Krikštynos – didžiausia tėvų dovana

krikštynos

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Apie krikštą ir krikštynas kalbamės su kunigu Ričardu Doveika

Gal esate suskaičiavęs, kiek jau vaikučių pakrikštijote? Ar teko krikštyti vaikučius ligoninėje?

Specialiai nesu skaičiavęs, kiek esu pakrikštijęs, bet per septynerius kunigystės metus tikrai jų yra jau ne vienas šimtas. Neretai tenka važiuoti krikštyti kūdikių į įvairias ligonines. Vieni jų būna sunkios sveikatos būsenos, su įgimtomis ydomis, kiti – silpni, neišnešioti, anksčiau pasibeldę į šį pasaulį. Teko tai daryti ir naktį. Niekada nepamiršiu pokalbio su tėvais iki gilios nakties automobilyje prie ligoninės. Tokiomis akimirkomis dar labiau išryškėja vaiko dovanos gelmė, žmogiškasis unikalumas ir grožis, bei tai, kad kiekvienas esame asmeniškai Dievo pašauktas, norėtas, kad turime savo, unikalų, vienintelį ir nepakartojama pašaukimą būti, gyventi. Net jei šios žemės kelionė tėra tik kelios akimirkos ar valandos. Tėvų kvietimas krikštyti sunkios būklės vaikelio atskleidžia įkūnytą ir atsakingai paliudytą tėvystę – motinystę, kuomet tėvai dovanoja savo vaikui tai, ką turi savyje geriausio – savo tikėjimą, viltį ir pačią meilę.

Kokios buvo Jūsų paties krikštynos?

Šios dienos tikrai neprisimenu, nes buvau mažas vaikelis ant tėvų rankų. Esu krikštytas Vilniuje, šv.Rapolo bažnyčioje. Krikštijo kun. dr. Pranciškus Vaičekonis, kuris tuo metu buvo tos bažnyčios klebonas. Esu krikštytas parapijinėje bažnyčioje kurią lankė mano tėvai. Teta tėvams pasiūlė vardą, kuris tiko, patiko ir jis man buvo suteiktas krikšto metu. Krikštynų vaišės buvo kuklios, kaip pasakojo tėvai, nes gyvenom penkiese vos 16 kv. metrų kambarėlyje..

Kokia krikšto sakramento prasmė? Ką simbolizuoja krikšto apeigos – šventinimas vandeniu, tepimas aliejumi? Kokia atributų prasmė – žvakės, balto drabužio?

Krikštas – gyvenimo ir Dievo karalystės durys – yra pirmasis Naujojo Testamento Sakramentas, kurį Kristus įsteigė visiems žmonėms, kad jie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Be to, Krikštas yra sakramentas, kuriuo žmonės inkorporuojami į Bažnyčią, tampa Šventosios Dvasios statytomis Dievo buveinėmis, karališkosios kunigystės ir šventosios Tautos nariais. Krikštas – nuplovimas vandeniu, susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina bet kokią – ir pirmapradę kaltę, ir asmeninę nuodėmę – ir žmones padaro dieviškosios prigimties dalininkais bei Dievo įvaikiais. Krikštas, kaip pažymi vandens šventinimo maldos, yra atgimimo ir gimimo Dievo vaikais maudykla, kurioje dvasinė gyvybė ateina iš dangaus.

Žvakė – yra Kristaus šviesos ženklas. Įteikdamas degančią žvakę kunigas taria: „Deganti žvakė teprimena tau Kristų – mūsų šviesą“. O baltas drabužis – yra ženklas nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo, tai naujo žmogaus, naujos istorijos, naujos suteiktos vilties ir pasitikėjimo ženklas.

Kokio amžiaus vaiką geriausia krikštyti? Vos gimusį, ar gal geriau laukti 16-os, kad vaikas pats nuspręstų? Kodėl pas mus labiausiai priprasta krikštyti metukų sulaukusius vaikučius?

Kiekvienas tėvas ir motina turi jausti atsakomybės svarbą prieš savo kūdikį, kuris nėra tėvų nuosavybė, užgaidų ar svajonių išpildymo šaltinis. Todėl vaikas turi būti krikštijamas neatidėliojant krikšto metams, dešimtmečiams. Suvokiant šio sakramento svarbą ir veikimą žmogaus gyvenime, jis turi būti teikiamas tuomet, kai tik tam leidžia aplinkybės. Yra kai kur tradicija važiuojant iš ligoninės į namus pakrikštyti kūdikį, kad į namus būtų parvežtas jau apgaubtas dieviškos malonės, atgimęs Dievo vaikas. Kiti krikštija trijų mėnesių, pusės metukų. Tad esmė, kad neatidėliotume vaiko krikšto vien remdamiesi subjektyviais kriterijais – laukiu turtingos krikšto mamos iš užsienio, noriu, kad vaikas pats viską prisimintų, ir t.t. Turime jausti atsakomybę prieš kūdikio ir amžinąjį gyvenimą. Suaugęs žmogus turės daugybę puikių progų išpažinti, paliudyti savo tikėjimą, atnaujinti asmeniškai ir sąmoningai savo krikšto pažadus, apsisprendimą už Dievą. Svarbu, kad nepamirštume, jog tėvai šiandien, čia ir dabar vaiką apgaubia savo tikėjimu, viltimi ir meile.

Ką Bažnyčia pataria kviesti krikštatėviais?

Krikštatėviai, pasirinkti paties krikštijamo (jei jis suaugęs) ar jo šeimos, turi būti tokie, kad būtų tinkami šias kilnias pareigas prisiimti. Turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų (gali būti jaunesni gavus vyskupo leidimą). Krikštatėviai turi būti patys priėmę Krikšto, Sutvirtinimo sakramentą bei patys krikščioniškai gyventi.

Kokios krikštatėvių pareigos?

Pagrindinė pareiga – perteikti krikščioniškąsias vertybes ir padėti tėvams atsakingai auklėti bei formuoti aktyvų bendruomenės narį ir gyvą bei veiklų tikintį žmogų. Tai daugiau dvasinė tėvystė. Rimtos, atsakingos pareigos, kurios neturėtų būti paprastai nuvertintos iki elementarios paslaugos suteikimo tėvams.

Kodėl sakoma, kad negalima atsisakyti būti krikštatėviu?

Neteko girdėti, kad negalima atsisakyti būti krikštatėviu. Suvokiant, kokia tai atsakomybė, pareiga, o kartu ir išreikšta pagarba – reikia labai atsakingai prisiimti šias pareigas. Negalima būti „etatiniu“ krikštytoju. Vaikui reikės išmintingo ir atsakingo vertybių pasaulio ugdytojo, o, reikalui esant, ir tvirto ramsčio gyvenime. Asmeniškai esu ne vieną kartą atsisakęs būti krikštatėviu, nes jaučiu tenkančią atsakomybę. Turiu tris krikšto vaikus ir tikrai suprantu, kokia tai pareiga norint skirti pakankamai laiko ir dėmesio šiems vaikams formuoti ir palydėti į gyvenimą.

Ar tėvai, norintys krikštyti vaiką, turi būti priėmę sakramentus?

Logiškai mąstant – taip. Bent jau turėtų būti krikštytais, nes krikšto apeigose jie įsipareigoja perteikti vaikui krikščioniškąjį tikėjimą

Ar galima krikšto tėvais kviesti kito tikėjimo žmones, pavyzdžiui, tėvai katalikai, o jų geriausi šeimos draugai – evangelikai liuteronai. Ar jie gali krikštyti katalikų vaiką? Mamos pasakoja, kad tokiu atveju siūloma kviesti krikštatėviais dvi poras – vienus jų būtinai katalikus.

Jau minėjau, kas gali būti krikšto tėvais ir kokie jiems keliami reikalavimai. Jei krikšte dalyvauja kito tikėjimo ar bendruomenės narys, jis tegali būti krikšto liudytojas, kuris liudija įvykusį faktą. Tačiau jokių krikštatėvių pareigų nepasiima, nes krikšto metu įsipareigojama perteikti katalikišką tikėjimo mokymą, o kaip galima perteikti tai, kuo pats negyveni?

Prieš kiek laiko reikėtų kreiptis į savo parapijos Bažnyčią dėl krikšto apeigų? Kaip krikštui turi pasirengti tėvai, krikšto tėvai? Ar būtina lankyti paskaitėles?

Kiekviena bendruomenė nustato reikalavimus pasirengti krikštui. Todėl būtina, kad tėvai kreiptųsi į tos bažnyčios kleboną, kuris ir paaiškintų esamą tvarką. Tradiciškai vaikas krikštijamas teritorinės parapijos bažnyčioje arba toje, kurioje lankosi tėvai ir yra nuolatiniai tos bendruomenės nariai. Idealus variantas, kad prieš krikštą būtų parengti ir tėvai, ir krikšto tėvai. Tos paskaitėlės padėtų atsakingiau ir sąmoningiau suprasti tenkančias pareigas, atsakomybę bei dar kartą suprasti, kas Krikšto apeigomis yra perteikiama vaikui. Džiugu, kad jau daugelyje parapijų vyksta parengimas krikštui, kitur tai pamažu jau atsiranda, nes ne visada lengva atrasti žmonių, kurie prisiimtų atsakomybę šioje bendruomenės tarnystėje.

Dabar madinga krikštyti ne savo parapijos bažnyčioje, pavyzdžiui, važiuoti į kokią egzotišką kaimo bažnytėlę pas populiarų kunigą. Ką manote apie tai?

Savotiškai atsakiau jau į tai. Nereikia vaikytis ir ieškoti populiarumo, nebent tas kunigas yra asmeniškai pažįstamas, jis yra tos šeimos dvasios tėvas, gal net draugas ar bičiulis. Reikėtų vengti mados kriterijaus šioje situacijoje.

Ką reiškia krikšto vardas? Ar prieš jį skiriant vertėtų pasidomėti, kokias malones teikia tas šventasis?

Krikšto vardas tradiciškai suteikiamas iš šventųjų sąrašo, t.y. iš žmonių, kurie taip gyveno ir realizavo savo tikėjimą kasdienybėje, kad po jų mirties Bažnyčia paskelbė juos sektinais pavyzdžiais ir apgaubė šventumo aureole. Yra šventųjų katalogai, kiek įmanoma surinkta istorinė medžiaga apie juos, todėl parinkdami vaikui katalikišką vardą galime pasidomėti, kas buvo tas žmogus, kokiomis vertybėmis pelnė šventumą, ką nuveikęs yra Bažnyčios labui. Tai ir pagerbimas to šventojo, bet prašymas jo užtarimo ir globos tam vaikui, kuriam tas vardas suteikiamas.

Ar galima nuomotis, skolintis krikšto drabužį, ar geriau, kad jis būtų naujas?

Gražu, jei tas drabužis būtų tik tam vaikui. Jis visą gyvenimą, kartu su saugoma žvake primins krikšto dieną išreikštą ir paliudytą tikėjimą, primins vidinio pasaulio ir vertybių puoselėjimą. Krikšto drabužėliai tampa švenčiausiais gyvenimo ženklais, prie kurių visada malonu prisiliesti, sustiprėti, priminti sau tikėjimo tiesų gelmę bei dar kartą išreikšti savo pasitikėjimą Dievu.

Ar yra buvę, kai Bažnyčia neleido vaiko krikštyti?

Neteko tokio atvejo girdėti.

Jei vaikučio tėvai netikintys, bet pakrikštyti labai nori močiutė, ar gali be tėvų sutikimo tai padaryti?

Tradiciškai vaiko krikštui reikia tėvų sutikimo ir jų asmeninio išreikšto noro krikštyti savo vaiką. Juk tėvai turi pirminę pareigą ir atsakomybę už krikščionišką vaiko auklėjimą. Jei tėvai netiki, reikia žiūrėti, ar bus kas toliau augins tikėjimo tiesą vaiko gyvenime. Nematau logiškumo „sutvarkyti vaiką sąžinės ramybei pasiekti“ arba vien tik dėl tradicijos. Gyvenime Dievas taip įdomiai viską sudėlioja, kad netikinčių šeimų vaikai atranda unikaliai tikėjimo prasmingumą, tampa nuoširdžiais ir gyvais tikinčiaisiais.

Kiek kainuoja krikšto apeigos?

Nieko nekainuoja – malonė teikiama veltui. Tik tėvai ar krikštatėviai, savo nuožiūra ir pagal galimybes auka prisideda prie bažnyčios ir kunigo  išlaikymo, nes kunigai gyvena iš aukų, o ir visas vidinis bažnyčios gyvenimas, jos puošimas, elektra, gėlės, patarnaujančiųjų pajamos yra iš tikinčiųjų aukų. Todėl tie, kurie gali, tie ir paaukoja už patarnavimą.

Kalbama, kad krikšto motina negalima kviesti besilaukiančios moters. Kodėl?

Tai man irgi nesuprantama kažkokia nerašyta taisyklė, o gal vienas iš kokių prietarų srities ateinantis mąstymas. Krikšto tėvais gali būti kiekvienas krikštytas, pilnametis žmogus.

Kalbama, kad negalima ,,atkrikštyti“ vaikų – pavyzdžiui, dvi sesės negali krikštyti viena kitos vaikų. Kodėl?

Netiesa. Tik tikri vaiko tėvai negali būti savo vaiko krikšto tėvais. Visi kiti gali.

Jei vaikutį teko skubiai krikštyti ligoninėje, ar paskui, mažyliui sustiprėjus, galima krikštą pakartoti Bažnyčioje?

Krikštas nėra kartojamas. Jei ligoninėje buvo įmanoma atlikti visas krikšto apeigas, tai tik krikšto faktas įregistruojamas į parapijos krikštų knygą. O jei esant mirties pavojui atliekamas krikštas, kurį gali atlikti ir medicinos seselė, tai bažnyčioje surengiamos apeigos, kuriose tik bendra malda dėkojama Dievui už suteiktą krikšto malonę, suteikiamas specialus palaiminimas tėvams.

Kokių patartumėte tradicijų laikytis po apeigų bažnyčioje, kai šeimos vyksta linksmintis?

Krikštas yra tikėjimo šventė, todėl ir po apeigų praleistas laikas kartu šeimos ir giminių rate turi būti pirmiausia vertybių ir širdžių puota. Vengtinas besaikis alkoholis, kuris liūdesiu apgaubia kiekvieną šventę. Esmė – būti kartu ir dėkoti Dievui už naują žmogų, džiaugtis šeima, išreikšti pagarbą vienas kitam. O kokį kepsnį suvalgysim ar kokiam prašmatniam restorane pasėdėsim – neturi jokios prasmės ir reikšmės šios iškilios dienos progai.

Ačiū už atsakymus.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + = 7