Kodėl mušasi broliai ir seserys

broliai

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Kainas ir Abelis buvo Adomo ir Ievos sūnūs, pirmieji Žemėje broliai. Viešpačiui labiau patiko Abelio aukos. Kainas iš pavydo slapta nugalabijo savo brolį. Stulbinančiai blogas pavyzdys visiems po to gimusiems milijardams brolių ir seserų.

Jie valgo tą patį maistą, rengiasi tokiais pačiais drabužiais, juos glaudžia tas pats tėtis ir mama. Tai kodėl jie visada kažkuo nepasidalina? Net lovoje, kurioje miega kartu, nusibrėžia demarkacinę liniją. Kodėl vakarais iš vaikų kambario girdėti riksmai ir bumpsėjimai?

Kodėl broliai ir seserys negali sugyventi taikiai

Sutuoktinį tu gali pasirinkti, nepavykus santuokai – pakeisti jį kitu. O brolio ir sesers rinkimai neįvyks. Gyvenimas duoda žmogų, su kuriuo teks dalintis viena vonia, virtuve, o kartais ir lova kokius 20 metų. Būtų keista, jei per tuos dešimtmečius nekiltų nė menkiausių kivirčų.

Kad ir kaip atrodytų banalu, pagrindinė brolių ir seserų kivirčų priežastis – pavydas ir konukrencija. Tai vieni stipriausių jausmų, kurie ir stumia pirmyn, ir griauna. Kiekvienas vaikas šeimoje grumiasi dėl tėvų meiles. Kiekvienas vaikas nori, kad tėvai mylėtų tiktai jį, tik jam skirtų savo dėmesį. Nesvarbu, kiek šeimoje vaikų, kokio jie amžiaus, visi be išimties jie – konurentai. Skiriasi tik karo pobūdis, ginklai, taktika, nuo erzinimo iki gnaibymųsi ir atvirų muštynių.

Riaušių iniciatoriai

Vyriausiam vaikui visada bus sunkiausia išgyventi antrojo atsiradimą. Jo pavydo jausmas stipriausias. Nesvarbu, po kiek metų gimė antrasis, vyresnėlis nebus geriausias jo draugas. Juk iki jo gimimo vyrenysis su niekuo nesidalino tėvų meile, buvo mylimiausias, geriausias, jam buvo viskas perkama. Staga į šeimą atėjo kažkas kitas, kuris tėvams pasirodė ir reikalingesnis, ir mylimesnis. Strsesas atsiradus kitam vaikui – vienas didžiausių vaikystėje. Tėvai pastebi, kad po mažylio gimimo vyresnysis tapo it velnio apsėstas. Kai tėvai nemato, mažiuką erzina, atiminėja žaislus, kartais net slapta įgnybia. Tai būsimų konfliktų užuomazgos, tikroji kova prasideda, kai mažylis ūgteli.

Vyresnėlis yra už jaunesnį gudresnis, jis gali išprovokuoti konfliktą, o po to nusiplauti rankas, kaltę suversdamas mažyliui. Netrukus ir mažius išmoksta žaisti karą. Jis išmoksta garsiau riktelėti, kad ateitų mama ir nubaustų vyresnėlį. Pavydas suformuoja įžeidumą. Vaikas, kuris jaučiasi mažiau mylimas, greičiau įsižeidžia, įsiplieskia.
Jei šeimoje daugiau nei du vaikai, tikėtina, kad du iš jų sutars gerai. Mat trys vaikai jau grupė, galima išsirinkti artimesnį sielai, sąjungininką. Gali susigrupuoti du atstumtieji. Pavyzdžiui, gimus trečiam susikooperuoja du vyresnieji, nors iki tol pešėsi.

Vienodų daiktų terapija

Norėdami išvengti vaikų rietenų, tėvai bando problemą spręsti banaliai: perka vaikams vienodus drabužius, vienodus žaislus, indus. Ne daiktais matuojama tėvų meilė ir jų atsidavimas vaikui. Psichologai yra prieš tokį ,,auklėjimą”, juk dešimtmečio ir penkiamečio poreikiai visiškai skiriasi. „Jei vieną vakarą parnešėte vyrensiam vaikui knygą, galbūt kitą kartą jaunėliui parnešite mašiną. Ne pagal tai vaikai suvokia, ar tėvai juos myli. Reikia bendrauti su vaiku, ir viskas stos į savo vietas“, – įsitikinusi psichologė Viktorija Grigaliūnienė.

Bendra ir atskirta erdvė

Jei vaikai pykstasi, galima surežisuoti situacijų, kad jie nors trumpam pabūtų atskirai. Tėvai pastebi, kad pabuvę atskirai vaikai geriau sutaria, gali taikiai žaisti, visą dieną neišeiti iš kambario. Vakare irgi nebeišgirsite: ,,Tu pasiėmei per daug anklodės o tu atsigulei į mano lovos pusę”. Abiems vaikams sveika pabūti svetimos aplinkoje – pas gimines, senelius, stovykloje. Patekę į kitą aplinką vaikai atsipalaiduoja. Mato kitokius santykius, semiasi kitokios bendravimo patirties. Vyresnėliui gimsta noras mažiuką globoti, atsakomybės jausmas. Išvažiavę iš namų vaikai susitelkia, susitelkia. Juk kartais namie besipešantys vaikai, kelioms valandoms palikti su giminaite, būna „šilkiniai“. Svetimoje vietoje jie tampa „mes“.

Trintis iki senatvės

Atrodo, vaikams užaugus viskas turi stoti į savo vietas. Sveikas protas turėtų ištrinti visas vaikystės nuoskaudas, juk tampa aišku, kad šio pasaulio modelio pakeisti neįmanoma. Be to, neliko dėl ko konkuruoti, juk tėvų namai seniai palikti, sukurtos savos šeimos. Tačiau ir užaugę broliai bei seserys dažnai nesuranda bendros kalbos. Kartais per giminės susibūrimus išgėrus tiek, kad nebegėda prisipažinti, brolis broliui pasako: „O juk manęs tėvai nemylėjo, tu buvai jų akių šviesa, o aš – rakštis“. Iki žilos senatvės, kol gyvi broliai ir seserys, kartu su jais gyvena vaikystės godos. Vaikiškas karas užsimiršta, daug kas išsitrina, išblėsta. Bet giliai giliai širdies kamputyje 40-metė sesuo griežia dantį ant savo 35-metės jaunėlės, nes šią tėvai iki šiol labiau myli, štai ir butui pirkti davė pinigų, ir kaskart atvažiavus prikrauna uogienių.

Vaikų pyktį kursto tėvų klaidos

Pirma. Gimus mažiukui, tėvai staiga nustoja matyti vyresnįjį vaiką, jis tampa savimi pasirūpinančiu augintiniu. Ši tėvų klaida nubrėžia vėlesnius brolių santykius. Juk naujagimiui pakanka minimalaus dėmesio – svarbu, jam šilta, jis sotus. Didžiausias dėmesys turi būti skirtas vyresnėliui, kad šis suvoktų – tėvai jo nepamiršo, jis ir toliau mylimas, visada sulauks tėvų dėmesio. Ne veltui gimus jaunėliui vyresnėliai tarsi suvaikėja, vėl pradeda šlapintis į lovą, švepluoja, mikčioja. Jie regresuoja, nes stengiasi grįžti į ankstesnį laiką, kai tėtis ir mama besąlygiškai lepino ir mylėjo.

Antra. Tėvai vyresnėlį padaro mažylio aukle. Užkaria jam labai daug pareigų. Žinoma, jis jaučiasi reikalingas ir reikšmingas, bet negauna tėvų šilumos. Vyresnysis vaikas galvoja: „Kokia neteisybė. Mažiukas nedaro nieko gero, tik teršia ir rėkia, o tėvai jį vis čiūčiuoja. O aš darau tiek daug, bet niekas manęs neprisimena“.

Trečia. Atrodytų, kad pavydo angį užantyje nešioti turi tik vyresnysis. Juk jaunėlis ateina į šeimą nepažinęs jausmo būti vienu. Tačiau jam irgi nelengva. Jei vyresnysis nors trumpam turėjo ramią vaikystę, tai jaunėlis tik gimęs jau turi konkurentą. Augantį jaunėlį visada erzins lyginimas su vyresniu vaiku, replikos: ,,O Dariukas tavo metų jau mokėjo…” Tėvai mėgsta lyginti savo vaikus ir žiauriai klysta. ,,Niekada nelyginkite savo vaikų vieno su kitu. Jie juk ne klonuotos avys. Vienas geriau piešia, bet kitas geriau laipioja po medžius”, – sako psichologė Viktorija.

Ketvirta. Tėvai nepaiso vaikų būdo skirtumų. Vienas ramesnis, lėtesnis, jam sunkiau ,,pasiimti” tėvų meilę. Jis pats neprieis, neprisiglaus, o lauks. Kitas – atviresnis, be sienų, jis pats prieina, prisiglaudžia ir ,,pasiima”, ko jam reikia. Jautruolis visada jausis nuskriaustas. Tėvai turėtų dažniau priglausti jautruolį, patys ieškoti kontakto. Būtent su švelnesniu, užsidariusiu vaiku reikėtų pabendrauti pirmiausia grįžus iš darbo. Deja, tėvų rankos pačios tiesiasi „paminkyti“ meilūną, kuris pats pribėgęs lipa ant kaklo.

Penkta. Kuris tėtis ar mama vaikams susipešus lieka ramūs? Norisi įsiveržti į vaikų kambarį ir abiem rėksniams duoti į kailį.

Tačiau kaip susigaudyti, kuris vaikas teisus iš tipinio dialogo:

– Ko rėki, ką tau Lina padarė?

– Lina iš manęs atėmė rudą flomasterį.

– Lina, kodėl atėmei iš Vaidos tą flomasterį?

– Aš neatėmiau, ji pati jį nurideno po sofa.

– Nenuridenau, tu atėmei ir dar pasakei, kad naktį sukarpysi mano spalvinimo knygutę.

– O tu, kai mama nematė, išmetei į šiukšlių dėžę kotletą.

Protingiausia būtų neteisėjauti, o išsaugoti ramybę. Konfliktas – grupinis veiksmas, vieno kalto čia nėra. Be to, greitai susipykę vaikai greitai ir susitaiko. Jei pavyks išlaukti, kol riksmas nutils, po kelių minučių rasite vaikus ramiai žaidžiančius. Jei neleisite vaikams taikytis patiems, o teisėjausite, jie taip ir neišmoks ieškoti sprendimų. Įsikišti į ginčą verta tada, kai jis aklavietėje arba kai kyla pavojus vaikų saugumui (vienas kitą puola beisbolo lazdomis).

Šešta. Tėvai dažniau gina mažesnį vaiką. Tačiau net ir kūdikis moka puikiausiai apsiginti: gnybti, brėžti, trypti kojomis, kąsti, o svarbiausia – spiegti. Ne visada kaltas yra tas, kuris tyli, o nuskriaustas tas, kuris riaumoja.

Septinta. Vaikų elgesys yra šeimos lakmuso popierėlis. Kaip tarpusavyje elgiatės Jūs, taip mokosi elgtis ir vaikai. Kartais rami aplinka senelių namuose padaro vaikus angelėliais, o griausmingi tėvų barniai juo išbalansuoja.

Leiskite vaikams pyktis

Vaikų konfliktai nėra katastrofa, o tik geriausias būdas užsigrūdinti prieš gyvenimo audras. Tėvai visada nori būti teisėjais ir kištis. Neverta. Tegul vaikai barasi. Juk taip jie mokosi spręsti problemas. Vaikas išeis į darželį, mokyklą, vėliau – į darbovietę. Visur jis susidurs su konkurencija ir pavydu. Vaikystėje gerai ,,pasigrūmęs” su broliais ir seserimis, jis gyvenime bus daug tvirtesnis.

Tėvai pastebi:

Vaikai dažniau pykstasi piko valandomis – vakarais prieš miegą.

Daugiau kivirčų kyla lietingais savaitgaliais, kai visi vaikai namie, o į lauką negalima išeiti.

Didžiausias peštynių provokatorius – nuobodulys ir neturėjimas ką veikti.

Daugiausiai ginčų kyla dėl nuosavybės teisių (žaislų, dantų šepetukų, pieštukų…).

Pasakoja redaktorė Neila Ramoškienė:
„Sesuo Donalda gimė, kai man buvo 6 metai. Staiga tapau didele mergaite. Kai sesuo ūgtelėjo, ji labai greitai suprato, kad tėvai visada stovės jos pusėje. Jos ginklas buvo spiegimas. Jei ko nors negaudavo ar norėdavo man paprieštarauti, pradėdavo rėkti. Tėvai tuoj atskuosdavo į vaikų kambarį ir sakydavo visada tą patį: „Neilute, nusileisk, juk tu protingesnė“. Pavydėjau, kad sesuo miega kartu su tėvais jų didelėje lovoje, gali su tėvais žiūrėti televizorių iki vėlumos, o aš nuvaroma miegoti į savo lovą ir dar uždaromos durys. Nebepamenu, bet sesuo pasakoja, kad neiškentusi kaip nors ją nuskriausdavau: įgnybdavau arba įspirdavau. Ji nuo manęs slėpdavosi tualete, užsikabindama iš vidaus duris”.

Komentavo Viktorija Grigaliūnienė, KMUK vaikų psichiatrijos poskyrio psichologė

„Mamos žuralas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + = 13