Kaip pasiruošti gimdymui, bet neperdegti

irena-strazdiene

Irena Strazdienė, Jogos ir meditacijų instruktorė, Besimokanti gimdyvės padėjėja (dula)

Viena nėštumo nesureikšmina ir vienintele prievole laiko vizitą pas ginekologę. Kita panyra į nėštukių forumus, lanko kursus, mokosi gimdyti žiūrėdama youtube įrašus. Kuri iš jų elgiasi teisingai?

Kalbamės su jogos ir meditacijų instruktore, kuri veda užsiėmimus būsimoms mamytėms ir žino visus jų sielos virpesius. Kalbamės su Jogos ir meditacijų instruktore Irena Strazdiene. Irena yra ir besimokanti gimdyvės padėjėja (dula).

Jei gimdymas yra organiškas, kaip mirtis, ar jam išvis įmanoma pasiruošti? Gal verčiau atsiduoti Dievo ir medikų valiai ir nesukti sau galvos tuos 9 mėnesius?

Didžiuojuosi tomis moterimis, kurios domisi savo nėštumu – eina į jogos pamokas, baseiną, paskaitas, kaupia žinias. Tai suteikia ne tik pasitikėjimo savo jėgomis, bet ir vidinės ramybės, apie kurią kalbėjau, – dėdamos akmenėlį po akmenėlio, tokios moterys stato tvirtą savo motinystės pagrindą.

O atsidavimą Dievo valiai dažnas supranta kaip nieko neveikimą – tarsi permeta atsakomybę ant kitų pečių. Čia labai tinka rytų išmintis – „Dievas turi tik dvi rankas – tai tavo rankos, todėl savo kupranugarį prisirišk pats!“ Kuo daugiau padarome patys dėl savęs, tuo daugiau turime, o Dievas (Visata, Absoliutas), matydamas mūsų pastangas, tikrai parinks pačias geriausias sąlygas mūsų sielai augti ir tobulėti.

Mano nuomone, verta sukti galvą ne tik tuos 9 mėnesius, bet ir visą gyvenimą. Reikia stengtis ištraukti save iš rutinos, pakilti aukščiau buitinio mąstymo ir tuomet ne tik gimti ar mirti bus natūralu, bet ir visas gyvenimas bus kaip viena didelė nuostabi šventė, kurioje esame pats garbingiausias svečias.

Ar senovės Lietuvoje moterys ruošėsi gimdymui? Ar vyko pribuvėjų atrankos (kaip dabar renkamės gimdymo namus), pokalbiai su jau patyrusiomis gimdyvėmis?

Kaip tik dabar apie tai skaitau knygą „Gimdymas ir gimimas. Šiandieninės patirtys pribuvėjystės istorijos kontekste“. Šios knygos autorės Laimė Kiškūnė ir Rima Pociūtė siekė parodyti, kaip keitėsi požiūris į gimdyvę, kokią įtaką gimdymui bei mamos emocinei būsenai daro gimdymas namuose ir medicinos įstaigose. Knygoje daug įdomių faktų, autentiškų senųjų ir dabartinių pribuvėjų pasakojimų, gimdymų su pribuvėjomis aprašymų.

Įdomu tai, kad net iki XX a. vidurio nėštumas ir gimdymas Lietuvoje buvo išskirtinai moterų bendruomenės sritis. Citata iš knygos: „Etnografai kraštotyrininkai dar apie 1940 m. aprašo nemažai specifiškai moterims būdingų archainių papročių: vakaronės, sudėtinio audeklo audimas, pirties suėjimai, bobystės arba pribuvėjystė, apgėlai, duonos, rūgšties ir kitokio maisto paragavimai, ugnies skolinimas ir pan. Šitame moterų bendravime vyrai nedalyvauja, tiktai dažnai paniekinamai ar pašiepiamai juos vadina „bobų pramislais, išsimanymais…“.

Daugelis moterų pribuvėjomis tapdavo tarsi netyčia, labai natūraliai perkeldavo savo gimdymų patirtį į pagalbą kitoms moterims. Niekas jų nemokė, neaiškino, kaip reikia priimti kūdikį, – visa tai kilo iš vidaus, iš moteriškos išminties, todėl visos pribuvėjos buvo skirtingos, autentiškai susiformavusios ir prisitaikančios prie gimdyvės poreikių.

Šiais laikais yra alternatyva pribuvėjai – gimdyvės padėjėja (dula). Tai moteris, kuri paruošia gimdyvę vaikelio sutikimui, padeda gimdymo metu, pataria, kaip elgtis po gimdymo, kaip prižiūrėti vaikelį. Daugelis painioja dulas su pribuvėjomis, tačiau esminis jų skirtumas yra tas, kad dula nesuteikia medicininių paslaugų, bendradarbiauja su gimdyvę prižiūrinčiais medikais ir niekaip nesikiša į gimdymo procesą. Ji palaiko gimdyvę emociškai ir fiziškai, jei, tarkime, gimdymo metu reikia padaryti masažą, nuvesti į tualetą ar paduoti vandens.

Dula gali padėti mamai pogimdyminiu laikotarpiu – kai viskas nauja, nepažįstama, šiek tiek baugina. Šis laikas ne mažiau svarbus nei pasiruošimas gimdymui ir pats gimdymas. Moteris dar tik pažindinasi su savo vaikeliu, turi priimti po gimdymo pasikeitusį kūną, išgyventi ir išjausti naują gyvenimo etapą. Labai gera, kai šalia yra širdinga moteris, galinti ir profesionaliai patarti, ir nuraminti.

Pamažu ir aš žengiu šiuo nauju keliu – kitų metų pavasarį baigsiu gimdyvės padėjėjų mokymus ir tikiuosi savo žiniomis galėsiu dar labiau padėti būsimoms gimdyvėms.

Ar palaikote, kai nėščia moteris lanko keletą nėščiųjų kursų? Ar tos žinios nesusivels, nebus jų per daug?

Kartais pas mane į paskaitą ateina trečio vaiko besilaukiančios poros, ir aš stebėdamasi klausiu, ar galiu jiems duoti dar kažką naujo? Jie sako, jog naujas vaikas – nauja patirtis, todėl atnaujinti žinias visada verta. Ir kuo toliau, tuo labiau tam pritariu.

Kai laukiamės pirmo vaiko, mes nieko nežinome: nei kokie mes būsime tėvai, nei kaip tvarkysimės buityje, nei kaip auklėsime savo vaiką. Mes turime tik įsivaizdavimą. Tačiau daugelis man pritars, kad po vaiko gimimo teko ne kartą peržengti savo įsitikinimus ir visko mokytis iš naujo. Taigi, kai laukiamės antrojo ar paskesnių vaikų, mūsų laukia ne tik vaiko priežiūra ir auklėjimas, mūsų laukia naujo šeimos nario įvedimas į seniai nusistovėjusią tvarką, vyresnėlių paruošimas, dienotvarkės sudarymas, kad visiems ir viskam užtektų laiko ir dėmesio.

Savo paskaitą tikslingai pavadinau „Gimdymo mandala“. Kaip mandala susideda iš tūkstančių mažų dalelių, smiltelių, formų, spalvų, taip ir gimimas nėra tik gimdymo procesas. Tai visuma to, kas ir padaro mus tėvais, todėl aš esu už domėjimąsi ir žinių kaupimą. Nematau nieko blogo, jei būsimi tėvai išklauso ne vieną paskaitų ciklą. Dažniausiai girdime tik tai, kas mums išties svarbu. Jei atliktume eksperimentą ir po paskaitos paklaustume įvairių žmonių, kas jiems įsiminė, tai būtų visiškai skirtingi dalykai. Bet tam, kad išgirstos žinios netaptų informacijos kratiniu, reikia savyje turėti tvirtą vidinį stuburą. Apie tai daug kalbu būsimoms mamoms – iš visko, ką girdėjome, turime prisitaikyti tik tai, kas mums priimtina. Geriausias žinių šaltinis yra mamos širdis, tiesiog šiais laikais šį šaltinį drumsčia per aršūs kitų žmonių įsikišimai. Spaudimą daro tėvai, draugai, kolegos, medikai, spauda, internetas, kartais… net antroji pusė.

Labai svarbu ir tai, ką į mus „suinstaliavo“ tėvai. Jei mama pasakojo, kad gimdymas yra nuostabiausias moters gyvenimo etapas, tuomet dukra lauks savo gimdymo ir jaus šio proceso svarbumą. Jei mama pasakojo, kiek skausmo tai suteikė, tuomet mergaitė nuo pat mažumės bijos gimdymo ir būdama suaugusi, net ir turėdama daug žinių, – nepasitikės savimi. Todėl visada mamoms kartoju: būkite atsakingos už tai, kas išsprūsta iš jūsų lūpų, nes nuo pasakytų žodžių šiandien priklauso tai, kaip jūsų dukros įsivaizduos gimdymą.

Manau, kad problema yra ne tai, kad žinios susivels, o tai, jog būsimai mamai neduodama išjausti, suvokti, išbūti. Internete radau filmuką, kuriame pora gimdo vienoje Latvijos ligoninių. Mane sužavėjo akušerės ramybė ir tai, kaip ji, būdama visada šalia, suteikė gimdyvei tiek daug laisvės ir erdvės. Ji pabrėžė, kad moteris turi suvokti su ja vykstantį procesą ir jame sąmoningai dalyvauti. Tuomet labai praverčia įgytos žinios, ir moteris pati išjaučia, kaip judėti, kada ilsėtis, o kada pasistengti.

Ką manote apie perdegimo efektą, kai kažko labai lauki ir ruošiesi, o paskui nebetenki susidomėjimo, nes perdegi. Taip būna rengiant vestuves – metus laiko mintyse lankstai servetėles, o kai ateina ta diena, atrodo, viskas nebereikšminga…

Viena mano lankytoja, belaukdama kūdikio atėjimo, net dukart išskalbė ir išlygino rūbelius. Pirmą kartą tai padarė labai anksti, ir nėštumui ritantis į pabaigą iš neturėjimo ką veikti pakartojo viską dar kartą. Situacija kelia šypsnį? Bet pažvelkime iš kitos pusės – tai tas pat, kas tam tikrų besikartojančių veiksmų atlikimas per bažnytines apeigas. Tai tarsi maldos ar mantros kartojimas, kai po kurio laiko viską darai beveik automatiškai.

Daugelis žmonių (o ypač nėščiųjų) susikuria savo ritualus, savo mantras, kurių kartojimas padeda susikaupti, išbūti sunkius gyvenimo momentus, suteikia jausmą, lyg esame globojami iš viršaus.

O perdegti, laukiant kūdikio, yra neįmanoma. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip spirga būsimos mamos kuo greičiau išvysti savo stebuklėlius, kaip jos mielai jaudinasi prieš šį didįjį pasimatymą, kaip jos nori kuo greičiau visas žinias pritaikyti praktiškai ir PAGALIAU paimti savo kūdikius ant rankų!

Perdegimas daugiau jaučiamas aplinkinių elgesyje, ir tai dažnai lemia pogimdyminę moters būseną. Euforija, su kuria visi pasitinka žinią, jog laukiatės, per 9 mėnesius pasiekia kulminaciją, tačiau po gimdymo visų domėjimasis būna perkeliamas į kūdikį. Mama tarsi nustumiama į antrą planą, nes visi aikčioja nuo mažų rankyčių ir riestos nosytės (kuri, pasirodo, visai kaip tėčio!). Per paskaitas labai prašau visų nenumoti ranka į šį etapą ir kuo daugiau dėmesio skirti pagimdžiusiai moteriai. Jei savo aplinkoje turite ką tik vaikelio susilaukusią draugę, kolegę, paklauskite jos, kaip ji jaučiasi, pasiūlykite pagalbą. Jei norite kažką gražaus padovanoti vaikelio gimimo proga, tebūnie tai ne sauskelnės, o dėmesys mamai, kad ir eterinių aliejų rinkinukas.

Po gimdymo ypač tinka rožių ataras, suteikiantis moteriškumo, padedantis priimti save, pamilti besąlygiškai. Saldžiųjų migdolų aliejus puiki dovana ne tik mamai nuo strijų, bet ir vaikelio masažams. Jazminų eterinis aliejus išsklaido niūrias mintis, padeda gimdai greičiau išsivalyti, skatina laktaciją. Mandarinų eterinis aliejus tiks nuotaikai pakelti ir vaikeliui nuo pilvuko dieglių bei peristaltikai gerinti. Universalusis levandų eterinis aliejus ramina nervų sistemą ir gerina miego kokybę. Šiuos aliejus galima garinti aromatinėse lempose, sumaišius su baziniu aliejumi atlikti kūno masažą arba tiesiog uostyti iš buteliuko.

aurelija-baceviciene-foto-60

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Ar labai aiškus gimdymo planas nepakiša kojos? Kiek planų mintyse turėti? Planą A ir B? O gal verta turėt ir C? Teko girdėti daug pasakojimų, kaip griuvo iliuzijos, kai prasidėjo realus gimdymas.

Tiesą pasakius, aš ir pati dar visai neseniai dorai nesupratau, kam reikalingas gimdymo planas, kol į rankas nepakliuvo platinama skrajutė. Skaitydama ten išvardintus punktus suvokiau, kad gimdymo planas pirmiausia reikalingas pačiai gimdyvei! Patikėkite manimi, daugelis nėščiųjų nė nežino visų gimdymo etapų. Taigi jei būsima mama skirs laiko tiesiog ramiai apmąstyti, ko gi iš tikrųjų ji nori, ko tikisi? – gimdymo plano klausimynas, bus puikios gairės, jos padės įsigilinti į gimdymo eigą, nuskausminimo būdus.

Patiko gimdyvės padėjėjų mokymuose išgirsta mintis, kad gimdymo plane gali būti tik vienas punktas: prieš bet ką darydami, įspėkite mus. Viskas! Paprasta, genialu ir be pykčių su medikais. Tačiau tam, kad šis vienintelis punktas būtų veiksmingas, gimdyvė turi žinoti, ką jai sako medikas. Vadinasi, prieš tai ji turi pasidomėti, perskaityti, apsilankyti pamokėlėse, kad gydytojo žodžiai neskambėtų kaip „paukščių kalba“.

Nepritariu kategoriškumui. Ne kartą teko girdėti graudžių gimdymo istorijų, kai per didelis mamos užsispyrimas po daugelio valandų kankinimosi vis tiek baigdavosi cezario pjūviu. Per paskaitas visada akcentuoju bendradarbiavimą su medikais, todėl patys turite būti gerai pasiruošę, kad gydytojo žodžiai nesukeltų sumaišties, pykčio ar pasipriešinimo. Ir mama, ir vaikelis, ir šalia esantis pagalbininkas bei medicinos personalas turi būti komanda, o ne priešai.

O iliuzijos griūna dažniausiai dėl to, kad mes pačios jų prisikuriame. Kai kurios mamos sau įsikala į galvą, kad jos pagimdys natūraliai, kad iškart maitins vaikelį, kad mažylis bus ramus, kad žindys 2 metus arba kad iškart grįš į darbą. Šis iliuzijų burbulas dažnai sprogsta skaudžiai smogdamas per savivertę. Ir jei tokiai moteriai nepavyksta įgyvendinti vieno iš savo plano punktų, ji pradeda kaltinti save, jog yra bloga mama.

Jei pagalvojote, kad verčiau ruoštis blogiausiam ir visiškai atsisakyti pozityvo, – klystate. Tačiau gimdyme, kaip ir gyvenime, turime palikti sau vietos ir erdvės, neturime savęs sprausti į rėmus (dažniausiai primestus kitų). Pasiruošime gimdymui pirmiausia pabrėžiu besąlyginę meilę sau. Jei būsima mama sugebės visada priimti save tokią, kokia yra, tuomet nekils vidinių konfliktų ir nekaltinsime savęs, kad esame bloga mama jei, vaikas gimė per cezario pjūvį. Kai esame taikoje su savimi, mes pažįstame savo kūną, jo siunčiamus signalus, tvirtai žinome, ko norime, ir nesigręžiojame atgal kaltindamos save. Iš kiekvienos gyvenimo situacijos sau pasilikite tik išmintį, o skausmą ir kaltinimus paleiskite. Išmokite priimti jums siunčiamas gyvenimo pamokas! Tuomet ir planas A, ir planas B ar C visada veiks, nes juos suvoksite kaip galimybes.

Ar įmanoma išmokti gimdyti? Moterys pasakoja, kad per kursus viską supranta, kada įkvėpti, kada iškvėpti, tačiau, kai ateina laikas stangintis, vis tiek klauso akušerės komandų, o nė nebando prisiminti, ką girdėjo per kursus…

Būtų labai gerai, jei gimdyvė žinotų, ką kuriuo gimdymo etapu daryti. Jei viskas išgaruoja iš galvos, tuomet lieka tik vienas dalykas – atidžiai klausyti, ką sako akušerė ar gydytojas, ir vykdyti nurodymus.

Kai su nėštukėmis mokomės pratimus, visada pabrėžiu, jog nebūtina prisiminti visų. Užteks atsirinkti du–tris, kurie leidžia patogiausiai judėti ir maksimaliai atsipalaiduoti. Būna tokių, kurios pasiima užrašus į gimdyklą. Ir jei tai ramina, suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi, kodėl ne? Ir, žinoma, gimdymo metu visada padeda šalia esantis asmuo – vyras, sesuo, mama ar gimdyvės padėjėja. Paradoksalu, bet kartais užtenka vien buvimo, nes tai nuramina gimdyvę, leidžia jai jaustis saugiai, globojamai.

„Mokėjimas gimdyti“ užkoduotas kiekvienos moters genuose, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje viskas labai pasikeitę nuo tų laikų, kai gimimas buvo apgaubtas paslapties skraiste. Šiais laikais gimdymas tėra medicininė procedūra, ir, tiesą pasakius, daugelis tuo džiaugiasi. Moterys gimdo, pritaikius nejautrą, net nesistengdamos išjausti gimimo stebuklo. Kartais man tai primena danties rovimą – gauni nuskausminimą, o po procedūros, jei labai nori, gali pasiimti išrautą dantį su savimi. Gal per grubus palyginimas, tačiau būna liūdna, kai moterys į vaiko atėjimą žiūri kaip į kančią. Kartą turėjau lankytoją, kuri laukėsi antrojo vaikelio. Ir ji iškart pasakė: „Aš tikrai taip nesikankinsiu, kaip gimdydama pirmą, ir iškart imsiu cezarį“. Nustėrau. Ką reiškia „imsiu“? Tarsi nuėjau į kavinę, užsisakiau salotų… Tuomet sužinojau, kad už pinigus įmanoma viskas.

Bet palikime Hipokrato priesaiką bei etiką ramybėje ir retoriškai paklauskime savęs: kokią žinią į šį pasaulį atsineša toks mažylis? Stengiuosi įžvelgti šviesiąsias puses, todėl tikiu, kad šis vaikas ne šiaip sau ateina pas tokią moterį. Tikiu, kad būdama mama ji išmoks pasitikėti savimi, išjausti save, suvokti tikrąją savo prigimtį, pamils ir priims save tokią, kokia yra.

aurelija-baceviciene-foto-51

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Jei gimdymas – kaip vairavimas, tai kiek reikia praktinio mokymo valandų, kad išmoktumei technikos?

Pripažinkite, vien gerai vairuoti nepakanka – reikia greitos reakcijos, strategijos, įvykių numatymo, psichologijos, o kur dar elementari kultūra prie vairo! Taigi, jei „išmoksite“ gimdymo technikos, bet keiksnosite medicinos personalą, nemanau, jog tai bus galima vadinti harmoningu gimdymu.

O jei rimtai, būsima mama šiais laikais per daug bauginama. Iš vienos pusės, jai pasakojama, kaip gerai natūralūs skausmo malšinimo būdai (judėjimas per sąrėmius, kvėpavimas, masažas, tinkama stūmimo padėtis), tačiau, iš kitos pusės, gąsdinama, jog personalas vis tiek darys savaip.

Šešerius metus dirbu su nėščiosiomis, ir padėtis nė kiek nesikeičia. Iki šiol būsimos mamos bijo tarti savo nuomonę gimdykloje, o jei bando tai padaryti, sulaukia piktų mediko žodžių. Matau jų ašaras, nusivylimą, nuoskaudas, todėl savo mokymą visada kreipiu į pasitikėjimo savimi stiprinimą. Stengiuosi būsimoms mamoms paaiškinti, jog medikas TIK žmogus.

Taip, jo darbas kur kas svarbesnis, nei biure nunešti lapą iš vieno kabineto į kitą. Taip, jo atsakomybė kur kas didesnė, ir pasirinkta profesija tarsi įpareigoja būti Dievu. Tačiau ir medikų vaikai serga, jų artimieji irgi miršta, jie irgi nusikala po paros budėjimo arba tiesiog neturi nuotaikos dirbti, nes pilnatis. Todėl būkite jų pagalbininkai ir mokykitės. Šiais laikais gausu informacijos – nuo gimdymo eigos iki nuskausminimo, skatinimo būdų aprašymų. Imkite ir perskaitykite. Būkite smalsūs, juk tai jūsų vaikas beldžiasi į pasaulį!

Pateiksiu paprastą pavyzdį – jūs norite įsigyti šaldytuvą. Ką darote? Išsiklausinėjate draugų, ar turi panašų, skaitote produkto aprašymus, pasitariate su konsultantu parduotuvėje ir tik tuomet įsigyjate daiktą. Bet ar kaltinsite gamintoją, kad jūsų šaldytuvas neturi vyno šaldymo skyriaus? Ne, nes jau prieš pirkdami žinojote, jog jo ten nėra.

Taigi kodėl mes dažnai kaltiname kitus, jei patys neįdėjome pastangų, kad situacija taptų geresnė? Taip, būna išskirtinių atvejų, patologijų, būna, jog vaikeliai pasibeldžia per anksti. Ką tokiu atveju gali padaryti mama, kai fiziškai beveik niekas nebepriklauso nuo jos? Ji gali tikėti. Pirmiausia savimi, kaip tvirta moterimi, gera mama. Ji gali tikėti savo vaikeliu, Gamta, prigimtimi, Dievu. Tokiais atvejais tenka atsitraukti per žingsnį atgal ir leisti įvykiams tekėti, leisti medikams atlikti savo darbą.

Kada patariate apsižiūrėti gimdymo namus? Ar tai verta daryti nėštumo pradžioje, ar pačioje pabaigoje? Kiek gimdymo skyrių aplankyti?

Skatinu būsimas mamas nėštumui įpusėjus netingėti ir apžiūrėti visus gimdymo namus. Taip, ne būstą perkate, tačiau šioje įstaigoje praleisite vienas svarbiausių savo gyvenime valandų, ir šį momentą atsiminsite visą savo gyvenimą, pasakosite vaikams, anūkams. Tai kodėl viskas turi būti bet kaip? Šiais laikais suteikta galimybė gimdyti kaip nori. Todėl jei pageidaujate, kad gimdymo metu skambėtų jūsų mėgstama muzika, būtų galimybė gulėti vonioje, gimdyti atsitūpus, pasidomėkite, kurioje ligoninėje bus įmanoma bent iš dalies įgyvendinti lūkesčius.

Žinoma, gali būti taip, kad moteriai nepatiks nė vieni gimdymo namai. Deja, reikia suvokti, jog ligoninė ir neturi būti panaši į rojaus sodą. Tai medicinos įstaiga, todėl išsirinkite ją pagal savo vidinius įsitikinimus. Jei tokios vietos nerandate, visada yra galimybė važiuoti gimdyti į kitą miestą. Aš esu tos nuomonės, kad žmogus renkasi pats, todėl stengiuosi nepatarinėti, kur gimdyti geriausia, nes mūsų visų kriterijai skirtingi. Vieniems reikia liukso klasės palatos, kitiems – patyrusio personalo, tretiems svarbu, kad arti namų, ketvirtiems – melsvos spalvos sienų (kaip spalvų terapijos praktikė pasakysiu, kad sienų spalva tikrai turi įtakos savijautai).

aurelija-baceviciene-foto-51

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Ar verta į nėščiųjų mokymus vedžiotis vyrą, kaip siūlo kai kurios mokyklėlės?

Tikro tėčio vedžiotis nereikia, jis eina pats. Jis smalsus, rūpestingas, mylintis ir nori būti naudingas ne tik gimdymo metu, bet ir po jo. Tokie tėčiai sėdi paskaitose ir nuolat linksi galva, jie konspektuoja, aktyviai dalyvauja. Jų degančios akys sako: jeee, aš būsiu tėtis!

Kartais vyrai per paskaitas sako: aš nežinau, ką ten turėsiu daryti? Jei vyras yra tvirtų įsitikinimų, tiksliai žino, ko nori iš gyvenimo, jis atviras, širdingas, mylintis ir atjaučiantis, tuomet jo tvirtybės pakaks ir gimdyvei. Dažnai būsimos mamos nori iš savo vyrų per gimdymą tik vieno dalyko – kad jie būtų šalia. Taip, kai kuriems vyrams ir to yra per daug, ir aš tuomet jiems siūlyčiau nedalyvauti gimdyme. Visada galima rinktis kitą pagalbininką.

Kuo vyras gali būti naudingas? Visų pirma jis bus šalia. Glaudus ryšys, apkabinimas, glostymas, švelnus bučinys į kaktą sukuria stebuklingą aurą. Moters kūne daugiau gaminasi taip reikalingo gimdymui hormono oksitocino, kuris padeda stipriau susitraukinėti gimdai (tai svarbu ir placentos užgimimo laikotarpiu), didina skausmo slenkstį, gerina psichologinę būseną, kelia nuotaiką, padeda sukurti stiprų emocinį ryšį su mažyliu.

Vyras gali atlikti masažą, padėti judėti po palatą, nuvesti į dušą, priminti kvėpavimą, paduoti atsigerti. Labai svarbus vyro vaidmuo bendraujant su medikais. Štai kodėl tėtis turi būti pasiruošęs ir eiti į paskaitas! Gimdymo metu moteris ne visada gali priimti sprendimus, todėl šalia esantis vyras priima sprendimą už visą šeimą. Taip, atsakomybė didžiulė, bet kartu ir labai jaudinantis momentas.

Vyrui tenka ir stiprus emocinis krūvis, kai reikia išverti besikeičiančias gimdyvės nuotaikas ir keiksnojimus. Kai kurios nesidrovi gimdymo metu mesti kaltinimus, jog tenka kęsti skausmus dėl to, kad vyras „užtaisė vaiką“. Vyrai, nepriimkite to asmeniškai! Sekundei atsitraukite, keletą kartų giliai įkvėpkite, iškvėpkite. Prisiminkite, kokia nuostabi jūsų moteris būna jaukiai įsitaisiusi glėbyje, mielai susivėlusi rytais, ašarotomis akimis, kai ištarė svarbųjį TAIP ir… grįžkite su dar didesne šypsena ir dar didesniu ryžtu padėti.

Palikite gimdyvę intymiai su vyru dviese kurį laiką, ir gimdymas vyks kur kas greičiau ir sklandžiau. Deja, tie visi aparatai, vamzdeliai, instrumentai ir lakstantis personalas, ne visada padeda susikaupti pačiam svarbiausiam šeimos įvykiui. Jei pora bus susitelkusi į vykstantį procesą, išjaus kiekvieną akimirką, darniai papildys vienas kitą, medicinos personalui teliks asistuoti ir įsikišti tik būtinais momentais.

Dar viena svarbi akimirka, kuri neįvyks, jei vyro nebus per gimdymą šalia, – ką tik užgimusio kūdikio laikymas rankose. Aš iki šiol ašaroju, prisiminusi tą momentą. Visada mamoms sakau – pažadu, įsimylėsite savo vyrą iš naujo, kai jis drebančiomis rankomis beveik nekvėpuodamas pirmą kartą laikys savo vaiką ant rankų. Dėl tokių momentų verta būti šeima. Dėl tokių momentų apskritai verta gyventi!

Gal dabar, kai ateina į madą gimdyvės padėjėjos, nebeliks ir nėštumo kursų, nes viską mamai papasakos jos?

Ar yra skirtumas, iš kur būsima šeima semsis žinių? Svarbu, kad visa informacija būtų panaudota teisingai. Visuose kursuose iš esmės dėstomos tos pačios tiesos, tačiau pora renkasi, iš ko jiems maloniau girdėti informaciją, kas labiau įtikinamai išdėstys paskaitą, taiklesniais žodžiais pasieks būsimų tėvų širdis.

Gaila, kad gimdymo namai veda ne itin kokybiškas paskaitas ir nesuteikia būsimoms gimdyvėms pakankamai informacijos. Štai kodėl randasi vis daugiau mokamų mokyklėlių ir paskaitų nėščiosioms. Nors turėtų būti atvirkščiai – juk gimdymo namai yra ta vieta, kur gimdyvė pasitiks savo kūdikį ir čia turėtų būti suteikiama didžioji dalis žinių. Deja, taip nėra.

Lygiai taip ir aš pradėjau skaityti paskaitą apie gimdymą. Sukaupta daugiametė jogos ir meditacijų patirtis, mano pačios motinystė, žinios apie pasiruošimą gimdymui, mamų atsiliepimai… Visa tai pastūmėjo dalintis. Kiek įmanydama, stengiuosi išmokyti mamas pasiimti iš gimdymo visa, kas geriausia. Žinote tą jausmą, kai viduje plazdantys drugeliai nori ištrūkti į laisvę, kai veidu rieda džiaugsmo ašaros, kai tu supranti, kad tokia laiminga dar niekada nebuvai? Manau, taip ir turime jaustis gimdymo dieną.

Ar nėščiosioms apskritai reikia visko daug žinoti? Gal per daug informacijos, kaip tyčia, sutrikdo, išderina? Per gimdymą akušeriai mato nemažai „numokymo“ pavyzdžių…

Pasikartosiu – esu už žinių kaupimą. Visai nesenai socialiniame tinkle perskaičiau sakinį, kuris ypač tinka ir šiai temai: „Kuo daugiau žinau, tuo sunkiau mane kontroliuoti“. Jei moteris nori būti savo gimdymo dirigentė, pirmiausia turi išmokti visas natas ir teisingai laikyti dirigento lazdelę. Aš netikiu, kad žinių kada nors bus per daug. Vis tiek mūsų smegenys pasiima tik tiek informacijos, kiek mes pajėgūs apdoroti.

Manau, tai vis dėlto pavieniai atvejai, kai akušeriai iš tikrųjų mato „numokymo“ pavyzdžius. Net nesinori tikėti, kad kažkoks lektorius siektų piktybiškai numokyti nėščiąją. Galbūt gimdyvė nepasitiki savimi, aplinka, negauna palaikymo iš savo antrosios pusės arba jos visai nėra, gal situaciją temdo blogi santykiai su tėvais, galbūt praeityje buvo nemalonūs susidūrimai su medikais. Priežasčių gali būti daugybė, kodėl būsima mama sutrinka ir nebežino ką daryti.

Pamenate, kaip tėvai mums kartodavo, – turi savo galvą ant pečių! Kartais šį sakinį verta prisiminti ir suaugus. Turime galvą, galime mąstyti, esame atsakingi už save ir savo vaikus. Taigi kuo daugiau domimės, tuo daugiau sukaupiame žinių, tuomet Visata tikrai siųs situacijas, kur tas žinias galėsime panaudoti.

Ką manote apie savitaigą, kai moterys užsiprogramuoja, jog pagimdys be skausmo, ir pagimdo?

Šį klausimą visada pateikiu per paskaitą. Ir visi kaip susitarę tvirtina, jog gimdymo eiga 70–90 proc. priklauso nuo savitaigos. Jei taip mano patys būsimi tėvai, man lieka tik jiems pritarti.

Aš nepalaikau buko užsiciklinimo ir isteriško pozityvumo siekimo. Tokiais atvejais savitaiga tikrai neveiks. Užsiprogramavimas daugiau ateina per žinias ir domėjimąsi. Galiu tai matyti iš savo lankytojų. Kai jos ateina į jogos pamokas apie 4 nėštumo mėnesį, jų akys būna kupinos nežinios. Tačiau besimokant jogos pratimų, taisyklingo kvėpavimo, lankant baseiną, skaitant tinkamą literatūrą, klausant paskaitų, apžiūrint gimdyklas, ateina vidinė ramybė ir tvirtas žinojimas, jog viskas bus gerai.

„Gerai pagimdyti“ kiekvienai yra skirtinga sąvoka. Vienai tai reiškia pagimdyti be skausmo, kitai – greitai, trečiai – be cezario pjūvio, ketvirtai – be tarpvietės plyšimų, penkta nori iškart visko. Jei jūsų vaikelis gimdoje įsitaisęs skersai, jūs turite pirmiausia priimti tą faktą, jog tai nėra pasaulio pabaiga, kad jūsų mažasis užsispyrėlis tiesiog rodo savo charakterį. Turite dvi išeitis: ieškoti būdų, kaip apversti mažylį (tokių metodikų yra tikrai ne viena, pasidomėkite), arba atsiduoti į medikų rankas ir rinktis jų siūlomą cezario pjūvį. Šitoje vietoje ir prasideda savitaigos mokymai – jūs galite įtikėti savo jėgomis apsukant mažylį arba medikų kompetencija ir patirtimi panašiuose atvejuose. Rinktis jums.

Tačiau pagrindinis dalykas, ko turite išmokti, – priimti save tokią, kokia esate, ir mylėti save besąlygiškai. Ką tai reiškia šioje situacijoje? Jei jūs visais įmanomais būdais bandysite apsukti mažylį ir tai vis dėlto nepavyks, jūs nekaltinsite savęs, nes žinosite padariusi viską, kas buvo jūsų jėgose. Jei jūs nuspręsite atsiduoti į medikų rankas ir sutartą dieną ateisite cezario operacijai, dėl to netampate blogesne mama! Nesvarbu, ką gyvenime renkatės, elkitės atsakingai su pasirinkimo rezultatais ir žvelkite į save su meile.

aurelija-baceviciene-foto-51

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia, kad gimdymas eitųsi „kaip iš pypkės“?

Gimdymas nėra tik gimimo momentas, jis apipintas daugybe su tuo susijusių dalykų. Kaip manote, ar moteris galės atsipalaiduoti ir visa atsiduoti gimdymui, jei žinos, kad namie vyksta remontas ir nėra kur atsivežti vaikelio?

Yra daug dalykų, kurie suteikia būsimai mamai saugumo ir pasitikėjimo savimi gimdymo metu. Pabandysiu apibendrinti, kas, pasak nėščiųjų, yra labai svarbu ir leidžia atsipalaiduoti tiek fiziškai, tiek emociškai.

Santykiai su mama. Jei moteris nesutaria su savo mama, klibės pagrindas, ant kurio kuriamas pasitikėjimas savimi, moteriškumas, besąlyginė meilė, motiniškumas. Mama – pirmapradis meilės šaltinis, iš kurio semiame savo motinišką meilę, ir jei tas šaltinis tuščias ar užpelkėjęs, ką duosite savo vaikui? Vaiko gimimas yra puiki proga susitaikyti. Jei nebendraujate su savo mama daugelį metų ir nė nežinote, kaip pradėti, tai vaikelis tikrai prasklaidys įtampą. Be to, pokalbiai apie vaikus yra visada nesibaigianti tema.

Gimdymo įsivaizdavimas. Tai, kokį gimdymą įsivaizduojame, bijome jo ar ne, dažniausiai priklauso nuo to, ką mums pasakojo mama. Savo mamos žodžių nebepakeisime, bet dukroms galime „suinstaliuoti“ pozityvias mintis apie gimdymą.

Santykiai su antrąja puse. Nereikia sakyti, kaip svarbu šeimoje meilė, pagarba ir tarpusavio supratimas. Jei pora nuolat pykstasi, gimdyvė nejaus saugumo ir negalės atsipalaiduoti.

Jaukūs namai. Daugeliui moterų nėštumo pabaigoje prabunda „lizdo sukimo“ instinktas. Jos valo, šveičia, puošia, kad vaikelis ateitų į kuo jaukesnius namus. Tačiau remontas, pradėtas prieš pat gimdymą, tikrai nenuramins būsimos gimdyvės. Stenkitės baigti grandiozinius statybų planus iki gimdymo arba bent jau paruoškite mažylio kambarį, kuriame nesimėtys dažai, teptukai ar grindų dangos likučiai.

Dienotvarkė. Dar nėštumo metu aptarkite po gimdymo užgriūsiančius buities reikalus ir rutinines pareigas – kas vežios vyresnėlį į mokyklą, kas gamins maistą, apsipirkinės, kada bus migdomas mažylis, kad užtektų laiko intymiems santykiams. Kartais šie dalykai atrodo primityvūs ir rodos nė nėra apie ką kalbėti, bet mūsų įsivaizdavimai apie tuos pačius dalykus yra skirtingi. Kuo anksčiau viską išsiaiškinsite, tuo lengviau bus po gimdymo ir nereikės pyktis dėl smulkmenų.

Žinių kaupimas. Domėkitės, ieškokite, ruoškitės. Žinoma, atsirinkite tik tai, kas jums tinka, o ne taikykite visas žinias, net jei jos prieštarauja jūsų įsitikinimams.

Gimdymo pagalbininkas. Pasikalbėkite su vyru dėl dalyvavimo gimdyme. Jei matote, jog jam tai per sunki užduotis, rinkitės kitą pagalbininką. Jei iš namiškių ir draugių niekas dalyvauti negali, susiraskite gimdyvės padėjėją (pageidautina bent keletą mėnesių iki gimdymo). Kai tiksliai žinosite, kas su jumis važiuos į gimdymo namus, lauksite tos dienos mažiau nerimaudamos. Žinoma, jūsų pagalbininkas turi būti pasiruošęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Gimdymo planas. Tai aiškus suvokimas, ko norite. O tam, kad žinotumėte, ko norite, turite pasidomėti, kokios yra galimybės. Apsižvalgykite skirtinguose gimdymo namuose, raskite sau priimtinus, kur bus atsižvelgta į jūsų pageidavimus.

Fizinis pasiruošimas. Gimdymas yra didžiulis fizinis krūvis moters organizmui, todėl nuolat treniruojamas kūnas lengviau ištveria perkrovas ir greičiau atsistato. Joga, baseinas, pilatesas, kalanetika, vaikščiojimas – rinktis jums!

Tarpvietės paruošimas. Yra ne vienas metodas, kaip ruošti tarpvietę gimdymui, tačiau juokaudama visada sakau – šie metodai turi vieną minusą – juos reikia daryti! Taisyklingai ir reguliariai atliekami Kėgelio pratimai bei tarpvietės masažas ne tik paruošia audinius gimdymui, bet ir padeda jiems greitai atsistatyti po gimdymo.

Judėjimas gimdymo metu. Judesys pagerina kraujotaką dubens srityje, gerina kūno aprūpinimą deguonimi, didina skausmo slenkstį, leidžia gimdyvei jaustis padėties šeimininke. Kai kurios moterys ant gimdymo lovos užlipa tik stangų etapu, o per sąrėmius nuolatos juda.

Kvėpavimo pratimai. Aš savo lankytojoms ausis išūžiau dėl plaučių treniravimo. Mokykitės kvėpuoti taisyklingai, kvėpuokite lėtai, ilgai, kad pamažu didėtų plaučių tūris. Tai ypač pravers stangų metu, kai giliai įkvėpusios turėsite sulaikyti kvėpavimą ir stumti.

Eteriniai aliejai. Yra keletas eterinių aliejų, kurie šiek tiek pagreitina gimdos susitraukimus, skatina gimdos išsivalymą, gerina laktaciją, kelia nuotaiką ir pasitikėjimą savimi. Rinktis galite rožę, jazminą, šalaviją, pelargoniją, levandą. Eterinius aliejus galite uostyti nuo skarelės arba pasidaryti masažo aliejų: į 50 ml saldžiųjų migdolų aliejaus įlašinkite kelis lašus norimo eterinio aliejaus.

Girdėkite akušerę. Ji mato, kaip vaikelis gimsta, žino, kada reikia daugiau pastumti, o kada sustoti. Taigi būkite atidžios ir klausykitės akušerio ar gydytojo komandų.

Vaikelis ant krūtinės. Lietuvoje yra gimdymo namų, kur vaikelis po gimdymo nėra uždedamas mamai ant krūtinės. Dar prieš gimdydamos tai išsiaiškinkite ir savo akušerei pakartokite savo norą kelis kartus. Labai svarbu, kad ką tik gimęs vaikelis jaustų jūsų odos šilumą, alsavimą ir pieno kvapą. Pageidaujama, kad dar gimdykloje kūdikis pažįstų pirmą kartą.

Placentos gimimas. Mažai kas gilinasi į šį gimdymo etapą, tačiau jis yra ne mažiau svarbus. Pasikalbėkite apie tai su savo ginekologu ar gimdymą priimsiančia akušere.

Virkštelės kirpimas. Dažniausiai virkštelė nukerpama praėjus 3–4 min. po gimdymo, kai nustoja pulsuoti. Kai kurios mamos pasakoja, kad jų vaikų virkštelės buvo nukirptos per anksti. Iš anksto tuo pasidomėkite ir priminkite akušerei apie savo pageidavimą. Turite apsispręsti, ar šaldysite kamienines ląsteles. Tokiu atveju virkštelė turi būti kerpama iškart, vos vaikelis gimė.

Skiepai ir kitos medicininės intervencijos. Turite dėl to apsispręsti iš anksto, nes vaikeliui ateinant į šį pasaulį ne laikas apie tai galvoti.

„Baby blue“ (pogimdyminis liūdesys). Tai daugiau priskiriama laikotarpiui po gimdymo, tačiau apie tai verta domėtis dar iki vaikelio gimimo. Ir domėtis tuo reikia labiau tėčiui ir namiškiams. Lietuvoje mažai apie tai kalbama. Į liūdnas nuotaikas po gimdymo dažnai numojama ranka, o tai vėliau gali peraugti į pogimdyminę depresiją. Nepalikite gimdyvės su savo emocijomis vienos, kalbėkitės, siūlykite pagalbą tiek jai pačiai, tiek prižiūrėdami vaikelį, tiek buityje.

Gimtadienis. Svarbiausia nepamiršti, jog tai ne tik gimdymas, bet ir paties nuostabiausio, gražiausio, mylimiausio vaikelio gimimas. Tebūnie tai džiaugsmingiausia diena jūsų šeimos gyvenime! Ir tegul niekas nesudrumsčia šio nuostabaus jausmo. O jei kartais imsite abejoti savimi ir savo poelgių teisingumu, pažvelkite į savo nuostabius vaikus ir suvokite, jog kažką šiame gyvenime akivaizdžiai padarėte teisingai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Kaip pasiruošti gimdymui, bet neperdegti”

  1. Gintarė
    2016/12/08 at 12:54 #

    Ačiū, labai naudingas straipsnis.

Palikite atsiliepimą


devyni − 4 =