Kaip aš gimdžiau su padėjėja

irena-strazdiene

Besimokanti gimdyvės padėjėja Irena Strazdienė

Tai, kad kitose šalyse per gimdymą moterims padeda padėjėjos (dulos), žinojome jau prieš 15 metų. Tik dabar ši nauja mada pradėjo populiarėti Lietuvoje. Pakalbinome besimokančią gimdyvės padėjėją Ireną Strazdienę.

Kodėl pasirinkote būti gimdyvės padėjėja?

Prisimindama savo pasirinkimą šypsausi, nes gyvenimas mane antrą kartą pamokė – „niekada nesakyk niekada“. Taip nutiko ir dėl dabartinio mano darbo (vedu jogos pamokas besilaukiančiosioms). Kai laukiausi, mėgau sakyti, kad nėščiųjų joga iš esmės nereikalinga – lankai paprastą jogą, ir viskas! Ir štai, tapusi jogos trenere, pirmą darbo pasiūlymą gavau būtent vesti jogą būsimoms mamoms.

O kai vieną dieną man paskambino mama ragindama „greičiau įsijungti televizorių, nes rodo kažką apie gimdymus“, – nė negalvojau, kad šis reportažas mane taip užkabins. Pradėjau ieškoti informacijos, sužinojau, kad jau įvyko pirmieji gimdyvių padėjėjų mokymai, o antrieji kursai bus nežinia kada (teko laukti beveik dvejus metus). Jau tada tvirtai žinojau, kad privalau ten mokytis. Šis sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad norėjau padėti gimdyvėms, o dėl žinių, kurias galėčiau suteikti savo treniruojamoms nėštukėms. Galvojau – „dalyvavimas gimdyme – ne man“, ir štai, aš jau stoviu gimdykloje stebėdama, kaip į pasaulį ateina nuostabi mergaitė…

Kokios gimdyvių padėjėjų tradicijos Lietuvoje? Gal ir senovėje buvo panaši „pareigybė“ – šalia pribuvėjos?

Moterų bendravimas senovės Lietuvoje buvo kupinas archainių papročių. Vyrai tokiame bendravime nedalyvaudavo. Moterys burdavosi į ratus, kuriuose ne tik verpdavo ir dainuodavo sutartines. Tai būdavo sielų bendravimas. Moterų solidarumas labiausiai pasireikšdavo nėštumo ir gimdymo metu. Galima sakyti, visos buvo dulomis, nes būsimą mamą nuolat supdavo daug moterų, ir tikrai niekam nekildavo mintis kviestis pagalbą iš kitur.

Laikotarpis po karo ir sovietinė santvarka išardė moterų bendruomenes. Dingo pribuvėjų veikla, ir gimdymai pamažu persikėlė į medicinos įstaigas.

Daugeliui šiais laikais atrodo, jog gimdyvės padėjėjų veikla yra kažkokia naujovė, tačiau tai – senai užmiršta lietuvių patirtis. Todėl ir norima vėl atgaivinti šį paprotį, kai moterų bendruomenė galėjo apsupti būsimą mamą rūpesčiu ir padaryti vaikelio atėjimą į šį pasaulį gerokai reikšmingesnį, nei kaip kartais yra dabar.

Šiuo metu užsienyje gimdyvės padėjėjų veikla yra labai plačiai paplitusi. Net ir kaimyninėse Lenkijoje ar Latvijoje padėtis visai kitokia nei Lietuvoje. Manau, kad mums reikia dar trupučio laiko.

Kaip vyksta gimdyvės padėjėjų mokymai?

Mokymai trunka metus. Juose mokomės ne tik fiziologijos, anatomijos, bet ir psichologijos, kuri gimdymo metu yra ne mažiau svarbi. Tie mokymai labai panašūs į senovinius moterų bendruomenės susibūrimus. Palikusios savo šeimas iš visos Lietuvos kampelių suvažiuojame į sostinę ir semiame žinias. Kuo daugiau bendraujame, tuo labiau suaugame viena su kita, suleidžiame šaknis viena į kitos širdį. Kodėl taip poetiškai? Todėl, kad moteriškas bendravimas išties yra kažkas nuostabaus.

Kokia situacija dabar Lietuvoje? Ar jau pralaužti ledai?

O taip, ledai ne tik pralaužti, bet ir nenumaldomai plaukia srauniomis gimties upėmis. Medikai vis rečiau raukosi gimdykloje išvydę ne gimdyvės šeimos narį, o tam specialiai ruoštą moterį. Gimdyti besiruošiančios moterys irgi vis dažniau kreipiasi į padėjėjas pagalbos, nes toks moteriškas bendravimas pamažu vėl atgimsta.

Neslėpsiu, yra gimdymo namų, kur gimdyvės padėjėjos sutinkamos su ironiška šypsena arba kur neleidžiama gimdykloje likti abiem – ir vyrui, ir padėjėjai. Bet tai tik laiko klausimas. Juk iš esmės padėjėja padeda ne tik gimdyvei, bet ir medicinos personalui. Ir kai medikai tuo patys įsitikina, tuomet ne vienas sutinka, jog gimdyvės padėjėja išties reikalingas asmuo gimdyme (ypač jei būsimoji mama neturi kito padėjėjo).

Kiek tokia paslauga kainuoja?

olesios-michalovskajos1

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Kainos svyruoja maždaug nuo 200 eurų ir priklauso nuo siūlomų paslaugų kiekio. Į šią kainą įeina keli susitikimai prieš gimdymą, kurių metų šeima ruošiama būsimo vaikelio atėjimui, visapusiška pagalba gimdymo metu ir vienas ar keli susitikimai po gimdymo. Praktiką atliekančios padėjėjos paslaugas teikia nemokamai.

Gimdyvės padėjėja pasižada visą šį laiką būti pasiekiama telefonu dieną ir naktį, negali išvažiuoti toli iš miesto, kad spėtų sugrįžti, jei staiga prasidėtų gimdymas. Ir, žinoma, – jokių naktinėjimų, nes niekada nežinai, kada mažylis pasibels į šį pasaulį ir kada teks viską metus važiuoti pas gimdyvę. Kartais dėl to būna šiokių tokių keblumų dirbant tiesioginį savo darbą arba rūpinantis savo šeima, todėl visada turi būti „kovinės parengties“ ir tiksliai sustygavusi veiksmų planą, jei suskambėtų telefonas ir išgirstum: „JAU!“

Kaip rasti gimdyvės padėjėją?

Kvalifikuotą padėjėją lengviausia rasti dulų interneto puslapyje. Pasidomėkite, ar jūsų mieste yra gimdyvių padėjėjų. Jei nežinote, kur kreiptis, – kreipkitės į jų asociaciją arba į bet kurią padėjėją, kuri padės rasti savąją jūsų mieste.

Jei pirma sutikta padėjėja jums nepatiko, būtinai ieškokite toliau. Ji parekomenduos savo koleges ir tikrai nesupyks, kad jos paslaugų atsisakote. Ieškokite tos moters, kurios buvimas šalia gimdymo metu ne tik ramins, bet ir suteiks jėgų bei motyvacijos.

Gimdyvės padėjėjų puslapyje internete galite rasti jų veiklos standartą. Rekomenduoju atidžiai perskaityti. Kai kurios moterys klaidingai supranta gimdyvės padėjėjos pareigas ir mano, jog viskam vadovaus ji. Taip nėra. Gimdyvės padėjėjos pareiga suteikti būsimai mamai reikiamą informaciją apie gimdymą, tačiau sprendimus – kaip gimdyti, kokias nuskausminimo priemones rinktis, kokius gimdymo namus pasirinkti, – priima gimdyvė.

Dula nesuteikia jokių medicininių paslaugų ir intervencijų. Jos pareiga – palaikyti gimdyvę fiziškai ir emociškai bei darniai veikti su medicinos personalu. Jai palikta galimybė ir nutraukti savo paslaugų teikimą, pasiūlant būsimai mamai kitą padėjėją.

Kokias konkrečiai pareigas atliks padėjėja, priklauso nuo susitarimo. Galbūt vienai gimdyvei reikia tik pagalbos gimdymo metu, kitai reikia ir padėti pasiruošti gimdymui, ir pagelbėti po jo. Pagalba gali būti įvairi: informacijos suteikimas, praktiniai patarimai ir mokymai (kaip kvėpuoti, masažuoti gimdymo metu), tiesioginis dalyvavimas gimdyme, pagalba po gimdymo rūpinantis mažyliu. Iš tiesų mes visos esame tokios skirtingos, kad kiekviena žodį „pagalba“ supranta savaip. Galbūt gimdyvei užteks tik tylaus buvimo šalia ir laikymo už rankos. Ir jai tai bus pati didžiausia pagalba, kokia tik gali būti.

Manau, emocinis palaikymas ir yra visko pagrindas. Nuoširdus pokalbis, laikymas už rankos, glostymas, šypsena, ašaros nubraukimas, o galbūt tiesiog tylus buvimas šalia suteikia saugumo jausmą, ir gimdyvė gali būti tiesiog savimi.

Kokia patirtis iš pirmojo „dulavimo“?

Neslėpsiu, labai apsidžiaugiau, kai mano treniruotes lankanti būsimoji mamytė paprašė dalyvauti jos gimdyme. Stebėjau save, juk tai buvo pirmasis mano, kaip gimdyvės padėjėjos, įžengimas į gimdyklą. Neįsivaizdavau, kokios emocijos mane užvaldys, kaip jausiuos, ar sugebėsiu. Žinoma, žinios ir patirtis dirbant su besilaukiančiosiomis teikė pasitikėjimo.

Buvo labai įdomu stebėti personalo darbą. Likau sužavėta jų nuoširdžiu noru padėti. Gydytoja ir akušerė buvo švelnios, jų malonūs balso tembrai ramino. Dažnai gimdyvės būna įbaugintos medicinos įstaigų personalo ir blaškosi, nežinodamos, kokius gimdymo namus ir gydytoją pasirinkti, tarsi laukia, kad bus blogai. Visko pasitaiko, bet mūsų gydytoja ir akušerė buvo tikrai dėmesingos. Ir kokios jos buvo gražios tą stebuklingą momentą, kai prieš pat užgimimą, ramiai pasiruošusios ir užsirišusios vienkartines plazdenančias prijuostes, ištarė išganingąjį – GIMDOM!

Greičiausiai ir aš buvau paveikta gimdymo hormonų, kad viskas atrodė taip stebuklingai nuostabu, kad dar keletą dienų skraidžiau kaip ant sparnų.

Ar vyras ir gimdyvės padėjėja – suderinamas duetas?

Žinoma, ir dar kaip suderinamas! Iš tiesų dula yra ne tam, kad padarytų viską, ko negali vyras, ji yra daugiau tam, kad abiem būsimiems tėvams būtų ramiau. Juk ne paslaptis, kad siautėjantys mamos hormonai kartais paveikia ir būsimąjį tėtį. Jis gali sutrikti ir nebepasitikėti savo jėgomis, nors prieš tai ruošėsi ir lankė pamokėles. Jei taip nutiktų, gerai, kai šalia yra žmogus, galintis nuraminti ir priminti veiksmų planą – kaip kvėpuoti, kaip judėti, kokias padėtis pasirinkti. Ir šiame duete tikrai nėra konkurencijos, nes pagrindinis asmuo vis dėlto yra vyras.

Labai svarbu, kad būsimieji tėvai abu aktyviai dalyvautų gimdyme – atliktų masažą, judėtų, keistų padėtis, kvėpuotų kartu, jei to reikia. Šis nuostabus širdžių bendravimas, kai vienas kitą supranta iš pusės žvilgsnio, stiprina ryšį tarp partnerių. Jei būsimoji mama nenori, kad vyras dalyvautų gimdyme, reikėtų gerbti jos norą ir nepykti.

aurelija-baceviciene-foto-60

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

KAIP AŠ GIMDŽIAU SU PADĖJĖJA

Įspūdžiais dalinasi 2 mėnesių Smiltės mama Vaida iš Kauno

Dar pirmaisiais nėštumo mėnesiais vyras mane atsargiai įspėjo, jog gimdyme jis dalyvauti nenorėtų. Šiuo klausimu esu neutrali, nemanau, jog tai „privaloma programa“ tėčiams. Kitas reikalas, jei vyriškis pats nori aktyviai dalyvauti vaikelio atėjime ir yra pasiruošęs padėti, o ne būti vien stebėtoju ir dalyvauja gimdyme „spaudžiamas“ žmonos, ar – dar blogiau – visuomenės nuomonės („ką žmonės pasakys, jei nedalyvausiu“…). Taigi jau buvau lyg ir susitaikiusi su tuo, jog gimdysiu viena. Tačiau kuo labiau artėjo gimdymo terminas, tuo darėsi neramiau… Nors stengiausi ruoštis – lankiau baseiną, nėščiųjų jogą, paskaitas, tačiau nesijaučiau užtikrintai. Todėl tikrai nudžiugau, kai eilinis naršymas internete atvedė mane į tinklapį www.dula.lt. Buvau skaičiusi straipsnių bei mačiusi vaizdo įrašų apie gimdymus, kuriuose dalyvauja gimdyvė padėjėjos, tačiau tai vyko užsienyje – nežinojau, kad dulų yra ir Lietuvoje. O kai jogos instruktorės Irenos Strazdienės paklausiau, ar ji pažįstanti kauniečių, ir išgirdau jos atsakymą „Aš – Jūsų paslaugoms“, abejonių neliko.

Kai išsikalbėjome su Irena apie dulas, iki gimdymo buvo likęs vos mėnuo. Mažoka laiko naujai pažinti žmogų, tačiau aš jau buvau dalyvavusi Irenos paskaitose ir jogos pamokose besilaukiančiosioms, tad tai nebuvo pažintis „nuo nulio“. Žinojau, kad Irenai tikrai netrūksta įvairiausių žinių apie nėštumą, gimdymą ir kūdikių priežiūrą. Pavyzdžiui, likus mėnesiui dar buvo neaišku, ar gimdysiu pati, ar teks daryti cezario operaciją, mat dukrelė gimdoje buvo įsitaisiusi įstrižai. Ir būtent Irena man parodė nemažai pratimų, kuriuos reikia daryti, kad kūdikis apsiverstų žemyn galvyte. Tai padėjo, nes likus porai savaičių mažoji jau buvo pasiruošusi natūraliam gimimui.

Per gimdymą Irena buvo šalia ir darė viską, ko tuo metu man reikėjo: nuo paprasčiausių pokalbių, kad „užmuštume laiką“ laukiant sąrėmių, eterinių aliejų nuotaikai pakelti, geriamojo vandens atvežimo į ligoninę, iki įvairios informacijos suteikimo, masažo, kompreso ant galvos. Kadangi ligoninėje iki gimdymo praleidau beveik dvi paras, Irenai teko atvykti du kartus – tik prasidėjus sąrėmiams ji su manimi prabuvo visą naktį, o vėliau, po paros, kai gimdymo eiga pagaliau įsibėgėjo, ir buvau iš palatos perkelta atgal į gimdyklą, ji atvažiavo vėl – iš viso išbuvo su manimi apie 20 valandų! Turint omenyje, kad tomis dienomis sirgo Irenos sūnus, be to, jos, kaip praktikuojančios padėjėjos, pagalba man buvo nemokama, tai man atrodo kone stebuklas.

Kai rinkausi ir apžiūrinėjau gimdymo namus, nuo personalo neslėpiau savo planų gimdyti, padedant padėjėjai. Abiem atvejais mane po gimdyklas vedžiojusios akušerės reagavo santūriai bei tvirtino, jog tai joms – ne naujiena. Tačiau abi, lyg susitarusios, perspėjo, kad dulos gimdymo metu yra linkusios imti iniciatyvą į savo rankas, kone agresyviai vadovauti ne tik gimdyvei, bet ir medikams… Buvau įspėta, jog personalas tokiu atveju klauso gimdyvės, o ne padėjėjos nurodymų.

Mums problemų nekilo. Nors gimdymas buvo ilgas ir ne itin sklandus, visi elgėsi profesionaliai: Irena padėjo man ir nesikišo į medikų darbą, o pastarieji nedemonstravo jokių reakcijų į jos buvimą šalia. Tik vėliau, prieš išvykstant namo, akušerė atsargiai pasmalsavo, ar čia buvo dula.

Sumanymas gimdyti, šalia būnant padėjėjai, pasiteisino visu 100 procentų! Esu labai laiminga, kad Irena man padėjo tuo džiaugsmingu, bet kartu ir sudėtingu laiku. Gimdymo eiga nebuvo lengva, ir nė nesinori pagalvoti apie tai, kaip būčiau susidorojusi viena…

Galiu išskirti vieną momentą, kai medikai nedirbo kaip viena komanda: anesteziologas ir gydytoja tarpusavyje nederino savo veiksmų, jų nuomonės išsiskyrė, o aš, gimdyvė, atsidūriau „kryžminėje ugnyje“ – labai nemaloni situacija… Tuomet ypač džiaugiausi, jog esu ne viena, yra, kas palaiko mane ir mano sprendimą. Na, ir, žinoma, retėjantys sąrėmiai, laukimas, nežinomybė – tuo pirmuoju etapu itin pravertė Irenos kompanija ir humoro jausmas. Jau nekalbu apie finalą, kai ji man padėjo atsigerti ir laikė ant kaktos šaltą kompresą.

Mano manymu, jei vyras nedalyvauja gimdyme, padėjėja – idealus variantas. Nors šių gimties seserų (taip jos save vadina) pagalba praverčia ir poroms, ypač – gimdant pirmąjį vaikelį. Tik patarčiau nelaukti devinto nėštumo mėnesio, o susirasti gimdyvės padėjėją kur kas anksčiau, kad spėtumėte ne tik aptarti gimdymo planą, bet ir artimiau susipažinti, pajusti, ar „sutampa auros“.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsiai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 8 = vienuolika