Kelionė į Naująją Zelandiją su 3 mažais vaikais

Naujoji Zelandija

Po pasirodymo maorių kaime

Su Daiva ir Dainiumi Zgabskiais kalbamės apie kelionę į Naująją Zelandiją su 3 mažais vaikais.

Faktai apie kelionę

Kelionės metu Medai buvo 7 metai, Mariui 3,10 metų, Rusnei 1,9 metų.

Atostogos truko 34 dienas.

Šeima aplankė Singapūrą, Naująją Zelandiją, Honkongą (Kiniją), trumpam išlipo Australijoje.

Naujojoje Zelandijoje per 3 savaites automobiliu nuvažiavo 4000 km.

Apsistojo 16 viešbučių.

54 valandos praleido ore.

Plaukė 10 laivų, skrido 8 lėktuvais.

Pigiausia nakvynė kainavo 100 NZ dolerių (215 litų), brangiausia 300 HK (Honkongo) dolerių (500 litų).

Kelionės metu aplankė vietas, kuriose temperatūra buvo nuo 6°C iki 36°C.

Varlytės keliauninkės

„Mūsų šeimoje nėra taisyklės, kad gimus vaikui lauktume kažkokio amžiaus „X“ ir tik tada keliaujame. Vaikai prisitaiko prie mūsų, o ne mes prie jų. Kad ir kaip būtų keista, aktyviausiai pradėjome keliauti būtent gimus vaikams. Kai Medai buvo 2 metukai, jau vadinome ją ,,Varlyte keliauninke“ – tokio amžiaus ji jau buvo buvusi Monake, Odesoje, Prancūzijoje (2 kartus), Švedijoje, Italijoje (2 kartus), Kroatijoje ir t.t. Kai laukiausi trečio vaiko, keliavome su automobilių į Norvegiją, Prahą, Vieną. Į Helsinkį keltu kėlėmės su vos gimusia Rusnyte, dar visai lėliuką laikydami glėbyje“, – sako Daiva.

Mintį pamatyti Naująją Zelandiją šeima audė jau seniai, nes žinojo, kad šios šalies gamta gražiausia pasaulyje. Vieną dieną Dainius tarė – „Kodėl mes tik kalbame, bet nieko nedarome?“ Nusipirko bilietus, nes buvo geras pasiūlymas, o tada pradėjo planuoti. „Reikia žengti pirmą žingsnį, o tada viskas klostysis savaime“, – įsitikinę Daiva ir Dainius.

Kelionių siena

Daivos ir Dainiaus pasakojimas pravers visiems, susiruošusiems keliauti su vaikais. Ne veltui Daiva pagal specialybę yra pradinių klasių mokytoja – ji puikiai supranta vaikų psichologiją ir žino pedgoginių gudrybių.

„Mūsų kelionės prasideda nuo… sienos. Kai turime kelionės idėją, nuo svetainės sienos nukabiname paveikslus ir paskiriame ją kelionės planavimui ir vizualizacijoms. Pirmiausia atsiranda šalies užrašas – atspausdiname dideles tuščiavidures raides, kad vaikai jas galėtų nuspalvinti. Šį kartą „Naujoji“ atiteko Mariui, o „Zelandija“ – Medai. Toliau – šalies vėliava. Vaikai gauna po atspausdintą ant popieriaus, didieji nuspalvina, mažoji prideda taškiukų, bet vis tiek tai būna 3 tos šalies vėliavos. Mariui labai rūpi išsiaiškinti vėlavos spalvų ypatumus – jei mėlyna, tai kokia tiksliai? Tada – pinigai. Koke jie? Mes keliavome per Singapūrą, o grįžome per Honkongą, tad kelionėje naudojomės 3 skirtingų rūšių doleriais. Ant sienos pakabiname ir žemėlapį, ir trumpą informaciją apie šalį, didžiausių miestų pavadinimus, kokia kalba kalbėsime. Užrašome pagrindinius žodžius – ačiū, prašom, viso gero. Šį kartą atspausdinome maorių nuotraukų, kurių tatuiruotes vaikai spalvino, beje, kiekviena taruiruotė turi savo reikšmę. Buvome numatę, kad plauksime stebėti banginių, tad ant sienos iškabinome didžiulių banginių eilę, o vaikai spalvino. Patys sugalvojome tą „kelionių sieną“ ir tai tapo užvedančia tradicija. Žinoma, mums tenka atlikti namų darbus, pasimokyti, kad vaikams galėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, doleriai trijų rūšių, kodėl kalbos tajų ir malajų, kodėl tatuiruoti maorių veidai“, – pasakoja mama.

Kelionių siena kabo apie mėnesį, nes jei kabos metus, vaikai perdegs, svajonė išblės. Mėnuo yra pats tas stebuklo laukimui.

Manta – po lagaminą kiekvienam

Daiva kraudama lagaminus kelionėms pastebėjo, kad kaskart ima vis mažiau. Paprasčiausias patarimas – imk tik tai, ką naudoji kasdien. Dukrytėms mama nededa proginių sunelių, nes jei ir šiaip neužsideda, tai kelionėje garantuotai neužsidės. Ima po eilutę šiltam ir šaltam orui, bei aprangą, jei lytų lietus.

Daiva pasakoja: „Kraunantis daiktus visada iškyla diskusija dėl knygų. Mes su vyru skaitantys, vežamės bent po vieną, Meda irgi. Ji, žinoma, nori vežtis pačią storiausią, sunkiausią knygą kietais viršeliais. Negaliu prieštarauti, nes patys rodome tokį pavyzdį. Vienoje kavinėje Naujojoje Zelandijoje kai Meda išsitraukė knygą, prie mūsų priėjo amerikiečių turistai ir išpūtę akis paklausė: „Tu skaitai tikrą knygą?“ Prašė leisti pavartyti, kaip muziejinę retenybę. Jų akimsi dukrytė buvo iš kosmoso nusleidusi ateivė“.

Kiekvienas Zgabskių vaikas turi po lagaminą – pagal savo dydį. Vaikai tiksliai žino, kiek į tuos lagaminėlius telpa, ir – toks susitarimas – visi savo lagaminus veža patys. Oro uostuose šeima sulaukia daug dėmesio, nes vaikų lagaminai ryškūs – Medos geltonas (bitė), Mariaus žalias (vėžlys), 88 cm ūgio Rusnė veža savo mėlynąjį lagaminą, kuris beveik tokio pat dydžio, kaip ji. Vaikai žino, kad tėtis su mama neturi daug rankų, tad reikia pasirūpinti ir savo lagaminais, ir vienas kitu. Jei kuris negali užtempti lagamino ant laiptuko, tuoj į pagalbą atskuba kitas.

„Vaikų lagaminuose priglaudžiu ir bendros mantos, pavyzdžui, foto aparatą. Taip, vežamės, net šiais tobulai fotografuojančių mobiliųjų telefonų laikais, nes mano hobis fotografuoti, o Meda šį hobį vis labiau perima. Kaip buvo smagu matyti, kai vaikas Franz Jozef ledyne nepaleido fotoaparato iš rankų, o pro šalį einantys fotografai iš visų pasaulio šalių sveikino ją – „labas, kolege“, – pasakoja Daiva.

Iš stambesnių daiktų šeima ėmė lengvą sportinį vežimėlį, kuris buvo reikalingas ne tik Rusnei, bet ir Mariui. Sūnus dar miega pietų, tad vežimuku naudojosi pakaitomis, jis tarnavo kaip vežiojama lova norinčiam pamiegoti.

„Šį kartą mums daiktų krovimą palengvino taisyklė, kad į Naująją Zelandiją negalima įsivežti jokio maisto. Nei sausainio trupinuko, nei kramtomos gumos, nes šalis saugo savo ekosistemą, kuriai pavojinga mažiausia bakterija. Baudos už įvežtą maistą didžiulės, visur kabo plakatai, įspėjantys, kad negalima įvežti maisto, juose keičiasi česnako galvutė, obuolys, kramtoma guma. Kai tik išlipi iš lėktuvo, tenka išsikratyti. Vaikams tai buvo atrakcija – patikrinti ir išpurtyti visas kišenes“, – prisimena mama.

Skrydžiai – geriausia naktimis

Kai po ilgo skrydžio didelė šeima lipdavo lauk, keleiviai jiems spausdavo rankas ir dėkodavo už tai, kad… vaikai buvo ramūs ir nešaukė. Sakydavo „buvome nusiteikę nemiegoti visą naktį“. Skrydžius šeima specialiai parinko naktinius, tokį patarimą siūlo ir kitiems, keliaujantiems su mažais vaikais, jei skrydžiai labai ilgi. Vaikai pusę skrydžio pramiegodavo, tada pavalgydavo, pasivaikščiodavo po lėktuvą ir viskas.

Nuo skrandžio bėdų – kokakla

Namie Zgrabskių vaikai kokakolos negauna, bet kelionėse jos gali gerti su maistu kiek nori. Tiesa, Rusnė paragavusi išpurškė, nepatiko. Kokakola puikiai saugo nuo skrandžio sutrikimų, Dainius tuo įsitikino, kai apsinuodijo Baltarusijoje po pietų libanietiškame restorane.

Kiti patarimai, kad kelionės nesutrukdytų pilvo bėdos: gerti daug vandens, o užsisakant maistą kavinėse – neeksperimentuoti. Jei šalis egzotiškesnė, vaikų tėvai neverčia valgyti arba parenka tai, ką supranta – pavyzdžiui, vištieną ir ryžius. Renkasi kavines, kur matyti, kaip gaminama.

Medos mokslai

Ilgos, net 5 savaites trukusios kelionės metu Meda buvo pirmokė. Rugsėjo pirmąją tėvų siusirinkime mokytoja pasakė: „Mieli tėveliai, savo atostogas Turkijoje ir Egipte prašome derinti prie mokinių atostogų“. Daiva su Dariumi susigūžė, nes kišenėje jau „degė“ bilietai. „Bet yra traukos dėsnis – kai kažko labai trokšti, tau visi ir padeda. Netrukus apie kelionę mokytoja sužinojo iš žurnalo. Ji Medutę apkabino, pasveikino ir su džiaugsmu išlydėjo, nes lygiai prieš metus pati keliavo po Naująją Zelandiją. Meda mėnesį praleido pamokas, bet grįžusi be vargo prisivijo“, – pasakoja mama.

Kelionėje vyriausioji dukra sulaukė daugybės tėvų komplimentų, jai nebuvo nė 7 metų, o ji atlaikė suaugusio žmogaus krūvį – visą dieną ant kojų, neprašydavo nei panešti, nei leisti atsisėsti. Tik prie šviesoforo, kai reikėdavo palaukti, pritūpdavo, pailsindavo kojeles.

Rezervuota tik viena nakvynė

Prieš kelionę Dainius daug skaitė apie Naująją Zelandiją (ir kitiems rekomenduoja A. Knystauto knygą „Kelionių virusas“), buvo pasiruošęs kelionės planą, žinojo, ką norės pamatyti. Sutapimas, kelionės pradžioje viešbutyje išsišnekėjo su liokajumi, buvusiu gidu, kuris davė gerų patarimų. Užtat nakvynių šeima iš anksto nerezervavo – tik vienintelę pirmai nakčiai, nes lėktuvas nusileido vakare. Išskrisdami susitarė nesakyti šio fakto seneliams, nes išeis iš proto. Paskui nakvynių ieškojo pagal situaciją, ir tai buvo labai smagi patirtis. Šalis civilizuota, daug degalinių, sustojimo vietų, tai ne Amerika su Laukiniais vakarais. Degalinėse galima pavalgyti, yra žaidimų aikštelės, be galo švarūs tualetai. Mažoji greitai perprato, kad jei sustoji į tualetą, tai gauni ledų, pabėgioji, pasisupi. Netrukus prasidėjo „norėti į tualetą“ kas 10 minučių…

Naujoji Zelandija brangi šalis, tad šeima stengėsi apsistoti populiariose šeimoms skirtose nakvynės vietose („Family room“) su kambariais ir virtuvėmis, kad maistą galėtų gamintis patys.

Kad nenusibostų mašinoje

Naujojoje Zelandijoje šeima automobiliu nuvažiavo 4000 km. Kaip išlaikyti vaikus tiek valanų mašinoje? Čia vėl padėjo pedagoginės Daivos žinios. Moteris prieš kelionę paskaičiuoja, kiek laiko vaikus reikės užimti, paruošia ,,paruoštukų“ kelionei į priekį ir atgal. Vaikai nežino, kas jiems paruošta, nes „paruoštukus“ mama paslepia giliai lagamine. „Namie begalės dalykėlių, kuriuos vaikai pamiršta, o kelionėje jie labai įdomūs. Pavyzdžiui, mažyčiai mašinų modeliukai. Šį kartą paėmiau tris, ir tai buvo didžiulė atrakcija. O ar namie su jais žaistų? Paimu kamuoliukų, spalvotų pieštukų, kreidelių, prikarpau atspausdintų eilėraštukų, užduotėlių sujungti taškus, atspėti mįslę, nuspalvinti. Paskui vaikų atliktas užduotėles vertiname balais. Kartais lieka neišnaudotų likučių, paimu juos į kavinę, vaikai pavalgo, aptingsta, tada mielai spalvina, o mudu galime ramiai atsigerti vyno, paplepėti, susiplanuoti kitą dieną. Vaikai kūrybinti, reikia tik duoti impulsą, o paskui jie fantazuoja patys“, – sako Daiva.

Labai toli ir labai verta

Daiva su Dainiumi sako – Naujoji Zelandija labai toli, bet pamatyti labai verta. „Gamta tokio grožio, kad įspūdžiai užklojo įspūdžius, kelionės viduryje jau nebegalėjome suvokti, ką matėme pradžioje. Vaikų akys visada buvo didžiulės, nes žinojo, kad kasdien laukia kažkas nepakartojamo. Vieną dieną lindėjome slėptuvėje laukdami pasirodant pingvinų ir stebėjome juos per metrą. Kitą dieną plaukėme pamatyti banginių. Laivas supo, vandenynas bangavo, bet pamatėme banginį – 19 metrų ilgio milžinas išniro pakvėpuoti. Trečią dieną jau stebėjome ruonių kolonijas ar karališką albatrosą su 4 metrų sparnais. Ne veltui Rusnė grįžo išmokusi frazę „ruonis guli“, nes matė tiek gyvūnų, kad jai visi tapo ruoniais.

Naujosios Zelandijos gamta gniaužia kvapą – matėme raudonus sieros baseinus, salotinės spalvos vandens telkinį „velnio vonią“, burbuliuojantį karštą purvą, kunkuliuojančius 102°C karštumo vandenis, kalnus, putojančius krioklius, išdžiūvusių upių dugnus, vandenyną, sodriai juodus ir geltonų akmenų paplūdimius.

Labai norėjome vaikams parodyti, kaip ir iš kur gaunama vilna, todėl Aucklande atvykome į avių ūkį (65 km nuo Auckalndo) iš arčiau pamatyti, kaip kerpamos avys, kaip šuo suvaro avis, čiupinėjome skirtingas vilnos rūšis, trynėme rankas lanolinu. Medutė maitino ėriuką iš buteliuko“, – prisimena mama.

Didžiausias įspūdis – maoriai

Tačiau didžiausią įspūdį visiems paliko viešnagė Tamaki kaime, kur gyvena maoriai. Naujosios Zelandijos aborigenai, išsitatuiravę veidus ir kūnus padovanoja ir inscenizuotą užpuolmą, ir vakarienę, ir amatų pamokas, ir etnografinį pasirodymą. „Turistai laukia aikštelėje prie miško, tyla, krebžda lapai, prietema, ir staiga iš tankmės išbėga pusnuogiai išsitatuiravę vyrai. Jie gąsdina, puldinėja, šoka Haka šokį, kuris skirtas gasdinimui. Svarbiausia iškišti kuo ilgesnį liežuvį – tada priešas tikrai išsigas. Gidai liepė saugoti vaikus, nes jie gali išsigąsti, bijoti. Tačiau, pasak Medutės, mūsų vaikai ne skystablauzdžiai. Galiausiai jie tiek įsidrąsino, kad Marius gavo palaikyti maorio ietį. Vaikai ten pamiršo kvėpuoti ir mirksėti.

Maorių vakarienė – giliai į žemėje iškastą duobę įleidžiamas maistas – mėsa, daržovės (topinambai, morkos,). Duobė užklojama storu audekliu ir užpilama žemėmis. Žemės pluta plona, tad iš po jos eina garas, jis toks karštas, kad maistas duobėje puikiai iškepa, įgauna nepaprastą skonį ir kvapą. Dar nebuvome matę, kad Marius šitaip kirstų paprastas bulves ir morkas“, – juokiasi tėvai.

Kelionė taip išvėdino galvas, kad Dainius kelionės pabaigoje 3 kartus įvedė ne tą PIN kodą ir užblokavo savo telefoną, o vos grįžęs, pildamasis kurą pamiršo degalinės kortėlęs kodą, užsiblokavo ir ši. „Tad paskutinis mūsų patarimas – išvažiuodami į tokią kelionę užsirašykite visus PIN ir PUK kodus, nes grįžę tikrai nebeprisiminsite“, – kvatojosi pašnekovai.

Ką vakams duoda kelionės?

Daiva ir Dainius mano, kad be įspūdžių kelionės vaikams duoda ir 100 proc. tėvų dėmesį, kai tėtis ir mama kartu, kai telefonas, televizorius, kompiuteris neegzituoja. Tai vaikams didžiausia šventė. Žiemą Zgrabskiams – pats darbo įkarštis, nes šeima vadovauja įmonei„My feltboots“, gaminančiai veltinius batus. Jau dabar aišku, kad tėveliai bus paskendę dabruose, bet kelionių seina primins – ateis laikas ir vėl visi patrauks į kelionę.

O gal po tokios kelinės nebėra apie ką svajoti? „ Pažiūrėkie į žemėlapį. Namibijos safariai, Belizas, Niagaros krioklys, Brazilija ir Argentina. Pasaulis toks didelis ir toks įdomus. Kai išlipame iš lėktuvų, matome vyresnio amžiaus žmonės (60+), jie dirbo visą gyvenimą ir tik dabar sau leidžia keliauti. Mes nenorime tiek laukti… “, – sako pašėlę keliautojai.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ du = 9