Imunitetas – karas kiekvieną dieną

vingrararas

Konsultuoja vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras

Rašant apie imunitetą, dažnai naudojami terminai: žvalgyba, kova, mūšis, sunaikinimas. Kaip tikroje fronto linijoje.

Laba diena,

Kiekviena mama nori, kad jų vaikai sirgtų mažiau, jų imunitetas būtų stiprus. Todėl labai norėčiau žurnalo puslapiuose išsamiai sužinoti apie imunitetą, jo susidarymą, „brendimą“, imuniteto nusilpimo priežastis. Dabar imuniteto „žinovų“ ir  „specialistų“ labai daug. Moko visi, kurie netingi: žurnalistai, vaistininkai, homeopatai, žolininkės, žaliavalgiai. Kiekvienas traukia į savo pusę. Jų nuomone, imunitetui tinka beveik viskas… Argi taip gali būti?

Jums dėkinga mama V.Č.

Ir ginasi, ir apsivalo

Imunitetas yra gamtos dovana, kuri leidžia organizmui išlikti pačiu savimi, apsisaugoti nuo to, kas jam genetiškai nepriimtina, ir apsivalyti nuo pačiame organizme atsiradusių pažeistų ar pakitusių ląstelių.

Žodžiu „imunitetas“ apibūdinama labai sudėtinga sistema, kurią sudaro 5 milijardai nuolat tarpusavyje tiksliai ląstelių ir biologiškai aktyvių medžiagų. Imunitetas, susidūręs su svetimomis medžiagomis (bakterijomis, virusais, parazitais, baltymais), nusprendžia, ar tos medžiagos kenksmingos, ar naudingos. Svetimas medžiagas jis atmeta.

Kur ruošiami kovotojai

Imuninės sistemos organai ir ląstelės yra išsidėsčiusios įvairiose kūno vietose ir organuose. Vienuose jų – kaulų čiulpuose ir užkrūčio liaukoje – gaminamos imuninės ląstelės. Kituose – adenoiduose, tonzilėse, limfmazgiuose, blužnyje, plonojo žarnyno Pejerio plokštelėse, apendikse – vyksta kova su organizmui svetimais agentais.

Imuniteto visavertiškumas priklauso nuo minėtų organų veiklos bei tarpusavio sąveikos. Sutrikus vienai šios sudėtingos savireguliacinės sistemos grandžiai, gali išsiderinti visa sistema.

Kaip vyksta kova

Žvalgyba. Kol organizmas gyvas, jame nuolat kursuoja specialios imuninės sistemos ląstelės-žvalgai ir tikrina visų kitų organizmo ląstelių būseną, kitaip tariant – molekulinį pasą.

Demaskavimas. Tokiu būdu greitai aptinkami įsiveržę priešai: bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, svetimi baltymai ir „sugedusios“, neatitinkančios molekulinio paso savojo organizmo ląstelės.

Kviečiami šauktiniai. Apie aptiktą priešą tuojau pat perduodamas signalas kitoms ląstelėms, kurios priešą izoliuoja ir naikina.

Mikromūšiai. Nedidelių kovų nepajuntame, nes jos nesutrikdo organizmo funkcijų, savijauta išlieka nepakitusi.

Karas. Kai priešų daug ir jie agresyvūs, imuninė sistema reaguoja stipriai persitvarkydama – prasideda uždegimas, organizmas suserga. Liga užtrunka tol, kol imuninė sistema kovoja su priešu ir atsistato pažeistos organizmo funkcijos.

Deportacija. Imuninė sistemaorganizmą nuo ligų sukėlėjų ir svetimų medžiagų saugo ir kitais būdais. Pvz., organizmas gali bandyti nepriimtinomis medžiagomis atsikratyti mechaniškai: su kosuliu, čiauduliu, viduriavimu ar vėmimu. Prasidėjusios slogos ar suskystėjusių išmatų paskirtis yra tokia pati – įklampinti pavojingus mikroorganizmus, stabdyti jų plitimą ir dauginimąsi. Kai burnoje atsiranda uždegimas, pagausėja seilių, kurių paskirtis – išplauti mikroorganizmus ir stabdyti jų plitimą ir dauginimąsi.

Sienų apsauga. Viena iš odos funkcijų irgi yra stabdyti svetimų medžiagų prasiskverbimą į organizmą. Jei oda nėra sveika, ligų sukėlėjams kur kas lengviau prasibrauti į organizmo vidų.

Imuniteto sargybiniai yra gerosios bakterijos, kurių yra visur: ant odos, burnoje, žarnyne, lytinių organų gleivinėse. Kol jų yra tiek, kiek reikia, jos veikia kaip papildoma apsauga nuo blogųjų bakterijų. Didelė klaida odą plauti dezinfekuojančiais tirpalais ar tepti kremais su antibiotikais arba vos prasidėjus peršalimo ligai gerti antibiotikus yra klaida, nes jie greitai sunaikina gerąsias bakterijas.

Įgimtas ginklas – pirmus 6 mėnesius

olesios-michalovskajos-nuotr-1

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Naujagimis iš motinos atsineša įvairių sudėtingų biologiškai aktyvių medžiagų – antikūnų, kurie neutralizuoja įvairius įsibrovėlius.

Sekrecinis imunoglobulinas IgGs saugo nuo ligų, kurioms mama turi imunitetą. Išnešioto naujagimio kraujyje IgGs koncentracija yra tokia pati, kaip ir jo motinos kraujyje, o neišnešiotų – mažesnė. Perduotas mamos kūdikiui IgGs laipsniškai mažėja ir po pusės metų beveik išnyksta. Būtent nuo šio amžiaus kūdikiai pradeda dažniau sirgti. Dėl to, kad mažyliai pradėtų įgyti imunitetą jiems pavojingoms ligoms, jie pradedami skiepyti jau pirmąjį gyvenimo pusmetį.

Kita naujagimių apsauga yra imonoglobulinas A (IgA), kuris patenka į mažylio organizmą tuojau po gimimo su motinos pienu. Jis gina nuo ligos sukėlėjų kvėpavimo ir virškinimo trakto gleivines. Dėl to žindomi kūdikiai retai serga užkrečiamosiomis žarnyno ligomis.

Dauguma gimusiųjų paveldi normalų įgimtą imunitetą ir tik vienas iš 1500–2000 naujagimių gimsta, turėdami imuniteto nepakankamumą – pirminį imunodeficitą. Jis atsiranda dėl genų, lemiančių įgimto imuniteto formavimąsi, mutacijų.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad natūralus gimdymas, kontaktas oda prie odos ir žindymas tuojau po gimdymo stiprina ne tik įgimtą imunitetą, bet ir padeda stiprius pagrindus įgytam imunitetui susidaryti. Pačiu ankstyviausiu vaiko gyvenimo laikotarpiu iš motinos per odą, kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą gauti milijardai jos mikroorganizmų saugo mažąjį žmogų nuo jam svetimų, jį neigiamai veikiančių mikroorganizmų.

Po pusmečio arsenalas išsenka

Kūdikiui augant, nyksta jo įgimtas imunitetas – mažėja iš motinos gauto sekrecinio imunoglobulino G (IgGs), tik apie 4–6 gyvenimo mėnesį pradeda gamintis paties kūdikio imunoglobulinas G ir kiti imunoglobulinai. Tarkime, imunoglobulino A, kuris naikina gleivinių paviršiuje atsidūrusius svetimus mikroorganizmus, gamyba padidėja tik 4–5 gyvenimo metais. Tokia fiziologinė imunoglobulinų stoka paaiškina, kodėl maži vaikai taip dažnai serga viršutinių ir apatinių kvėpavimo organų ligomis, ausų uždegimais.

Priešmokyklinio amžiaus vaikams sirgti ūminėmis kvėpavimo organų ligomis kad ir 7–11 kartų per metus yra normalu, kadangi jų imuninė sistema dar tik formuojasi. Vaikai, kurie lanko vaikų kolektyvus, vertinami kaip dažnai sergantys, jei serga dažniau nei 10–11 kartų per metus.

Imuninės sistemos vystymasis prasideda 4,5–6 nėštumo savaitę ir tik 6–7 metais pasieka tokį lygį, kurį turi suaugusieji. Imuninis atsakas į infekciją yra pamažu sulig kiekvienais vaikystės metais stiprėjantis procesas.

Įvairios imuninės sistemos dalys bręsta nevienodai greitai. Imuninės sistemos brendimo greitis priklauso ir nuo bendros kiekvieno individo sveikatos būklės ir imuninės sistemos aktyvinimo.

Kaip imunitetą įgyti

Kūdikis auga,nyksta jo įgimtas imunitetas, organizmas susitinka su aplinkoje esančiomis svetimomis medžiagomis, o imuninė sistema tobulėja – pradeda formuotis įgytas imunitetas, kuris kovoja su ligų sukėlėjais. Imuninė sistema atskirų ligų sukėlėjus išmoksta atpažinti, kai su jais susiduria, – perserga jų sukelta liga arba kai organizmas yra paskiepijamas. Persirgus liga (arba pasiskiepijus) organizme atsiranda naujų imuninių ląstelių, galinčių įveikti tam tikrą ligą, virusą ar bakteriją. Įgytas imunitetas yra specifinis, vienos rūšies imuninės ląstelės kovoja tik su vienu negalavimu, o kitos rūšies – su kitu. Kai vaiką ar suaugusįjį užklumpa ligos sukėlėjas, tampa aktyvios tik prieš jį kovojančios imuninės ląstelės: jos pradeda daugintis ir gaminti antikūnius, neutralizuojančius ligos sukėlėją. Sukėlėją nugalėjus, jį įveikusių imuninių ląstelių sumažėja ir jos pereina į budėjimo rėžimą.

Vaiko imuninę sistemą silpnina

Neteisingas maitinimas.

Nesaikingas cukraus vartojimas, pvz., daugiau kaip 2 arbatiniai šaukšteliai cukraus gali sumažinti leukocitų galimybę gaminti antikūnus net 40 proc. Šis efektas pasireiškia per 30 min. nuo suvartoto produkto ir tęsiasi 24–48 valandas. Daug cukraus yra saldžiose sultyse, vaisvandeniuose, kepiniuose (sausainiuose, meduoliuose, biskvituose, pyragaičiuose ir kituose saldžiuose konditerijos gaminiuose).

Nuolatinis maitinimas produktais, kuriuose yra įvairių, kad ir leistinų maisto priedų – saldiklių, konservantų, dažiklių, skonio stipriklių, stabilizatorių.

Dažnas perdirbto maisto valgymas.

Imunitetą mažina maisto teršalai, cheminės medžiagos, kurios naudojamos maistui gaminti, antibiotikai ir kitos medžiagos, naudojamos žemės ūkyje.

Manoma, kad imunitetą gali mažinti genetiškai modifikuotas maistas, todėl jo reikėtų vengti.

Geležies trūkumas. Geležies stokos mažakraujystė  yra tiesus kelias į kitas ligas. Jeigu vaikas dažnai serga peršalimo ligomis, beveik visada jo hemoglobinas bus žemesnis, nei reikia.

Geležis – nepakeičiamas organizmo mineralas. Ji gyvybiškai svarbių baltymų sudėtinė dalis. Geležis yra nepakeičiama deguonies pernešėja ląstelės viduje – ten, kur gaminama energija. Geležis – daugelio fermentų, dalyvaujančių medžiagų apykaitos procesuose, sudėtinė dalis. Ji – vienas iš komponentų, užtikrinančių visavertį augimą, todėl, kai jos trūksta, vaiko augimas sutrinka. Geležis į organizmą patenka su maistu.

Kaip sužinoti, kad vaikui trūksta geležies? Geležies deficitas nustatomas atlikus kraujo tyrimą. Tai, kad vaikui trūksta geležies, galima pastebėti iš šių požymių: vaikas išblyškęs; jaučia silpnumą; sumažėja apetitas; skauda galvą; apėmusi apatija; sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms (nei iš šio, nei iš to ūmiai suserga kelis kartus, kai kiti neserga); žaisdamas judrius žaidimus ar dirbdamas fizinį darbą vaikas greitai pavargsta; atsiranda noras valgyti nevalgomus dalykus – ledą, molį, kreidą, pastą, tešlą, žalią bulvę ir pan.

Norėdami pagerinti vaiko imunitetą, duokime jam, geležies – pirmiausia su maistu, o jei nepakanka – su papildais.

Miego stoka. Vaikas per parą turi miegoti bent 8 valandas, o mažas vaikas 9–12 val.

Fizinio aktyvumo stoka ir, atvirkščiai, fizinis bei protinis pervargimas, didelis užimtumas, poilsio trūkumas.

Visos neigiamos emocijos. Baimė, pyktis, nerimas, nusivylimas.

Stresas. Dėl to su vaiku nedera nuolat kariauti, o juo labiau pyktis tarpusavyje. Jeigu tėvai nuolat pykstasi ir barasi, vaikasirgi nervinasi ir labai išgyvena – nuolat patiria stresą.

Tėvų rūkymas. Net tėčiui rūkant balkone, o vaikui esant kambaryje į jo organizmą patenka nuodingų medžiagų, kurias tėtis iškvepia.

Buityje naudojamos cheminės medžiagos. Įvairūs dezodorantai, oro gaivikliai, plovikliai ir – mamytės kvepalai. Ne veltui išsivysčiusiose šalyse yra „bekvapės zonos“, kuriose šeimos su vaikais gali drąsiai alsuoti, nebijodamos prisikvėpuoti plastifikatorių ir ftalatų, kuriuos į aplinką skleidžia prisikvėpinę žmonės. Deja, tie kvepalai, kurių kvapo nešėjas yra nekenksmingas, kainuoja 150–1500 eur (50 ml).

Perteklinis temperatūrą mažinančių vaistų ir antibiotikų vartojimas. Temperatūros pakilimas rodo, kad organizmas pakilo į kovą su ligos sukėlėju, todėl jos pakilimo iki 38,6°C nereikėtų mažinti, o antibiotikus vartoti tik tada, kai juos skyrė gydytojas ir tik taip, kaip jo skirta.

Elektromagnetinis laukas. Su vaiku nereikėtų būti ten, kur yra aukštos įtampos laidai, o namuose – prie veikiančios mikrobangų krosnelės. Vaiko kambaryje neturėtų būti buitinių elektros prietaisų. Trumpinkite laiką, kurį vaikas praleidžia prie elektronikos prietaisų, pvz., kompiuterio, mobiliojo telefono, televizoriaus.

Antsvoris.

Nuolatinis buvimas sausame patalpų ore. Sausas oras išsausina gleivines ir odą – jos tampa pralaidžios ligų sukėlėjams ir kitoms organizmui svetimoms medžiagoms.

Ultravioletinių spindulių perteklius. Nesaikingas buvimas saulėje labai „kerta per imunitetą“.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − 2 =