Jei vaikas nemėgsta švenčių

karnavalas

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Visada buvo ir bus mažųjų, kurie itin jaudinasi dėl to, kad jiems teks pasirodyti prieš žiūrovus. Kai kuriuos ši perspektyva tiek baugina, kad jie nė už ką nesutinka išmokti net paprasto eilėraštuko. Pasitaiko, kad ikimokyklinukas su malonumu įsimena eiles, tačiau pačiu atsakingiausiu momentu negali ištarti nė žodžio. Vaikas viską užmiršta arba neranda jėgų nugalėti savo bamės. Kodėl taip įvyksta?

Auditorijos baimė.
Vaikas išties gali sutrikti, išvydęs gausybę nepažįstamų suaugusių žmonių. Juk vienas dalykas – išmokti dainelę ir padainuoti ją namuose tėveliams, o kitas – pasirodyti prieš žiūrovus. Juo labiau jei nėra jokios viešų pasirodymų patirties. Pirmasis pasirodymas scenoje gali būti ne toks sklandus, kaip norėtųsi tėvams. Bet laikyti tai rimta problema vargu ar reikėtų. Anksčiau ar vėliau vaikai išmoksta pasirodyti prieš kitus žmones. Šito jie neabejotinai išmoks jau būdami pirmokai, kai jiems teks atsakinėti mokytojai prieš visą klasę. Suprantama, profesionaliais artistais ar iškalbingais oratoriais jie gal ir netaps, tačiau juk ne čia slypi laimė.

Baimė suklysti. Kitas reikalas, kai vaiką scenoje sukausto ne viešumo, o klaidų baimė. Mažylis bijo užmiršti eilėraštuko ar dainelės žodžius, pasakyti ką nors ne taip ar padaryti ką nors ne taip, ko iš jo tikisi suaugusieji. Ko gero, tokią situaciją galima pavadinti pačia tikriausia problema, kurios priežasčių derėtų ieškoti… tėvų elgesyje. Būtent tėvai dažnai sąmoningai arba nesąmoningai formuoja vaikui panašias baimes. Paprastai tai įvyksta šitaip. Vaikui reikia išmokti eilėraštuką arba dainelę šventiniam koncertui darželyje, ir tėtis su mama visu rimtumu imasi šio reikalo. O kaipgi, juk jiems taip nesinori, kad jų vaikutis prastai pasirodytų prieš kitų vaikų tėvelius. Užuot pabandę subtiliai bendrauti su savo sūnumi ar dukra, deramai sudominę mažąjį būsima švente ir įtikinę, jog jam puikiai pasiseks atlikti tai, kas išmokta, suaugusieji pradeda reikalauti nepriekaištingos sceninės kokybės.

Dar blogiau, jeigu, vaikui nepasisekus, jo adresu pasipila tėvų priekaištai, gąsdinimai ir net bausmės. Mažasis pradeda dar labiau jaudintis, jam pradingsta bet koks noras dalyvauti šventėje. Jį visą užvaldo nerimas, jog suklydęs scenoje bus baramas arba baudžiamas. Suprantama, tokia dvasinė būsena nepadeda įsiminti kūrinėlio ir aptemdo visą šventinę nuotaiką. Net jei vaikui, suaugusiųjų spaudžiamam, ir pavyks iškalti eilėraštį, scenoje gali įvykti lūžis – nuo jaudulio dingti balsas.

Jūs šokite, o aš apsieisiu…

Vaikų darželiuose ir mokyklose tokios renginių repeticijos greičiau primena dresūrą, o ne džiaugsmingą ruošimąsi šventei. Suprantama, čia daug kas priklauso nuo pedagogų, muzikos vadovų ir nuo kitų su vaikais dirbančių suaugusiųjų. Gaila, tačiau kai kuriems iš jų geriausiai sekasi įbauginti vaiką ir suformuoti jo nepasitikėjimą savimi negu išties padėti atskleisti saviraiškos galimybes ir išmokti, pavyzdžiui, šokti.

Taigi jei vaikas atsisako aktyviai dalyvauti būsimajame renginyje, tai dar nereiškia, kad jis yra socialiai neadaptuotas arba visiškai negabus. Nebandykite visais įmanomais būdais „išstumti“ sūnų ar dukrą į sceną, o pabandykite išsiaiškinti tikrąsias nenoro viešai pasirodyti priežastis. Labai gali būti, kad jau repeticijos metu buvo nuslopintas bet koks jo troškimas būti aktyviu šventės dalyviu.

Kartais tėvai ir patys, kaip tik galėdami, kaitina atmosferą. Pavyzdžiui, viename vaikų darželyje mama, išvydusi, kaip jos sūnelis šoka poroje su kitu berniuku, pradėjo garsiai piktintis ir barti auklėtojas dėl to, kad jos „leido tokią nesąmonę“ (o kitaip ir būti negalėjo, nes grupėje buvo 13 berniukų ir tik 8 mergaitės). Mama suteikė tokiai iš esmės visiškai nekaltai situacijai savą – suaugusiųjų – požiūrį.

Šventei pasirengęs!

Suaugusiesiems pasirengimas šventei – tai pirmiausia šventinis stalas ir galimybė visiems prie jo susiburti. Tačiau mažam vaikui – tai visada stiprūs emociniai išgyvenimai ir gausybė kitų įspūdžių. Kad šie įspūdžiai būtų pozityvūs, vaiką reikia deramai nuteikti.
Psichologinį vaiko rengimą dalyvavimui šventiniame renginyje tėvai turėtų pradėti nuo savęs.

Kad būtų išvengta problemų ir vaikiška šventė virstų tikra švente ne tik mažiesiems, bet ir visai šeimai, patartina:

Pamąstykite apie tai, kodėl jums taip svarbu, kad jūsų vaikas pasirodytų. Norite, kad jis pajustų malonumą nuo savo artistinių gebėjimų demonstravimo ar vadovaujatės vien tik tėvišku garbėtroškiškumu? Neverta manyti, jog tai, kas patinka jums, patiks ir vaikui.

Pasiteiraukite savęs: o ar privalo mano sūnus ar dukra deklamuoti eilėraščius, šokti ar vaidinti? Juk nuo to vaiko būsimasis gyvenimas nepriklauso, taigi neturėtų priklausyti ir tėvų santykiai su savo vaiku. Versdami mažąjį daryti tai, kas jam nepatinka, vargu ar paversite jį labiau pasitikinčiu savimi žmogumi.

Net nemėginkite bauginti vaiko arba jo šantažuoti, bandydami jį priversti viešai pasirodyti. Ypač manipuliavimo priemone neturėtų virsti Kalėdų Senelis, tariamai neatnešantis dovanėlės nepaklusniam vaikui.

Į pasirengimą šventei žvelkite ramiai. Nekaitinkite atmosferos, nekamuokite vaiko naminėmis repeticijomis ir pamokymais. Nuobodų kalimą paverskite žaidimu.

Prisiminkite, jog ne visi vaikai sukurti scenai. Viešai pasirodyti reikia mokytis. Be to, daugeliui mažųjų reikia daugybės pastangų, kad nugalėtų scenos baimę. To neįmanoma pasiekti likus trumpam laikui iki šventės.

Jeigu norite išauklėti laisvą vaiką, kuris nebijo scenos, neribokite jo bendravimo rato. Tegu šnekasi su vaikais ir suaugusiaisiais, rengia pasirodymus prieš šeimos narius arba kieme susėdusioms močiutėms (suprantama, tai daryti jis turėtų savo noru). Neužmirškite vaiko pagirti dėl mažiausios jo iniciatyvos.

Jeigu vaikas pasirodymo metu pravirks arba puls prie jūsų, nebandykite jo atstumti ir bet kokiais būdais sugrąžinti į sceną. Pabandykite įsivaizduoti save jo vietoje – jums baisu, į jus žiūri daugybė akių, ir niekas negali išgelbėti nuo to „košmaro“.

Visada raskite laiko nueiti į darželio pasirodymus, kuriuose dalyvauja jūsų vaikas. Juk mažieji pirmiausia pasirodo ne auditorijai, o savo mamai ir tėčiui. Atkreipkite dėmesį: kai vaikas dalyvauja pasirodyme, jis žvelgia jums į akis, ieškodamas jose palaikymo. O dabar įsivaizduokite, kad jis neturės į ką žiūrėti.

Šventinių pasirodymų buvo ir bus, ir nebūtina juose visuose dalyvauti su dideliu entuziazmu. Leiskite vaikui būti pačiu savimi, net jei jam didžiausia palaima bus tylutėliai sėdėti ant kėdutės iki iškilmių pabaigos.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 3 = keturi