Kaip smagiai peržiemoti su vaiku, nesusirgti, o jei jau susirgai, – neįklimpti į ligą iki ausų

Giedrė Veličkienė

Kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė www.samoningosmamos.lt

Žiemą vaikų gyvenimas sulėtėja. Ištuštėja kiemai, žaidimų aikštelės. Normalu, bet kai pamatai darželio grupėje liūdnai pusryčiaujančius 4 vaikus (iš 22 esančių sąraše), tampa aišku, kad daugybės vaikų gyvenimas ne tik kad sulėtėjo – jis tiesiog įšalo!

 Su kūdikių priežiūros specialiste Giedre Veličkiene kalbamės apie tai, kaip smagiai peržiemoti su vaiku, nesusirgti, o jei jau susirgai, – neįklimpti į ligą iki ausų.

Patarimai apie drabužius laukui

Nors daugumą jų esate girdėjusios ar laikotės iš intuicijos, priminti nepakenks.

Drabužiai – laisvesni. Žiemą jie turi būti laisvesni, vadinasi, šiek tiek per dideli. Geriausias žieminis rūbas – kombinezonas. Anksčiau kombinezonas buvo tik kūdikių ir slidininkų drabužis. Bet mamos greitai pajuto patogumą! Juk kombinezonu aprengtas vaikas patenka kaip į šiltnamiuką, kurį pats kaitina savo kūno temperatūra, o vėjui ir šalčiui patekti nėra nė plyšelio. Vaikiškų drabužių mados kūrėjai numojo ranka į estetiką, stilingų žieminių paltukų ar kailinukų pasiūla (ir poreikis) vis mažėja, užtat kombinezonų pramonė klesti. Ir labai gerai, nes dabartiniai kombinezonai yra ploni, lengvi ir šilti. Vaikas gali judėti, ne taip, kaip mes vaikystėje su mutoniniais kailinukais, kai rankytės net nenusileisdavo per storą kailį ir vaikai vaikščiodavo kaip pingviniukai. Dabartinės močiutė negali patikėti, kad vaikas, aprengtas, regis, plonyčiu kombinezonu, nesušals…

Tobuliausius kombinezonus gamina Šiaurės šalyse, kur visi slidinėja beveik nuo gimimo, o technologai kuria vis utopiškesnes medžiagas. Perkant vaikui drabužius, verta atkreipti į tai dėmesį. Beje, ant kokybiškų žiemos drabužių būna sertifikatai, kokį šaltį vaikas su jais „atlaikys“. Kartais ant plonyčio kombinezoniuko parašyta, kad jis tinkamas iki –25ºC.

Žinoma, jei yra galimybė, smagu turėti ir paltuką ar kailinukus – išėjimams į gimtadienius, teatrus. Nes dabar visi vaikučiai atrodo tarsi ką tik grįžę iš slidinėjimo trasos.

Batai – vienu dydžiu didesni. Patariama avėti bent puse dydžio per dideliais batais, kad tilptų storokos kojinės, o jas užmovus vaikas batuose nebūtų „įcementuota“ pėda, o galėtų judinti pirštukus. Jei prisimenate, Pepė Ilgakojinė avėjo gerokai per didelius batelius, kurie buvo nupirkti išaugimui. Vasarą per dideli batai – tiesus kelias į traumas ir pūsles, užtat žiemą per dideli batai – idealu.

Batai turėtų būti storapadžiai, odiniai, su natūraliu kailiu. Ne visada yra galimybė tokius nupirkti, tuomet gera išeitis – šilti vilnoniai vidpadžiai su folija. Tie, kurie išbandė šią gudrybę, liko patenkinti ir naudoja ne tik sau, bet ir vaikams.

Pirštinės – dvejos. Žiemą atidedame pirštuotas pirštines, o be reikalo – jos puikiai tinka mauti po kumštinėmis.Dvejos pirštinėslabai tinka per šalčius arba kai vaikas lauke žaidžia su sniegu. Antrosios, kumštinės, turėtų būti neperšlampamos ir ilgos, kad apsaugotų nuo šalčio ir sniego riešus. Aptemtos medžiaginės pirštinės žiemą – tiesus kelias į nuožvarbas ir nušalimus.

Šalikas – ne ant burnytės. Nieko negali būti blogiu, nei šalikas ant vaiko burnos. Kai vaikas orą traukia per šaliką, jo kvėpavimo takai negrūdinami, tad paskui gali susargdinti netyčia įtrauktas šalto oro gurkšnis. Tarp šaliko ir burnos susidaro drėgna šilta terpė, drėgna vilna liečiasi prie veiduko odos ir ją erzina. Šalikas veikia kaip šaltas kompresas, atsiranda pavojus nušalti odą.

Aprengtas ir veidukas. Vis dėlto vaikų, kurie aprengti kaip vėžliukai Ninzės (kai matyti tik akys ir nosis), – vis mažiau. Susiformavo geras įprotis patepti vaikams veidukus (ir rankas) prieš vedant į lauką. Tam tinka riebios priemonės, kurių sudėtyje nėra vandens, – įvairūs šalčio tepalai, sviestai (taukmedžio, mango). Vaikų oda labai plona, tad patepti reikia net vedant nuo namų iki automobilio, o paskui nuo automobilio iki darželio durų. Nereikia tepti prieš pusvalandį, kaip rašoma senesniuose straipsniuose. Pakanka ištepti prieš 10 minučių, tarkime, prieš pradedant vaiką rengti. Požymis, kad priemonė įsigėrė ir susiformavo apsauginė plėvelė – nebėra blizgesio.

Jei lauke nulis, vis tiek patepkite, nes šalčio tepalai saugo ne tik nuo didelio temperatūrų skirtumo, bet ir nuo drėgmės ir vėjo.

Jokiu būdu negalima naudoti įprastų kremų, nes juose yra apie 1/3 vandens, todėl užuot apsaugoję, jie gali dar labiau sušaldyti ir sudirginti odą.

Drabužių sluoksniavimas – pagal vaiko judrumą. Mamos puikiai išmano apie kopūsto principą, kad verčiau keletas plonesnių sluoksnių nei vienas soras megztinis. O kiek tų sluoksnių vilkti, kiek muturiuoti? Čia atsakymas vienas: spręskite pagal vaiką ir orą. Yra vaikų „šalčmirių“, yra vaikų „krosnelių“, vieni lauke siautėja ir net suprakaituoja, kiti tipena mamai įsikibę į ranką. Oras irgi žiemą būna visoks. Jei nėra vėjo, renkite mažiau sluoksnių, jei ir vėjas, ir dar drėgna, renkite vienu sluoksniuku daugiau. Jei vaikutis sėdi vežimėlyje, apsirūpinkite kailiniais įklotais, movomis, šiltais apklotais.

Tėvų drabužiai. Šiais patarimais verta pasinaudoti ir tėveliams, kurie veda vaikus į lauką. Jei tėtis mūvės džinsiukais ir striukyte, tai jis, kalendamas dantimis, labai greitai vaiką pradės vilioti atgal į namus. Kompanija lauke (tėvai ir vaikai) turi būti apsirengę harmoningai. Vienas, kuriam šalta, sugadina visą džiaugsmą. Sušalęs tėtis įsivaizduoja, kad šalta ir vaikui, tad be reikalo trumpina buvimą lauke.

Beje, būna ir atvirkštinis variantas, kai vaikutis miega vežimėlyje, o mama jį stumdo. Mamai šilta, o vaikutis jau „apšarmojęs“. Tad pakalbėsime, kaip suprasti, ar vaikas komfortiškai jaučiasi lauke, ar jam jau per šalta.

Nykštuk, ar tau nešalta?

laimafoto+031

Laimos Druknerytės nuotr.

Manoma, kad vaikai iki 3,5 metų negali objektyviai įvertinti ir aiškiai įvardinti, ar jam karšta, ar šalta. Tad tėvų pareiga – kas kelias minutes patikrinti.

Ką tikrinti? Nosies čiupinėjimas visiškai subjektyvus, nes vaiko nosis šalta gali būti net kambaryje (juk tai labiausiai atsikišusi kūno dalis). Kišti ranką už apykaklės ir tikrinti odos šilumą tarp menčių – irgi netikslu, nes vaiko nugara, skirtingai nei nosis, beveik visada būna šilta. Tikrinti nugaros temperatūrą tikslinga, kai siekiame išvengti perkaitimo, nes nugara greičiausiai suprakaituoja.

Geriausia stebėti skruostukus. Jų pakitusi spalva (arba pabąla, arba itin išrausta, arba pradeda blizgėti) bei skruostų odos vėsumas rodo, kad vaikui per šalta.

Kiek ilgai būti žiemą lauke? Idealus ritmas – 2 kartus po valandą. Deja, vieno recepto, kiek laiko vaikas žiemą gali išbūti lauke ir jaustis komfortiškai, nėra. Tai ne miego lentelės, kur aiškiai parašyta, kad tokio amžiaus vaikas turi miegoti tiek valandų. Vienas, kurio termoreguliacija tobula, lauke išbus ir 2 valandas, o kitas – jau po 15 minučių norės namo.

Kada į lauką nevesti

Čia irgi turėtų pasireikšti mamos intuicija, nes laikas, kai vaikas balansuoja ties liga, kiekvienam pasireiškia skirtingai. Dažniausias požymis – blizgančios akys. Mamos tą blizgėjimą labai greitai perpranta ir žino, kad arba vaikas tuoj tuoj susirgs, arba išsisuks. Kad vaikas atsilaikytų, jį reikia ypač pagloboti, tad į lauką tokio blizgiaakio neveskite. Kitam priešliginė būsena bus ne blizgančios akys, o staigus apetito sumažėjimas, vangumas, čiaudulys, nosies kasymas, paraudę skruostai ir lūpos. Tokiam irgi nereikia į lauką, tad, jei vaikas lanko darželį, paprašykite auklėtojos, kad paliktų grupėje.

Žieminė higiena

Žiemą sumažėja pramogų lauke, bet užtat kiek randasi smagumų uždarose patalpose! Būtent šaltuoju sezonu teatrai rodo savo repertuarus, atvežami geriausi vaikiški filmai, kviečia koncertai, vaikų kavinukės ir galybė vaikų gimtadienių ne ant pievos, o žaidimų kambariuose. Sunku paisyti gydytojų patarimo „neveskite vaikų į masinio susibūrimo vietas, kad išvengtumėte užkrato“. Taip – pilna kino salė čiaudinčių vaikų nėra geriausia kompanija, tačiau atimti iš vaiko pramogas būtų per žiauru. Ką daryti? Elementaru – dar dažniau plauti rankas, grįžus iš masinio susibūrimo vietų vaiką perrengti kitais drabužiais, kad namo neparneštume virusų.  Aromaterapeutai siūlo vaikui „pasodinti angelus ant pečių“ – užlašinti ant drabužio petukų po lašiuką arbatmežio aliejaus. Nuo šilumos aliejus garuoja ir nubaido virusus. Galima numoti ranka į aplinkinius ir užmauti vaikui česnako skiltelių karolius.

Virusų metu pasikeitusi mityba

Žiemą, kad mažiau kibtų virusai, reikėtų šiek tiek pakeisti mitybą. Pirmiausia – kuo labiau sumažinti tuščių angliavandenių, nes jie yra virusų ir bakterijų maistas. Sukėlėjai tik ir laukia, kol vaikas prisivalgys saldumynų ir patiekalų iš baltų miltų, nes šie rūgština organizmą. Rūgštinė terpė, kaip žinia, – palankiausia sukėlėjams, tad mūsų tikslas, kad organizmas būtų kuo labiau šarminis. Ne veltui legendinis prancūzų mikrobiologas ir chemikas Luji Pasteras yra pasakęs: „Užkratas yra niekas, terpė yra viskas“. Štai ir atsakymas, kodėl darželio grupėje yra vaikų, kurie niekada neserga, bet yra ir tokių, kurie beveik nenustoja sirgti.

Kad vaiko „terpė“ nepatiktų sukėlėjams, reikia labai nedaug: tik pakoreguoti mitybą, duoti gerti daug skysčių, vesti laiku miegoti ir išmokyti dažnai plautis rankas.

Žiemą patariama valgyti daugiau citrusinių vaisių, nes juose daug vitamino C ir antioksidantų, praturtinti mitybą vitaminu D, rinktis daugiau geležies turintį maistą. Vasarą vaikas gauna daug saulės, šviežių uogų, jis ir be jokio pastiprinimo jausis puikiai, o žiemą reikia trupučiuką padėti.

Kadangi žiemą vaikai negauna saulės, jiems labai greitai pritrūksta vitamino D. Šio vitamino trūkumas kerta per imunitetą, atidaro „vartus“ sukėlėjams. Mamos klausia, ar pakaks vitamino D, jei saulėtą dieną vaikutis pabus lauke? Tikrai ne, nes juk žiemą atviras tik vaiko veidelis, o ir tas priteptas apsauginėmis priemonėmis. Žiemą duokite vaikams žuvų taukų, juose daug vitamino D ir kitų naudingų medžiagų.

Giedrės naminiai vitaminai. Jų receptą radau knygoje „Visavertė Jūsų vaiko mityba“ (Patrick Holford, Deborah Colson), beje, šioje knygoje daugybė paprastų ir labai vertingų patarimų. Lygiomis dalimis sumaišau migdolus, linų sėmenis ir moliūgų sėklas, viską sugrūdusi akmeninėje grūstuvėje, gaunu smėlio konsistencijos košytę. Ją sudedu į induką ar stiklainiuką, uždarau ir laikau šaldytuve. Vaikui to mišinio duodu po arbatinį šaukštelį per dieną apie 2–3 savaites. Mišinį išmaišau košėje, vaikas nei mato, nei supranta.

Pirmosios ligos dienos – mamos, atakuokite

Pirmosios ligos dienos yra lemiamos, kai mama turi pakilti į ataką ir suteikti vaikui skubią pagalbą. Jei vaikui leisime įsisirgti, liga gali užtrukti. O jei užbėgame įvykiams už akių, liga gali pasitraukti labai greitai.

Čia kiekviena šeima turi savo būdus, galbūt einančius iš kartos į kartą. Pats blogiausias sprendimas – dumti į vaistinę ir nušluoti lentynas. Yra šimtmečiais patikintų stebuklingų būdų, kaip nuvyti ligą. Tai gali būti šilta vonia ar kojų vonelės, kelios saujos druskos į vonią, daug šiltos arbatos, homeopatiniai žirniukai, didesnė vitamino C dozė (kad ir citrina į arbatą), inhaliacijos, dezinfekuojantys oro purškalai su eteriniais aliejais, kurie nubaido sukėlėjus.

Nepamirškime, kad yra ir vadinamasis motinos placebas, kai mama, kažką darydama dėl sergančio vaiko, „ištransliuoja“ labai daug geros energijos, o ši ima ir pagydo. Niekas nepasvers, ar vaikas neįsisirgo dėl tos šiltos vonios, ar dėl to, kad mama sėdėjo šalia, mylavo ir dar pasekė papildomą pasaką. Ne veltui peršalimo ligos vadinamos „liūdesio ligomis“. Vaikas, kuriam trūksta tėvų dėmesio, gali sirgti dažniau vien dėl to, kad susirgęs gauna didesnę meilės dozę.

Neila Ramoškienė

„Mmaos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 8 =