Kodėl tėtis prieš gimstant vaikui turi pasirūpinti plačiu šeimos „guoliu“

guolis

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Koks žmogus užaugs ir eis per gyvenimą, labai priklauso nuo to, kokia jo ankstyvoji vaikystė. Naujagimio nedžiugina spalvoti barškaliukai, jis saugus ir laimingas jaučiasi tik ant motinos rankų. Konsultuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, www.zindyk.lt

Genuose įrašyta programa

Žmogaus evoliucija jau nukeliavo milijonus metų. Toje kelionėje motinos visada buvo kartu su vaikais. Naujagimių ir kūdikių vienų nepalikdavo nė valandėlei. Mamos mažylius visur nešiojosi su savimi, miegojo apglėbusios greta… Vešlūs gaurai ant mūsų proprotėvių ir artimiausių „giminaičių“ gamtoje – žmogbeždžionių – krūtinių, augo ne tik dėl šilumos, bet ir tam, kad turėtų kur įsikibti dar nevaikštantys jaunikliai. Tą „grie­bi­mo“ ref­lek­są tu­ri ir žmo­nių nau­ja­gi­miai, tačiau ne­nau­do­ja­mas jis ne­trunka iš­blės­ti.

Kūdikiai nėra klastūnai

Mažyliai šaukiasi pagalbos rėkdami. O štai laukinėje gamtoje kūdikio verksmas – neįprastas reiškinys. Mama ten nedelsia kūdikį paimti ant rankų ir nuraminti priglausdama, nes garsus jauniklio riksmas – tai ir pranešimas galimai nedraugiškoms būtybėms apie jos vaiko, šeimos ir visos genties vietą. Civilizuoti žmonės žino esą labai saugūs tarp savo mūro sienų, tad vis dar atsiranda „leidžiančių“ kūdikiui išsirėkti. Mažas vaikas neturi piktų kėslų ir nemoka gudrauti. Jeigu verkia, patikėkite, tai reiškia, jog jis turi tikrą bėdą. Ir gelbėti ar padėti kūdikiui reikia tuojau pat.

Saugus – vadinasi drąsus

Naujagimis netoli mato. Tikrai saugus jis jausis tik susilietęs su mama, užuosdamas ir jusdamas jos šilumą, garsus ir judesius. Vieno mėnesio kūdikio ,,saugumo rato“ riba – ne toliau negu paties mažylio ištiesta rankutė, trijų mėnesių – mamos rankos atstumu, šešių mėnesių – iki trijų metrų; vienerių metų – iki šešių metrų. Artimam žmogui nutolus, vaikelis gali išsigąsti, jog jį paliko.

Kūdikis ant mamos rankų, prigludęs šalia jos, jaučiasi saugus bet kur. Tada jis į aplinką – jo pasaulį – žiūri ne baugščiu paklaikusiu, o smalsiu tyrinėjančiu žvilgsniu, ir mažojo žmogaus smegenyse gimsta asociacijos – lavėja protas.

Psi­cho­lo­gai tei­gia, jog vai­ko cha­rak­te­ris su­si­for­muo­ja la­bai anks­ti – jau iki tre­jų me­tų. Jei per tą lai­ką vai­kas pa­ty­rė mo­ti­nos tei­kia­mą ši­lu­mą ir sau­gu­mą, ga­lė­jo gy­ven­ti pa­ten­kin­da­mas sa­vo po­rei­kius, o ne nuolat kažko bijodamas ir vien pa­klus­da­mas kitų valiai, tai jis tu­rės tvir­to ir nepriklausomo cha­rak­te­rio pa­grindus visam gyvenimui.

Žindymas – artumo garantas

Žindymas – toli gražu ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus, pačios gamtos kūdikiui skirto maisto – motinos pieno – perdavimo būdas. Žindymas teikia ir fizinį bei emocinį artumą, su­jun­gia mo­ti­ną ir nau­ja­gi­mį emociniu ry­šiu, ku­ris pa­laips­niui pe­ri­ma es­ta­fe­tę iš bu­vu­sios jų bio­lo­gi­nės vie­no­vės nėš­tu­mo me­tu. Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi už­tik­ri­na, kad kū­di­kis yra lie­čia­mas, daž­niau pai­ma­mas ant ran­kų, pri­glau­džia­mas ir pa­glos­to­mas. Krū­ties juk ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, įsta­ty­to kū­di­kiui į bur­ną, ir nei­šei­si „svar­bes­nių dar­bų dirb­ti“. Mai­ti­nant dirb­ti­nai, kū­niš­kas kon­tak­tas neiš­ven­gia­mai nyks­ta.

Rimta priežastis

Dar vie­nas žin­dy­mo pri­va­lu­mas – dau­gy­bė įspū­džių, ku­riuos vai­kas pa­ti­ria vi­sur bū­da­mas drau­ge su sa­vo ma­ma (su abiem tė­vais – dar ge­riau) ir ku­riuos jis prii­ma drą­siai, pa­si­ti­kė­damas, nes vi­sa­da jau­čia­si sau­giai. Ne­kils pa­gun­da ma­žy­lio pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti ki­tiems, drau­gams ar gi­mi­nai­čiams, o ir jie ne­ga­lės to rei­ka­lau­ti, nes prie­žas­tis labai rimta: ma­žy­lis žin­do­mas, todėl pri­va­lo bū­ti su ma­ma. Ir ga­li­te ke­liau­ti nors per vi­są pa­sau­lį, ne­si­rū­pin­da­ma, ar tu­rė­si­te bu­te­liu­kų ir čiulp­tu­kų, ar ra­si­te šva­raus van­dens jiems plau­ti ir pa­čiam mi­ši­niui ­ruoš­ti, ar bus kur jį pa­šil­dy­ti, ar ra­si­te gydytoją ir vais­tų, juk žin­do­mam kū­di­kiui nė­ra dėl ko sirg­ti. Be­je, kū­di­kių mais­te­lis vi­sur nepigus.

Motinystės hormonai

Kū­di­kiui žin­dant krū­tį, mamos kū­ne vyks­ta ir vien tik bio­lo­gi­nių pro­ce­sų. Pos­me­ge­ni­nė­je liau­ko­je hi­po­fi­zy­je ga­mi­na­si ir į krau­ją iš­si­ski­ria hor­mo­no pro­lak­ti­no. Jo pa­va­di­ni­mas yra lo­ty­niš­kų žo­džių „pro lac­tum“ jun­gi­nys, reiš­kian­tis „dėl pie­no“ ar­ba „pie­ną ska­ti­nan­tis“, ta­čiau tai dar ne vis­kas – jis ir „mo­ti­nys­tės hor­mo­nas“ – ra­mi­nan­tis ir su­tai­kan­tis. Kaip tik dėl di­des­nės pro­lak­ti­no kon­cent­ra­ci­jos mo­ti­na la­biau glo­bo­jan­ti ne­gu tė­vas. Jei­gu la­bo­ra­to­ri­niams gy­vū­nams su­lei­džia­ma pro­lak­ti­no, jie ima elg­tis „mo­ti­niš­kai“. Žinau nutikimų, kai iš anksto tvirtai pasiryžusios naujagimį „padovanoti valstybei“, jaunos mamytės, įkalbėtos jį pažindyti bent kelias dieneles prieš atsisveikindamos, persigalvojo ir augino vaikelį pačios.

Kūdikio miegas

Miegas – tai cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusio žmogaus miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunka maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie pusė laiko tenka paviršutiniškam miegui, kuriuo metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas šalia savęs nejaus, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereikės ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį.

Mamos poilsis

Ar pa­vargs­ta ma­ma, žin­dy­da­ma nak­tį? Tai pir­miau­sia pri­klau­so nuo to, kur vai­ke­lis mig­do­mas. Kai kūdikis ir mama guli greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Mama lengviau prabunda vaikeliui sunerimus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir mamytės miegas būna ramesnis. Šalia mig­domas kū­di­kis leng­vai pa­sie­kia­mas ma­mai net ne­si­ke­liant ir, prigludęs prie krūties, grei­tai nu­rims­ta, ne­pri­ža­di­nęs vi­sų na­mų. Ma­ma ir­gi ne­tru­kus vėl įmin­ga. Jau ži­no­me, jog „mo­ti­nys­tės“ hor­mo­nas pro­lak­ti­nas vei­kia ra­mi­namai, o nak­tį – ir mig­do. Po kiek lai­ko tai tampa taip na­tū­ra­lu, jog mamos nė ne­pri­si­me­na, kiek kar­tų per nak­tį žin­dė. Mie­go­ti kar­tu su kū­di­kiu sau­gu, nes mo­ti­na jį ins­tink­ty­viai jau­čia. Žin­dy­mas – tai be­ne vie­nin­te­lis dar­bas, ku­rį ga­li­ma dirb­ti mie­gant.

Gal atskirai būtų geriau?

Jeigu kūdikis ir mama miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir vaikeliui ne visada iš karto pavyksta pažadinti giliai įmigusią mamą. Kol ji atsikels ir prieis, kūdikio verksmas gali išbudinti visus namus. O juk dar reikės vaiką nuraminti, sūpuojant ir nešiojant ant rankų, jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę. Ir mama labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių pabudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai virškinamas ir greitai pasisavinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišiniai mažylio pilvelyje virškinami sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės šeimos naktys garantuotos.

Paskubėsi, turėsi kartoti

Verta žinoti, jog kūdikiai įminga iš lėto. Jie neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi į lovelę ar vežimėlį tuoj pat, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol vaikelis yra paviršutiniško miego fazėje, jis gali lengvai prabusti dėl menko dirgiklio. Arba… jų nebuvimo, nes visiška tyla ir ramybė naujagimį, gimdoje įpratusį prie nuolatinio judėjimo ir mamos garsų, gąsdina dar daugiau. Ir jums teks migdyti mažylį iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai laikas, atimtas iš mamos naktinio poilsio „biudžeto“.

Iliuzijos apgaulė

Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad naujagimiai lengviau užmigdavo ir ilgiau miegodavo ankštai susukti į vystyklus.

Daugeliui mažylių šitas apspaudimas audeklu sukurdavo laikymo apglėbus rankomis iliuziją, todėl kūdikiai jautėsi saugesni.

Deja, stiprus kūno suveržimas ir judesių stoka gali pridaryti bėdų. Suspausta krūtinės ląsta deformuodavosi – ji išsipūsdavo į priekį („gaidžio krūtinė“) arba nugaroje išsigaubdavo į kuprą. Dėl raumenų nejudrumo ir sulėtėjusios kraujotakos dažnai išsivystydavo rachitas, pradėjus vaikščioti iškrypdavo kojos. Nesupratę priežasties, „liaudies išminčiai“ manė, kad kūdikio kojas reikia suvynioti suglaustas ir ištiestas. Deja, tada negalėdavo normaliai vystytis klubo sąnariai – jie išnirdavo. Ir tekdavo žmogui visą vaikystę ir visą gyvenimą krypuoti kaip antytei…

O kur tėvelis?

Tėvelis – labai svarbus šeimos žmogus. Jis kuria, aprūpina, saugo namus. Ir padaryti arba įsigyti gana platų „šeimyninį“ guolį – irgi tėčio pareiga. „Pagrindinis mamos etatas“ – auginti vaikus, žindyti kūdikį. Tėtis to nesugebėtų, tačiau jis gali pabūti mamos – namų tvarkytojos, virėjos ir skalbėjos – „pavaduotoju“. Beje, tėčio artuma kūdikiui gali ir turi būti alternatyva mamos artumai, papildyti ją naujomis spalvomis. Tarp žindymų.

Būna situacijų, kai tėvelis pralenkia mamą. Pavyzdžiui, jei kūdikis gimsta per operaciją mamai tebesant narkozėje. Tada tėtis būna pirmuoju artimu žmogumi, ant kurio krūtinės prigludęs vaikelis nurimsta po patirto streso…

Vėliau tėtis džiaugsis ir vaiką džiugins savo artumu, kai pamasažuos, pamankštins, panešios, kartu išeis pasivaikščioti, seks pasakas prieš miegą, žais su dukrele, sūnų mokys vyriškų darbų…

Džiaukis šiandien – neliūdėsi rytoj…

Mamos ir tėčiai, žinokite – vaikai užauga. Daug daug greičiau negu norime. Ir kažkada tas „nutampytas rankas“ ir „bemieges naktis“ minėsite jums kaip širdį šildantį stebuklą.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 1 = septyni