Kodėl mes prieš cezarį

greta2

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Gimdymai būtų kur kas sėkmingesni, jei jų metu būtų labiau apgalvojama, ar tikrai reikia kištis į natūralią gimdymo eigą. Jei medikamentai, cezario pjūvis, monitoringas būtų naudojami tik tada, kai kyla grėsmė vaisiui ar motinai.

Deja, dauguma mūsų akušerių naudoja šią sudėtingą technologiją ir tais atvejais, kai moterims to nereikia (apie 80 proc. moterų gimdymo metu gauna nors vieną medikamentą, 15-20 proc. vaikų gimsta per cezario pjūvio operaciją ir t.t.).

Visi mokslo autoritetai sutinka su tuo, kad gimdymas be medikamentų ir medicininių įsiterpimų vyksta lengvai ir nepavojingai. Ar iš tikrųjų medikamentai kenksmingi? Dauguma atliktų tyrimų tai patvirtina.

Cezario operacija

Pastaraisiais metais atliekama daug cezario pjūvio operacijų, dažnai – be reikalo. Ir nusikaltimu reikėtų vadinti, kai ši operacija atliekama pačios moters pageidavimu (užsakymu). Jeigu moteris pasirenka tokį gimdymo būdą, yra gydytojo kaltė, kad jis nesuteikia jai išsamios informacijos.

Operacija atima iš vaiko galimybę patirti normalaus gimdymo proceso pojūčius. Tai reiškia, kad jis negauna didelio kiekio informacijos, būtinos tolimesniame gyvenime. Nereikėtų pamiršti, kad tinkamiausias būdas vaikui išvysti pasaulį – natūralus gimimas. Niekas neabejoja, jog natūralus gimdymas yra pranašesnis ir mažiau pavojingas negu chirurginė operacija. Deja, šių operacijų vis daugėja. Tai vyksta dėl to, kad suformuojamas netinkamas požiūris į nėščią moterį ir į gimdymo procesą, nutolstama nuo nėštumo ir gimdymo fiziologijos, ignoruojama žmonijos patirtis.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje gydytojams akušeriams atrodė, jog jeigu jie gimdymo metu galėtų nuolatos girdėti vaisiaus širdies plakimą elektroniniais prietaisais, jie galėtų padėti tada, kai vaikui gresia pavojus. Jie galvojo, jog elektroniniai prietaisai padės padaryti gimdymą mažiau pavojingą. Tačiau tai buvo tik prielaida. Ji nepasitvirtino jokiais moksliniais duomenimis.

1987 metais viename prestižinių medicininių žurnalų „Lancet“ pasirodė labai svarbus straipsnis. Jis buvo skirtas dideliems tyrimams, atliktiems įvairiose šalyse, apibendrinti. Šių tyrimų tikslas (išanalizuota apie 70 tūkstančių gimdymų) – palyginti grupes moterų, gimdžiusių su elektroniniais prietaisais ir be jų (šiais atvejais vaiko širdies plakimą akušerė kontroliavo stetoskopu). Daug šių tyrimų rezultatų buvo spausdinti anksčiau kituose autoritetinguose medicinos žurnaluose. Nauja buvo tai, kad šioje publikacijoje šie atskiri tyrimai pirmąkart buvo surinkti kartu. Bendra išvada buvo tokia: nuolatinis elektroninių prietaisų naudojimas gimdymo metu susijęs su didesniu cezario pjūvio operacijų ir replių naudojimo atvejų skaičiumi.

Jie daro gimdymą daug sunkesnį ir pavojingesnį. Tai nutinka dėl elektroninių aparatų pateikiamų neteisingų duomenų. Vadinasi, atėjo laikas iš esmės keisti gimdymo strategiją.

Kūdikio atskyrimas nuo motinos

Kaip sako žinomas prancūzų gydytojas F. Laboije, sunku sugalvoti ką nors baisiau, negu vaiko atėjimą į pasaulį tokiu keliu, kurį šiuolaikinis civilizuotas akušerijos mokslas paruošė ištisai žmonių kartai. Iškart po gimimo kūdikiai dar dažnai atimami iš motinų ir be ceremonijų išnešami į vaikų kambarį kartu su kitais rėkiančiais, išsigandusiais vaikais. Viena mūsų šalies populiari televizija reklamavo medikamentinio gimdymo nuskausminimo „privalumus“, po kurio paklausta moteris nesugebėjo nieko papasakoti, kas su ja vyko, kaip ji gimdė. Patys to nesuprasdami, medikai akivaizdžiai pademonstravo, kaip gimdo ne moteris, o gydytojai „gimdo“ joms vaikus.

Motinos ir vaiko atskyrimą iškart po gimdymo dauguma akušerių argumentuoja tuo, jog motinai reikia pailsėti. Tačiau visi tyrimai, kurie nagrinėjo prieraišą, besiformuojančią tarp vaiko ir tėvų iškart po gimdymo, liudija, kad yra ne taip. Ir motinai, ir vaikui tomis minutėmis ir valandomis labiausiai reikalingas ne miegas ar valgis, o prisispausti vienam prie kito, liesti vienam kitą ir klausytis vienam kito. Stebint motinas ir vaikus, esančius kartu po gimdymo, teko matyti, kad nei motinos, nei vaikai nebuvo mieguisti, vangūs ar iškamuoti. Jie atrodė lyg seni draugai, mylintys vienas kitą, kurie laukė ir negalėjo sulaukti to susitikimo. Vaikai iškart po gimimo džiaugsmingomis, plačiai atvertomis akimis, pradėdavo ieškoti savo mamos. Kiekvieną kartą, kai motina pradėdavo ką nors kalbėti, vaikas pasukdavo savo galvą jos balso link. Kai tik vaiką paguldydavo ant motinos pilvo, jis tuoj pat stengdavosi šliaužti aukštyn, krūties link, atlikdamas judesius, panašius į plaukimo. Tačiau nuostabiausia buvo tai, kad šie vaikai mažai verkė.

Teko matyti ir stebėti tūkstančius pagimdžiusių moterų veidų, žvelgiančių į savo tik ką gimusį kūdikį. Tai žavintis ir jaudinantis reiškinys. Jų meile trykštantys veidai glamonėjo, mylavo, džiūgavo, glostė ir ramino savo mažylius. Mes dar dažnai galvojame, kad tik ką gimęs vaikas nieko nejaučia, nesupranta vykstančio veiksmo prasmės. Vaikui gimdymas – ypatingos svarbos įvykis. Jis uždeda atspaudą jo asmenybės formavimuisi. Tai, kaip jis gimė (su dideliu skausmu ar lengvai, švelniai ar su sunkumais), didele dalimi lems, kokiu jis taps žmogumi ir kaip jis suvoks supantį pasaulį. Kai jam bus ar 10 ar 50 metų, dalis jo žiūrės į pasaulį akimis to naujagimio, kuriuo jis kadaise buvo. Štai kodėl Z.Froidas gimstančio vaiko skausmą ar pasitenkinimą pavadino „pagrindinėmis emocijomis“. Nė vienas iš mūsų neišvengia jų poveikio gyvenime.

Įdomu stebėti, kaip lengvai moteris įsijaučia į motinos vaidmenį. Apie tą lengvumą rodo jos gestai ir visas jos elgesys. Labiausiai stebina tai, kaip moterys kalba su savo mažyliais. Jų balsai iškart tampa minkštesni, žodžiai – paprastesni. Tai ryškus instinktyvus procesas, nes kai į mamas kreipdavosi medikai, mamų kalba iškart įgaudavo „suaugusį“ toną ir tapdavo sudėtingesnė.

Ir dar viena detalė buvo pastebėta tuo metu, kai vaiką iškart paguldydavo motinai ant krūtinės: jas beveik nedomino vaiko lytis, nors kitais atvejais tai būdavo pats pirmas klausimas po vaiko gimimo. Šios motinos būdavo tiek sujaudintos tuo, kad vaikas yra ant rankų ir jos gali žiūrėti bei jį liesti.

Savo vaiko lytį jos pastebėdavo tik po kurio laiko. Joms užteko žinoti, kad jų vaikai sveiki ir yra kartu su jomis.

Daugelio tyrimų rezultatai suteikia pagrindą teigti, jog tokių vaikų švelnaus gimdymo patirtis yra jiems ypač svarbi. Rezultatai parodė, jog vaikai, kurie iškart po gimimo turėjo galimybę suformuoti prieraišą, būdami kartu su motina, lengviau mokėsi ir jautėsi laimingesni. Tyrimų duomenys rodo, kad žmogaus prisiminimai apie pirmą kontaktą su motina veikia jo saugumo jausmą net po daugelio metų. Buvo įrodyta, jog vadinamieji „prieraišūs“ mažyliai išauga atvirais žmonėmis, daugiau pasitiki savimi negu tie vaikai, kuriuos atėmė iš motinos tuoj pat po gimimo.

Kas vyksta su 2–3 dienų amžiaus mažylio psichika, kai jis guli triukšmingame vaikų kambaryje, apsuptas nepažįstamų žmonių, netekęs bendravimo su motina šilumos? Kokiu būdu tai atsilieps jo tolesniam gyvenimui tai, kad pirmomis dienomis ar valandomis nebuvo kontakto su motina? Kaip tai paveiks jo santykius su ja, su tėvu, su žmona ir vaikais? Tai klausimai, į kuriuos gyvenimas jau duoda ne pačius maloniausius atsakymus. Galima neabejoti dėl to, jog jis jaustųsi kur kas geriau, jeigu daugiau laiko būtų šalia motinos ir mažiau pasiliktų vienatvėje.

Gimdymo patirtis nepasimiršta

Dauguma specialistų supranta, kad gimimas – vienas iš svarbiausių mūsų gyvenimo įvykių. Žaidimai, kuriuos mes žaidžiame, būdami vaikais, pasilinksminimai, kuriuos mes pasirenkame, būdami suaugę, net seksualiniai interesai – visa tai tam tikra dalimi priklauso nuo mūsų gimimo patirties. Štai paprastas pavyzdys: kodėl vaikas gali ištisomis valandomis suptis sūpuoklėse? Vaikus instinktyviai traukia šio pojūčio pakartojimas, nes jis panašus į supimo pojūtį, vaiko patirtą motinos įsčiose.

Kažkuria prasme mes žiūrime į pasaulį akimis to naujagimio, kuriuo mes kadaise buvome. Gyvenimo patirtis iki gimimo ir gimimo metu formuoja žmogaus asmenybės pagrindą. Viskas, kuo mes tampame ar galvojame tapti, mūsų požiūris į pačius save, santykiai su tėvais, draugais – visa tai priklauso nuo to, kas su mumis vyksta šiais kritiškais mūsų gyvenimo periodais. Tyrimai rodo, jog jeigu mes laimingi ar liūdni, pikti ar prislėgti, tai gali būti pasekmė, kokiu būdu mes atsiradome šiame pasaulyje.

Gimdymo patirtis ir seksualumas

Dalis moterų gimdymo metu patiria gana stiprius seksualinius pojūčius. Vaikui tuo metu tai pirma fizinio kontakto patirtis ir todėl pojūčiai, patirti gimdymo metu, palieka neišdildomą pėdsaką jo atmintyje. Nereikia pamiršti, kad nuo susitraukusios gimdos jis irgi jaučia skausmą. Ypač stiprų spaudimą patiria jo galvutė ir kaklas. Šis skausmo pojūtis palieka pėdsaką vaiko psichikoje ir veikia jo seksualinio elgesio formavimąsi. Kuo daugiau pasitenkinimo vaikas patiria gimdymo metu, tuo didesnė galimybė, kad vėliau pas jį susiformuos sveiki seksualiniai polinkiai.

Glostymas, apsikabinimas, bučiniai, šnabždesys, charakteringi suaugusių žmonių seksualiniam elgesiui, teigimai veikia gimdymo metu ir turi įtakos motinos ir vaiko prieraišumui formuotis.

Vaikas, gimdamas natūraliais gimdymo takais, slinkdamas gimdymo kanalu, įgauna pirmą jutiminę patirtį. Prisilietimo prie jo kūno pojūtis yra analizuojamas kokybės požiūriu ir palieka atmintyje gilų pėdsaką. Šis pėdsakas yra jo seksualumo suaugusiame gyvenime pirmtaku ir pranašautoju.

Labai svarbi yra ir šios patirties stoka. Tuo tarpu chirurginė operacija atima iš vaiko fizinį ir psichologinį pasitenkinimą, kurį jis jaučia natūralaus gimdymo metu. Ištrauktas iš gimdos operacijos metu vaikas negauna sensorinės stimuliacijos. Fizine prasme cezario pjūvis pavojingas tuo, kad vaikas nejaučia erdvės pojūčio. Savo kūno proporcijų žinojimas yra įgaunamas patyrimu, kurį šiuo atveju jis praranda. Jis nejaučia, kur prasideda ir kur baigiasi jo fizinis kūnas, todėl tokie vaikai kartais būna nerangūs. Cezario pjūvio pasekmės seksualiniu požiūriu – tai kūniško kontakto būtinybė. Tokiems žmonėms ypač reikia nuolatinių glostymų ir glėbesčiavimų.

Seksualiniu požiūriu kontrastai, kuriuos išgyvena vaikas gimimo metu, toliau pasireiškia dvejopu požiūriu. Vyrams jie pasireiškia ne taip kaip moterims. Kai kurie žmonės jaučia tą dvilypumą daug opiau negu kiti. Šio jausmo esmė yra pasąmoninis noras iš naujo išgyventi džiaugsmą ir ramybę, vėl atsidurti gimdoje, kur nebuvo pavojų. Vyrams šis poreikis dažnai pasireiškia neapgalvotu, nerūpestingu neišrankumu ir nereiklumu intymiuose ryšiuose. Begalinės seksualinės pergalės iš tikrųjų yra užmaskuotas bandymas vėl įeiti ir vėl užvaldyti įsčių gyvenimo ramybę. Moterims poreikis sugrįžti į gimdą pasireiškia noru ją glėbesčiuoti ir glostyti. Kadangi ir viena, ir kita paprastai yra sekso dalis, dauguma moterų, ypač vienišos, tampa neišrankios seksualiniuose ryšiuose, bandydamos patenkinti šį savo poreikį. Šio poreikio intensyvumas visoms moterims skirtingas, kaip būna skirtingi ir gimdymo išgyvenimai.

Gimdymo patirtis – milijonai metų

Niekas neabejoja, kad gimdymas yra natūralus fiziologinis procesas, kuris formavosi milijonus metų kartu su gyvybės vystymusi. Gamta padarė viską, kad moteris pagimdytų natūraliai be skausmo. Šiame įspūdingame procese sukurti griežti Gamtos dėsniai, kuriuos mes norime to, ar nenorime, turime pažinti ir jais vadovautis. Štai čia ir yra mūsų šiuolaikinės akušerijos pagrindinė klaida: mes nepripažįstame jokių dėsnių, nes mes patys sudarėme būdus, kaip moteris turi gimdyti. Tol, kol mes nepakeisime požiūrio į šį natūralų procesą, tol iš mūsų gimdyklų skambės siaubą keliantys klyksmai. Ypač dabar, kai vos ne ketvirta- penkta moteris negali pati pagimdyti, ir mažylis į pasaulį ateina po cezario pjūvio operacijos, kai didesnė dalis moterų dėl skausmo priverstos prašyti nuskausminamųjų, kai moteriai neleidžiama gimdyti taip, kaip jai patogu, mes privalome sustoti ir pamąstyti: ar tai tas teisingas kelias, kuriuo mes šiandien einame? Ar gali natūralus organizmo fiziologinis procesas taip vykti?

Pasaulyje pradėjo plisti naujas požiūris į gimdymą, vis daugiau ir daugiau atsiranda natūralaus gimdymo šalininkų. Aš esu įsitikinęs, kad natūralus gimdymas – tai akušerijos ateitis. Ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo mes greičiau tūkstančiams moterų suteiksime gimdymo džiaugsmą, o ne kančias.
Akušeris-ginekologas vadovas Romualdas Šemeta

Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − 1 =