Klausimas pediatrui

[su_accordion]

[su_spoiler title=“Kreipiuosi dėl šešiamečio sūnaus bėdų. Jam jau nuo dvejų metukų prasidėjo labai dažni apyvarpės uždegimai, tai labai dažnai kartojasi. Sūnus neserga nei cukriniu diabetu, nei kokia kita bakterine liga. Gydytoja primigtinai rekomenduoja apipjaustymą kaip vienintelę išeitį. Tačiau mes labai bijome. Patarkite, gal yra kitų metodų šiai situacijai?“ style=“fancy“]

Atsako urologas prof. Balys Dainys
www.urologasdainys.lt

Berniukų, kurie gimsta, turėdami siaurą apyvarpę, ne taip jau mažai. Siaura apyvarpė neatsismaukia, po ja renkasi nešvarumai ir kyla uždegimai, kurie dar daugiau siaurina išorinį apyvarpės žiedą. Ilgainiui apyvarpė nebeatsismaukia visai.
Visi berniukų tėvai, gimus sūnui, turi apžiūrėti du dalykus – ar abi sėklidės yra savo vietoje (kapšelyje) ir ar atsismaukia apyvarpė. Žinoma, naujagimiams apyvarpės nepasiseks atsmaukti, nes naujagimiams būna vadinamoji fiziologinė fimozė. Bet jau kelių mėnesių kūdikiui reikėtų bandyti labai švelniai atsmaukti apyvarpę. Geriausia tai daryti vaikutį maudant. Tikriausiai esate skaitę senesnių patarimų, kad mažiems berniukams apyvarpės nereikia liesti. Ši informacija pasenusi. Švelniai atsmaukti apyvarpę reikia dėl higienos – kad būtų galima išvalyti susikaupusius nešvarumus. Nuo nešvarumų gali kilti uždegimas, apyvarpė gali sulipti su varpos galvute. Jau metukų berniuko apyvarpė turėtų bent šiek tiek atsismaukti, o pradėjusio eiti į mokyklą vaiko ji turėtų atsismaukti visai. Jei 2–3 metų berniuko apyvarpė visai neatsismaukia, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju urologu. Paprastai 90 proc. trejų metu vaikų apyvarpė atsismaukia.
Pirmiausia skiriamas gydymas vaistais, kurie suminkština odą, tačiau jei šis gydymas nepadeda, rekomenduojamas apipjaustymas.
***
Apipjaustymas, mediciniškai vadinamas cirkumcizija, tai visiškas arba dalinis apyvarpės pašalinimas. Ši operacija labai sena – žinoma nuo senovės Egipto laikų (buvo rasta piešinių kapavietėse), išpopuliarinta musulmonų ir judėjų. Tūkstančius metų ją atlikdavo ne medikai, o šventikai, ne ligoninėse, o šventyklose. Senovėje rabinai apipjaustydavo žydų berniukus akmeniniais peiliukais, reikia įsivaizduoti, kokias kančias patirdavo naujagimiai (apipjaustydavo aštuntą dieną po gimimo). Islamo šalyse berniukai buvo apipjaustomi kiek vyresni – iki 14 metų, apipjaustymas laikomas berniuko tapimu vyru.

Apipjaustymas populiarėja, nes atsiranda tyrimų, kurie rodo šios operacijos naudą.

Apipjaustymas ne tik apsaugo nuo fimozės ir uždegimų – įrodyta, kad apipjaustymas kūdikiams padeda sumažinti šlapimo takų infekcijos riziką, vyrai daug rečiau serga varpos vėžiu, o apipjaustytų vyrų partnerės rečiau serga gimdos kaklelio vėžiu. Įrodyta ir tai, kad apipjaustyti vyrai net 50 proc. rečiau serga AIDS. Šiuo metu apipjaustymas su religija nesiejami, pavyzdžiui, JAV kiekvienam gimusiam berniukui dar gimdymo namuose pasiūloma atlikti cirkumciziją. Ten tai laikoma rutinine operacija.

Fimozė

Varpos galvutę dengia oda (apyvarpė), kuri skirta apsaugoti varpos galvutę nuo dirgiklių bei infekcijos. Apyvarpės srityje esančios liaukutės gamina antibakterinę medžiagą – smegmą, kuri (nesilaikant higienos) kaupiasi tarp varpos galvutės ir apyvarpės. Besidauginant bakterijoms, vystosi apyvarpės uždegimai. Bėgant laikui susiaurėja apyvarpės anga bei susiformuoja apyvarpės susiaurėjimas (fimozė), kuri neleidžia atsmaukti varpos galvutės odos. Jei fimozė laiku negydoma, atsmaukta apyvarpė gali nebegrįžti atgal, spaudžia varpą, dėl to varpa paburksta, joje sutrinka kraujotaka.

Apie apipjaustymą

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, šiuo metu apie 30 proc. pasaulio vyrų yra apipjaustyti, iš jų 68 proc. yra musulmonai. Istorikai mano, jog procedūra tapo populiari kaip prevencinė sveikatos apsaugos priemonė, padedanti išvengti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimo, galinčio kilti po apyvarpe patekus smėliui ar dulkėms.

Ne religiniu pagrindu daug cirkumcizijų atliekama berniukams JAV, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Korėjoje, Filipinuose. Iki XX amžiaus 6 dešimtmečio britų vyrai irgi būdavo apipjaustomi dėl sveikatos ir higienos. Jei nėra medicininių indikacijų ar nepriklausoma atitinkamai religinei bendruomenei, vaikų cirkumcizija neleidžiama Suomijoje. Daugumoje demokratinių šalių šiuo metu cirkumcizija nėra rutininė procedūra visiems berniukams, tačiau jų tėvai, susipažinę su galimais apipjaustymo privalumais ir pavojais, gali patys priimti sprendimą.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Dukrytei 3 metai, pastebėjau, kad ji labai dažnai atsidūsta. Būna, kad atsidūsta per valandą 5 kartus, bet būna valandų, ir kai neatsidūsta. Atsidūsta įvairiomis situacijomis ir valgydama, ir žaisdama ir važiuojant mašina, ir skaitant pasakėlę vakare. Ar čia kas nors rimto?“ style=“fancy“]

Atodūsis paprastai asocijuojasi su negatyvia emocija (nusivylimo, pralaimėjimo, frustracijos, nuobodumo, ilgesio). Atsidusti vaikai ir suaugusieji gali būdami vieni ir kai yra bendraamžių ar suaugusių draugijoje. Tai reiškia, kad atodūsis nėra bendravimo priemonė bei įrankis. Atsidusimai dažniausiai suvokiami kaip liūdesio išraiška, nors iš tiesų dažniau dūsaujame iš susierzinimo. Liuveno universiteto (Belgija) profesoriai tikina, kad atodūsis yra fizinė ir protinė perkrova – tarsi paspaustum kompiuterio mygtuką „Restart“. Tyrimo vadovas prof. Bjornas Vleminksas teigia: kai per ilgai kvėpuojame vienodu ritmu, plaučiai sustingsta ir blogiau atlieka deguonies ir anglies dioksido keitimo funkciją. Protarpiais įterpiant atodūsį, plaučių oro pūslelės (alveolės) išsitempia. Šis veiksmas suteikia žmogui palengvėjimo jausmą – taigi kaip nors „veikti“ atodūsius nėra prasmės, ir jie nėra pavojingi. Nedera klausinėti vaiko, kodėl jis atsidūsta, kitaip tariant – situacijos neakcentuokite. Atodūsiai nėra pavojingi.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“4 mėnesių kūdikį maitinu mišinuku keturis kartus (kas 4 val.) per parą po 150 ml. Kiek kartų reikia maitinti per parą 4 mėnesių kūdikį ir kiek ml turi suvalgyti vieno maitinimo metu? Nuo kelių mėnesių reikia pradėti duoti papildomo maistelio, arbatos ar virinto vandens atsigerti? Kūdikis jau savaitę atrodo mieguistas, mažai guguoja.“ style=“fancy“]

Nepriklausomai nuo kūdikio amžiaus, jam reikia duoti valgyti tik tuomet, kai jis nori. Normalu, kai mažylis vieną kartą suvalgo daugiau, kitą kartą mažiau. Kai kūdikis žindomas arba maitinamas mišiniais, jam jokio vandens ir arbatos nereikia. Kai kūdikio svoris auga normaliai, papildomas maistas pradedama duoti, kai sukanka 6 mėn. Pirmas papildomas maistas yra liesos mėsos tyrė su trintomis virtomis daržovėmis. Rekomenduočiau padaryti Jūsų mažyliui kraujo tyrimą.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sūnus (10 m.) labai dažnai vaikšto šlapintis, vakarais eina kas 10 min., kol užmiega, naktį pabudęs nueina dar kokius 3 kartus. Buvome pas šeimos gydytoją, šlapimo tyrimai uždegimo nerodo. Gydytoja sako, kad priežastis gali būti kompiuteriniai žaidimai. Kur mums kreiptis?“ style=“fancy“]

Prisiminkite, kada ir kokioms aplinkybėms esant prasidėjo dažnas sūnaus šlapinimasis. Gal jis prasidėjo po ūminės ligos ar po to, kai pradėjo nebepailsėti – mažai miegoti (per parą 10 metų vaikas turėtų išmiegoti nemažiau 9 val.). Kada jis įniko į kompiuterinius žaidimus? Kiek laiko per dieną praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus? Šis laikas turi būti ribojamas iki 3 val. per dieną. Reikėtų vakare prieš miegą 2 val. nebeduoti gerti, žinoti, kiek jis per dieną išgeria skysčių (1–2–2,5–3 litrus)? Ar jis jaučia troškulį, ar neatsirado potraukis saldumynams, nemažėja svoris? Šeimos gydytojos paprašykite atlikti tyrimą dėl gliukozės kiekio kraujyje, dar porą kartų pakartokite šlapimo tyrimą. Kol vyksta tyrimai, padarykite viską, kad sūnus „nepaskęstų“ kompiuteriniuose žaidimuose ir kasdien pailsėtų, išsimiegotų ir vakare prieš miegą 2 val. negertų. Jeigu visi tyrimai yra be pakitimų, tuomet derėtų šeimos gydytojos parašyti siuntimo vaikų endokrinologo konsultacijai (jeigu šlapimo lyginamasis tankis yra mažas, apie tai turi pasakyti šeimos gydytojas), neurologo ir psichologo konsultacijoms.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Kodėl vaikas griežia dantimis dieną? O jei tuo pat metu (apie 2 savaites) yra ir pakilusi temperatūra? Ar tai rodo ligą?“ style=“fancy“]

Griežimas dantimis nėra temperatūros priežastis. Jis tik gali būti atsakas į ligą. Griežimas dantimis yra nesąmoningas elgesys. Apie 15 proc. visų vaikų griežia dantimis. Griežimas gali atsirasti, kai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje išauga pirmieji dantukai, arba 5–7 gyvenimo metais, kai pradeda dygti nuolatiniai dantys.
Griežimas dantimis dažniausiai išnyksta vaikui augant. Griežimo dantimis priežastis kol nežinoma. Manoma, kad tam turi įtakos netaisyklingas sąkandis (dėl netaisyklingos dantų formos, nekokybiškai įdėtų plombų), žarnyno problemos, netinkama mityba, alerginės, endokrininės, nervų sistemos ligos, stresas, nervinė įtampa, asmenybės tipas (skrupulingas ar agresyvus vaikas), atsakas į skausmą ir diskomfortą, sukeltą tokių ligų, kaip peršalimas ar ausies uždegimas. Štai kodėl Jūsų vaikas gali ir karščiuoti, ir griežti dantimis.
Jei griežimas nepraeis, paprašykite siuntimo vaikų neurologo konsultacijai.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Auginu 2 m. 2 mėn. dukrytę. Dieną esame visiškai atsisakę sauskelnių, ji puikiausiai tvarkosi, paprašo ant puoduko, net palaukia, jei kur mieste vaikštinėjant tenka paeiti iki tualeto. Tik kaip tvarkytis naktį? Ar neduoti gerti skysčių prieš miegą, ar žadinti ir sodinti ant naktipuodžio, o gal leisti pajusti, koks jausmas miegoti prisišlapinus į lovą?“ style=“fancy“]

Kiekvienas vaikas tobulėja savitu greičiu. 2 metai ir 2 mėnesiai – dar labai „jaunas“ amžius reikalauti, kad vaikas nebesišlapintų į lovą. Naktimis dukros žadinti nederėtų. Jeigu naktį ji pasišlapino, ieškokite priežasčių, kurios galėjo turėti įtakos – gal per dieną ji emociškai (nesvarbu, kokios buvo emocijos – teigiamos ar neigiamos) ar fiziškai pervargo, todėl miegas buvo „per kietas“, gal vakare prieš miegą buvo išgėrusi skysčių (dvi valandas prieš miegą skysčių duoti nederėtų), gal prieš miegą dukra užmiršo pasišlapinti. Vaiko veiklą dieną organizuokite taip, kad nakties miego vaikas atsigultų nepavargęs. Jei naktį dukrytė apsišlapino, ramiai aptarkite kas įvyko, paprašykite, kad ji keltųsi, kai norės šlapintis – jai turi būti sudarytos sąlygos iš lovos atsikėlus rasti puoduką, kambaryje neturi būti aklinai tamsu. Už sausas naktis neužmirškite pagirti, o dėl šlapių nebarkite. Sauskelnių segti nederėtų, nes nebus stimulo atsikelti ir pasišlapinti.
Normaliai augdami 3–3,5 m. berniukai, 2,5–3 m. mergaitės nustoja šlapintis į kelnaites. Kai kurie vaikai nustoja šlapintis į kelnaites, būdami 4 m. Apie 60 proc. 3 metų vaikų nebesišlapina naktimis į lovą, o 5 m. – 85–90 proc., 10 m – 93–95 proc., 14 m – 98–99 proc.

Naktinio šlapimo nelaikymo, t.y. naktinės enurezės priežastys:
Paveldėjimas. Kai serga vienas iš tėvų, ją paveldi 45 proc. palikuonių, o jei abu – rizika padidėja iki 75 proc;
Nepakankamai subrendusi centrinė nervų sistema (CNS);
Įvairios organinės ligos;
Šlapimo takų įgimtos anomalijos (pvz., maža šlapimo pūslė);
Šlapimo organų infekcijos;
Įgimti nugaros smegenų ir stuburo pažeidimai;
Inkstų funkcijos (veiklos) nepakankamumas;
I tipo cukrinis diabetas (cukraligė);
Psichologinės.
Kai darželinio arba jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas nereguliariai naktį nesulaiko šlapimo, manoma, kad tokios enurezės priežastys yra stiprus stresas, bloga atmosfera šeimoje arba pervargimas dieną.
Kai vaikas buvo nustojęs šlapintis ir vėl pradėjo, pvz., gimus šeimoje antram vaikui, pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą – tai gali būti įtampos, baimės pasekmė.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sveiki, turiu tokią bėda kaip katafrenija. Pačiai man ji netrukdo, bet vyras sako, kad naktį visi namai dreba, kai aš miegu. Vaikui 1 m. 11mėn., nuo gimimo miega kartu su manimi vienam kambaryje. Norėčiau sužinoti, ar neveikia vaiko psichikos tokios naktys? Ar katafrenija paveldima? Gal jau atsirado gydymo būdas?“ style=“fancy“]

Katafrenija – retas miego sutrikimas, būdingas jaunesnio amžiaus žmonėms. Ji pasireiškia dejavimu, mykimu iškvėpimo metu, kuris gali kartotis beveik kas naktį. Garsai dažniausiai nepriklauso nuo kūno padėties, tačiau kartais pasisukus trumpam išnyksta, po to vėl atsinaujina. Katafrenija daugiau trikdo gyvenimą ne pačiam pacientui, bet tame pačiame kambaryje miegantiems žmonėms. Jūsų vaikas paprasčiausiai mažiau pailsi. Apie katafrenijos paveldimumą duomenų nėra. Naujausios literatūros duomenimis efektyviausias yra CPAP gydymas, t.y. gydymas specialiai sukonstruotu aparatu. Prietaiso kainos ligonių kasos nekompensuoja. Jis, kaip ir kiekvienas prietaisas, netinka visiems vienodai, ne visiems jis yra vienodai efektyvus. Apie aparatą plačiau galite pasiskaityti http://www.miegas.lt/lankstinukas.pdf.

Miego specialistai ir dabar taiko gydymą vaistais, juos parinkdami konkrečiam pacientui, nes vaistai turi ir šalutinį, nepageidaujamą veikimą. Vaistus ir CPAP aparatą parenka miego laboratorijų specialistai, kuriems pacientą nukreipia jį gydantis neurologas, o pastarajam pacientą nukreipia paciento šeimos gydytojas. Šalyje yra kelios miego sutrikimų laboratorijos (centrai), visų jų adresus ir telefono numerius turi gydytojai neurologai.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Dukrytei 1 metai 4 mėn., tačiau dar pati nevaikšto. Lankėme specialias mankštas pas kineziterapeutą, ėjome pas kelis neurologus, tačiau niekas bėdų nemato, sako jog reikia laiko. Man labai neramu, kad vaikas nelaiko dar pusiausvyros, eina įsikibusi tik į rankas, be to keliant už pažastų kažkas sutraška nugarytėje.“ style=“fancy“]

Kūdikiai, gimę neišnešioti ir turintys viršsvorio arba jo trūkumą, vėliau pradeda kelti galvą, sėdėti, atsistoti, vaikščioti. Raumenys turi būti nuolatos lavinami. Epizodiniai mankštų kursai nepakeičia kasdieninio masažo ir mankštos, kurios galėjote išmokti matydama, kaip kineziterapeutas tai daro. Dažnas ir ilgalaikis kūdikio laikymas jo lovoje arba manieže irgi jam nenaudingas, nes riboja jo gyvybinį poreikį nevaržomai judėti. Amerikiečių pediatrai pataria vengti vaikštynių, nes tyrimai parodė, kad tie kūdikiai, kurie buvo dedami į vaikštynę (ypač – į vaikštynę su sėdyne viduryje ir platoku rėmu aplinkui) – atsiliko nuo kitų ir fiziniu, ir protiniu vystymusi. Šie vaikai vėliau pradėjo ropoti ir savarankiškai vaikščioti. Vaikas mokomas vaikščioti pamažu: pirmiausiai jam išlaikyti pusiausvyrą padeda mamos ranka ir aplinkos daiktai, nes vaikas turi į kažką atsiremti. Stebėkite, kad mažylis beeidamas skaudžiai nepargriūtų (jo aplinkoje neturi būti baldų stačiais kampais, galinčių nuvirsti baldų, ant grindų jokių slystančių kilimėlių, geriausia, kad mažyliui po kojomis nepasitaikytų jokie daiktai).

Visos ligos, persirgtos pirmaisiais gyvenimo metais, irgi atsiliepia vaiko fiziniam tobulėjimui, dėl to jis gali pradėti vėliau vaikščioti. Jei tiesiai šviesiai – įtariu, kad laiške ne viską parašėte: joks šeimos gydytojas be priežasties nesiuntinėja „pas kelis neurologus“ ir pas kineziterapeutą.
Sutraškėjimai nugarytėje gali atsirasti darant dinaminę mankštą, kuri mažiems vaikams nerekomenduotina, nes yra didelis sukrėsto vaiko sindromo rizikos faktorius. Jums dera gauti siuntimą iš savo dukros poliklinikos neurologo trečio lygio neurologo konsultacijai.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Ar antrinė ausies būgnelio perforacija labai rimtas dalykas? Kokia tikimybė, kad pakenks klausai? Ar suauga tokiu atveju būgnelis ir per kiek laiko? Kokia tikimybe, kad kartosis plyšimas?“ style=“fancy“]

Kai rašote „antrinė ausies būgnelio perforacija“ tampa neaišku kiek gi tų būgnelio perforacijų buvo anksčiau, nes tai labai svarbu, kadangi perforacija nelygu perforacijai, nes skiriasi jų gydymas ir prognozė ateičiai. Iš klausimo taip pat neaišku kokios buvo antrinė ausies būgnelio perforacijos priežastys. Būgnelio perforacija gali atsirasti traumos metu (smailiu daiktu pradūrus būgnelį, po smūgio į ausį ranka ar kokiu nors daiktu), veikiant suspausto oro bangai (šokant iš aukštai į vandenį), leidžiantis lėktuvu, kai sutrikusi ausies trimito (vamzdelio, jungiančio vidurinę ausį su nosiarykle) funkcija ir negali susilyginti oro slėgis išorėje ir būgninėje ertmėje. Būgnelio perforacija gali likti po ūminio vidurinės ausies uždegimo (ūminio vidurinio otito). Svarbiausia žinoti būgnelio perforacijos priežastį ir ją pašalinti, pvz., laiku intensyviai gydyti slogą. Kilus įtarimui, kad dėl slogos prasidėjo ausų uždegimas, būtina nedelsiant kreiptis į ausų nosies gerklės gydytoją. Tikimybė, ar kartosis plyšimas priklauso nuo sugebėjimo pašalinti plyšimo priežastis. Vos tik atsiradus ausų skausmui reikia kreiptis į ausų nosies gerklės ligų gydytoją. Nedidelės perforacijos sugyja savaime, tačiau reikia saugoti, kad į ausį nepatektų vandens. Didesnės perforacijos, ypač kai užsilenkia kraštai, gydomos chirurgiškai – atliekama timpanoplastika. Jei būgnelis plyšo įkritus į vandenį ar jis buvo pradurtas, skiriama lašinti antibiotikų lašų į pažeistą ausį (kad nesupūliuotų). Taip pat patariama vengti vandens patekimo į pažeistą ausį, kol būgnelis sugis ar bus atlikta operacija.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Norėjau pasmalsauti dėl… pagalvės! Kokias ir nuo kada galima pasiūlyti vaikučiui? O gal sveika miegoti visai be jos?“ style=“fancy“]

Jūsų klausimas toks „apvalutis“, kad jį skaitant neįmanoma nujausti kokio gi amžiaus vaikučiui pagalvės domina. Iki 1 metų kūdikio geriausia pagalvė 4 sluoksnių sulankstytas į stačiakampio formą medvilninis vystyklas, kurio plotis atitinka lovelės ar vežimėlio plotį, nes mažylis miegodamas juda, įvairiai pasislenka. Viena tokia pagalvėlė skiriama lovutei, kita vežimėliui. Kol kūdikis tik guli, jo nugarytė ir galva yra vienoje plokštumoje ir pagalvėlės nereikia. Nestora, t.y. 2–3 cm tampa reikalinga, kai kūdikis gerai neprilaikomas sėdi bei atsistoja, nes tuomet susiformuoja natūralūs stuburo linkiai. Šio amžiaus kūdikio pagalvėlės turi būti ne storesnės kaip parašiau, jų medžiaga turi būti tanki, gerai sugerianti prakaitą, lengvai skalbiama. Perkant kūdikiui ar bet kurio amžiaus vaikui pagalvę reikia kuo mažiau žiūrėti į jos kainą – svarbu įsigyti gerą, higienišką daiktą. 2–4 metais pagalvė gali būti pastorinama iki 4–5 cm. Padėjus galvą ant pagalvės turi būti lengva kvėpuoti, o pati galva nei pakelta nei „prasmegusi“. Pagalvė neturi būti nei per minkšta nei per kieta, kitaip tariant patogi savo dydžiu ir kietumu. Pagalvė turi būti aptraukta tankiu medvilniniu ar lininiu, prakaitą sugeriančiu, tačiau nestoru vienu, o dar geriau dviem užvalkalais. Netinka jokios pūkinės, plunksnų, vatos ir minkštos sintetinių medžiagų, tokių kaip porolono ar latekso pagalvėlės. Mažiems vaikams taip pat netinka grikių lukštų pagalvės. Perkant pagalvę reikia „matuotis“ – ar jos dydis pakankamas pagal pečių plotį ir kūno svorį. Ekonomiškesnės yra ne kvadratinės, o stačiakampės pagalvės. Miegant pagalvė neturi užlįsti po pečiu.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mano dukrytei dabar 6 mėnesiai, sveria 7,5 kg. Per pastarąjį mėnesį priaugo 200 gramų. Ar tai normalu? Valgo daržovienę, bando valgyti kruopas. Vartosi, lanko baseiną ir mankšteles.“ style=“fancy“]

Sukakus 5 mėnesiams dauguma Lietuvos kūdikių savo gimimo svorį padvigubina, o 11 mėnesių – patrigubina. Antrąjį gyvenimo pusmetį svoris auga lėčiau nei pirmąjį, ir nėra užprogramuota, kad kiekvieną gyvenimo mėnesį būtinai turi priaugti griežtai apibrėžtą gramų skaičių. Kitaip tariant vieną mėnesį kūdikis priauga daugiau, kitą mėnesį mažiau, ir tai yra normalu. Kūdikio fizinis augimas vertinamas įvertinant jo ūgį ir svorį, svarbu, kad abu rodikliai atitiktų normos ribas. 6 mėn. kūdikis pradedamas papildomai maitinti, turi valgyti mėsos tyrę, daržovių tyrę, vaisių tyrę, smulkiai pertrintas grikių, avižų, miežių kruopas. Toliau lankykite baseiną ir mankšteles, masažuokite. Nesusižavėkite vaikštynėmis, sūpynėmis, šokdynėmis.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mano sūnelis gimė neišnešiotas (35 sav.) dabar jam 6,5 mėn. Jam buvo diagnozuota intrauterininė infekcija. Ir niekur nerandu pakankamai informacijos apie šia diagnozę. Norėčiau sužinoti nuo ko ji galėjo atsirasti, ar tai galėjo iššaukti priešlaikini gimdymą ir kaip tai atsiliepia tolimesniame gyvenime?“ style=“fancy“]

Intrauterinė infekcija gali būti priešlaikinio gimdymo, priešlaikinio gemalinių vandenų nutekėjimo priežastimi, sutrikdyti tolimesnę vaisiaus ir naujagimio raidą. Intrauterininės infekcijos sukėlėjų, mikroorganizmų yra įvairių. Jų poveikis priklauso nuo jų rūšies, yra skirtingas. Jūsų vaiko ligos kortelėje turėtų būti įrašas F-113, kuriame paprastai yra trumpi duomenys apie mažylio gimimą, jo būklę ir, jei buvo, intrauterininę infekciją. Dalis mikrobų, sukeliančių intrauterininę infekciją, į gimdą patenka iš makšties. Sergant bakterine vaginoze susidaro palankesnės sąlygos patogeninėms (t.y. ligas sukeliančioms) bakterijoms migruoti iš makšties į gimdos ertmę ir vaisiaus dangalus. Kiekviena nėščioji, nepriklausomai nuo nėštumo laiko, atsiradus išskyroms ir kitiems nemaloniems požymiams turi nedelsiant pasikonsultuoti su ginekologu, vadovautis jo patarimais duodamais konkrečiai nėščiajai. Visa tai mažina intrauterininės infekcijos riziką ir jos galimas pasekmes. Suprantama, visos nėščiosios turi atsisakyti žalingų įpročių ir gyvenimo būdo, kuris yra lytiškai plintančių ligų rizikos faktorius. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu. Išsamiai apie intrauterininės infekcijos rizikos faktorius, galimus požymius bei lytiškai plintančias ligas (nebūtinai venerines) skaitykite: http://www.lorna.lt/articles.php?articles_id=14.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Kaip tinkamai pasirūpinti kūdikiu iki metų einant pasivaikščioti vasarą, kai būna daug saulės?“ style=“fancy“]

Naujagimius (mažylius iki 28 dienų) privalu saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes jų odelė gali nudegti vos per 10–15 min. net apsiniaukusią dieną. Kūdikiai iki 6 mėn. tarp 10–15 val., kai saulės spinduliai yra pavojingiausi, turėtų būti medžio šešėlyje, po dideliu skėčiu arba erdviame vežimėlyje. Kūdikį apvilkite lengvais medvilniniais tankaus audimo šviesiais drabužėliais, nes tokie mažiau praleidžia ultravioletinius saulės spindulius. Būtina plačiabrylė ar nors su snapeliu kepuraitė, kad nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotų akis, ausis, sprandą. Plaštakos ir pėdos gali likti nepavilktos, nes paprastai jos nenudega. Tačiau, jei pastebėjote jų paraudimą, kitą dieną jas sutepkite apsauginiu kremu.

6 mėn. ir vyresnis kūdikis gali išbūti saulėje 15–20 min. su jau ankstesniame klausime paminėta kepuraite. Per tokį laiką mažylio odoje ją veikiant tiesioginiams saulės spinduliams susiformuoja reikiamas vitamino D kiekis. Po to su kūdikiu, mažu vaiku privalu sugrįžti į patalpą ir jo kūnelį, apimant pėdas, plaštakas ištepti specialiu kremu kūdikių ir mažų vaikų odos apsaugai nuo neigiamų UVA ir UVB saulės spindulių poveikio.

Pasirinkite tokį kremą, kuris būtų be cheminių filtrų ir atsparus vandeniui, kurio veikimo trukmė būtų 4–5 val. Kiekvienas kremas turi žymenį – tris raides SPF su atitinkamu skaičiumi. Visa tai padeda apskaičiuoti nuo UVA ir UVB apsaugos trukmę. Pvz. turime kremą SPF 30. Skaičių 30 dauginame iš 10 min. ir gauname 300 min., kitaip tariant toks kremas saugo 5 val. Po išsitepimo kremu pravartu truputį pabūti patalpoje, tam, kad kremas įsigertų į odą. Ypač atsargiai tepamas veidukas, ausytės, sprandas, saugoma, kad kremo nepatektų į akutes. Tepkite plonu sluoksniu, prisiinkite, kad kremas nėra sviestas. Grįžus iš lauko, nusiprausti reikėtų vien dėl higienos, nes oda būna suprakaitavusi, aplupusi dulkėmis ir pan.

Ar nepakenks saulės spinduliai akytėms? Jau 8–9 mėn. kūdikiui galima optikos salonuose pritaikyti akinukus nuo saulės, ypač jai jau dėvi gydomuosius.. Yra puikių fotochrominių plastmasinių lęšių iki 50–90 procentų sulaikančių ultravioletinius spindulius. Geriausi – pilkos, žalsvos spalvos.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Dukrai 1,5 mėn. Miegodama steni, aimanuoja, muistosi iki spiegiančio rėkimo, kol pakakoja ar išeina dujos. Kakoja žaliai vandeningai, tiesiog iššauna. Kartais putotai, su gleivėmis. Maitinu savo pienu. Beveik nevartoju pieno produktų, riešutų, žuvies, šokolado, kepto maisto, vaisių ir daržovių. Nebežinau ką daryti, kokius tyrimus galima atlikti, kaip sužinoti ar neserga, ko netoleruoja, kas netinka?“ style=“fancy“]

Nedelsiant su savo dukros gydytoja turite aptarti savo maitinimąsi, nes vertinant pagal parašymą toks drastiškas įvairaus maisto atsisakymas nėra naudingas nei Jums nei dukrai. Jeigu kelis kartus pastebėjote, kad po kokio nors Jūsų suvalgyto maisto dukrai tampa blogiau, tokio maisto būtina atsisakyti ir vėl stebėti, ar dukrai pasidarė geriau.
Tam, kad neužmirštumėte, ką pastebėjote, rašykite dienyną ir jį parodykite savo dukros gydytojui. Mažų kūdikių žarnyno spindis yra mažas, todėl greitai atsiranda vidurių pūtimas ir sunkus tuštinimasis. Jeigu dukra normaliai priaugo svorio ir ūgio per 1,5 mėn., tuomet jokių tyrimų daryti nėra būtina. Jeigu gydytoja pastebės ką nors nenormalaus, paskirs tyrimų, nukreips vaikų gastroenterologo konsultacijai.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sūnui 4 mėn. ir šeimos daktaras pastebėjo, kad ant kojyčių (klubų) nevienodos linijos, ant vienos 3 ant kitos 2 linijos. Sako, kad 6 mėnesiu reiks daryti tyrimus? Ar tai rimta? Mes gyvename Airijoje.“ style=“fancy“]

Kiekvienoje valstybėje yra ten priimta mažų vaikų priežiūros sistema, kuri turi savų ypatumų. Kiekvienos ES valstybių jos piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, tėvų sveikatos draudimas paprastai užtikrina ir mažylio sveikatos priežiūrą. Esant tokiai situacijai, kurią aprašėte klausime, sūnui turi būti atlikta klubo sąnarių echoskopija tikslu išsiaiškinti ar nėra įgimtos klubo sąnario displazijos (nepakankamo išsivystymo). Kuo greičiau bus padarytas tyrimas – tuo geriau. Jį padarius specialistas – vaikų ortopedas traumatologas, priklausomai nuo kas bus ar nebus rasta, suteiks pagalbą, duos konkrečius patarimus dėl sūnaus priežiūros, nurodys reikia ar nereikia pakartotinės specialisto konsultacijos.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mano mergaitė (7 m.) per paskutinius 2 mėnesius pakeitė dvi gyvenamas vietas ir gal dėl to pradėjo mirkčioti akimis ir kosti sausai, nors temperatūros neturi. Kas tai?“ style=“fancy“]

Tai yra nervinis sukrėtimas, dukra nespėja prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos ir joje gyvenimo įpročių ir sąlygų. Dukrai dera sudaryti galimybes užsiimti ją dominančia veikla, turi būti kuo mažiau draudimų ir priminimų, pvz., nedaryk to tai to [nemirkčiok, nekosėk ir pan.], skirti švelnaus dėmesio, suvokti, kad ji yra asmenybė turinti savo pasaulį ir mintis. Mergaitė turi gerai išsimiegoti, jos neturi užgriūti lavina naujų reikalavimų, darbų, ji neturi girdėti ir matyti suaugusiųjų tarpusavio santykių aiškinimosi ir pan. Vaikai labai subtiliai junta suaugusiųjų nuotaikas ir dėl to labai pergyvena. Dukrą derėtų parodyti šeimos gydytojui, padaryti bendrą kraujo tyrimą. Visiems laikams dera prisiminti, kad temperatūra nėra liga, o tik įvairių ligų vienas iš požymių ir pagal tai, ar ji pakilusi ar ne, yra neįmanoma išsamiai spręsti apie vaiko sveikatos būklę.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mūsų sūnui (2 m.) nuo bet kokio viruso temperatūra labai staigiai pašoka net iki 39ºC. Ar tai požymis, kad vaiko silpnas imunitetas?“ style=“fancy“]

Temperatūra yra viena iš organizmo gynimosi prieš jam nepalankius veiksnius priemonių. Kiekvienas organizmas į jam nepalankius veiksnius reaguoja skirtingai: vieniems temperatūra kyla ir kiti negalavimai atsiranda greičiau, kitiems ne taip greitai. Vaikų organizme medžiagų apykaita yra greitesnė, todėl jie greičiau, nei suaugusijei sureaguoja. Labai greitas sukarščiavimas nėra imuniteto nusilpimo rodiklis. Temperatūros nedera skubėti mažinti, jei ji nepakilo daugiau kaip iki 38,6ºC. Jai pakilus daugiau nei iki 38,6ºC, atsiranda diskomfortas. Jį pašalinti padeda gausus girdymas skysčiais ir vienkartinė vaistų nuo temperatūros dozė. Vaistais nedera siekti sumažinti temperatūros iki normalios – būtina netrukdyti organizmui pačiam reguliuoti savo temperatūrą. Kylanti temperatūra nėra blogo imuniteto požymis, veikia atvirkščiai – vadinasi, organizmas ginasi.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Dukrytei 3 mėn. Pastebėjau, kad kai barškinu vienoje pusėje žaisliuką, tai sureaguoja labai greitai, o kai kitoje – klausosi ir tik po kiek laiko pasuka galvytę į tą pusę. Sunerimau, ar neturi bėdų dėl klausos. Ar tokio amžiaus vaikutis jau turi gebėti atskirti, iš kur sklinda garsas?“ style=“fancy“]

Svarbiausia išsiaiškinti, ar mažylė girdi gerai. Nuo 2014 metų vasario 5 d. gimdymo skyriuose atliekama visuotinė naujagimių klausos patikra. Klausa turi būti patikrinta per 28 dienas nuo kūdikio gimimo. Gavus neigiamus kelių pakartotinių tyrimų rezultatus, naujagimis ar kūdikis siunčiamas vaikų otolaringologo-audiologo (klausos specialisto) konsultacijai. Taigi, jei dabar dukrai 3 mėn., jai turėjo būti atliktas klausos tyrimas, ir apie tai Jūs turėjote būti informuota. Tyrimas atliktas ar ne, turėjo būti įrašyta į formą 113, kuri yra įklijuota dukros medicinos kortelėje. Kitaip tariant, dukros gydytojo paklauskite, ar dukrai buvo atlikta klausos patikra, kokie tyrimo rezultatai. Jei tyrimas dėl kokių nors priežasčių nebuvo atliktas, jį būtina atlikti. Tyrimas neskausmingas. Jeigu vieną kartą tyrimo atsakymas yra neigiamas, tai dar nereiškia, kad vaiko klausa yra sutrikusi. Tyrimas dar kelis kartus kartojamas. Iš 1000 gimusiųjų 1–3 vaikai gimsta, turėdami didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą. Kuo anksčiau bus nustatytas klausos sutrikimas, tuo bus geriau, nes bus galima anksčiau suteikti pagalbą. Pagal tai, kaip dukra reaguoja į barškučio garsą, neįmanoma spręsti apie jos klausą. Vaiko gydytojas turi siųsti į vaikų gydytojo otolaringologo konsultaciją patikrinti mergytės klausą.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Vaikučiui beveik 10 mėnesių, jis ėmė rauti sau plaukus. Plaukų neišpeša, bet atlieka rovimo veiksmą. Ar reikėtų dėl šio veiksmo sunerimti?“ style=“fancy“]

Augdamas kūdikis atranda įvairias savo kūno dalis. Jomis susidomi, jas liečia, pvz., čiupinėja ausis, nosį, krapšto kojų pirštukus, liečia lytinius organus, rauna, suka, peša plaukučius, čiulpia pirštą, dažniausiai nykštį. Jei tai būna retai – rodo, kad mažylis save tyrinėja. Jei kokie nors veiksmai, pvz., ritmiškas lingavimas galva ar kito judesio kartojimas, plaukų apie pirštą sukimas, jų pešiojimas, piršto čiulpimas ar kito judesio kartojimas, yra dažni, reikia paanalizuoti, kada, kokiomis situacijomis tie veiksmai atsiranda. Dažniausiai jie atsiranda iš nuobodulio ar nuovargio. Geriausia pagalba – neleisti atsirasti aplinkybėms, kai mažylis pradeda atlikinėti panašius veiksmus. Kol priežastis neaptinkama, reikėtų ramiai nukreipti mažylio dėmesį į kitą užsiėmimą, o jei mažylis pavargęs – jį migdyti. Kai pastebima, kad mažylis įkyrius veiksmus atlieka tuomet, kai yra susijaudinęs, vadinasi, tie veiksmai jį ramina, o suaugusieji jo nuraminimui skiria per mažai dėmesio, nepašalina neigiamų ar teigiamų emocijų atsiradimo priežasties. Vaikai yra labai nuovokūs – jei jie pastebės, pajaus, kad kokie nors jų atliekami veiksmai jaudina suaugusiuosius, jie juos kartos, trokšdami daugiau dėmesio. Įprotis rauti plaukus dažniausiai išnyksta savaime, vaikui augant. Beje, tai dar nereiškia, kad nereikia ieškoti šio veiksmo priežasties ir ją šalinti. Kai įkyrūs vaiko veiksmai nepraeina pašalinus priežastis, arba jų nesugebama aptikti, reikėtų pasikonsultuoti su vaikų nervų ligų gydytoju.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sūneliui 5 mėn., kai paimame mažylį stačiomis ant rankų, pamėlynuoja jo kojytės. Kai pasodiname ar paguldome, viskas iškart praeina. Gal spaudžia sauskelnės? Kūdikis gerai jaučiasi, valgo, džiaugiasi. Kas jam?“ style=“fancy“]

Greitai pakeitus kūno padėtį, kraujotaka neprisitaiko prie pakitusios situacijos, dėl to toliausioje nuo širdies kūno dalyje sulėtėja jos greitis. Dėl to kuriam laikui pamėlynuoja kojytės. Pasodinus ar paguldžius vaikelį, odos spalvos pokyčiai išnyksta, nes palengvėja širdies darbas. Galūnės (rankos, kojos) pamėlynuoja, kai kūdikis perrenginėjimas, jei aplinkos temperatūra žemesnė nei 18ºC. Vis dėlto reikėtų apsilankyti pas vaikų širdies ligų gydytoją, pasiklausti, ar nereikia atlikti širdies ultragarso tyrimo. Sauskelnės parenkamos pagal kūdikio svorį bei amžių, todėl jos negali kraujagyslių užspausti, be to, juk sūnus sauskelnes segi ir tuomet, kai jis nebūna stačias.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Anūkėlei 8 mėn., jai dygsta dantukai. Ką daryti, kai mergytė isteriškai klykia, įsitempia visa kaip styga, niekas nepadeda (nei glamonės, nei nešiojimas, nei kompresas, niekas – rėkia isteriškai, kol pati ant rankų nešiojama nuvargsta). Padėkite.“ style=“fancy“]

Dantuko prasikalimas – išlindimas iš dantenų – yra skausmingas tol, kol dantenos patinusios ir paraudusios. Dėl to mažoji gali tapti nerami, irzli, verksminga, sunkiai užmigti, dažnai prasibusti, blogiau valgyti. Tai užtrunka maždaug savaitę. Suaugusiesiems reikia ramiai susitaikyti su pakitusiu mergytės elgesiu. Kad situacijos nevaldote, rodo parašyti žodžiai „nepadeda nei kompresas“. Neaišku, ant kurios vietos galite dėti kompresą, esant dantų dygimo skausmui… Be to, mergytė iki savaitės negali elgtis taip, kaip rašote – taip elgtis jai neužteks jėgų. Dantų dygimo skausmą mažinančių gelių poveikis yra trumpalaikis, nes juos greitai nuplauna seilės. Šias priemones galima naudoti tik kelis kartus per parą, pvz., prieš pagrindinius maitinimus. Gelių veikimo trukmė užtrunka apie 20 min. Iš vaiko, kuriam dygsta dantys, nepriklausomai nuo to, buvo ar nebuvo vartotas gelis, negalima reikalauti gero apetito. Daug geriau vaikui pasiūlyti vėsių gėrimų. Dantų dygimo skausmas sumažėja duodant vėsią uogų, vaisių tyrelių, jogurto, duodant kramtyti vėsių atšaldytų kramtukų. Esant stipriam skausmui, kai kūdikiui yra 6 mėnesiai, galima duoti vienkartinę ibuprofeno suspensijos dozę, ją kartojant 2 kartus per parą, t.y. kas 8 valandas. Ibuprofeną galima vartoti ne ilgiau kaip 2–3 paras. Tėvams būtina „apsišarvuoti“ kantrybe, suvokti, kad visų negalavimų, kurie gali atsirasti dygstant dantims, prevencijai ir gydymui nėra stebuklingų priemonių.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mano sūnui greitai bus 3 metai, berniukas sveikas, judrus, lanko darželį. Jau kelintą mėnesį pastebiu, kad pabėgiojęs ar pašokinėjęs, jis pradeda kosčioti. Kosulys trunka kelias minutes ir baigiasi vaikui perėjus į ramesnę veiklą. Sūnaus gydytoja, išgirdusi apie simptomus, sako, kad čia yra fizinio krūvio astma ir kad jos gydyti nereikia – išaugs. Ar tikrai taip? Ar tokie simptomai nėra rimtesnės ligos požymis?“ style=“fancy“]

Fizinio krūvio astma yra suvokiama kaip laikinai padidėjęs kvėpavimo takų pasipriešinimas po fizinio krūvio. Jai būdinga švokštimas, dusulys, kartais fizinio krūvio metu, ypač po jo. Vien pagal vieną laiške minėtą požymį ligos diagnozė nėra nustatoma. Po fizinio krūvio vaikas gali kosčioti ir dėl mažesnio fizinio krūvio toleravimo nei bendraamžiai, nes vaikai visuomet lenktyniauja. Dėl viso pikto reikėtų vaiko gydytojo paprašyti siuntimo vaikų pulmonologo (plaučių ligų specialisto) konsultacijai. Specialistas paklausinėjęs ir vaiką apžiūrėjęs, patars, ar verta nerimauti, kada, esant reikalui, atvykti pakartotinei apžiūrai, ar reikia gydyti ir kaip tai daryti. Leiskite vaikui gyventi jam įprastą gyvenimą, neribokite fizinio krūvio, nepradėkite gydyti draugių ar kaimynių patarimais.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sūneliui 7,5 mėnesio. Nuo 3 savaičių gėrėme vitamino D (aliejiniu pagrindu) po 3 lašus per dieną. Gydytojo nurodymu, suėjus 6 mėnesiams, pradėjome gerti ir žuvų taukus. Vitamino D dozę sumažinome iki 2 lašų per dieną. Ar negali būti per daug vitamino D? Sūnus dažnai naktimis pabunda rėkdamas. Kojytės dažnai būna įtemptos kaip stygos ir miegodamas ant šoniuko užriečia galvytę. Nors nei pediatras, nei neurologė apie padidėjusį raumenų tonusą neužsiminė. Kitas dalykas – kremzlyčių traškėjimas. Beveik visada keliant vaikutį už pažastėlių sutraška nugarytė. Mažyliui neskauda, jis nesureaguoja. Kas tai gali būti? Ar gali tai būti susiję su vitaminu D?“ style=“fancy“]

Vitamino D dozę ir jo konkretų preparatą, t.y. jo aliejinį ar vandeninį tirpalą, skiria gydytojas, įvertinęs kūdikio maitinimo būdą, šeimos gyvenimo įpročius, pvz., ar parodomas kūdikio apnuogintos kūnas ar bent jo dalys saulės spinduliams, ar, priklausomai nuo metų sezono, buvo įmanoma tai padaryti. Ar užtenka skirtos dozės, ar ji ne per didelė, sprendžiama pagal vitamino D apykaitos produkto 25 (OHD) kiekį kraujyje. Kraują iš pirštuko paima ir tyrimą padaro laboratorija „Medicina practica“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Tyrimo kaštų ligonių kasa neapmoka. Aprašyti simptomai „sūnus dažnai naktimis pabunda rėkdamas, kojytės dažnai būna įtemptos kaip stygos ir miegodamas ant šoniuko užriečia galvytę“ nėra būdingi pokyčiams organizme, susijusiems su vitaminu D. Jums dera iš savo poliklinikos vaikų nervų ligų gydytojo paprašyti siuntimo trečio lygio vaikų neurologo konsultacijai. Augdami kaulai ir kremzlės ne visada atitinka vieni kitus. Dėl to judant gali atsirasti traškėjimas.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Mano sūnui greitai bus 3 metai, berniukas sveikas, judrus, lanko darželį. Jau kelintą mėnesį pastebiu, kad pabėgiojęs ar pašokinėjęs, jis pradeda kosčioti. Kosulys trunka kelias minutes ir baigiasi vaikui perėjus į ramesnę veiklą. Sūnaus gydytoja, išgirdusi apie simptomus, sako, kad čia yra fizinio krūvio astma ir kad jos gydyti nereikia – išaugs. Ar tikrai taip? Ar tokie simptomai nėra rimtesnės ligos požymis?“ style=“fancy“]

Fizinio krūvio astma yra suvokiama kaip laikinai padidėjęs kvėpavimo takų pasipriešinimas po fizinio krūvio. Jai būdinga švokštimas, dusulys, kartais fizinio krūvio metu, ypač po jo. Vien pagal vieną laiške minėtą požymį ligos diagnozė nėra nustatoma. Po fizinio krūvio vaikas gali kosčioti ir dėl mažesnio fizinio krūvio toleravimo nei bendraamžiai, nes vaikai visuomet lenktyniauja. Dėl viso pikto reikėtų vaiko gydytojo paprašyti siuntimo vaikų pulmonologo (plaučių ligų specialisto) konsultacijai. Specialistas paklausinėjęs ir vaiką apžiūrėjęs, patars, ar verta nerimauti, kada, esant reikalui, atvykti pakartotinei apžiūrai, ar reikia gydyti ir kaip tai daryti. Leiskite vaikui gyventi jam įprastą gyvenimą, neribokite fizinio krūvio, nepradėkite gydyti draugių ar kaimynių patarimais.[/su_spoiler]

[su_spoiler title=“Sūneliui 7,5 mėnesio. Nuo 3 savaičių gėrėme vitamino D (aliejiniu pagrindu) po 3 lašus per dieną. Gydytojo nurodymu, suėjus 6 mėnesiams, pradėjome gerti ir žuvų taukus. Vitamino D dozę sumažinome iki 2 lašų per dieną. Ar negali būti per daug vitamino D? Sūnus dažnai naktimis pabunda rėkdamas. Kojytės dažnai būna įtemptos kaip stygos ir miegodamas ant šoniuko užriečia galvytę. Nors nei pediatras, nei neurologė apie padidėjusį raumenų tonusą neužsiminė. Kitas dalykas – kremzlyčių traškėjimas. Beveik visada keliant vaikutį už pažastėlių sutraška nugarytė. Mažyliui neskauda, jis nesureaguoja. Kas tai gali būti? Ar gali tai būti susiję su vitaminu D?“ style=“fancy“]

Vitamino D dozę ir jo konkretų preparatą, t.y. jo aliejinį ar vandeninį tirpalą, skiria gydytojas, įvertinęs kūdikio maitinimo būdą, šeimos gyvenimo įpročius, pvz., ar parodomas kūdikio apnuogintos kūnas ar bent jo dalys saulės spinduliams, ar, priklausomai nuo metų sezono, buvo įmanoma tai padaryti. Ar užtenka skirtos dozės, ar ji ne per didelė, sprendžiama pagal vitamino D apykaitos produkto 25 (OHD) kiekį kraujyje. Kraują iš pirštuko paima ir tyrimą padaro laboratorija „Medicina practica“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Tyrimo kaštų ligonių kasa neapmoka. Aprašyti simptomai „sūnus dažnai naktimis pabunda rėkdamas, kojytės dažnai būna įtemptos kaip stygos ir miegodamas ant šoniuko užriečia galvytę“ nėra būdingi pokyčiams organizme, susijusiems su vitaminu D. Jums dera iš savo poliklinikos vaikų nervų ligų gydytojo paprašyti siuntimo trečio lygio vaikų neurologo konsultacijai. Augdami kaulai ir kremzlės ne visada atitinka vieni kitus. Dėl to judant gali atsirasti traškėjimas.[/su_spoiler]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


4 + du =

` `