Košmarai, kuriuos patiria tik ką gimęs kūdikis

gimimas

Užgimęs vaikutis staiga patenka į visai kitokią aplinką nei buvo iki šiol

Kokios mielos ir jaudinančios akimirkos, kai tik ką užgimęs kūdikėlis priglunda mamai prie krūtinės! Per pirmąsias valandas mažyliui apsiverčia visas pasaulis – iki šiol šiltai augęs mamos įsčiose, jis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Konsultuoja Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovė, medicinos mokslų daktarė.

Iš šiltos drėgmės – į sausą šaltį

Užgimęs vaikutis staiga patenka į visai kitokią aplinką nei buvo iki šiol. Iki gimimo jis auga 37,5º C temperatūros vandenyje, o gimęs patenka į „vėsią sausumą“ – į 23-25º C temperatūros gimdyklą. Tokią staigią temperatūrų kaitą galime palyginti su pojūčiais egzotiškuose kraštuose, kai dieną būna apie 40º C, o naktį – vos 15º C. Arba kai iš drėgno tropikų karščio įeiname į vėsią kondicionuojamą patalpą. Natūralu, kad pirmiausia, ką norėtų pasakyti naujagimis – man šalta! Todėl mažylį reikia kuo greičiau nusausinti. Štai kodėl tik ką gimusį mažiuką uždeda mamai ant krūtinės ir apkloja vystyklu (geriau, kad jis būtų pašildytas). Daug maloniau, kai vaikelis apklojamas iš namų pasiimtu vystyklu – jis turi namų kvapą, yra apsėtas namų mikroflora – tad į gimdymo namus galite pasiimti savo rankšluostį, o geriau du. Pravartu turėti ir minkštą medvilninę kepurėlę – ji sugers drėgmę iš plaukučių. Beje, kuo vaikutis gimė plaukuotesnis, tuo jam labiau šalta, tuo kruopščiau reikia jį nusausinti. Dar siūloma turėti ir mažytes vilnones kojinytes, jos ir šildo, ir masažuoja pėdutes, į kurias dėl gležnos kraujotakos nepriteka pakankamai kraujo. Pirmą savaitę naujagimiui vilnonių kojinyčių reikės net ir šiltą vasaros dieną. Tačiau ne kelis mėnesius, o tik pirmą-antrą savaitę.

Mama yra geriausias termoforas naujagimiui. Įkaitęs po gimdymo mamos kūnas garuoja ir šildo vaikutį – toks šildymas „kūnas prie kūn“ yra pats veiksmingiausias, taip šildosi alpinistai kalnuose, patekę į nežmonišką šaltį. Taigi minutė, kita, ir mažylio kūnelis sušils. Tik ką gimusio vaikelio kūno temperatūra yra 34º C. Jei jis nebūtų paguldytas ant mamos krūtinės, o tik suvystytas, po pusvalandžio temperatūra pakiltų iki 35º C, bet po 75 minučių ji vėl nukristų iki tų pačių 34º C. Toks „vėsus“ naujagimis yra vangus, neieško krūties.

Kai naujagimis guli ant mamos krūtinės, jį „apsėja“ draugiška mamos mikroflora. Todėl geriausia, kad personalas kuo mažiau liestųsi prie vaikučio, o mama ir tėtis gali jį liesti kiek tik nori. Jei vaikelis gimė atlikus cezario pjūvį, mama gali jį tik paliesti, o prie krūtinės priglausti ir sušildyti gali tėtis. Ne veltui gimdymo palatose stovi krėslai – vadinamieji „tėčių sostai“, kuriuose įsitaisęs tėtis gali sušildyti naujagimį prie nuogos krūtinės, jei mama to padaryti negali.

Po ramaus šniokštimo – garsų kratinys

Gimdymas – didžiulis sukrėtimas ne tik mamai, bet ir vaikeliui. Įnirtingai sprausdamasis į priekį tamsiu koridoriumi, naujagimis staiga patenka į ryškią, šviesią erdvę. Akimirksniu spaudimo nebelieka, išsiplečia vaikučio plaučiai ir pasigirsta pirmasis riksmas. Tai ne tik pasaulio pasveikinimas, bet ir šauksmas – man baisu, per ryšku, per daug vietos! Bet paguldytas ant mamos krūtinės vaikutis vėl nurimsta. Natūralu, jis vėl išgirsta pažįstamus garsus – mamos širdies plakimą, plaučių ir kraujotakos šniokštimą. Šitie garsia vaikeliui ilgus mėnesius buvo pati gražiausia muzika. Gal būt dėl to žmonės visą gyvenimą ilgisi jūros šniokštimo, miškų ošimo ir klausydamiesi šių garsų geriausiai pailsi. O mamos visame pasaulyje kūdikius ramina vienodu „ššššš“, imituodamos tą palaimingą šniokšimą, kurį vaikutis girdėjo įsčiose.

Vaikutį sukrečia ir ryški šviesa, todėl gimdykloje ji turėtų būti prislopinta. Po 10 minučių naujagimis jau pradeda markstytis ir stebėti pasaulį.

Po soties jausmo – vilko alkis

Dar vienas staigus diskomfortas, kurį pajunta tik ką gimęs mažylis – baisus alkis. Vos užspaudžiama virkštelė, kūdikis nustoja gauti maistą. Kraujyje staiga sumažėja cukraus, prasideda hipoglikemija ir nenumaldomas alkio pjūtis. Štai dėl ko vos užgimęs mažylis iškart pradeda ieškoti maisto. Iš kur jis žino, kad maisto yra mamos krūtyse ir kaip jį pasiimti – taip ir lieka didžiausia gamtos mįsle. Po gimimo praėjus 16 minučių naujagimis pradeda seilėtis, atryja vaisiaus vandenis ir lūpomis pradeda ieškoti spenelio. Ne veltui nėštumo metu moters speneliai padidėja ir patamsėja – vaikučiui daug lengviau jų ieškoti. Kuo daugiau seilių ir burbulų leidžia mažylis, kuo atkakliau čepsi lūpomis, vadinasi, tuo aktyviau veikia virškinimo sistema ir prašo maisto. Ar mama turėtų padėti naujagimiui surasti spenelį, o gal pati jį įkišti mažyliui į burną? Skubinti vaikučio nereikia. Gamta taip sutvarkė, kad vaikelis pats ir tinkamiausi jam laiku susiras spenelį. Nebent galima išspausti priešpienio lašelį, duoti naujagimiui jo palaižyti, kad jis pajustų pažįstamą kvapą ir skonį. Statistiškai pastebėta, kad naujagimiai mieliau ima kairę krūtį – tikriausiai dėl geriau girdimo mamos širdies plakimo. Buvo atliktas eksperimentas – naujagimiui pasiūlyta nuplauta ir nenuplauta krūtys. Mažyliai vienareikšmiškai rinkosi nenuplautą krūtį, nes atpažindavo jos kvapą.

Visi sveiki naujagimiai, po gimimo iškart uždėti ant mamos krūtinės, per 2 valandas patys susiranda krūtį ir pasisotina. Pirmasis maitinimas labai svarbus ne tik vaikučiui, bet ir mamai – kai naujagimis žinda, moteriai išsiskiria įvairių reikalingų hormonų, vienas jų veikia migdančiai – vaikelis pavalgęs apsnūsta. Galima sakyti, kad naujagimis pirmuoju savo žindymu užsisako sau maistą ateičiai, mat žindant išsiskiria hormonas oksitacinas, kuris padeda atsiskirti placentai, o placenta slopina pieno gamybą. Kai placenta atsidalina, pieno iškart pradeda gamintis daugiau.

Ant mamos krūtinės vietos užtenka ir dvynukams (tik kol gimsta antrasis, pirmasis turėtų pabūti pas tėtį).

Pirmasis pasvėrimas

Anksčiau buvo tradicija vos nukirpus virkštelę naujagimį pasverti. Dabar tai daroma, kai vaikutis jau sušilęs, pavalgęs ir apsnūdęs. Pasverti visada galima suspėti, o sušildyti reikia kuo greičiau. Be to, nesušilę ir alkani naujagimiai sveriami rėkia, juda ir sunku pamatuoti tikslų svorį ir ūgį.

Gimimo svoris nėra tikslus atskaitos taškas, nes prisitaikydamas prie sausos aplinkos naujagimis „garuoja“ ir netenka nemažai svorio. Be to, naujagimio plaučiukai būna pilni vaisiaus vandenų, kurie irgi sveria (po gimdymo jie pamažu rezorbuojasi, ir svoris krenta). Manoma, kad normalu, jei naujagimis per pirmąsias savo gyvenimo dienas netenka 10 proc. svorio. Numestą svorį naujagimiai turėtų pradėti atauginėti per 2 savaites, nors dauguma pradeda svorio priaugti jau 3-4 parą. Tai, kad naujagimis iš pradžių svorio netenka, klaidina skaičiuojant jo priaugtą svorį per mėnesį. Tarkime, jei vaikutis gimė 3 500 g, pirmomis dienomis numetė 300 g, o būdamas mėnesio svėrė 4 000 g, tai reiškia, kad jis per mėnesį priaugo ne 500 g, o visus 800 g (reikia skaičiuojant sudėti priaugtą svorį ir numestą svorį).

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + = devyni