Vaikui visi rūbai „nepatogūs, trina, spaudžia, veržia“, ir visada graužia etiketė

graužia etikete

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Vaikas nuolatos liečia etiketes, prisiūtas iš vidinės drabužių pusės. Jaučia bet kokią drabužių vidinę siūlę.

Kartoja, kad jam viskas „nepatogu, trina, spaudžia, veržia“. Komentuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

Kodėl jis taip elgiasi? Yra vaikų, kurių jautrumas aplinkos dirgikliams yra itin stiprus: erzina šiurkštus audinys, nepatinka glostymas ar priglaudimas, kartais gali stipriai nepatikti kokie nors garsai ar kvapai. Kartais šalia jautrumo nestipriems prisilietimams ar garsams vaikas visai gerai jaučiasi, girdėdamas garsią muziką arba stipriai masažuojamas – atrodytų, į dirgiklius reaguoja paradoksiškai, ne taip, kaip tikėtumėmės.

Taip gali būti dėl dviejų priežasčių: vieni vaikai yra itin jautrūs, todėl jie į bet kokius dirgiklius stipriai reaguoja. Manoma, kad kiekvienas mūsų gimsta su tam tikru jautrumu, ir kaip vieni gali būti atsparūs graužiantiems, trinantiems ar nepatogiems drabužiams, taip kiti ieško ir taiso bet kokią raukšlelę, o vilnonių drabužių išvis negali nešioti. Ką jau kalbėti apie etiketes, kurios neretai būna sintetinės ir kartais gali sukelti net alergines odos reakcijas (todėl patartina apžiūrėti vaiko odą, ar ten, kur jis skundžiasi nepatogumu, nėra išberta, neparaudę, nepatinę).

Kiti vaikai – tai tie, kuriuos erzina švelnus prisilietimas, tačiau jie gali mėgautis stipriu maigančiu masažu arba nepakenčia tylių garsų, tačiau džiaugiasi garsia muzika – turi ypatumą pojūčius suvokti šiek tiek kitaip nei dauguma mūsų. Jie gali kitaip vertinti ir kvapus bei skonius, todėl gali būti išrankūs maistui, mėgautis druska ar citrinomis, bet nepakęsti košės konsistencijos patiekalų. Tokie ypatumai ypač būdingi autizmo spektro bruožų turintiems vaikams (tačiau vien neįprastas pojūčių suvokimas nereiškia, kad vaikas jau turi autizmo spektro sutrikimų!).

Jei toks jautrumas etiketėms ir drabužių siūlėms atsiranda netikėtai, ir vaikas pradeda atsisakyti nešioti tuos drabužius, kurie anksčiau tiko – reikėtų pergalvoti, ar niekas vaiko gyvenime nepasikeitė: ar neatsirado daugiau stresų, įtampos (darželio lankymo pradžia, tėvų nesutarimai, skyrybos, persikraustymas į kitą gyvenamąją vietą ir panašiai) – tokiu atveju bet kokie dirgikliai erzina labiau nei anksčiau; ar nepasikeitė metų laikas (vaikas pavasarį ar vasarą sukaista su drabužiais, kurie puikiai tiko anksčiau, ir etiketės ar šiurkštesnė medžiaga stipriau veikia prakaituotą, įkaitusią odą), ar bendrai oda netapo jautresnė, išberta (tada labiau reaguoja ir į bet ką kita).

Kaip reaguoti?Pati paprasčiausia išeitis – tvarkingai nukirpti etiketę ir kruopščiai tikrinti, kad mažylio drabužėliai būtų pagaminti tik iš pačių švelniausių audinių, kurie jam tinka. Kartkartėmis išbandykite ir kokį nors naują kitokį (ne tokį tausojantį) drabužį – būna, kad augant ar praėjus stresinėms gyvenimo situacijoms jautrumas sumažėja.

Jeigu vargina alergija ir pastebite, kad nuo tam tikrų audinių ar etikečių vaiko odą išberia ar ji patinsta dirgiklio vietoje – greičiausiai teks atsisakyti tos rūšies audinių arba kruopščiai šalinti etiketes su mažiausiais jų likučiais. Būna, kad kai kuriuos vaikus ir suaugusiuosius kamuoja alergija tam tikram audiniui (sintetikai, vilnai), ir jie negali jo nešioti visą gyvenimą. Tokiu atveju tenka prisitaikyti prie sveikatos galimybių.

Jei vaikas turi pojūčių suvokimo ypatumų – galite pabandyti „treniruoti“, praplėsti toleruojamų pojūčių spektrą. Tam tikslui surenkite „degustacijos“ valandėles, duokite vaikui pauostyti įvairiausių kvapų (eterinių aliejų, gėlių, šokolado, kavos, įvairių vaisių, uogų, duonos, kitų maisto produktų), paragauti įvairių skonių, lieskite odą įvairiais paviršiais (gėlės žiedlapiu, švelniu rankšluostuku, šepetėliu, šiurkštesne šluoste, vilnone kojine, masažiniu kamuoliuku ir t.t.), leiskite pavaikščioti basomis po smėlį, žolę, ant kilimo, akmenukų, lygių grindų ir panašiai. Kai kurie pojūčiai vaikui patiks, kiti – mažiau patiks, bet žaisdami palaipsniui galėsite supažindinti vaiką su aplinkos įvairove. Tokiam vaikui gali patikti ne glostymas, o gilus, stiprus masažas, pamaigant pečius ar nugarą, ne švelnus, o stiprus apkabinimas priglaudžiant.

Jei vaikas tapo jautrus, nes jo gyvenime vyksta kas nors sunkaus ir jam keliančio stiprią įtampą – pirmiausia reikėtų šalinti įtampos priežastis. Galima pabandyti ieškoti būdų vaikui atsipalaiduoti (pavyzdžiui, daugiau laiko praleisti ore, pasivaikščioti, duoti raminamosios žolelių arbatos, rasti laiko pasikalbėti apie tai, kas neramina, didesniam vaikui galima pasiūlyti užsiimti joga, atsipalaidavimo pratimais), sunkesniais atvejais – kreiptis į vaikų psichologą.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichiatrą, jeigu šalia neįprasto pojūčio suvokimo pastebite kitokių keistumų, pavyzdžiui, kad vaikas primygtinai laikosi ir iš aplinkinių reikalauja laikytis tų pačių įpročių (kartais nelogiškų), nenoriai žaidžia su kitais vaikais ir daugiau renkasi būti vienas, domisi savo amžiui neįprastais dalykais, pavyzdžiui, gilinasi į astronomiją ar matematiką, tačiau nemėgsta žaisti žaislais, bendraudamas nesidomi pašnekovu arba be baimės eina net prie nepažįstamų žmonių, nepalaiko akių kontakto arba kaip tik per daug įsistebeilija. Šie požymiai gali reikšti, kad vaikas turi autizmo spektro bruožų, tačiau tiksliai nustatyti diagnozę gali tik gydytojas.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − vienas =