelyg didelis išbandymas jautriai ir dar nespėjusiai užsigrūdinti spenelių odai, taip atsirado žaizda. Tada padariau antrą didelę klaidą – padariusi prielaidą, kad viskuo kalta soda, nustojau ją naudoti, o spėju, pienligės užkratas dar nebuvo sunaikintas. Čia tik mano prielaidos, bet juk turi būti kažkokia priežastis, dėl kurios 1,5 mėn. kentėjau skausmą. Beje, apie tokį dalyką kaip spenelių pienligė informacijos labai mažai. Internete radau aprašytus požymius, tačiau jie man tiko tik iš dalies, pagrindinis požymis buvo negyjanti žaizda. Vis dėlto, padariusi tokį spėjimą, pradėjau vėl naudoti sodos tirpalą, tik šį kartą labai atsargiai: nuplaudavau krūtis, pora minučių lukterėdavau ir tada nuplaudavau paprastu vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent atnaujinus šią procedūrą ir pradėjus naudoti lanolino tepalą, pradėjo gerėti.

***

Privalau pridurti, kad labai svarbus vaidmuo visose žindymo istorijose tenka mūsų tėčiui Donatui. Jis buvo šalia pačiais sunkiausiais momentais ir kuo galėdamas padėjo. Man visada labai svarbus buvo jo moralinis palaikymas, tikėjimas, kad viskas bus gerai, užuojautos žodis – kai skaudėjo, padrąsinimas – kai buvo baisu. Svarbu jausti, jog jis supranta, kad žindymas kūdikiui yra labai svarbus, ir vertina mano pasišventimą. Pagaliau jis tiesiog yra toks tėtis, kuris dėl savo vaikų padarytų viską, kaip ir aš.

Baigdama norėčiau visoms mamytėms palinkėti pozityvaus nusiteikimo, tikėjimo, kad viskas jums eisis sklandžiai. Linkėčiau neišsigąsti pirmųjų sunkumų, dažnai jie būna labai trumpalaikiai, tereikia truputi sukąsti dantis ir pakentėti. Labai svarbu neprarasti pasitikėjimo savimi net ir tada, jei nepavyksta maitinti pačioms, juk yra daug nuostabiausių būdų parodyti meilę savo vaikeliui.

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ septyni = 15