Kalbos nemokykite, tik netylėkite – išmoks mėgdžiodamas

kalbėjimas

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kai kūdikis išmoksta sėdėti, o paskui ir vaikščioti, kai pagaliau sėdasi prie bendro stalo ir padaro ant puoduko, mamas apninka mintis: „O kodėl taip ilgai nekalba?“ Logopedai sako – kalbos nereikia mokyti. Paaria vyresnioji logopedė Ingrida Liaudeneneckienė.

Nors kalbos mokymas – labai sudėtingas dalykas, tačiau normaliai besivystančio vaiko mokyti gimtosios kalbos nereikia. Jis ją išmoksta savaime: žaisdamas, įvairiomis aplinkybėmis bendraudamas su suaugusiaisiais. Vaikutis pirmiausia kartoja suaugusiųjų žodžių tarimą, vėliau išmoksta žodžius jungti į sakinius, vėliau atsiranda sąvokos. Reikalinga tik vienintelė sąlyga (plačiąja prasme) – jis turi gyventi tarp žmonių. Jį turi supti kalbinė aplinka. Pablogėjus kalbinio bendravimo sąlygoms sulėtėja visa vaiko kalbos raida.

Įdomioje aplinkoje vaikai prakalba greičiau

Visas vaiko gyvenimas, pradedant nuo jo plaukiojimo motinos įsčiose, susijęs su įvairiais jutimais. Tik gimęs kūdikis nesąmoningai pradeda naudotis savo jutimo organais (jis čiulpia, ragauja, mato, girdi, stveria daiktus). Taip per įvairius pojūčius jis susipažįsta su jį supančiu pasauliu. Kuo bus įvairesnė, natūralesnė, turtingesnė vaiką supanti aplinka, tuo jis patirs daugiau įvairių įspūdžių ir tuo greičiau formuosis prieškalbiniai įgūdžiai.

Kalbos išmokstama pamėgdžiojant

Kalba nėra įgimta, ji yra išmokstama gana apibrėžtu būdu – pamėgdžiojant. Pamėgdžioti sugeba net kūdikiai, pvz., jie mielai pamėgdžioja suaugusiojo mimiką, kai šis šypsodamasis palinksta prie kūdikio, jei mama atsitūpia šalia 1,5-2 metų vaiko norėdama jam kažką pasakyti, vaikutis irgi tupiasi.

Švedijoje buvo atliekami tyrimai, kurių metu buvo tiriamas ir stebimas kūdikių elgesys. Vėliau buvo aprašyti įvairūs pastebėjimai, štai vienas iš jų: mama kelių savaičių amžiaus kūdikį nusinešė į parduotuvę ir ten dirbantis mėsininkas kūdikiui parodė liežuvį, kūdikis jam atsilygino tuo pačiu – iškišo ir parodė liežuvį. Tai dar kartą patvirtina, kad kūdikiai iš tiesų turi gerą gebėjimą pamėgdžioti suaugusįjį. Daugelis literatūroje iliustruotų pavyzdžių rodo, kad spontaniškas mėgdžiojimas vaikams yra įgimtas. Suaugusieji privalo išmokti tai pastebėti ir tuo naudotis formuodami vaikų kalbinius įgūdžius. Mėgdžiodamas vaikas išmoksta ne tik kalbą, bet ir gebėjimą vaikščioti stačiomis. Tai įtikinamai gali iliustruoti pavyzdys apie vieną danų ūkininką, kuris savo dvejų metų dukrelę uždarė į vištų aptvarą. Mergaitė ten praleido keletą metų ir kai buvo išgelbėta visi stebėjosi keistu jos  elgesiu: ji vaikščiojo krypuodama, maistą rijo visai kaip višta, rankomis kapstė žemę, vaikščiodama kinkavo galvą. Įgimtas instinktas vertė vaiką mėgdžioti tai, kas buvo šalia.

Tobuliausiai pamėgdžioja 1-4 metų vaikai

Pamėgdžiojimas labiausiai pasireiškia nuo 1 iki 4 metų, išlieka iki 5-6 metų. Tai labai svarbu mums – kalbos korekcijos specialistams, kadangi tai pats aktyviausiais kalbos vystymosi periodas. Jeigu vaikas turi kalbos vystymosi sutrikimų, jam būtinai reikalinga logopedo pagalba. Ir kuo vaikas yra jaunesnis, tuo korekcijos galimybės didesnės. Jei pas kalbos korekcijos specialistus patenka  nekalbantis vaikas, kuris neturi kitų specifinių raidos sutrikimų, tuomet galima efektyviausiai pasinaudoti prigimtiniu vaiko sugebėjimu mėgdžioti. Jei užsiėmimų metu vaikas noriai mėgdžioja logopedo artikuliacinio aparato atliekamus judesius, tariamus garsus ir garsažodžius rezultatai pasiekiami lengviau ir greičiau, nei tada, kai vaikutis yra vangus, apatiškas, nesidomi jį supančia aplinka ir veikla. Tokiais atvejais ir vaiko sugebėjimas pamėgdžioti nėra pilnavertis, ir korekcija tampa sudėtingesnė, norimi rezultatai pasiekiami lėčiau.

Kalbėti moko ir gestai

Mokant vaiką kalbėti, svarbu po truputį plėsti jo dėmesio apimtį, stengtis, kad vaikas informaciją gautų visais jutimais: rega, klausa, skoniu, lytėjimu.

Kiekvieną mokomą žodį turime imituoti: judesiu, gestu, mimika, tam tikra balso intonacija. Norint suformuoti daikto, veiksmo ir jį reiškiančio žodžio supratimą naudojami visiems gerai žinomi gestai: ateik – rankos mostas į save, sėsk – rankos mostas žemyn, tyliau – smilius priglaudžiamas prie lūpų, tu – delno judesiu rodoma į priešais esantį asmenį, aš – delnas priglaudžiamas prie krūtinės, didelis - rankos iškeliamos į viršų, mažas - tupiamasi ir delnu rodomas nedidelis atstumas virš žemės paviršiaus. Imituoti reikia ir judesius: kiškis – šokinėti aukštyn-žemyn, meška – eiti linguojant į šonus, arklys – šokinėti pristatomu žingsneliu. Mokydami vaiką kalbėti pirmiausia naudojamės natūraliais daiktais, medžiagomis.

Pavyzdžiui, mokydami žodį „stalas“ ir rodykime stalą. Taip vaikai lengviau suvokia daiktų savybes (dydį, formą, spalvą), daikto ir jį reiškiančio žodžio ryšį. Vėliau, kai vaikas ūgteli, kaip vaizdinė žodžių mokymo priemonė gali būti paveikslėliai. Vaiko sugebėjimas atpažinti paveikslėlyje pavaizduotus objektus, veiksmus rodo aukštesnį suvokimo procesą, kai sugebama nustatyti ryšį tarp matomo objekto ir susieti su jau turima patirtimi.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− keturi = 1