Mamyte, dar nemoku kalbėti, bet sveikinu tave!

Image2

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Pirmieji gegužės ir birželio sekmadieniai ypatingi – jie skirti mus į šį pasaulį atvedusiems Mamai ir Tėčiui. Kiekvienam mūsų šios dienos skirtingos savo prisiminimų, žodžių, jausmų mozaikomis. Ir visai naujas spalvas jos įgauna kai patys tampame mamomis ir tėčiais. Be milijono kitų naujų dalykų, kuriuos atneša šios patirtys, mes tampame ir savo šeimos tradicijų kūrėjais.

Kuriame šeimos tradicijas

Būtent taip, gal skamba keistai, bet tradicijas, kaip mus šeimoje sveikins vaikai, kuriame mes – tėvai. Visų pirma formuodami tarpusavio santykius, skirdami ar neskirdami vaikams dėmesio ir laiko. O paruošti staigmeną, pradžiuginti kitą žmogų geriausiai išmokysime patys jas kurdami – vyrui, vaikams, savo tėvams, kalbėdamiesi su vaikais apie tai, dėl ko svarbu nustebinti, suteikti džiaugsmo kitiems.

Maži vaikiukai tikrai patys nesugalvos, jog mus reikia sveikinti Mamos ar Tėčio dienos proga, skinti gėles ar piešti atvirukus. Žinoma, viso to vėliau juos mokys darželyje ir mokykloje, o iki tol staigmeną mamai gali padėti paruošti tėtis, ir atvirkščiai. Tačiau siūlau nebijoti ir mums patiems, o tiksliau – pačioms (nes pripažinkime, tai mes, moterys, dažniau būname ta nepatenkinta, burbančioji pusė) šeimai išsakyti savo lūkesčius. Ir padaryti tai aiškiai, o ne painiomis užuominomis, kurias įminti reikėtų mažų mažiausiai proto mūšio komandos lyderių, o ne mažų vaikų ir nuo darbų pavargusio tėčio. Štai taip, tiesiai šviesiai: „Svajoju apie Mamos dienos pusryčius iš blynų ir kapučino kavos!“, „Labiausiai noriu iškylos gamtoje“, „Labai labai džiaugčiausi mažučiu vazonėliu katilėlių“. Žinoma, taip prarasime staigmenos malonumą, tačiau jei vaikai dar maži, o tėtis ne iš tų, kurie viską ir visados prisimena, tos staigmenos gali tekti laukti labai ilgai…

Ir šiukštu nemėginkime apsimesti, kad mums nieko nereikia, nes artimiausių žmonių dėmesio ir šilumos reikia visiems, po to tas „nereikia“, gali nudriekti negražų šešėlį ant visos šventinės dienos. O juk tai svarbiausia – kaip visa šeima pajausime šventę savo širdyse. Todėl didžiausią dėmesį ir siūlyčiau skirti ne gėlėms ar dovanoms, o kokybiškam kartu praleistam laikui. Tebūnie tai tik kelios valandos, bet užpildytos tuo, kas visai šeimai suteiks tikrą malonumą.

Ką veikti, kad šventė būtų tikra?

Mano galva, šventė tampa tikra švente, kai diena išlipa iš kasdienybės rutinos, kai nustojama daryti viską kaip paprastai ir nuveikiama kas nors neįprasto. Pabandykite taip atšvęsti ir Mamos bei Tėčio dienas. Jei mama kiaurą savaitę triūsia prie puodų, ruošdama šeimai pusryčius, pietus, vakarienes ir dar begales tarpinių užkandžių, jai tikra švente taps pietūs kavinėje ar bent užsakomos vaišės į namus. Ir atvirkščiai, jei šeima paprastai maitinasi ne namuose, gal mamai bus smagu pasisukioti virtuvėje ir paruošti ką nors šventiško.

Jei įprastai savaitgalį leidžiate prie televizoriaus, ištrūkite bent kelioms valandoms į parką, mišką ar leiskitės tyrinėti senamiesčio gatvelių. Jei išlindus pirmajai snieguolei, visi savaitgaliai iki vėlyvo rudens pašvenčiami sodui ar sodybai, Mamos ar Tėčio dieną galite skirti stalo žaidimų turnyrui ar ramiam filmų žiūrėjimui namuose „ant pečiaus“.

Trumpai tariant, darykite viską, kad šventinė diena būtų kuo mažiau panaši į eilinį savaitgalį, kad šventę pajaustumėte iki pat pirštų galiukų.

Kelios idėjos, kurios gali tapti namiškių staigmenomis arba būdu smagiai praleisti laiką su šeima

Nuotraukų girlianda. Ant ilgiausios ir laisviausios namų sienos ištempkite virvelę, čiupkite skalbinių segtukus ir sukabinkite linksmiausias, įdomiausias, gražiausias šeimos nuotraukas. Mamos dienai – būtina, kad nuotraukose būtų mama, Tėčio dienos pagrindinis nuotraukų dalyvis – tėtis. Tokią nuotraukų parodą galite paversti ir šeimos tradicija, skatinančia visus metus gaudyti gerus kadrus.

Receptas iš senų dienų. Kiekvienas mūsų – tiek mamos, tiek tėčiai – turime ypatingų vaikystės patiekalų, kurių kvapas, vaizdas, skonis įsirašęs mumyse giliai giliai. Pabandykime juos atkurti savo šventės dieną kartu su šeima. Geros nuotaikos improvizacija virtuvėje ir po to laukiantis degustavimas, turėtų būti visai smagu?

Vaikystės nuotraukų koliažas. Pasiruoškite didesnį pagrindą (tai gali būti kartono lakštas, medžiaga apsukta lenta ir pan.), ant kurio suklijuokite ar smeigtuku prisekite šventės herojaus vaikystės nuotraukas. Likusiame laisvame pagrindo plote leiskite šėlti fantazijai – klijuokite popierines ar medžiagines gėlytes, mamos vaikystės papuošaliukus ar tėčio įsegamus ženkliukus, pripieškite linksmus nuotraukų tęsinius, ar įrašykite savo sukurtą eilėraštį.

Smagių istorijų kūrimas. Susigalvokite pagrindinį herojų ir visa šeima lipinkite jo istoriją – kiekvienas po sakinį. Proza ar eiliuotai, namuose ar vaikščiodami parke, fiksuodami pasakojimą užrašuose ar leisdami šiltam vėjui ją nusinešti.

Bendras piešinys. Didelis popieriaus lapas ir norimos piešimo priemonės. Susitarkite, kokia bus pagrindinė piešinio tema, ir imkitės kiekvienas savo piešinio dalies.

Kiekvienam mūsų tereikia stabtelėti ir įsiklausyti  į savo šeimą – būdų, kaip kartu smagiai praleisti Mamos ar Tėčio dieną galima sugalvoti labai daug. Ką gali žinoti, gal jie prigis ir taps mėgstama nuolatine bendra šeimos veikla? Juk tai turbūt ir yra didžiausia Tėčio ar Mamos dienos dovana ir prasmė.

Rankų darbo dovanos: atvirukai, lipdiniai, patiekalai, mezginiai, nėriniai, drožiniai, karpiniai ir visa kita. Jos pačios tikriausios, nes sukurtos dovanojant savo laiką, dėmesį ir šilumą. Tačiau rankų darbo dovanos neturi būti priverstinės ar suruoštos paskubomis – ką ir kaip pagaminti vaikams geriausiai padės suaugusysis. Kartu tai bus ir jo laikas, dovanojamas vaikams. Kai jie užaugs, juk taip norėsime, kad mums vaikai mus skirtų savo laiko.

Alvilė Rimaitė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − trys =