Išbučiuotas, išmyluotas, sotus, apšokinėtas, bet verkia – nors tu ką

Ingos deksnes nuotr.

Ingos Deksnės nuotr.

Kūdikių verksmas – jų kalba, kuriai suprasti reikia laiko ir žinių. Kur gauti tos naujos nežinomos kalbos žodyną? Kaip atpažinti verksmų priežastis?
Kalbamės su psichologe Rima Breidokiene, Vilniaus universiteto psichologijos doktorante, tyrėja.

Kodėl verkia kūdikiai? Negi jiems taip negera čia, šioje Žemėje?

Visi kūdikiai verkia. Nepriklausomai nuo to, kad pagal savo temperamentą kūdikiai skirtingai reaguoja į naujus stimulus ir aplinką, yra lengviau ar sunkiau nuraminami, nesutiksime nė vienos mamytės, kuri pasakytų, kad jos kūdikis neverkia. Tačiau priežastys, dėl kurių kūdikiai verkia, gali būti labai skirtingos. Kūdikiai gali verkti dėl alkio, nuobodulio, skausmo, troškulio ir kitų dalykų. Per pirmuosius gyvenimo mėnesius kūdikių verksmas yra ypač akivaizdus, kadangi jie turi sąlygiškai mažai veiksmingų komunikacijos priemonių.

Ką tik gimusių mažylių tėvams nenuraminamas ir intensyvus kūdikių verksmas gali tapti nelengvu iššūkiu. Visi tėvai, reaguodami į kūdikio siunčiamą signalą – verksmą, bando atspėti, apie ką signalizuoja šis verksmas, koks kūdikio poreikis šiuo metu yra nepatenkintas? Kūdikiui pasiūloma maisto, jis paimamas ant rankų, pakeičiamos sauskelnės. Tačiau jei kūdikis vis tiek verkia, ieškoma kitų priežasčių.

Sakoma, kad kūdikiai dažniausia verkia dėl pilvo dieglių? Kaip atpažinti, kad verksmo priežastis – būtent ši?

Taip, viena iš dažniausių priežasčių, kurias nurodo tėvai, jei 1-4 mėn. kūdikio nepavyksta greitai nuraminti, yra pilvo diegliai. Pabandykime paanalizuoti, kiek iš tikrųjų intensyvus ir nenuraminamas kūdikių verksmas per pirmuosius 3-4 mėnesius yra susijęs su organiniais dalykais, o kiek su įgimtomis psichologinėmis savybėmis.

Prieš keturiasdešimt metų buvo atlikti pirmieji tyrimai, kurie patvirtino, kad kūdikių verksmas per pirmuosius tris mėnesius stiprėja, o jo pikas yra maždaug ties 6-8 savaite. Nepaisant to, kad visi kūdikiai daugiau verkia per pirmuosius tris mėnesius, kai kurie kūdikiai verkia ypač daug ir intensyviai. Šis kūdikių verksmas dažnai vadinamas „kolikiniu verksmu“ (angl. – colic). Kitaip šį verksmą dar galima būtų pavadinti perdėtu verksmu. Tarp specialistų ir praktikų labiausiai paplitęs kolikinio verksmo apibrėžimas yra šis: kolikinis verksmas – tai susierzinimo ir verkimo priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 3 valandas per dieną ir atsirandantys dažniau nei 3 dienas per savaitę. Vienas iš svarbiausių kolikinio verksmo bruožų yra tas, kad kūdikį sunku nuraminti. Normalu, kad visi kūdikiai verkia ir jų verkimas per pirmuosius mėnesius stiprėja. Tačiau kolikiniu verksmu vadinamas tas verksmas, kuris skiriasi nuo įprasto pagal dažnumą ir intensyvumą.

Įvairių tyrimų duomenimis, kolikinis verksmas yra būdingas maždaug 10-20 proc. kūdikių. Jis nepriklauso nei nuo kūdikių lyties, nei nuo šeimos socioekonominio statuso. Vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas sukelia ilgai trunkantį ir nenuraminamą kūdikių verksmą, iki šiol dar nėra. Nepaisant to, kad kūdikių verksmas pirmuosius tris mėnesius dažniausiai siejamas su dar nepakankamai išsivysčiusia ir nebrandžia virškinimo sistema, tyrimai rodo, kad tik 5-10 proc. kūdikių intensyviai verkia dėl įvairių organinių priežasčių.

Vadinasi, tėvai įsivaizduoja, kad kūdikiui skauda pilvą, bet jis verkia visai ne dėl to?

Kūdikiai gali verkti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Jie gali verkti ir dėl pilvo dieglių, ir dėl dirgiklių perteklių, ir dėl maisto netoleravimo ir kitų priežasčių. Todėl pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar mažylis neserga.

Šiuo metu psichologai kolikinį verksmą traktuoja kaip raidos fenomeną, atspindintį kūdikių reguliacijos gebėjimus. Kūdikiams, kuriems būdingas kolikinis verksmas, sunkiau sekasi save reguliuoti 1-4 gyvenimo mėnesį. Buvo nustatyta, kad šiuos vaikučius sunkiau nuraminti, jų verkimo priepuoliai dažnesni. Apibendrinant galėtume pasakyti, kad tik maža dalis kolikinio verksmo priežasčių yra susijusi su organinėmis priežastimis. Labiau tiktų pasakyti, kad kolikinis verksmas atspindi uždelstą arba šiek tiek vėluojantį savireguliacijos gebėjimą. Įdomu tai, kad kūdikiai, kuriems buvo pastebėtas kolikinis verksmas per pirmuosius tris mėnesius, nuo 5 gyvenimo mėnesio jau nesiskiria nuo savo bendraamžių. Perdėtas verksmas gali būti ir sunkaus temperamento bruožas. Tuomet kūdikiai ir po 5 mėnesio išlieka irzlūs ir sunkiai nuraminami.

Ar kūdikio verksmas priklauso nuo tėvų elgesio?

Kai kurie psichologai perdėtą kūdikių verksmą sieja su ne visai tinkama kūdikio priežiūra. Manoma, kad sustiprėjęs kūdikio verksmas gali signalizuoti apie tai, kad tėvai nesugeba patenkinti savo vaikų biologinių ir emocinių poreikių. Arba šie tėvai, atvirkščiai, pernelyg stipriai stimuliuoja kūdikį, kas sukelia intensyvų jo verksmą. Kitaip tariant, šie tėvai yra nepakankamai jautrūs savo kūdikių signalams. Kai tėvams buvo duodamos konkrečios instrukcijos, kaip reaguoti į kūdikio verksmą ir kaip patenkinti kūdikio poreikius, kūdikiai verkė mažiau. Taip pat patvirtinta, kad kūdikiai pirmagimiai verkia daugiau nei jų broliukai ar sesutės. Tačiau pastaruoju metu vis dėlto tyrimai rodo, kad kūdikių kolikinis verksmas nepriklauso nuo tėvų charakteristikų ir jų elgesio.

Ar kūdikio verksmas ankstyvoje kūdikystėje turės poveikį jo tolesnei raidai?

Visų tėvelių nuraminimui galima pasakyti, kad kolikinis verksmas neturi jokio neigiamo poveikio tolesnei kūdikio raidai. Specialistai labiau kalba apie tai, jog jis sukelia įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes patiems tėveliams. Neabejotinai, kad tėvai patiria labai daug streso tuomet, kai kūdikis labai intensyviai ir ilgai verkia, ir jokios išorinės priemonės nepadeda jo nuraminti. Tėvai prisipažįsta (o tai patvirtina ir mokslinių tyrimų duomenys), kad perdėtai verkiančių kūdikių globa paveikia pačių tėvų jausmus apie tai, kokie jie yra tėvai ir kaip funkcionuoja jų šeima. Motinos, besirūpinančios tokiais kūdikiais, jaučiasi mažiau kompetentingos ir prasčiau vertina savo motinystės įgūdžius. Kur kas dažniau šios motinos yra nepatenkintos savo santuoka ir atsakomybių pasiskirstymu namuose.

Kodėl kūdikiai dažnai nurimsta nešiojami ant rankų? Kuo tai paaiškinti?

Ant rankų kūdikiai jaučiasi saugūs ir atsipalaidavę. Kūdikiai labai teigiamai reaguoja į prisilietimą ir šilumą, judėjimą, motinos širdies plakimą, pažįstamą kvapą. Evoliucijos prasme, nešiojimas irgi atlieka svarbią biologinę funkciją. Teko skaityti įvairius tyrimus, kurie rodo, jog vaikai, kurie daugiau nešiojami, mažiau verkia, geriau miega, priauga daugiau svorio. Nešiojant kūdikius yra lavinamas jų vestibuliarinis aparatas, tad lavėja motoriniai įgūdžiai. Nors dauguma baiminasi, jog kūdikiai greitai pripras prie nešiojimo ant rankų ir vėliau nenorės savarankiškai judėti ar nemokės žaisti vieni, nereikėtų atimti iš kūdikių nešiojimo metu patiriamo malonumo. Tai labai svarbi vaikų priežiūros praktika, kuri turi daugiau teigiamų nei neigiamų pasekmių tolesnei vaiko raidai.

Senovėje bobutės taikydavo puikų nuraminimo būdą – suvystydavo rankytes ir kojytes, ir vaikas, suspaustas vystyklų ar susuktas į antklodėlę, nurimdavo. Kodėl dabar taip retai kalbama apie šį puikų nuraminimo būdą? Ar jis blogas?

Dėl šio kūdikių nuraminimo būdo iki šiol yra prieštaringų nuomonių. Vieni mano, kad suvystymas apriboja natūralų kūdikių judėjimą ir motorinę raidą. Kiti laikosi nuomonės, kad suvystymas gali būti labai veiksminga neramių kūdikių nuraminimo priemonė. Suvystymas ypač svarbus naujagimiams – jis tarsi primena gimdą ir padeda palaipsniui prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kai kurie tyrimai rodo, kad suvystyti kūdikiai geriau miega. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, kad suvystymas yra netinkamas būdas nuraminti kūdikį, negalima. Kai kuriems kūdikėliams jis gali puikiai tikti. Svarbu prisiminti, jog kūdikiai labai greitai vystosi, vis labiau lavėja jų motorinė raida. Ilgainiui jie nori žaisti su savo rankytėmis, judėti, todėl vyresniems kūdikiams suvystymas gali būti netinkamas.

Kartais verkiantį kūdikį pavyksta nuraminti supant vežimėlyje, stumdant vežimėlį pirmyn–atgal. Pakomentuokite šį nuraminimo būdą.
Stumdymas vėžimėlyje pirmyn–atgal sukelia tam tikrus ritmiškus judesius. Tai panašu į vaiko supimą ant rankų ar lopšyje. Kai kurie vaikai labai greitai nusiramina važiuodami automobiliu. Jau nuo senų laikų yra žinoma tai, kad kūdikius ramina ramūs ritmiški judesiai. Prie ritmiškų judesių mažyliai pripranta dar būdami gimdoje, todėl jie ir sukelia jiems saugumo jausmą ir padeda greičiau nusiraminti.

Sakoma, kad kūdikis jaučia mamos nuotaikas, jei ji pervargusi ir nervinga, tada ir vaikas irzlus. Bet vos paima ant rankų grįžęs iš darbo tėtis, vaikas iš karto nustoja verkti. Ar tikrai kūdikiai turi „ekstrasensinių galių“ jausti nuotaikas?

Taip, mažylis tikrai jaučia mamos nuotaikas ir nusiteikimą. Daugybė tyrimų patvirtina tai, jog motinos psichologinė savijauta atsiliepia jos tarpusavio santykiams su kūdikiu ir turi poveikį tolesnei vaiko raidai. Jau seniai patvirtinta, jog vaikai, kurių motinos sirgo pogimdyvine depresija, turi daugiau emocinių ir elgesio problemų. Jau maždaug nuo antro–trečio gyvenimo mėnesio kūdikiai mokosi sinchroniško bendravimo būdo – jie susipažįsta su nuoseklaus bendravimo taisyklėmis, sunerimsta, kai motina nesielgia taip, kaip jie iš jos laukia. Natūralu, kad pervargusi ir suirzusi motina gali nesugebėti tinkamai reaguoti į kūdikio signalus, o tai verčia ir patį vaiką sunerimti ir suirzti.

Ką daryti, jei kūdikis pavalgęs, sausas, jam nešalta, nešiojamas ant mamos rankų, ir vis tiek verkia?

Svarbu prisiminti tai, kad nėra universalių būdų, kurie tiktų nuraminti bet kurį verkiantį kūdikį. Vienam kūdikiui gali labai padėti švelnus masažas, kitam – važiavimas automobiliu. Labai smarkiai įsirėkusį kūdikį kartais galima nuraminti ir giliai kvėpuojant (kadangi pradėjus rėkti kūdikio kvėpavimas tampa labai paviršutiniškas). Galima keletą kartų įkvėpti tokiu pat ritmu kaip ir kūdikis, o tada palengva grįžti prie lėtesnio ir gilesnio kvėpavimo. Ilgainiui mamos pačios atranda, kas geriausiai padeda nuraminti jų kūdikius. Kai prasideda labai stiprus verksmo priepuolis, kūdikį galima labai stipriai prispausti prie savęs, kad jis jaustųsi saugus tvirtame glėbyje. Aišku, pirmiausia reikia įsitikinti, kad kūdikis neserga.

Labai svarbu, kad ir pati mamytė nusiramintų ir atsipalaiduotų. Šiais laikais dažna moteris stengiasi būti „tobula“ motina. Dažna motina jaučiasi kalta ir nusivylusi savimi, jei nesugeba greitai nuraminti įsirėkusio vaikelio. Todėl labai svarbu pirmiausiai pradėti nuo savęs ir išsivaduoti nuo šių nereikalingų kaltės ir pykčio ant savęs jausmų. Natūralu, kad valandų valandas verkiantis kūdikis gali išvesti iš pusiausvyros bet kurią motiną. Jei jūs pajuntate, jog tuoj prarasite savitvardą, geriausia būtų paguldyti kūdikį saugioje vietoje ir bent akimirkai išeiti į kitą kambarį nusiraminti. Labai svarbu nebijoti paprašyti kitų artimųjų pagalbos prižiūrint kūdikį. Juk kūdikio–motinos ryšio kokybė priklauso ir nuo pačios motinos savijautos, todėl labai svarbu, kad mamytė pasirūpintų ir savo psichologine sveikata.

Kiekviena mama žino mažą gudrybę, kad kūdikio verkiančią burnytę galima „užkimšti“ čiulptuku. Kūdikis nustoja verkti, pradeda čiulpti. Jeigu tai padeda, kodėl kai kurie vaikų specialistai taip nusistatę prieš čiulptukus?

Čiulpimas – įgimtas kūdikių refleksas, susijęs su centrinės nervų sistemos veikla. Kūdikiams čiulpimas nėra vien tik alkio patenkinimas, bet ir tam tikras nusiraminimo būdas, slopinantis motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas. Šiuo metu labai daug specialistų rekomenduoja čiulptuką duoti tik išimtiniais atvejais, kai būtina patenkinti vaiko čiulpimo poreikį. Dauguma vaikų puikiai sugeba nusiraminti ir be čiulptukų. Specialistai nėra nusistatę prieš čiulptukus, tiesiog įspėja apie galimas neigiamas čiulptuko pasekmes. Vienos iš dažniausių bėdų, kurias sukelia čiulptukai, yra kalbos vystymosi sutrikimai, netaisyklingas sąkandis ir vidurinės ausies uždegimas. Todėl prieš duodant vaikui čiulptuką visada verta susimąstyti, ar jo tikrai vaikui reikia ir ar nėra kitų būdų nuraminti vaiko. Jeigu vis dėlto kūdikis labai mėgsta čiulptuką ir jis ramina geriausiai, siūloma jį duoti kuo rečiau ir kuo trumpiau.

Tad vienas iš pagrindinių patarimų, kurį būtų galima išsakyti tėveliams, auginantiems daug ir intensyviai verkiančius kūdikius – pasirūpinkite ir savo pačių sveikata bei gerove, pasinaudokite kitų žmonių siūloma pagalba prižiūrint kūdikius, dalinkitės atsakomybe ir prisiminkite, kad visi kūdikiai auga, o jų verksmas netruks amžinai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = vienas