Į kitus metus – su laiminga našta

jurate-ciakiene2

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Ir vėl stovime ant metų slenksčio. Tai laikas, kai apmąstome, ar viską darome teisingai, ar esame laimingi? Trečiąjį tūkstantmetį žmonės atsigręžia į savo dvasinius poreikius, nes pastebėjo, kad patenkinę tik materialius, neranda harmonijos ir laimės. Apie tai – vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.

Visi mes mokiniai

Gyvenimas – tai mokykla. O mes visi – mokiniai. Vienintelis dėstomas dalykas – meilė.

Meilės mokomės kurdami tarpusavio santykius. Kiek esame harmoningi, tiek toli esame pažengę. Visos mūsų gyvenime atsirandančios krizės – tai egzaminai. Kai tik nusprendžiame, kad jau ko nors pasiekėme, tuoj pat gauname egzaminą. Mūsų pagrindinis treniruočių centras – šeima. Čia – tarsi sporto salėje – nuolat treniruojamės mažinti savo egoizmą, kurio atsisakyti labai nelengva. Šeima – tai matematiniu tikslumu apskaičiuota mūsų vieta šiame Pasaulyje. Pamirštame, kad gyvename Kosmose, Žemėje, kur yra tiksli tvarka.

Kaip pajusti buvimą ne savo vietoje

Manoma, kad kiekvienas žmogus turi savo paskirtį šioje Žemėje. Paprastai mums duota išspręsti tik kelis uždavinius. Tam reikia būti „mokiniu“ – noro rūpintis kitais, tarnauti. Kiekvieno mūsų kelias yra laisvas, o vieta – neužimta. Buvimą „ne savo vietoje“ galima pajausti – pradeda trūkti energijos. Labai geras rodiklis yra aplinka, kuri tarsi veidrodis atspindi mūsų vidinius konfliktus. Kai nesame savo vietoje – aplinka pradeda nerimauti, kyla konfliktų tarsi „lygioje vietoje“. Jeigu pradedame apie tai mąstyti, atveriame erdvę pasikeitimams, duodame laisvę pasirinkimui. Kai tai atsiranda viduje – aplinkoje irgi atsiranda erdvė. Dažnai manome, kad einant savo keliu viskas lengva ir paprasta. Deja, tai iliuzija. Kai baigiasi pasitenkinimo jausmas, kai kažkas tampa PAREIGA, žinok – tai tikrai tavo kelias!

Visi vieni kitus veikiame

Mes ne tik kūnai, mes – besivystantys Dievo kūriniai, neturintys ribų ir veikiantys vienas kitą per atstumą, nesvarbu kokį. Svarbu tik tai, kiek leidžiame patys sau. Kai suvokiame save kaip sąmonę/dvasią – tai dar labiau atsiveria, atsipalaiduoja mūsų galimybės.

Santykiai – tai ta sritis, kurioje geriausiai galime save atskleisti ir pažinti. Jie skirstomi į tris tipus.

Pirmasis tipas – santykiai su vyresniais. Vyresniais už save mes galime laikyti vyresnius pagal amžių, pagal padėtį visuomenėje, turtingumą, išmintį. Tai gali būti mūsų tėvai, viršininkai, verslo magnatai, mokytojai. Santykiuose su vyresniais mūsų užduotis išlaikyti pauzę, parinkti toną bei pagalvoti, ką sakyti. Čia labai daug reiškia distancija, balso tembras (aukštis). Saiko jausmas! Viskam savas laikas. Tačiau esminė savybė – susitaikymas. Su kai kuriais vyresniaisiais, pvz., išminčiais, savaime mokame išreikšti susitaikymą. Tai vyresni, kurie spinduliuoja globa. Jeigu kyla konfliktų su vyresniais už mus, vadinasi, iškėlėme save aukščiau, išpuikome mus apleido susitaikymas. Lėktuvai skirtinguose aukščiuose nesusiduria! Jeigu pakylame „per aukštai“, gyvenimas mus stengiasi „nuleisti“, pažeminti. Tuo tik parodydamas, kad mes turime „būti savo vietoje“.

Antrasis santykių tipas – su sau lygiais. Tai gali būti bendraamžiai, to paties išsilavinimo, rango žmonės, draugai, giminės. Šiuose santykiuose vyrauja spontaniškumas, draugiškumas, meilė. Juos gadina ir net sugriauna familiarumas, savininkiškumas. Šeimyniniuose santykiuose pavojų kelia kritikavimas, išjuokimas, atsainumas. Pavydas pasireiškia kritika, o konkurencija išstumia draugiškumą. Svarbu išmintingai išlaikyti distanciją, saiką ir intuiciją. Išmintis vystosi kolektyve. Kuo šeimoje daugiau narių – tuo didesnė išmintis. Bendraudami su sau lygiais mes keičiamės, dalinamės informacija, mus sieja tie patys tikslai. Norint harmoningai bendrauti, pirmiausia reikia suprasti, kad kitas – tai ne aš, kad jis jaučia, mąsto ir suvokia kitaip.

Trečiasis santykių tipas – santykiai su jaunesniais. Tai mūsų vaikai, pavaldiniai, mažiau pasiturintys, mažiau išsilavinę žmonės. Esminis šių santykių bruožas – globa. Bendraudami su už save jaunesniais privalome duoti nieko nereikalaudami. Pagrindinis vaiko poreikis, kurio patenkinimas sąlygoja harmoningą asmenybės vystymąsi, yra BESĄLYGINĖ meilė ir priėmimas. Kai tokios meilės žmogus nepažįsta, jo gyvenime nuolat kyla daug ir įvairių problemų. Dažnai žmogus užauga ir pasensta nepatyręs šios besąlyginės meilės. Niekas, o ypač vaikai savo tėvams, neprivalo užpildyti šios tuštumos, tik pats žmogus gali kreiptis į už save vyresnius, aukštesnius ir šią erdvę pripildyti.

Jeigu santykiai įtempti

aurima_diliene

Psichiatrė Aurima Dilienė

Svarbu visus šiuos santykių tipus atskirti. Paprastai mes 20 proc. gauname, 60 proc. keičiamės ir 20 proc. atiduodame. Tuomet jaučiamės harmoningi.

Ten, kur santykiai įtempti, geriausiai galime apčiuopti, kuo save įsivaizduojame. Nes mus žeidžia tik tai, kas mumyse yra! Ir tos savybės nemėgstame, draudžiame sau ją turėti. Pavyzdžiui, jeigu labai erzina nepunktualumas, vadinasi, save laikome ypač punktualiu, beveik tobulu šioje srityje, ir tai veda į puikybę, iškeliame save aukščiau sau lygių arba vyresnių už save. Kiekvienas pozityvus bruožas, jei nėra meilės, tampa yda. Griežtumas – žiaurumu, tvarkingumas – priekabiavimu, pastabumas – kritikavimu ir t.t.

Du svarbiausi dalykai tarpusavio santykiuose (šeimoje): jautrumas kitam žmogui ir savo vertybių perdavimas. Kai užgniaužiame savo emocijas arba vertybes – pradedame sirgti, ypač onkologinėmis ligomis. Kai nejautriai aiškiname savo vertybes – santykius sugriauname. Kiekvienas savo viduje turime atrasti laimę, tik reikia atidaryti jai duris.

Gyvenimas – ne šablonas

Gyvendami visuomenėje, patiriame pavojų prarasti savo vidinius esminius poreikius ir nuklysti į „diktuojamus“. Ar pastebėjote, kad galingai veikiantys stereotipai įtraukia? Pavyzdžiui, tai, kad mes tarsi privalome gyventi prabangiai? Arba ritmas! Jeigu mano gyvenimo ritmas lėtesnis – tai jau neatitinku šablono, standarto, priskiriamo sėkmingam žmogui. Svarbu nuolat savo viduje derinti absoliučią tiesą su santykine tiesa. Mums primetamus dalykus atmesti.

Pamėginkite atsakyti į tris klausimus:

1)Kas aš?

2)Kokie mano įsitikinimai?

3)Kokiu keliu noriu eiti?

Testas „Kam leidžiu savo laiką?“

Kokiu keliu noriu eiti? Į šį klausimą gali padėti atsakyti paprastas testas: „Kam leidžiu savo pinigus ir laiką?“Jeigu kiekvienas nuoširdžiai sau prisipažintume, kaip jaučiamės, kai patenkinę pagrindinius poreikius (stogas virš galvos, maistas ir apranga), leidžiame savo pinigus, o svarbiausia – LAIKĄ, sužinotume apie save daug įdomių dalykų…. Vienas, nusipirkęs pyragaitį, po to ilgai save „graužia“… Kitas, ilgai apžiūrinėjęs vitrinoje suknelę/rankinuką/batelius, vis dėlto jų atsisako… Vėliau dėl to irgi save ilgai kaltina, gailisi, jaučiasi nuskriaustas. Gal kuris nors, dirbdamas viršvalandžius, guodžiasi, kad „taip reikia“, bet nenori net pagalvoti, kiek mėnesio pabaigoje sumokės auklei už vaikų priežiūrą vakarais… Pagaliau, jeigu jau esame pasiekę tą etapą, kai laiką leidžiame ten, kur norime, ir perkame tik tai, ką norime – tuomet jausmai galėtų būti geriausias echoskopas, pasakantis, ar tai tikrai ta kryptis gyvenime, ta mūsų paskirtis šioje žemėje… Ramybė ir vidinis pasitenkinimas reiškia TAIP… Abejonės, nerimas, kaltė – vienareikšmiškai NE.

Ir nevertėtų pamiršti, kad pasitenkinimas gali būti tikras (ilgalaikis) ir iliuzinis (trumpalaikis), tenkinantis tik mūsų egoistinius poreikius. Didžiausias džiaugsmas yra dalintis: meile, jausmais, santykiais, žiniomis…

Taigi, kai mokinys pasiruošęs – ateina mokytojas. Gyvenimas – tai mokykla. Kiekviena problema – tik dar vienas uždavinys, kurį mes galime išspręsti, o jau  kokios nuotaikos tai darysime, priklauso tik nuo mūsų. DĖKINGUMAS – tai PIN kodas į buvimą mokiniu. Tai kasdienė praktika, kuri perveda mus iš deficito į perteklių.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 8 = keturiolika