Išvarža kankino kūdikį

išvarža

Eglės Gelažiūtės nuotr.

Sėdime lauko kavinėje. 6 mėnesių Dominykas stebi mus iš sportinio vežimėlio. Kai pabosta žiūrėti į kalbančią mamą, berniukas pažaidžia su savo pirštukais, žiūri, kaip nuo medžio krenta lapas, šypsosi padavėjui. Per valandą jis neišleidžia nė garso ir iškart nusipelno nuostabiai ramaus berniuko etiketės.

„Kai einu su Dominyku svečiuotis, draugai jo prašo – parodyk balsą. Stebisi, kodėl toks ramus, nekaprizingas? Juk įprasta, kad pusės metų vaikai šokdina tėvus, reikalauja nešioti ant rankų, kalbinti. Dominykas, matyt, dabar nepaprastai laimingas, kad nebejaučia skausmo. Jis per savo trumpą gyvenimą jau tiek daug rėkė, kad dabar jam malonu patylėti”, – svarsto mama. Vilnietė Svetlana paragavo ir kitokio motinystės skonio. Jos vaikelis du mėnesius rėkė nesustodamas, beveik neužmigdamas. Nutildavo tik visiškai išsekęs, kad valandą nusnūdęs pabustų ir vėl klyktų. Svetlana savo istoriją pasakoja mamoms, kurias aplinkiniai ramina: „Normalu, kad kūdikis rėkia. Gal jam skauda pilvą? Parėks mėnesį kitą ir nustos“. Svetlana įsitikinusi – jei sotus, sausas ir nešiojamas ant rankų vaikas ištisai rėkia, būtina gydytojo klausti – kodėl?

Visi miegojo, o jis rėkė

Svetlanos nėštumas buvo nuostabus, o gimdymas – lengvas. Tik gimęs sūnus gavo 10 balų. Ir toliau viskas turėjo eiti kaip iš pypkės, bet… „Jau pirmą Dominyko gyvenimo savaitę pradėjau galvoti – kaip lengva gimdyti ir kaip sunku auginti. Visi naujagimiai miegodavo prabusdami tik pavalgyti, o Dominykas ištisai rėkė. Seselės ir gydytojos į tai nekreipė dėmesio – girdi, būna tokių naujagimių-rėksnių, kuriems nuo primų dienų pradeda raižyti pilvą“, – prisimena mama. Kaip ir visi sveikieji, Svetlana su Dominyku trečią dieną grįžo namo.

Pirmasis mėnuo – ištisas klykimas

Namie Dominykas nė kiek nenusiramino. Mama nusprendė, kad vaikui trūksta pieno, todėl padarė grubią klaidą – pradėjo pieną nusitraukinėti, kad pamatytų, kiek jo yra. Pieno pradėjo mažėti. Patronažinė sesuo patarė ieškoti tinkamo mišinuko. Svetlana išbandė įvairiausius mišinėlius, tačiau Dominykas nenurimo. Jis nė karto neišmiegojo (net naktį) ilgiau nei 2 valandas, kasdien rėkimas darėsi vis atkaklesnis, o miego pauzės – vis trumpesnės. Apylinkės gydytojai pasidarė neramu, ji vis eidama į iškvietimus pro šalį, užsukdavo ir pas Svetlaną. Kartą gydytoja užsiminė: „Gal jam kokia išvarža…“. Tačiau tolesniems tyrimams nesiuntė. Buvo prieita išvados, kad Svetlana netvarkingai maitina vaiką (ne pagal valandas), todėl jis persivalgo ir kenčia pilvo skausmus. Gydytoja mokė jauną mamą: „Kūdikis juk nežino, kada jis alkanas, o kada – sotus. Todėl reikia maitinti griežtai kas 3 valandas“. Svetlana buvo skaičiusi visai priešingų patarimų, bet nežinodama, ko griebtis, klausė gydytojos.

Gydė nuo pilvo dieglių

„Skaičiau, kad pilvo diegliai vaikams prasideda vakarais, o mūsų Dominykas labiausiai rėkdavo rytais. 5-6 ryto maitindavau, jis pradėdavo valgyti, godžiai traukdavo, staiga pabaldavo ir pradėdavo nežmoniškai rėkti. Tada jau jo nenuramindavo nei nešiojimas, nei sūpavimai. Klykdavo dusdamas, buvo matyti, kad jam nežmoniškai skauda. Staiga rėkimo priepuolis praeidavo, vaikas suglebdavo, nurimdavo“, – prisimena Svetlana. Tėvai pripirko sūnui įvairiausių lašiukų nuo pilvo pūtimo, vaistų nuo spazmų, išbandė visus gydytojų patarimus (masažą, šiltą vonią, šiltus kompresus, specialią mankštą). Artimieji pametė mintį, kad gal Dominykas nužiūrėtas. Šeima skubiai suorganizavo krikštynas. Dominykas bažnyčioje nepaliaujamai klykė. Tokio rėkiančio vaiko niekas nenorėjo apsiimti pasaugoti nė 15 minučių. „Kai į parduotuvę išleisdavo vyras, eidavau, o per ašaras nematydavau kelio. Nuo nemigos ir nevilties buvau visai išsekusi“, – guodėsi moteris.

Vieną rytą mama išrengusi apžiūrinėjo Dominyką ir prie kirkšnies pamatė keistą piršto galo dydžio guziuką. Buvo kažkur skaičiusi apie kirkšnies išvaržą, bet neprisiminė, ką turėtų daryti. Pagalvojo – po pietų dirba apylinkės gydytoja, tad ir nueis, parodys vaiką. Tačiau įvykiai rutuliojosi daug greičiau.

Tris kartus – į operacinę

Dominykas tą rytą užsiklykė kaip niekada. Svetlana matė, kaip berniukas rėkdamas nebetenka jėgų, blykšta, o balselis vis silpsta. Išsigandusi išdrįso pakviesti greitąją pagalbą. Atvažiavusi gydytoja nustebo: „Vaikas taip rėkia, o jūs nekviečiat greitosios iš karto, dar kažko laukiate“. Svetlana pradėjo teisintis, kad sūnus taip klykia kasdien nuo ryto iki vakaro. Dominykas skubiai buvo nuvežtas į ligoninę. Paaiškėjo, kad jau 5 valandas berniukui įstrigusi kirkšnies išvarža. Svetlanai paaiškino, kad jos sūnus gimė su defektu – skylute pilvo sienoje, todėl žarnos galiukas kartais išlenda pro tą skylutę. Kai raumenys suspazmuoja, jie suspaudžia tą išlindusį žarnos galiuką, ir vaikui pradeda labai skaudėti. Užspausta žarnelė sukietėja, jos nebegalima pirštais įstumti atgal. Gydytojai skubiai pradėjo ruošti Dominyką operacijai, bet kol paruošė operacinę, raumuo atsileido ir žarnytė sulindo atgal. Atėję anesteziologas ir chirurgas pamatė jau besišypsantį berniuką. Apsisprendė nebeoperuoti. Kitą dieną Svetlana su sūnumi išvažiavo namo. Išlydėdami gydytojai pasakė, kad operuoti tikriausiai vis tiek teks, bet geriau palaukti iki 6 mėnesių. Svetlana slapta vylėsi, kad skylė raumenyse užaugs pati, nes buvo apie tai girdėjusi kalbant.

Niekas nepasikeitė. Išvarža pradėjo lįsti per dieną po keletą kartų. Mama, jei spėdavo pastebėti, sukišdavo pirštu žarnelę atgal, bet kai nepastebėdavo, raumuo suspazmuodavo ir prasidėdavo žiaurūs riksmai. Svetlana du kartus kvietė greitąją, vėl buvo ruošiama operacinė, vėl išvarža pati sulįsdavo atgal, vėl gydytojai išleisdavo Svetlaną su Dominyku namo. Galiausiai ir gydytojai ir mama nebeapsikentė. Dominykas buvo paguldytas planinei operacijai.

Nesudėtinga operacija užbaigė kančias

Chirurgas išaiškino Svetlanai, kokia bus operacija. Pasirodo, ji labai paprasta – tereikia užsiūti mažą skylutę pilvo raumenyje, kad žarnelė nebeturėtų pro kur išlįsti. Tiesa, tenka taikyti bendrąją nejautrą, todėl gydytojai linkę operuoti kuo vyresnius kūdikius. Operacija truko vos 15 minučių – tik kelios vidinės ir išorinės siūlės. Gydytojai mamai paaiškino, kad išvaržos – įgimtas dalykas, o liaudies prietarai, kad išvarža atsiranda dėl rėkimo – netiesa (atvirkščiai – vaikas rėkia dėl išvaržos, nes nežmoniškai skauda). Senovėje išvaržas užkalbėdavo bobutės. Tačiau dabar gydytojai gali paaiškinti tokį fenomeną – paprasčiausiai vaikui augant raumenys sutvirtėdavo ir skylutė užsitraukdavo pati.

„Po operacijos Dominykas visiškai pasikeitė. Kurį laiką nepažinau savo vaiko. Jis ramiai valgydavo, ilgai miegodavo. Pagaliau į mūsų namus pradėjo užsukti svečiai. Anksčiau, kai Dominykas visą laiką verkdavo, niekas nenorėjo nė durų praverti. Kai draugai prašo Dominyko: „Na, parodyk balsą, surėk nors kartą“, berniukas tik šypsosi. Ko jam rėkti?“

Apie išvaržas

Kas yra išvaržos ir kodėl jos atsiranda?

Išvarža gali būti bambutės ar kirkšnių srityje, kai pilvo raumenys turi nedidelį defektą, dėl kurio išlenda po raumenimis esantys audiniai. Dažniausiai per išvaržos skylutę išlenda žarnos. Išvaržos dažniau pasitaiko neišnešiotiems naujagimiams. Išvarža išsiverčia ir išryškėja vaikučiui verkiant ar stenant. Bambutės išvarža gali būti nuo 1 iki 5 cm pločio. Paprastai išvaržą galima įstumti atgal švelniai paspaudus. Berniukams išvaržos būna 4-5 kartus dažniau nei mergaitėms. Visuomet maudant kūdikį reikia apžiūrėti, ar bambutės ar kirkšnies srityje neatsirado minkštas iškilimas.

Ar išvaržos pavojingos?

Taip, nes išlindęs žarnos gabalėlis gali įstrigti (kaip būdavo Dominykui). Kai žarnos gabaliukas ilgai būna užsispaudęs, jis gali apmirti. Mat užspaustoje vietoje sutrinka kraujo tekėjimas. Negaudama kraujo ir deguonies įstrigusi žarnos sienelė apmiršta, pasidaro pralaidi bakterijoms. Bakterijos iš žarnos gali patekti į aplinkinius audinius, todėl gali kilti sunkių komplikacijų, pavyzdžiui, pilvaplėvės uždegimas. Dėl įstrigusios išvaržos būna ūmus žarnų nepraeinamumas. Laukti, kai išvarža įstrigo, negalima. Įstrigusi žarna gali net plyšti. Jokiu būdu negalima jėga grūsti į vidų įstrigusios išvaržos.

Kaip suprasti, kad išvarža įstrigo?

Kai išvarža įstringa, buvęs minkštas neskausmingas guzelis tampa kietu, skausmingu, jo nebeįmanoma įstumti atgal į pilvo ertmę. Vaiką kankina priepuolinis pilvo skausmas.

Išvarža išnyks pati, ar būtinai reikės operuoti?

Jei bambutės išvarža atsirado iki 6 mėnesių, paprastai ji iki metų išnyksta. Kuo išvarža didesnė, tuo ilgiau ji neišnyksta. Tačiau kirkšnies išvarža paprastai gydoma chirurginiu būdu.

Ar gali išvarža atsirasti vyresniam vaikui, pavyzdžiui, ką nors stipriai keliant?

Taip. Priekinė pilvo siena kai kuriose vietose yra silpnesnė (bambos ir kirkšnių srityse, ties baltąja pilvo linija). Kai labai padidėja vidinis pilvo spaudimas pro ploniausias pilvo sienos vietas, gali po oda išlįsti pilvo ertmės organų dalys. Todėl vaikams (o ir suaugusiesiems) nereikia kilnoti sunkių daiktų. Nuo mažų dienų stiprinkite kūdikio pilvo raumenis, leiskite jam pagulėti ant pilvo. Stenkitės, kad kūdikis nesusirgtų rachitu, nes sergant rachitu glemba tiesieji pilvo raumenys.

Komentavo pediatrė Jolanta Bernatonienė
„Mamos žurnalas“

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− septyni = 2