Vaikas nuolatos liečia etiketes, prisiūtas iš vidinės drabužių pusės. Ir dar 8 keistenybės

keistenybės

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kartais vaikų elgesys mums, suaugusiesiems, atrodo visiškai nepaaiškinamas.

Mes net nežinome, kaip į jų keistumus reaguoti, tad iškyla natūralus klausimas: ar mano vaikutis normalus ir ar jam nereikia specialisto pagalbos? 

Keistenybė Nr. 1

Vaikas supa koją

Kodėl jis taip elgiasi? Jeigu vaikas nervinasi ir jaučia nepasitikėjimą supančia aplinka, ritmingi judesiai jį nuramina. Kai kurie vaikai purto galvą, linguoja koją, graužia nagus arba suka ant piršto plaukus.

Kaip reaguoti? Jeigu vaikas gatvėje čiulpia pirštą, galima ramiai paprašyti jo to nedaryti. Bet nebarkite mažylio ir nebauskite jo. Kuo mažiau dėmesio sutelksite į nepageidaujamus veiksmus, tuo geriau. Jeigu tėvai pradeda vaiką barti, šis ima nervintis dar labiau, ir netikęs veiksmas tampa įpročiu. Geriau sūnų ar dukrą paskatinti: jeigu vaikas visą dieną nečiulpė pirštuko ar negraužė rankovės, gauna šokoladuką ar skanų vaisių.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, jeigu vaikas, pasinėręs į ritmingus judesius, absoliučiai nereaguoja į aplinkinius.

Keistenybė Nr. 2

Vaikas nuolatos liečia etiketes, prisiūtas iš vidinės drabužių pusės

Kodėl jis taip elgiasi? Sakoma, kad odayra dvasinės būsenos atspindys.Jei vaikutis nervingas, dirglus, jo nervingumas gali „išsiveržti“ ir per odą. Kai kurių mažųjų oda tokia jautri ir pažeidžiama, kad tankus etiketės audinys ją erzina. Kai kuriems mažyliams net tenka užmauti išvirkščias kojines, nes siūlės trina kojų pirštelius.

Kaip reaguoti? Pati paprasčiausia išeitis – tvarkingai nukirpti etiketę ir kruopščiai sekti, kad mažylio drabužėliai būtų tik iš pačių švelniausių audinių. Tačiau, vaikui augant, palaipsniui jį derėtų pratinti prie šiurkštesnės medžiagos, juk jis visą gyvenimą nevaikščios trikotažinėmis kelnytėmis.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą,jeigu vaiko odą suerzina net tokie „nekalti“ daiktai, kaip, tarkim, vanduo.

Keistenybė Nr. 3

Vaikas kiša rankas į kelnaites

Kodėl jis taip elgiasi? Dėl tos pačios priežasties, kaip ir suaugusieji: tai malonu ir nuramina. Pasekite vaiką – ir pastebėsite, jog dažniausiai jis ima save liesti, kai nervinasi. Beje, dažniausiai nervingumas kyla, kai aplink daug žmonių, ir dėl to panašus vaiko elgesys tampa dar labiau nepatogus.

Kaip reaguoti? Pirmiausia pasistenkite pašalinti vaiko susierzinimo šaltinį, kuris sukelia niežulį. Atkreipkite dėmesį į tai, kada šis įprotis pasireiškia dažniausiai. Gal jis sutampa su vizitu pas gydytoją ar kokiu kitu nemaloniu mažajam momentu? Jeigu taip, pabandykite vaiką nuraminti, nukreipti jo dėmesį kitur. Vyresniam kaip 4 metų vaikui paaiškinkite, jog esama dalykų, kurių negalima daryti, kitiems matant. Svarbiausia – išlikite ramūs ir neverskite vaiko gėdintis arba jaustis kaltu.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą,jeigu toks įprotis nepraeina, vaikui sulaukus 6-7 metų ir jokie paaiškinimai, ką galima ir ko negalima daryti viešosiose vietose, nepadeda.

Keistenybė Nr. 4

Vaikas nuolat lenda po stalu

Kodėl jis taip elgiasi? Todėl, kad jam nuobodu. Arba todėl, kad vaiko turtinga vaizduotė, o erdvė po stalu – stebuklingas urvas! Arba todėl, kad vaikas jaudinasi ir siekia pasislėpti tamsioje vietoje, kur jaučiasi saugus.

Kaip reaguoti? Jeigu vaikas palindo po stalu, nes jam nuobodu, elgiasi tyliai ir nieko nestvarsto už kojų, leiskite jam ten pasilikti. Jeigu mažasis trukdo suaugusiesiems, ramiai, bet įsakmiai paprašykite jo iš ten išlįsti. O jeigu vaikui nejauku restorane ar svečiuose, nesivedžiokite jo į pernelyg triukšmingas vietas, o namie pažaiskite „svečius“ ir pasikalbėkite apie geras arba apie prastas manieras.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą,jeigu vaikas tarp publikos taip jaudinasi, kad tampa nevaldomas arba gyvenimas „po stalu“ jam tapo įdomesnis už tikrąjį (vaikas nori būti tik ten).

Keistenybė Nr. 5

Vaikas valgo tiktai baltos spalvos produktus

Kodėl jis taip elgiasi? Gali būti, jog jo organizmas išties netoleruoja tam tikrų produktų arba dažiklių. Arba vaikas bando jums įrodyti, jog yra didelis ir gali pats nuspręsti, ką valgys, o ko – ne. Be to, gydytojai tikina, jog vaikai paprastai jaučia, ko reikia organizmui, ir būtent tai valgo. Taigi nebūkite pernelyg griežti.

Kaip reaguoti? Jeigu vaikas nesiskundžia alergija ir neturi skrandžio problemų, leiskite jam valgyti tai, kas patinka. Bet pasistenkite, kad jis gautų visas reikalingas maisto medžiagas. Jeigu vaikas valgo tiktai baltus produktus, pasiūlykite jam sūrio, varškės, pieno, baltos vištienos, žiedinių kopūstų, bananų, baltos duonos. Be to, neleiskite mažajam užkandžiauti prieš pagrindinį valgį – tada jis kaip reikiant išalks ir nesispyrios.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, jeigu vaikas stipriai atsilieka nuo ūgio ir svorio normos, serga anemija, bet niekaip negali įveikti savo įkyrumo ir valgyti to, ką visi.

Keistenybė Nr. 6.

Vaikas negali užmigti be čiulptuko

Kodėl jis taip elgiasi? Čiulptukas jį veikia raminančiai, kadangi asocijuojasi su mamos krūtimi ir saugumo jausmu, kurį suteikia mamos buvimas. Jis gali čiulpti antklodės kamputį, pliušinio meškiuko ausį arba savo pirštą.

Kaip reaguoti? Jokiu būdu nesiimti prievartos priemonių, tokių, kaip pirštuko patepimas garstyčiomis, gąsdinimas. Nekaltinkite vaiko blogu elgesiu, tai tik pakenks. Geriau greta paguldykite pliušinį meškiuką ir vaikui nakčiai pasekite pasaką, pasėdėkite prie jo lovelės, jį paglostykite. Skirkite vaikui daugiau dėmesio, nesierzinkite, palaikykite jį, paskatinkite, tada meilės deficitas išnyks.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, jeigu vaikas ir dieną stengiasi ką nors laikyti burnoje arba čiulpimas yra lydimas kitų nerimo požymių.

Keistenybė Nr. 7.

Vaiką periodiškai be priežasties apima isterijos priepuoliai.

Kodėl jis taip elgiasi? Jeigu vaikas netikėtai sprunka, slepiasi, pradeda garsiai verkti ir negali paaiškinti, kas atsitiko, o vėliau tampa ramus, vadinasi, jis jaučia didelį nerimą ir tokiu būdu atsikrato susikaupusios įtampos. Tokie isterijos priepuoliai gali prasiveržti po ginčų, barnių, vizitų į svečius arba, atrodytų, „nei iš šio, nei iš to“.

Kaip reaguoti? Leiskite jam išsiverkti, nedrauskite „gyvai“ reakcijai išsiveržti išorėn. Ir suraskite pagrindinę priežastį, sukėlusią nervinę įtampą.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, jeigu isterijos priepuoliai kartojasi itin dažnai.

Keistenybė Nr. 8.

Vaikas linksta į žaislus bei drabužius, nebūdingus jo lyčiai

Kodėl jis taip elgiasi? Vaikas iki trejų metų dar ne visai suvokia savo lytį, todėl gali žaisti tiek tradiciškais berniukiškais, tiek mergaitiškais žaislais.

Kaip reaguoti? Norėdami „pastūmėti savo atžalą reikiama kryptimi“, priminkite, kad ji yra berniukas arba mergaitė. Maloniniai vardai, kuriais vaiką vadinate, taip pat turėtų atitikti lytį – taip vaikui bus paprasčiau susiorientuoti. Deja, tėvai labai ilgai linkę vaiką vadinti „niekatrąja“ gimine – „mažiukas“, „vaikutis“.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, eigu vyresnio kaip 4 metų vaiko elgesyje aiškiai matyti lytinio elgesio sutrikimų.

Keistenybė Nr. 9.

Vaikas periodiškai pradeda viską daužyti ir laužyti.

Kodėl jis taip elgiasi? Toks elgesys yra susietas su slopinamos agresijos prasiveržimais. Agresija būdinga kiekvienam žmogui, bet pernelyg audringas jos pasireiškimas byloja apie tai, jog tam tikrą laiko tarpą ji buvo prislopinta. Gal varžote vaiko aktyvumą ar jis nuolatos jaučiasi nepelnytai skriaudžiamas?

Kaip reaguoti? Atkreipkite dėmesį į namų aplinką – ar ji pakankamai rami ir jauki, o gal jūsų šeimos nariai yra pernelyg dirglūs, nervingi? Fizinis aktyvumas sumažina agresijos laipsnį, todėl suteikite galimybę vaikui daugiau judėti.

Reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, jeigu įniršio prasiveržimai sunkiai valdomi.

Vaikai mato pasaulį kitaip nei mes

Pusantrų metų dukrytė staiga ima rautis nuo savo galvos plaukus. Stveria į kumštelį auksaspalves garbanas ir išpeša jas ištisais kuokštais. Jūsų vaizduotė ima piešti siaubingus vaizdus. Tačiau vieną dieną dukra nustoja kankinti savo plaukus, bet pradeda krapštinėti nosį ir jokie pabarimai jai – nė motais. Kaip į visa tai tinkamai reaguoti? Štai ką siūlo vaikų psichologai.

Pagrindinė suaugusiųjų klaida, vertinant vaikų elgesį, yra ta, kad mes sprendžiame apie mažylius taip, tarsi jie būtų suaugę. Bet, skirtingai nuo mūsų, vaikai negali analizuoti tėvų poelgių, nors ir labai jautriai reaguoja į santykius tarp tėčio ir mamos bei į tėvų požiūrį į save. Tėvai įsitikinę, jog jų sūnus ar dukra turi būti laimingi, mat turi daug žaislų, yra skaniai maitinami bei prižiūrimi. Tačiau net ir daugiausiai žaislų turintys vaikai gali jaustis atstumti, nemylimi, nereikalingi, jei mama su jais retai pasikalba, niekada kartu nepažaidžia, ji dažnai barasi su tėčiu.

Ar atpažįstate šias situacijas?

Mažylis verkia lovelėje, bet prie jo niekas neprieina (močiutė patarė nekreipti dėmesio į jo kaprizus).

Mama turi nemalonumų darbe ir savo pyktį išlieja ant dukros.

Užsiožiavusiam sūneliui primenama: „Nutilk, o tai ateis policininkas ir tave pasiims“.

Rezultatas – vaikas nustoja jaustis saugus, jis tampa dirglus, uždaras, nervingas. Kadangi mažieji nesupranta, kas su jais vyksta, ir ne visada gali papasakoti apie savo išgyvenimus, vieninteliu vidinio streso rodikliu tampa jų veiksmai. Kai kurių nerimastį atspindinčių signalų mes tiesiog nepastebime, kitus – netinkamai traktuojame, treti mums atrodo kaip nesuprantamos keistenybės. Jeigu pastebėjote, kad vaiko elgesys „ne toks“ ir supratote, jog jis – nervinės įtampos rezultatas, pagalvokite, kokių aplinkybių jis gali būti sukeltas, ir pirmiausia pasistenkite pašalinti priežastį.

Vaiko nerimo ir įtampos šaltiniai:

Trūksta bendravimo su mama ir tėčiu.

Tėvai ar kiti artimieji elgiasi grubiai.

Suaugusieji ignoruoja vaiko išgyvenimus.

Kiti blogai atsiliepia apie tėtį ar mamą vaikui girdint.

Tėvų skyrybos.

Mamos išgąstis ir ašaros, matant vaikui.

Vaikas nuolatos kritikuojamas.

Fizinė prievarta.

Režimo stoka (netaisyklinga mityba, prastas miegas, pasivaikščiojimų trūkumas).

Nuolatinis vaiko barimas, ypač girdint pašaliniams („taip nepadoru“, „taip negražu“, „taip negalima“).

Žodžiai, nuvertinantys vaiką („Kad mano akys tavęs neregėtų“, „Kad tavęs negirdėčiau“ ir t.t. ).

Parengė Kamilė Vitkutė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + 3 =