Kas dešimtą mažą vaiką kankina košmarai

laimafoto 123

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimafoto.lt

Natūralu, kad kiekvienas mūsų esame pabudę nuo susapnuoto smurto, pabaisų ar katastrofų. Moksliniai tyrimai rodo, kad košmarus sapnuoti pradedame jau nuo… dvejų metų. Jei nemalonūs sapnai mus aplanko kartą per kelis mėnesius ar kelias savaites, nerimauti dėl to nereikia. Tačiau jeigu vaikas tris-keturis kartus per savaitę pašoka iš miegų susapnavęs košmarą, tai reikia suprasti kaip pavojaus signalą: kažką darome ne taip. Galbūt vaiko gyvenime vyksta kažkokie pokyčiai:  liga, stresas, apie kurį žodžiais jis dar nemoka papasakoti.

Dažnai besikartojantys košmarai yra miego sutrikimas, kuris nualina vaiką.

Vaikas per naktį nepailsi, dėl to darosi dirglesnis, nervingesnis. Jis gali bijoti pasilikti vienas kambaryje, bijoti tamsos, nenorėti eiti miegoti. Košmarai labai susiję su vaiko amžiaus tarpsniais.

 

Konsultuoja Europos Sertifikuota klinikinė psichologė dr. Viktorija Grigaliūnienė

Atsisveikinimas su grotuota lovele

(2–5 gyvenimo metai)

Nors ir atrodo, kad dviejų ar trejų metų vaikai gyvena saugiame namų ir mamos pasaulyje, kas dešimtą tokio amžiaus vaiką kankina košmarai.

Pagrindinė jų priežastis – atsiskyrimas nuo mamos. Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais įvyksta svarbus įvykis – atsisveikinama su grotuota lovele, kuri stovėdavo tėvų miegamajame. Vaikui tokia lovytė pasidaro per ankšta, todėl dažnai jis perkeliamas ir į didesnę lovą, ir į atskirą kambarį.

Mama ir tėtis nusprendžia, jog jų atžala jau didelė, kad galėtų miegoti atskirai, o jie patys galėtų vėl susigrąžinti intymią miegamojo aplinką.

Štai tada ir prasideda mažylio ašaros, naktį jis atšlepsi į miegamąjį ir prašosi į tėvų lovą. Tuo skaudžiau išgyvenamas atsiskyrimas, kuo uždariau mama augino vaiką. Jeigu vaikas nė minutėlei nepasilikdavo su tėčiu ar seneliais, jei retai kada svečiuodavosi, matydavo kitus vaikus, jam mama yra visas pasaulis. Be jos jis jaučiasi nesaugus.

Košmarai vaiką pabudina pirmojoje miego stadijoje, apie vidurnaktį. Ryte dažniausiai jis nė neprisimena, ką sapnavo, ir to, kad buvo pabudęs.

Dieną vaikas elgiasi kaip paprastai: žaidžia tuos pačius mėgstamus žaidimus, piešdamas naudoja tas pačias spalvas, nesikeičia ir piešinių siužetai.

Vadinasi, sąmoningai vaikas nesuvokia, kokios permainos įvyko jo gyvenime. Beprasmiška jo klausinėti, ką jis jaučia, – tokio amžiaus mažylis dar nesugeba žodžiais išreikšti pojūčių.

Kaip tėvai galėtų sumažinti atsiskyrimo skausmą?

Dažniau košmarai kamuoja pirmagimius arba vienturčius vaikus. Jie galbūt jaučia išskirtinį santykį su tėvais. Tėvai turėtų į tai atsižvelgti ir mėginti mažinti ypatingą globą, suteikti daugiau galimybių vaikui jaustis savarankiškam.

Nereikėtų vaiko iškraustyti iš tėvų miegamojo staiga: „Nuo šiol tu miegosi savo kambaryje“. Prie to reikia pratinti pamažu. Iš pradžių perkelti ten mažylio mėgstamus žaislus, paskui pastatyti lovytę. Gal kelias dienas vaikutis ten miegos tik pietų miego.

Atsiskyrimas skaudus ne tik vaikui, bet ir mamai. Kaltės jausmą turėtų numalšinti žinojimas, kad vaikui, net naujagimiui, reikia savos erdvės. Ne tik higienos, bet ir psichologiniais sumetimais visai šeimai geriau, kai naujagimis miega šalia tėvų lovos, o ne joje. Tada ir vaikui paaugus kur kas lengviau perkelti jį į atskirą kambarį.

Jeigu mažylis naktį atšlepsi į tėvų lovą, jokiu būdu nereikia „daryti nuolaidų“ ir guldytis jį į tarpą. Taip galima dar labiau komplikuoti situaciją, nes vaikas ir be košmarų pradės naktį atsibusti, kad patektų į tėvų lovą. Geriausia mažylį palydėti iki jo lovytės ir nuraminti, padrąsinti.

Raganos nosis ilga, o plaukai susitaršę

(3-6 gyvenimo metai)

Priešmokykliniame amžiuje, nuo trejų iki šešerių metų, formuojasi vaiko emocinė sfera. Jo vaizduotė labai laki, todėl ir džiaugsmas, ir išgąstis ar neapykanta nuspalvinti pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Šitas amžius dar vadinamas baimių amžiumi. Realiame gyvenime vaikas suvokia, kad jo laukia labai daug pavojų. Bet jis dar turi labai mažai gyvenimiškos patirties ir baimingai vertina kai kuriuos reiškinius.

Vaikas suvokia, kad namuose dažnai kyla konfliktų, tėvai barasi, tačiau visiškai negali pakeisti įvykių. Arba darželyje jam nepatinka žaisti būryje, tačiau jo norų niekas nepaiso. Dienos išgyvenimai ir baimės persikelia į naktį, o tada, pasak Froido, iš pasąmonės išlenda baisių sapnų ir košmarų forma. Košmarus gali lydėti ir gausus prakaitavimas naktį, šlapinimasis į lovą.

Kaip padėti tokio amžiaus vaikui?

3–6 metais kiekvienas vaikas kitaip išgyvena savo baimes, tačiau visiems tas procesas pasireiškia. Todėl tėvai turėtų kaip galima labiau saugoti vaiką nuo emocinių sukrėtimų: atvirų šeimos konfliktų, dažno auklių ar darželių keitimo.

Viena iš svarbiausių ramaus miego sąlygų – tinkamai parinkta literatūra, pasakėlės. Geriau visai atsisakyti aštraus siužeto pasakų apie drakonus ir raganas. Jos skirtos vyresniems vaikams, kurie jau suvokia raganą kaip blogio simbolį. Mažam vaikui net pasaka apie Raudonkepuraitę gali įvaryti siaubo, nes jo laki vaizduotė mintyse pieš scenas, kaip vilkas rijo senelę. Klausydamas įtempto siužeto pasakos, vaikas aktyviai dalyvauja. Vargu ar mamai pasakius „labanakt“, jis iš karto užmigs. Todėl verčiau rinktis pasakėles apie gamtą, o dar geriau – lopšines. Jos iš tikrųjų nuramina mažąjį.

Jeigu vaikas bijo tamsos, verta įsigyti mažą naktinę lemputę – „akutę“, kuri skleidžia labai silpną šviesą, tačiau suteikia vaikui saugumo jausmą.

Tėtis šeimoje – saugumo simbolis, todėl būtų gerai, jei naktinio migdymo ritualą perimtų jis. Tėčio pasakytas „labanakt“ vaikui ne tik malonus, bet ir raminantis – juk kas gali atsitikti, kai yra tėtis?

Po filmo N–14

(Paauglystės metai)

Paprastai šiam amžiaus tarpsniui nebūdinga sapnuoti košmarus. Jei trylikametį ar keturiolikmetį kamuoja dažni košmarai, tai gali būti vienas ligos simptomų ar potrauminio streso požymių.

Dažnai miegas sutrinka paaugliams, kurie patyrė psichologinę ar fizinę prievartą. Vaikas jau tiek subrendęs, kad nereaguotų į smulkius konfliktus, tačiau nuo didelių sukrėtimų dar neturi apsaugos. Sukrėtimai „išlenda“ iš pasąmonės miego metu.

Paauglio problemas jau ne visada gali išspręsti patys tėvai, kartais tenka kreiptis į psichiatrus, psichologus, kad būtų laiku ir kvalifikuotai padėta, kad neramus miegas nevirstų depresija.

Šiuo amžiaus tarpsniu tėvai turėtų žinoti, kas vyksta už uždarytų paauglio miegamojo durų, ar jo miegas ramus, ar pakankamai laiko išmiega. Taip pat reikėtų riboti ir neleisti be atrankos žiūrėti suaugusiesiems skirtų filmų. Ištįsęs paauglys replikuoja: „Kodėl negaliu žiūrėti, juk parašyta N–14, o man jau keturiolika“. Tačiau paauglys, nors fiziškai jau užaugęs, dar neturi brandžios nervų sistemos. Skiriasi ir paauglių temperamentas, jautrumas: jei vieni gali žiūrėti kovinius filmus kaip nuotykį, pažiūrėti ir pamiršti, kiti įsijaučia į matytas scenas, smurtą išgyvena labai jautriai.

Kaip elgtis paauglių tėvams?

Jeigu vaikas jautrus, dažnai susigraudina, verkia, jį stipriai paveiks ir televizijos laidos, skirtos suaugusiesiems. Dėl ramaus miego geriau paauglį nuo to apsaugoti.

Dažni košmarai – signalas, jog vaikas turi rimtų sveikatos ar psichikos problemų. Jas išaiškinti padės specialistai, jei laiku į juos kreipsitės.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję strapsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni − 2 =