Kinų medicina lietuvių vaikams

chineesemedicine

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės pieš.

Jei vaikui susirgus gydytojas greitai nustato ligą, skiria gydymą, ir jūs pamirštate kelią į polikliniką iki kitos ligos, vadinasi – esate sėkmės kūdikiai. Daug blogiau, jei ligos kartojasi, gydymas nepadeda. Tada tampate „poliklinikos durų varstytojais“. Dauguma tokių anksčiau ar vėliau praveria netradicinės medicinos kabinetų duris.

Apie tai, ką mums gali pasiūlyti netradicinė medicina, kalbamės su kinų medicinos gydytoja Genovaite Pečiulyte (Tel. 8*610 38125)

Gydytoja, papasakokite, kodėl pasirinkote būtent kinų mediciną, kuo ji Jus sudomino?

Mano mama buvo medicinos sesuo, vaikystėje žaisdavau su jos parneštais švirkštais ir kepurėmis. Paskui mama sunkiai susirgo, ir aš nusprendžiau rinktis gydytojo specialybę, kad galėčiau jai padėti. Deja, mamai padėti jau buvo per vėlu, tačiau liko svajonė padėti kitiems. Baigusi studijas, keliolika metų dirbau kardiologe – ir ligoninėje, ir poliklinikoje. Pradėjo varginti biurokratija, krūvos popierių, jaučiau, kad kuo toliau, tuo mažiau gydau, o daugiau rašau. Ministerijų atstovai sakydavo, kad gydytojų rašymo krūvį mažins, bet jis tik didėjo. Žmogui apžiūrėti likdavo 10 minučių, o per jas reikėdavo surinkti anamnezę, nustatyti diagnozę, parinkti vaistus. Kai dirbau, dar buvo taikomos normos, už kokią sumą galima skirti receptų, reikėdavo suskaičiuoti, kad neviršyčiau. Man ta sistema nepatiko.

Glumino ir darbo metu matomi atvejai, kai padarai viską pagal Vakarų medicinos reikalavimus, o žmogui negali padėti, – rezultatai nepatenkinami. Suvokiau, kad medicina, kuria užsiimu, nevisada pajėgi padėti žmogui taip, kaip norėčiau.

Be to, sustreikavo mano pačios sveikata – gal per daug dirbau, gal nemokėjau savęs tausoti. Taip sutapo, kad vieną vasarą su drauge atostogavome pajūryje, ji buvo pasiėmusi knygą apie Nikolajų Rerichą – dailininką ir  filosofą, kuris domėjosi senąja Rytų medicina. Knyga mane užbūrė. Patiko mintys, kad žmogus nėra tik kūnas, kad mintis taip pat materiali, tik kitokios konsistencijos. Pagalvojau, kad būtų įdomu mokytis Rytų medicinos – kinų ar indų. Bet sovietiniais laikais man išvažiuoti studijuoti tokių dalykų buvo neįmanoma.

Vis dėlto baigėte kinų medicinos studijas. Kaip pavyko?

Mus likimas anksčiau ar vėliau vis tiek atveda ten, kur reikia. Tuo metu dirbau Kėdainiuose, atvykau į kursus Vilniuje, Antakalnio poliklinikoje. Ant durų pamačiau skelbimą, kad renkama grupė studijuoti kinų filosofiją ir mediciną. Kursai čia, Lietuvoje. Užsirašiau. Patiko. Ir pasilikau. Iš pradžių studijavau dirbdama tiesioginį savo darbą. Mus mokė atvažiuojanti iš Ispanijos dėstytoja, ji skaitė pakaitas ispanų kalba, padedant vertėjui. Labai patiko lektorės daktarės Grecia Manchola Vargas asmenybė. Paprašiau, kad ji mane gydytų, ir dėstytoja, pritaikiusi kinų medicinos praktiką, man labai padėjo.

Kai studijavau kinų mediciną, mąsčiau, kad tai darau dėl savęs, – įdomu, gal pasigydysiu pati, pagydysiu artimuosius. Neturėjau jokių planų verstis privačia praktika. Studijos truko 3 metus, studijuodama išmokau ne tik kinų medicinos, bet ir ispanų kalbą. Kai studijas baigiau, dėstytoja paprašė manęs pabūti vertėja jai ir pacientams, kai ji gydys. Tai man buvo didžiulė praktinė mokykla – kai Grecia Manchola Vargas gydydavo, aš ne tik verčiau, bet ir viską stebėjau.

Tikriausiai nebuvo lengva nuspręsti išeiti iš darbo ir pradėti praktikuoti mažai kam žinomą kinų mediciną?

Po truputį vis artėjau ir artėjau prie kinų medicinos, kol atėjo diena, kai teko rinktis, – ar lieku dirbti senojo darbo pagal Vakarų medicinos principus, ar išeinu. Man buvo per sunku blaškytis tarp dviejų medicinų, darbas darėsi nekokybiškas, jaučiau susidvejinimą. Nors finansiškai žengiau į daug blogesnę situaciją, pasirinkau kinų mediciną. Tačiau kinų filosofija sako: jei žmogus renkasi artimą širdžiai veiklą ir daro tai, kam yra pašauktas, jis negali galvoti apie ekonomiškai naudingiausią variantą. Ne visada sutampa pinigai ir palaima daryti tai, ką norisi. Rytų filosofija guodžia: jei tu darai savo darbą iš širdies, esi savo vietoje, pinigai ateis – gal ne tiek, kad praturtėtumei, bet pragyventi galėsi.

Buvo gaila ilgų studijų metų ir kardiologės praktikos, tačiau raminau save, kad įgytos žinios gali padėti dirbant kinų medicinoje. Juo labiau kad mūsų mokyklos įkūrėjas Jose Luis Padilla Corall’as tvirtina, kad abi medicinos nėra priešės, kinų medicina gali puikiai derėti tiek su oficialiąja medicina, tiek su homeopatija.

Beje, mes netinkamai vadiname senąsias medicinas „netradicinėmis“. Tiek ajurvedinė, tiek Tibeto, kinų ar indų medicina laikytinos tradicinėmis, nes turi tūkstantmetes jų taikymo tradicijas, kai tuo tarpu vakarietiškoji medicina atsirado gerokai vėliau, yra jaunesnė.

Papasakokite, kuo skiriasi apsilankymas kinų medicinos gydytojo kabinete nuo mums įprasto vizito pas poliklinikos gydytoją?

Gydydamiesi pagal Vakarų mediciną, kai reikia gero gydytojo, klausiame draugų, giminių, ką gali parekomenduoti. Pirmieji pacientai buvo mano artimieji, kurie žinojo, kad ilgai mokiausi. Jie rekomendavo kitiems, ratas įsisuko.

Iš tikrųjų abiejose medicinose (Vakarų ir Rytų) apžiūra labai panaši, tik Vakarų medicinos gydytojas žmogui gali skirti tik kelias minutes, jis neturi laiko „eiti ratais“, o tiesiai šviesiai klausia – kuo skundžiatės? Gydydami kinų medicina, juolab kad dirbame privačiai, galima skirti žmogui valandą. Išklausinėjame nuo pat pradžių, jei reikia, – ir nuo gimimo! Klausinėdami apie žmogaus pojūčius, bandome rasti ligos pradžią, klausiame, ir ką pats žmogus mano, – kas jam galėjo sukelti ligą? Klausiame net apie šeimos santykius, darbą, meilę. Pacientas kartais sutrinka, išgirdęs klausimą, ar jis vedęs, ar vienišas, ar jam patinka jo darbas, ar jaučiasi laimingas? Klausia – kam jums reikia žinoti? Tačiau šitie dalykai turi tiesioginės įtakos sveikatai.

Kinų medicinos diagnostika paremta stebėjimu. Žiūrime, kaip suaugęs žmogus ar vaikas juda, ar susigūžęs, išsigandęs, kokia odos spalva, raumenų tonusas. Jei tai vaikas, – ar muistosi ir bando visur lįsti, ar sėdi ant mamos kelių ir bijo pakelti akis.

Mes neatliekame tyrimų, jei žmogus turi, prašome atsinešti jų kopijas, bei receptų knygeles, kad pamatytume, kokius vaistus vartoja, nes šie kai kada gali sulėtinti mūsų gydymo poveikį. Kinų medicina turi ne tiek daug bazinių diagnostikos metodų, tai apklausa, stebėjimas ir veido spalvos, liežuvio apžiūra, pulso čiuopimas. Vaikams dar apžiūrime pirštukus. Mažo vaiko pirštukai labai informatyvūs. Kai vaikas paauga, informacijos semiamės iš pulso, o kol mažas (maždaug iki 3 metų), – iš pirštukų, nes pulsą sunku tiksliai užčiuopti. Pirštai turi tris narelius, kuriuose atsispindi trys mūsų kūno aukštai, – krūtinės ląstos organai (viršutinis), pilvo organai (vidurinis) ir šlapimo bei šalinimo organai (apatinis). Pamačius pokyčius tam tikrose pirštukų vietose, galima nuspėti vaiko polinkį į atitinkamus negalavimus.

Pamačiusi žmogų, iš tiesų daug galiu pasakyti. Geras Vakarų medicinos gydytojas irgi labai daug informacijos gauna pamatęs ligonį, išgirdęs jo balsą. Be abejo, mes nedarome išvadų iš vieno simptomo – tas pat galioja ir Vakarų medicinoje.

Jei pacientas – vaikas, vargu ar papasakos, ar jaučiasi laimingas?

Tuomet mamos klausiame apie nėštumą, ar vaikutis buvo lauktas, o gal „nukrito iš giedro dangaus“ ir sugriovė planus, koks buvo nėštumas, gimdymas, pogimdyminis laikotarpis. Aiškinamės, ar sergančio vaiko tėvai gerai sutaria, ar šiuo metu nevyksta skyrybos. Vakarų požiūris sako, kad gydytojai gydo kūną, o kunigai (ar psichologai) – sielą, tarytum tai būtų atskirti dalykai. Tikrasis senosios Rytų medicinos gydytojas turi išsiaiškinti viską – tiek apie kūną, tiek apie sielą, nes tai yra vienas vienetas, kur visa neatsiejamai susiję; tiek apie emocijas, tiek apie fizinius dalykus – miegą, valgį, tuštinimąsi, prakaitavimą.

Jei vaikas moka kalbėti, klausiame, kaip sekasi darželyje ar mokykloje, ar turi draugų, kokie dalykai patinka, ar mokytoja mylima, ką vaikas nori veikti, kai užaugs.

Man kinų medicina graži tuo, kad mes galime pagelbėti ne tik kūnui, bet ir sielai – atlikdami akupunktūrą, šildymą ar masažą, paveikti energetinius kanalus, kurie reguliuoja emocijas. Jei žmogus pasako, kad jis nuolatos liūdnas, piktas, irzlus, pagalba bus suteikta. Nereikia galvoti, kad mes kaip parapsichologai ar ekstrasensai galime paveikti žmogų. Mes tik padedame įsisukti savireguliacijos mechanizmui – žmogaus kūnas tobulas, ir kokį nors kanalą atblokavus, energija atgauna pusiausvyrą.

Kokius gydymo būdus taikote?

To, ką žmonės įpratę gauti iš gydytojų (miltelių, tirpalų, piliulių), mes neskiriame. Kinų medicinoje gydoma akupunktūra, taškų ar kanalų masažu, tam tikrų vietų šildymu pelyno cigaru, cigūnu (kartais vadinamu bekontaktiniu kinų masažu), taurėmis.

Kokias problemas nori išspręsti Jūsų pacientai?

Paprastai ateina tie, kurie nesulaukė pagalbos savo poliklinikose. Tarkime, vaikas dažnai peršąla. Jam skiria vaistų, jis pasveiksta, bet po kurio laiko ir vėl serga. Ką jam siūlo įprasta medicina? Vaistų, tik didesniais kiekiais. Žmonės šiais laikais apsiskaitę, suvokia, kad dažnai sergančio žmogaus imuninė sistema nusilpusi, prašo ją sustiprinti. Ateina dėl alergijų, virškinimo problemų, sąnarių skausmų, aukšto kraujospūdžio, nutukimo, nugaros skausmų, nemigos, nevaisingumo. Sąrašas sutrikimų, kuriuos gydo kinų medicina, – labai didelis, jį yra pavirtinusi PSO, tad toks gydymas nėra šarlatanizmas, o pripažintas ir oficialus. Kartais pacientus atsiunčia poliklinikų gydytojai, kurie jau būna išsėmę Vakarų medicinos galimybes.

Dažniausiai mūsų pacientai jau būna apsisprendę, kad reikia kažko kito, ir ieško internete, kas tai galėtų būti. Randa homeopatiją, bioenergetiką, ajurvedą, Tibeto mediciną, randa ir mus.

Kaip vaikai ištveria gydymą adatėlėmis?

Vaikai puikiai ištveria akupunktūrą, jiems taikomos plonesnės adatėlės. O tiems, kurie negali išgulėti ar pabūti ramiai, taikoma greitoji akupunktūra, kai taškas pastimuliuojamas ir adatėlė iškart ištraukiama. Jeigu matome, kad vaikui netinka, taikome masažą, šildymą cigaru ar cigūną – atrandame metodą, kuris tam vaikui tinka. Vaikai nuo 4 metų puikiai išguli su adatėlėmis tas kelias minutes.

Gydymas trunka kelis mėnesius, kai kada – metus. Iš pradžių į gydymo procedūrą reikia ateiti kartą per savaitę, paskui (kai būklė pagerėja) – kartą per dvi savaites ar net mėnesį. Procedūra trunka apie 15 minučių.

Ar pamokote pacientus, kaip gyventi, kad ligos negrįžtų?

Matyt, skaitytojams pats reikalingiausias būtent šis skyrelis, nes kiekvienam pacientui skiriame savotiškų namų darbų – patarimų, kaip elgtis, kad liga neprikibtų. Dauguma įsiklauso į patarimus ir kruopščiai pradeda keisti savo gyvenseną. Tada gydymo rezultatai būna daug geresni. Juk gydymas yra bendradarbiavimas tarp gydytojo ir žmogaus (o jei tai vaikas, tai tarp tėvų ir gydytojo). Yra ir trečias veiksnys – aukštesnės jėgos.

Pacientui pasakome, kaip turėtų keisti savo mitybą, dienotvarkę, gyvenimo būdą ir net mąstymą. Tai paprasti dalykai. Antsvorio ir virškinimo problemų turinčiam vaikui patariame daugiau būti gryname ore ir sportuoti, alergiškam – ruošti maistą namuose, kad jis būtų šviežias, šiltas ir iš lietuviškų produktų.

Ar mes, lietuviai, sergame tomis pačiomis ligomis kaip kiti?

Europos šalių ligos panašios, suaugusieji dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis ir mentalinėmis ligomis. Mes žinome, kad depresija Lietuvoje labai ,,populiari“, savižudybių, kurios yra gilios depresijos pasekmė, čia daugiausia. Tuo „pasižymime“, nemokame džiaugtis ir pamatyti pozityvios gyvenimo pusės. Dar vienas dalykas, pagal kurį mes ,,pirmaujame“, – alkoholizmas. Negaliu lyginti su Rusija, nes nebendraujame su šios šalies medikais, tačiau Vakarų Europoje lietuviai pirmi.

Ką patartumėte, kad per šaltąjį sezoną, kuris tęsiasi vos ne 6 mėnesius, liktume sveiki?

Deja, pasakyčiau – tęsiasi dar daugiau. Kai mano kolegė ispanė svečiuojasi Lietuvoje, ji sako, kad čia 9 mėnesiai žiemos, o 3 vargani mėnesiai – pavasario. Vasaros žmonės iš šiltesnių kraštų čia nė nemato.

Pirštų galiukuose, abiejuose nago šonuose yra taškai, juos reikia kas rytą spustelėti, tarsi bandant iš šonų traukti nagą. Tai reikėtų padaryti po vieną kartą su kiekvienu nagu. Šitaip pažadinsime savo imuninę bei psichinę energijas. Kinų medicina teigia, kad jei žmogaus psichika, jo siela, jo dvasia sveika, – jokios išorinės energijos jo nepaveiks. O tam be galo svarbu gera nuotaika, humoro jausmas, geranoriškumas, gebėjimas „pabūti vaiku“, žaisti.

Reikėtų pailginti miego laiką, valgyti „žiemišką“ maistą. Kinų medicina, kad ir kaip būtų keista, žiemos metu siūlo valgyti kiaulieną, žirnius, lęšius, avinžirnius, pupeles.

Jei vaikui tinka, reikėtų pasiūlyti kiek aštresnio maisto, į arbatą įdėti imbiero. Žinome, kad sveikiausias maistas – tas, kuris auga šalia, tačiau imbieras jau tapęs tarptautiniu, „visų“ maistu.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

Apie akupunktūrą

Akupunktūra – veiksmingas gydymo būdas, taikomas daugelyje pasaulio šalių. Žmogaus kūno paviršiuje tam tikromis linijomis yra išsidėstę akupunktūriniai taškai. Kinų medicinoje aprašyta, su kokiais organais tos linijos susijusios, kokia jų paskirtis, kurie taškai kokioms ligoms skirti gydyti.

Kinijoje manoma, kad žmogaus gyvybinė energija kūne teka kanalais – meridianais. Jų yra 20. Meridianai susiję su įvairiais organais ar jų dalimis. Žmogaus organizmas praranda pusiausvyrą, išsiderina, kai energija nebegali cirkuliuoti tais gyvybiniais kanalais. Veikiant akupunktūrinius taškus, organizmui sugrąžinama energijos pusiausvyra. Žmogus sveiksta.

Gydoma į tam tikrus aktyvius kūno taškus įduriant specialias labai plonas adatėles. Taip jos paliekamos nuo 10 iki 40 minučių – laiko trukmė priklauso nuo paciento amžiaus, būklės, metų laiko. Adata paveikus akupunktūrinį tašką, suderinama neuroendokrininė sistema, normalizuojamas vegetacinės nervų sistemos darbas, išsiskiria daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, koreguojama imuninė sistema, mažėja alergija, pagerėja kraujotaka (ypač mikrocirkuliacija), todėl greičiau gyja opos, žaizdos, sparčiau atsinaujina oda, sumažėja patinimas, uždegimas, nervų sistemos dirglumas. Pasaulinė sveikatos organizacija yra sudariusi sąrašą ligų ir sindromų, kuriuos tikslinga gydyti akupunktūra.

Pagal vieną legendą, akupunktūra atsirado gydant sužeistus karius. Buvo pastebėta, kad nestipriai strėlėmis sužeisti kariai kartais pasveikdavo nuo juos kamavusių ligų.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Kinų medicina lietuvių vaikams”

  1. 2016/12/19 at 13:36 #

    Tai nėra panacėja nuo visų ligų, bet tam tikrų susirgimų atveju gali buti ypač naudinga. Gydymas akupunktūra remiasi rytų filosofija, todėl ja gydomos ne atskiros ligos, o yra stengiamasi atkurti bendrą organizmo energijos balansą. Plačiau čia:
    http://www.akupunkturosklinika.lt/

Palikite atsiliepimą


− 1 = septyni