Dar prieš 10 metų kišenpinigius vaikams duodavo tik nedaugelis tėvų, dažniausiai nepastoviai, „kai į galvą šaudavo“ ar po atlyginimo. Dabar duoti vaikui kišenpinigių – įprasta. Lieka klausimas – nuo kada ir kiek?
Konsultuoja psichologė Erika Kern.
Pinigų vertę sužinosi, kaip pats uždirbsi…
Ilgai vyravo nuostata „pinigų vertę pajusi tik tada, kai pats užsidirbsi“.
Tai reiškia, kad dauguma tėvų užaugo patys nežinodami, kaip tvarkytis su pinigais. Šio meno mokytis iš tiesų teko tada, kai patys pradėjo uždirbti pinigus. Todėl kartais sunku išlaikyti didesnę pinigų sumą piniginėje, neaišku, kaip reikėtų geriausiai planuoti šeimos biudžetą.
Duodami kišenpinigius savo vaikams, jau nuo mažens juos mokome vertinti pinigus. Tačiau kaip gi vaikai vertins pinigus, jeigu jie jų neuždirbo? Skaitykite toliau, ir rasite atsakymus.
Kišenpinigiai – ne pinigai maistui
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tai yra kišenpinigiai. Visų pirma – tai vaikui teisėtai priklausanti šeimos pajamų dalis.
Teisėtai, nes tai vienintelis kelias, kaip vaikas gali gauti pinigų – jis dar negali dirbti, o už tiesioginį ir sunkų jo darbą – mokyklą – jam niekas nemoka. Jei siekiate, kad šeimoje vyrautų pagarbūs santykiai, turite pasirūpinti tuo, kad kiekvienas šeimos narys jaustųsi pilnaverčiu.
Kišenpinigiai – tai ne pinigai, kurie duodami vaikui pavalgyti, jei jis kasdien moka už maitinimą. Tai papildoma suma, kurią vaikas gali naudoti kaip tinkamas. Jei duodate vaikui pinigų maitinimuisi, tačiau jis nevalgo mokyklos valgykloje, o pinigus praleidžia kitur – tai jo pasirinkimas, galite ieškoti būdų, kaip susitarti su vaiku, kad jis tinkamai maitintųsi. Tačiau negalima kišenpinigių prilyginti maisto pinigams, nes taip vaikas neturi pasirinkimo – jei jis nori ką nors nusipirkti sau, turi likti nevalgęs. Geriausia išeitis – nustatyti tam tikrą sumą maisto poreikiams ir atskirą sumą kišenpinigiams.
Pastovi suma
Į kišenpinigių sumą neįeina pinigai kinui, pramogoms, kelionėms, transportui ar būreliams. Šiems poreikiams vaikas savo kišenpinigius gali leisti, tačiau tik tuo atveju, jei tėvai pasirūpino šia sritimi, tačiau vaikui negana ir jis nori daugiau, nei šeima gali sau leisti.
Kišenpinigiai – tai pastovi suma, kuri duodama vaikui pastoviu ir būtinai tuo pačiu metu. Daugumai šeimų patogiausias laikas duoti vaikams kišenpinigius – pirmadieniai. Kai pinigai duodami ne kasdien, vaikas pats mokosi planuoti ir taupyti, taip nori nenori jam tenka paplanuoti savo išlaidas.
Kitos šeimos, dažniausiai auginančios paauglius, kišenpinigius vaikams duoda vieną kartą per mėnesį.
Kišenpinigių vaikui reikia
Taigi kišenpinigius vaikams duoti reikia. Kišenpinigių davimas turi būti tokia pat įprasta šeimos gyvenimo dalis, kaip ir, tarkim, pusryčiai. Juk vaikas neuždirbo ir pusryčių, tačiau su malonumu jam juos ruošiate. Tad nereikia nei sureikšminti, nei kaip nors kitaip dramatizuoti paties fakto.
Kai nuspręsite, kad Jūsų vaikas nuo šiol gaus kišenpinigius, taip jam ir pasakykite. Ramiai ir paprastai. Taip pat priminkite, kad kišenpinigiai jam nuo šiol priklausys reguliariai ir jei Jūs netyčia pamiršite, jis turi visišką teisę Jums priminti.
Nuo pirmos klasės
Neprivalote vaikui nuo pat gimimo kasdien ar kas savaitę duoti kišenpinigių. Paprastai kišenpinigius tėvai vaikams pradeda duoti tuomet, kai šie pradeda savarankiškai skaičiuoti, išmoksta savarankiškai apsipirkti. Dažniausiai tai sutampa su mokyklos pradžia. Vaikas gali nemokėti sudėti didelių sumų ar nevisiškai suvokti, kiek jam turi grąžinti grąžos. Jei jis galės apsipirkti iš savo kišenpinigių, jam tai bus gera paskata mokytis skaičiuoti. Priešmokyklinio amžiaus vaikai neretai nesupranta, kodėl kasininkė duoda grąžą, džiaugiasi gavę daugiau pinigų (monetų), nei patys davė kasininkei, todėl didelės naudos iš kišenpinigių dar tikrai nebus.
Kokia suma?
Jei dar tik pradedate duoti kišenpinigių, geriausiai juos duoti kartą per savaitę. Gavę savaitės pinigus, vaikai turi planuoti išlaidas taip, kad užtektų visai savaitei. Be to, tai didesnė suma, ir ją smagiau taupyti, kai norisi didesnio daikto. Kasdieniniai kišenpinigiai truputį mažiau skatina vaiką planuoti.
Kokią sumą reikia duoti vaikui, paprastai nusprendžia patys tėvai. Taip priklauso ir nuo bendro šeimos biudžeto. Jei kišenpinigius duosite kas savaitę, pinigų suma turi būti tokia, kad vaikas pasistengęs ją galėtų praleisti per pirmąją dieną.
Tačiau ji neturi būti tokia maža, kad jis nieko negalėtų nusipirkti, jei pinigus padalintumėt į penkias dalis. Paprastai pradinukams tėvai duoda nuo 1 iki 3 eurų. Vaikui augant, auga ir jo poreikiai, be to, jis perka kitus dalykus. Paaugliui dauguma tėvų savaitei duoda nuo 3-5 eurus.
Kišenpinigių kontrolė
Galima domėtis, kur vaikas leidžia pinigus, tačiau jokiu būdu negalima kritikuoti. Jei tik pradėsite duoti kišenpinigius, nenustebkite, vaikai prisipirks tokių beverčių dalykų, kokių Jūs niekada jiems nepirktumėte, arba praleis pinigus taip beprasmiškai, kad Jums šiaušis plaukai. Svarbu susitaikyti su faktu, kad vaikai pinigus leidžia pagal savo išmanymą ir jiems dar bus proga pasimokyti. Patarinėti vaikams derėtų tik tuomet, jei jie patys prašo patarimo. Gali būti, kad vaikas pinigus praleis pačią pirmąją dieną ir prašys daugiau. Svarbu išlikti ramiems ir priminti, kad sutartą dieną jis vėl gaus sutartą sumą.
Taip vaikai mokysis ir planuoti, ir suprasti daiktų vertę. Nepatariama duoti kišenpinigių skolon, kai vaikai nori didesnio daikto ar jau išleido savo pinigus. Kai galvojate apie kišenpinigius, dažniau prisiminkite savo atlyginimą. Jeigu jį išleidžiate per anksti, juk neprašote darbdavio išmokėti kito mėnesio atlyginimo. Beje, darbdavys turbūt niekada neklausia, kur Jūs leidžiate savo atlyginimą…
Susitarkite, ką vaikas pirks pats
Paprastai šeima, pradėdama kišenpinigių erą susitaria, kokius nuo šiol dalykus vaikas pirksis pats. Paprastai tai – saldumynai, maži žaislai, žaidimai ir kitos smulkmenos. Svarbu vaikams pasakyti, kad visa, ką Jūs pirkote iki šiol – drabužius, didesnius pirkinius, bendrą maistą – ir toliau pirksite. Tačiau mažais niekeliais jis nuo šiol rūpinsis pats.
Pasitaupęs savo kišenpinigių vaikas galės nusipirkti ir didesnių pirkinių, jei Jūs atsisakysite tai pirkti. Tačiau to iš anksto aptarinėti nereikia.
Tarkim, Jūsų vaikas šią savaitę jau buvo kino teatre ir vėl nori nueiti, tačiau Jūs manote, kad tai Jums per brangu. Tada pakanka pasakyti: „Daugiau pinigų kino teatro lankymui aš nesu numatęs, jei turi savo pinigų, gali juos panaudoti ir nusipirkti sau bilietą“.
Mažam – mažai, dideliam – daug?
Jei vaikų amžiaus skirtumas nelabai didelis (iki trijų metų), pasistenkite kišenpinigius duoti tokius pačius. Kai amžiaus skirtumas didesnis, vaikų poreikiai labiau skirsis, ir vyresniajam nepakaks pinigų, tiek pat, kiek mažesniajam. Jei duodant skirtingo dydžio kišenpinigius jaunesnysis vaikas skųsis savo mažesniąja dalimi, sakykite, kad jis gaus tokią pačią sumą kaip brolis ar sesuo, kai jam bus tiek pat metų. Jokiu būdu nesakykite, kad jis gauna mažesnę sumą, todėl, kad yra mažesnis (šie teiginiai panašiai skamba tik suaugusiems, vaikams jie kardinaliai skiriasi). Taip vaikui pasakysite, kokios yra gyvenimo taisyklės. Vaikas supras, kad mažiau pinigų gauna ne dėl to, kad norėtumėte parodyti jo nepilnavertiškumą, ir kad Jūs jį mylite ne mažiau už brolį ar seserį.
Sėkmės skaičiuojant šeimos pinigėlius!
„Mamos žurnalas“