Kaip kovojau su vaiko nevalgumu

nevalgo

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Skaitykite mamų patirtį, kaip jos kovojo su vaiko nevalgumu. 

Iškrovos diena

Būdama mažytė, Auksė visai neturėjo apetito. Kartą pediatrės kabinete net apsiverkiau. Seselė Auksę svėrė, o aš ašarojau ir klausiau gydytojos, kaip priversti dukrą valgyti.

Pediatrė nuramino: „Po 10 metų dar ne taip verksite, kai ji kasdien suvalgys viską, ką ras šaldytuve, ir vis tiek bus alkana“. Taip ir atsitiko, dabar bręstanti dukra, rodos, galvoja tik apie maistą. „Kas šiandien pietums? Ar nepamiršai nupirkti bandelių? Kada važiuosime į parduotuvę maisto? Ką aš valgysiu rytoj pusryčiams?“

Trumpam grįšiu į tuos laikus, kai Auksei buvo 4-eri. Vyras išvyko į komandiruotę, savaitei pasilikome dviese su Aukse. Kaip visada pietums iškepiau miltinių blynų, nes tai buvo vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriuos dukra dar pakentė. Auksė knebinėjo, ilgai gromuliavo. Po pusvalandžio nuvijau nuo stalo, buvo suvalgiusi trečdalį blynelio. Šalti blynai stovėjo ant stalo iki vakaro, kol juos sukračiau į šiukšlių dėžę. Vakare paklausiau Auksės, ar nenori valgyti, atsakė „ne“. Kitą rytą pusryčių negaminau. Auksė žaidė, spalvino. Pietums vėl nieko nepasiūliau. Dukra nė nesureagavo. Vakare ji toliau žaidė lyg niekur nieko. Skaičiau žurnalą. Ausis pasiekė apetitiškas čepsėjimas. Dukrytė ramiai šlamštė šaltus miltinius blynus, išsitraukusi juos iš šiukšlių dėžės.

Dalia, Auksės (12 m.) mama

Pietūs zoologijos sode

Kai Matui buvo 3-4 metai, kartais pagalvodavau, kad jis nevalgo nieko. Keturis kartus per dieną jį sodindavau prie stalo, dėdavau prieš nosį lėkštę, kraudavau šiltą maistą. Po kurio laiko Matas pasakydavo „ačiū, pavalgiau“, ir nubėgdavo žaisti, o aš suvalgydavau jo sriubą, košę ir blynus. Jei ką nors ir suvalgydavo, tai būdamas „transo“ būsenoje. Kai žiūrėdavo televizorių, aš prisiartindavau su dubeniu, paprašydavau išsižioti, Matas mechaniškai žiodavosi, įkišdavau šaukštą, liepdavau kramtyti, vėl žiotis. Taip lėkštė ir ištuštėdavo.

Vasarą su vyru išvažiavome į kelionę, o Matą palikome pasisvečiuoti pas močiutę Kaune. Kasdien skambindavau mamai ir klausdavau: „Ar Matas valgo?“ Mano nuostabai, ji atsakydavo: „Šveičia už du“. Pamaniau, močiutės visada skaniau gamina, bet vis tiek negalėjau įsivaizduoti Mato „šveičiančio“. Po 2 savaičių grįžome su pilnais krepšiais lauktuvių. Matas išnaršė dovanas, bet, matėsi, jo mintys sukosi kažkur kitur. Netrukus pradėjo tampyti mano mamą už sijono: „Močiute, jau laikas, einame“. Ši nuėjo į virtuvę, į krepšį susidėjo termosus, indų, rankšluostį. „Mes grįšime už valandos, važiuojame pietauti“, – pasakė ir išėjo. Grįžo laimingi, besidalinantys įspūdžiais. „Matukas pietums suvalgė pupelių sriubos, du kotletukus, bulvių košės ir pomidorą“, – džiaugėsi mano mama. Paaiškėjo, kad tas dvi savaites Matas pietavo zoologijos sode prie beždžionių narvo.

Visos bėdos dėl nevalgumo baigėsi, kai Matas pradėjo lankyti darželį. Matyt, jis nenorėdavo pralaimėti kitiems berniukams, kurie sušveisdavo savo košes.

Vilija, 10 metų Mato mama:

Pasaka apie rūgštynių gyvenimą

Dažnai mūsų dukrytės nė neparagavusios maisto sakydavo, kad neskanu. Galvoju, kad kartais vaikai tingi valgyti, nes sunku atsitraukti nuo savo žaidimų. Bet juk galima pažaisti ir virtuvėje.

Vasarą kelias savaites viešime pas draugus sode. Ten auga daug gėrybių, kuriomis draugai mielai dalijasi. Prisirenku ir pasisūdau žiemai šviežių rūgštynių. Kai šaltais rudens ir žiemos vakarais išvirdavau rūgštynių sriubytės, dukrytės nenorėjo jos valgyti, net atsisakydavo paragauti.

šgirdusios, kad vakarienei rūgštynių sriuba, abi susiraukdavo ir sprukdavo iš virtuvės. Aš pagudraudavau: „Nepabėkite, rūgštynėlės labai nuliūs, kad jūs atsisakote jų sriubos“. Mergaitės nepatikliai grįždavo į virtuvę. Tekdavo jas suvilioti pačios sukurta pasakėle.

„Štai nuostabaus skonio rūgštynėlių sriuba, – pradėdavau. – Tai tos pačios rūgštynės, kurios vasarojo su jumis darže. Nejau neatsimenate, kad jos augo prie pat sūpuoklių, nuo kurių jūs kiaurą dieną nenulipdavote? Rūgštynėlės stebėdavo jus besisupančias ir linguodavo vėjyje kartu su jumis į vieną ir į kitą pusę. O tarpusavyje šnabždėdavosi: „Štai supasi mūsų Luka ir Simona, jos atostogauja, puikiai leidžia laiką. O kai ateis šalta žiema, jos valgys rūgštynėlių sriubą ir valdydamos prisimins vasarą, ir ne bus taip ilgu laukti kitų atostogų…“. Nepatikėsite, dukros net susigraudino. Dar porą kartų teko priminti šią pasakėlę, tačiau dabar tai mėgstamiausia mūsų šeimos sriuba.

Dabar, kai mergaitės paaugo, stengiuosi, kad jos dalyvautų maisto gaminime. Jos maišo (jau ir taip gerai išmaišytą) blynų tešlą, pjausto neaštriu peiliuku daržoves, mėgina skusti bulves ir morkas, kočioja virtinukams tešlą. Sesės mato, kad maistą paruošti nelengva, tai kainuoja laiko ir pastangų.

Pasakojo Vidmantė, 9 metų Lukos ir 6 metų Simonos mama

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 9 = vienuolika