Kalnų šturmas su 5 vaikais

kalnai

Dažniausia kelionių kryptis – Austrija

Elzė Masienė – iš tų šviesuliukų, kurie tiesiog gamina teigiamą energiją. Pasakodama apie keliones su 5 vaikais ji beveik visą laiką kvatojosi, emocingai gestikuliavo ir paliko mus kabinete išsišiepusias iki ausų. „Mums keliauti su tokiu būriu lengva, nes į viską žiūrime su humoru. Jeigu žiūrėtume kitaip, argi turėtume penkis vaikus?“, – sako žavi moteris.

Taigi, kaip supratote, kelionėse Elzei, jos vyrui ir vaikams visada viskas buvo, yra ir bus gerai. Susipažinkite – diplomuoti filosofai Elzė ir Algis bei jų vaikai Elena (10 m.), Jonas (9 m.), Petras (5,5 m.), Antanas (3 m.) ir Simonas (1 m.). Pasakoja Elzė.

Visiški namisėdos

Jei pasakai, kad keliauji su vaikais, visi galvoja, kad esi keliautojas iš prigimties ir keliavai dar prieš vaikų gimimą. O mums buvo visai kitaip – iki vaikų gimimo buvome tikri namisėdos! Baigėme universitetą, gimė pirmoji dukra, puolėme statyti namą, jis prarydavo visus pinigus. Kaip tikri lietuviai sakėme: „Kam mums tos atostogos? Geriau nutinkuosime namą“.

Tačiau kartą kaimynai pasiūlė kartu važiuoti į Maroką. Turėjome jau du vaikus, juos palikome mano tėvams, išvažiavome. Ir pamatėme, kaip smagu keliauti! Kitais metais susiorganizavome kelionę į Ventspilį, šį kartą – su vaikais. Taip prasidėjo kelionių maratonas, kuris nesustojo gimstant vis naujiems vaikams.

Keliauja kelios šeimos

Visi sako – kaip sunku keliauti su vaikais, tai tiesus kelias susipykti su vyru, pražudytos atostogos. Mes šias „problemas“ išspendėme labai paprastai – niekada nekeliaujame viena šeima, o važiuojame kelios, 2 ar 3 draugų šeimos. Gyvename kaimynystėje, visi auginame panašaus amžiaus vaikus. Vieni turi 3 vaikus, kiti 2, mes 5. Iš viso yra 10 vaikų, o jų amžius nuo 1 iki 12 metų. Gyvename kaip itališkos šeimos, kurias matome per filmus – jie artimai bendrauja, į svečius eina be įspėjimo. Taip ir pas mus – tai visi vaikai pas mane, tai jau pas kaimynę. Kadangi vaikai vieni kitus pažįsta, jie ir kelionėse jaučiasi jaukiai.

Toks šeimų susikooperavimas idealus, keliaujant su daug vaikų. Įsivaizduokite, po poros dienų automobilyje, kai įtampa pasiekia aukščiausią tašką, tau reikia išsikrauti daiktus, įsikurti, dar vaikus pamaitinti. O mes pasiskirstome – vienas suaugęs eina prižiūrėti bėgiojančių vaikų, kitas gamina, trečias tampo daiktus. 6 suaugę, kurie nedubliuoja vienas kito veiklos, padaro labai daug.

Tokios kelių šeimų kelionės atsieina ir gerokai pigiau – maistą ruošiame bendrai. Galime nuomotis namą su kiemu ir baseinu, nes mūsų daug.

Ir vairuoti patogiau kelioms šeimoms – ar sugestų automobilis (laimei, mums dar taip nebuvo), ar pasikeisti vairuojant. Mes su vyru vairuojame abu, todėl pasikeičiame, o vienoje šeimoje vairuoja tik moteris, jai sunkoka, todėl kartais ją pakeičiame prie vairo.

Aišku, bus sakančių, kad keliauti su kita šeima nepatogu, nes reikia derintis, gali nesutapti nuomonės. Bet juk nepabandęs nesužinosi, todėl siūlau – pabandykite. Mes pabandėme, ir mums labai patiko.

Mokslas susipakuoti

Keliaujame tik automobiliu. Žinoma, mes norime skristi, labai norime skristi, bet juk esame 7. Kai paskaičiuoji kainą…

Turime 7 vietų automobilį, kuriame puikiai telpame. Turime stogo bagažinę. Ir aš labai gerai išmokau pakuoti! Pamenu, kai išsiruošėme į pirmą ilgesnę kelionę –Kroatiją, – turėjome jau 4 vaikus, jauniausiam Antanui buvo 4 mėnesiai. Į stogo bagažinę prikroviau kalnus šiltų drabužių, nes juk prie jūros turi būti šalta! Daugumos drabužių nepanaudojau. Kai kitais metais važiavome į Austriją, nesivežiau nė pusės tiek, visus komplektukus susiskaičiavau. Nuomojamės kambarius svečių namuose, viena iš mūsų sąlygų – kad būtų skalbimo mašina.

Pametę galvas dėl kalnų

Visada važiuojame į kalnus. Užsikabinome po pirmosios kelionės į Kroatiją. Pamenu, Austrijoje pakilome į kalną su būriu vaikų, šie pasileido į žaidimų aikštelę, šalia kurios buvo kopimo trasa – lynais apsmaigstytos uolos, į kurias galima lipti su paprastu saugos įrangos komplektu. Nuėjome į nuomos punktą, išsinuomojome inventorių ir pabandėme lipti. Mums taip patiko, kad po 2 mėnesių tik suaugusieji išvažiavome laipioti į Italijos Alpes. Vaikus išdalijome artimiesiems. Tikriausiai nesunku suprasti, kad mums buvo sunkiausia – niekas nenori paimti tiek vaikų, net seneliams tai yra iššūkis. Bet ko nepadarysi, kai labai norisi. Dabar jau turime nusipirkę visą alpinizmo inventorių, vežamės kartu.

Geriausias amžius keliauninkui

Daug kas stebisi, jog drąsiai keliaujame su kelių mėnesių kūdikiais, bet juk amžius iki 6 mėnesių yra pats tobuliausias keliavimui. Toks vaikutis visą laiką prie krūties arba miega. Nėra košių, tyrelių, virimo, šildymo. Pernai važiavome į Austriją su 2 mėnesių Simonu, viskas buvo nuostabu, tik ėmė šioks toks pavydas, kai kiti suaugusieji galėjo leistis į labiau techninį kalnų žygį, o aš likau apačioje su kūdikiu ir kitais mažiukais, kaip sakoma, – vaikų darželyje.

Problematiškiausia amžiaus kategorija keliaujant yra 2–3 metų vaikai, kurie turi labai daug energijos ir drąsos, o proto ir savisaugos instinkto dar nėra. Jie nori nežinia ko, bėga nežinia kur, viską ima. O štai su kūdikiu, saugiai prisegtu nešynėje, tu gali įveikti bet ką.

Kaip kelionėse su vaikais išlaikome jų įprastą režimą, kaip jie miega pietų? Atsakysiu paprastai – kai turėjau tik vieną vaiką, režimas ir pietų miegas buvo labai griežtas dalykas. Turint 5 vaikus, viskas tapo paprasčiau. Kai manęs gydytoja paklausė, koks mano vaikų režimas, aš perklausiau – o kurią savaitės dieną? Natūralu, kad vaikai lanko būrelius, aš juos vežioju, surinkinėju, automobilyje tuo metu sėdi ir mažyliai, kurie tiesiog miega. Štai jums ir pietų miegas – jis priklauso nuo to, kada mama pasodins į mašiną.

Kodėl Austrija

Pamėgome Austriją. Nors keliauti į Slovakijos ar Čekijos kalnus būtų pigiau, bet šių šalių slidinėjimo kurortai vasarą ištuštėja, nėra pramogų. Užtat Austrijos kalnų kurortai visu pajėgumu veikia ir vasarą. Mūsų nuomone, vaikus reikia pripratinti prie aktyvaus poilsio tol, kol jie maži. Kai jiems bus 16 ar 17 metų, galėsi juos įkalbinėti iki pažaliavimo, o jie vis tiek sakys – nenoriu. Aktyvus poilsis kalnuose vaikams – pats tas. Austrijoje yra taip: keliesi į kalną pasirinktu būdu, keltuvu ar pėsčiomis (mes dažniausiai į kalną kylame pėsčiomis, tuomet galime gėrėtis kalnų vaizdais ir karvutėmis su varpeliais), o pakilęs randi neįtikėtiną infrastruktūrą – didžiausias vaikų žaidimų aikšteles, nuotykių parkus, įspūdingas vandens pramogas, zoologijos sodelius su asiliukais, ožiukais ir triušiais. Ir visa tai – nemokamai. Vaikai lipa į kalną ir zyzia – pavargau, nebenoriu… Bet puikiai žino, kas jų laukia viršuje. Kai užlipa, visos neigiamos emocijos išgaruoja.

Kadangi lipame į kalną keliomis šeimomis, viršuje galime vieni kitus pavaduoti ir leisti atsipūsti. Galima sėdėti kavinėje ir grožėtis kalnais, galima eiti į sudėtingesnį kalnų žygį, o kažkas tuo metu pasaugos tavo vaikus.

Atrakcijos šeimai

Austrija kompaktiška, apsistojęs bet kokiame miestelyje lengvai pasieksi norimus objektus. Paskutinį kartą apsistojome Vagraino miestelyje netoli Zalcburgo, o nugalėjo viešbutis, kuriame yra didelis žaidimų kambarys. Nes kur gi dėti vaikus, jeigu lyja? Beje, mes nesinuomojame kambarių per nuomos tarpininkų svetaines, tokias, kaip Booking.com, nes, susisiekus su savininkais tiesiogiai, jie gali pasiūlyti geresnę kainą, kartu ir patys uždirbdami daugiau. Kadangi Austrijoje svečiuojamės ne pirmą kartą, esame prisirankioję informacijos, bukletų. Visi Austrijos regionai turi infocentrus, kur užpildęs paraišką gauni begales informacijos apie nuomą, pramogas, be to, gali įsigyti to regiono pramogų kortelę, su kuria galima nemokamai lankytis įvairiausiose vietose. Iš pradžių atrodo, kad 60 eurų kortelė dešimčiai dienų yra brangu, bet paskaičiavome, kiek sutaupyta! Juk vien keltuvas ar bilietas į vandens parką žmogui gali kainuoti, pavyzdžiui, 23 eurus, vadinasi, tereikia vieną dieną gerai papramogauti, ir kortelė jau atsiperka, o kur dar likusios 9 dienos. Austrai turi nuostabų dalyką mūsų šeimai – bilietų sistemą 3+. Nesvarbu kiek tu turi vaikų, bet moki tik už 3, kiti eina nemokamai. Brangiausiai kainuoja atrakcionų, vandens parkai.

Infocentruose gauni vaizdingai pateikta informaciją, tad nereikia prieš kelionę iš anksto mąstyti, ką pamatysi ir kur nuvažiuosi. Tik vakarais, vaikus užmigdę, susėdame dienos aptarti ir kitą dieną planuoti, – kad visi liktų patenkinti. Be abejo, važiuodami su vaikais lankomės vaikiškose vietose, bet ir mums jos labai patinka. Pavyzdžiui, kas atspirs vasaros rogučių trasai, kuri tęsiasi 2 km ir kurioje gali išvystyti 80 km/h greitį? Lankomės vandens parkuose, zoologijos soduose, žaidimų aikštelėse. Jau tapo tradicija, kad kelionės pabaigoje apsilankome atrakcionų parke.

Nėštumai ir panašiai

Kas vasarą aktyviai keliaujant vis pasitaikydavo, kad arba laukdavausi, arba vaikutis būdavo tik ką gimęs. Įdomiausia buvo, kai laukiausi penkto. Apie nėštumą sužinojau Vilniaus maratono išvakarėse. Pagalvojau – jei kurį laiką jau bėgiojau, kodėl turėčiau nebėgti dabar? Nubėgau savo distanciją ir išvažiavome į kalnus. 8 savaičių nėštumas man visiškai netrukdė, įveikėme Italijos kalnų šaulių mokomąjį kopimo maršrutą (kuris iš esmės vertikalus). Pasekmė – penktasis vaikas be galo mėgsta laipioti, gali užlipti stačia siena. Bet ką aš čia kalbu, jie visi tokie…

Patarimai iš praktikos

Kelionei turiu susidariusi darbų ir pirkinių sąrašą – jis kompiuteryje ir kasmet tereikia tik atnaujinti.

Išvažiuodami paliekame sutvarkytus namus – išplautus indus, paklotas lovas, kad grįžę pajustume palaimą. Vaikai dėl to burba, bet paskui visi labai džiaugiamės.

Pirmąją kelionės dieną stengiamės nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų, nes kuo toliau, tuo vaikai daugiau pavargs ir zys. Pajudame apie 5 val. ryto, kad per dieną pravažiuotume Lenkiją (tiesa, netikę Lenkijos keliai tėra praeities legenda). Didieji kivirčai prasideda antrą dieną. Nieko keisto, juk ir mes su vyru pavargstame, pradedame bartis, kad kažkuris nepamatė ženklo ar ne ten pasuko.

Į kelionę pasiimame visą išmaniąją amuniciją – nešiojamąjį kompiuterį, planšetes, išmaniuosius telefonus. Žinoma, laiką prie įrenginių ribojame, esame susitarę – 2 filmai per dieną. Filmoteką pasiruošiame iš anksto. Didieji vaikai filmus žiūri kompiuteryje su ausinėmis, o mažyliai planšetėse žiūri filmukus ar žaidžia savo „Angry birds“.

Važiuodami žaidžiame žaidimą „Taip ir ne“, kai reikia susigalvoti žodį. Tada kiti klausinėja apie jį, o atsakyti galima tik „taip“ arba „ne“. Juokinga, kai vaikai išalksta ir pradeda susigalvoti tik maisto produktus ar patiekalus.

Labai gera išeitis užimti vaikus –kompaktinės pasakų plokštelės, nes aš važiuodama automobiliu negaliu skaityti, palenkus galvą supykina. Na, savaime aišku, turiu pilnas kišenes riešutėlių, guminukų, gėrimėlių.

Gana dažnai stojame degalinėse. Turime racijas, važiuojame vieni paskui kitus ir sustojimus aptariame. Tiesa, dabar gerokai sugriežtinome sustojimų priežastis, nes užpernai buvo pasiektas sustojimų rekordas. Tuomet važiavo 9 vaikai ir „sysių ir kakų“ variacijų buvo be saiko. Teko keisti taisykles, ir sustojimo metu visus vaikus į tualetą varyti prievarta – nori nenori, bet eisi. Tada atkarpos tarp sustojimų akivaizdžiai pailgėjo, taigi padidėjo ir pakenčiamų dienos kilometrų kiekis.

Kelionėse vaikams daugiau leidžiame, mielai sustojame greitojo maisto restoranuose, nes tada pusvalandį automobilyje bus garantuotai ramu.

Iš visko juokitės

Net ir labai gerai susiplanavę ir apsišarvavę kantrybe, įtampos ir konfliktų sunkiai išvengiame, bet juk tai visiškai normalu. Esame 7 žmonės, ilgoms valandoms uždaryti mėlyname autobusiuke. Vietos nėra daug, natūralu, kad emocijos ir nuovargis tarsi užsikonservuoja. Svarbiausia tai suvokti ir nesureikšminti. Mes su vyru mąstome pozityviai. Kaip reaguoti į situaciją, kai kelionės metu bamblys pridaro į sauskelnes iki ausų? Automobilyje nei dušo, nei skalbyklės nėra. Tenka sustoti artimiausioje degalinėje, vesti jį į tualetą, ten išmesti jo drabužius, maudyti kriauklėje ir juoktis. Kitas kelias – aprėkti vyrą, kad per ilgai nesustojo, – niekur neveda. Nesuskaičiuočiau, kiek esu išmetusi visokių vaikų drabužių pakelės šiukšlinėse. Ir iki šiol, kikename prisiminę tokius „nuotykius“.

Edukacinės kelionės

Be ilgųjų vasaros kelionių į kalnus mes keliaujame į „trumpąsias“ keliones.Dauguma jų įvyko dėl to, kad esame pamišę dėl mokslų. Mus vilioja viskas, kas susiję su edukacija.

Du muziejus itin rekomenduoju.

Varšuvos Koperniko muziejus (http://www.kopernik.org.pl/en/). Jis yra vienas didžiausių mokomųjų muziejų, todėl sudomins visokiausių amžiaus kategorijų vaikus. Viskas interaktyvu, galima liesti, išbandyti. Palieti įelektrintą rutulį, plaukai pasišiaušia kaip raganos, tada koks smagumas fotografuotis. Vaikas pamato, kaip veikia vadinamasis auksinis mechanikos dėsnis, apibrėžiantis energijos, jėgos ir atstumo santykį: atsisėdęs į specialų įrenginį gali virvute save užkelti į didelį aukštį. Mano tuomet 2 metų Antanas svaigo iš laimės vandens kambaryje, kur galima laistytis ir dūkti.

Tartu AHHAA muziejus (http://www.ahhaa.ee/). Labai pavydžiu estų vaikams, be galo noriu, kad toks muziejus atsirastų Lietuvoje. Tai irgi mokslo muziejus, kuriame vaikai gali konstruoti, eiti į siaubo kambarį, matyti žmogaus kūno anatomiją, tyrinėti perpjautus gaisrinės ar elektros automobilius. O ko vertas važiavimas lynu su dviračiu! Į Tartu muziejų galima nuvažiuoti ir per vieną dieną. Tiesa, mes važiavome dviems dienoms, pabėgę penktadienį iš pamokų lėkėme į Tartu, ten prabuvome visą dieną ir vykome į Taliną, kad kitą dieną apžiūrėtume Jūros lėktuvų angaro muziejų (http://www.lennusadam.eu/en/). Šis irgi labai įspūdingas, didžiuliuose angaruose, prikimštuose įdomių eksponatų (pavyzdžiui, tikras povandeninis laivas, į kurį galima įlipti). Pirmą kartą gyvenime eilėje prie muziejaus stovėjome 40 minučių pliaupiant lietui. Bet tikrai buvo verta. Muziejuje gali net paskraidyti lėktuvu-simuliatoriumi, žaisti karo mūšį.

Muziejai užburia, tik reikia pradėti juos lankyti, o juk ir Lietuvoje yra ką pamatyti – Kaune Lietuvos Aviacijos muziejus (http://www.lam.lt), Energetikos muziejus Vilniuje. Taip, jis miniatiūrinis, bet irgi edukacinis, kur vaikai pamatys stebuklingų dalykų, pavyzdžiui, kad rutulys gali kyboti ore, jei pučia reikiamas vėjas, arba kaip lūžta ir į skirtingas spalvas išsiskaido šviesa. Šiemet dar tikimės nuvažiuoti ir į Šiaulių Dviračių muziejų.

Beje, mokytojai mielai išleidžia mūsų vaikus į tokias edukacines keliones, nes paskui jie daro klasėje prezentacijas – atrenka nuotraukas, pasakoja įspūdžius.

Vaistinėlė

Kad ir kokie atsipūtę pasirodytume, mūsų vaistinėlė didžiulė, joje yra net adrenalino ampulė, jeigu ištiktų anafilaksinis šokas. Vaikai sveiki, lėtinėmis ligomis neserga, tačiau laikomės principo – kuo daugiau prisiimsi vaistų, tuo jų mažiau reikės. Jeigu mes, tėvai, imamės vaikus į kelionę, privalome ir prisiimti visas rizikas. Štai kodėl mano vaistinėlėje visada bus vaistų nuo alergijos, viduriavimo, temperatūros, kosulio, salbutamolio inhaliatorius (vaikai yra sirgę laringitu, todėl žinau, ką reiškia ši liga), tepalo nuo vabzdžių įgėlimų, milijonas pleistrų. Esame patyrę, ką reiškia sirgti kelionėje. Kroatijoje vienas penkiametis sūnus, labai prieštaravęs prieš saulės kremą, nudegė odą, viskas baigėsi karščiavimu ir pūslėmis. O dukra toje pačioje Kroatijoje, nors ir buvo su specialiais maudymosi batais, užmynė ant jūrų ežio – jo spygliai pradūrė koją per bato šoną. Traukėme tuos spyglius po vieną, šie lūžinėjo.

Keliaukite, būtinai, o jei gaila pinigų, pagalvokite, kas iš tiesų išlieka vaikų atmintyje – ar kelionės ir nuotykiai, ar tai, kad namo sienos nenutinkuotos? Beje, jos nenutinkuotos iki šiol…

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , , ,

2 Atsiliepimai kategorijoje “Kalnų šturmas su 5 vaikais”

  1. Inga
    2016/10/06 at 21:52 #

    Nereali šeima!!!

  2. Jurgis
    2016/10/07 at 06:08 #

    Yra kam imti pavyzdį ir stengtis …….

Palikite atsiliepimą


du + = 6