Kūdikis išsigando fejerverkų…

ingos-deksnes-nuotr

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Naujieji, namuose – draugų karnavalas, šaudo šampanas, aidi linksmieji „džingl bels“. Pagaliau fejerverkai – visa kompanija skuba į lauką, rengiami ir jauniausi baliauninkai – kelių mėnesių kūdikiai. Tačiau po pirmojo trinktelėjimo pasigirsta paniškas verksmas.

Kartais tai, kas gražu suaugusiesiems, visai nepatina vaikams. Apie kūdikį „baliuje“ kalbamės su vaikų neurologe Aušra Vosyliene.

Naujagimis ateina į jam naują, nepažįstamą pasaulį. Pirmieji dveji gyvenimo metai – tai intensyviausios kūdikio raidos laikas.

Vyksta sparti judesių, koordinacijos, pažintinė, socialinė-emocinė raida. Mažyliui reikia pažinti pasaulį ir save. Ir pagrindiniai vedliai, „asmens sargybiniai“ kūdikiui yra jo tėvai. Pagrindiniai raidos etapai, dėsniai vienodi visiems vaikams, nepriklausomai nuo šalies, tėvų padėties ar papročių. Tačiau visa, kas „aplimpa“ tą pagrindą, būtent ir priklauso nuo įvairių aplinkybių – kaip sėkmingai pavyko ateiti į šį pasaulį, kokia yra paveldėta nervų sistema, temperamentas.

Ko per šventę gali išsigąsti kūdikis? Juk tai, kas  suaugusiuosius žavi, vaikus gali stipriai išgąsdinti – fejerverkai, šaltosios ugnelės, net Kalėdų Senelis, galų gale – girtos dainos.

Pirmą gyvenimo mėnesį daugiausia veikia įgimti refleksai, vėliau juos pakeičia sudėtingesnė elgsena. Susipažindamas su aplinka, atrasdamas joje save, kūdikis stimulų ieško bendraudamas, šviesos, garso šaltiniuose, aplinkos daiktuose.

Iki 6 mėnesių kūdikis gali blogai jaustis dėl alkio, šalčio, stipraus garso, šviesos ar staigaus judesio. Jis yra patenkintas myluojamas, girdėdamas ritmiškus garsus, matydamas įdomius daiktus, o išsigąsta nardinamas į vandenį, išgirdęs neįprastą triukšmą. Tačiau kartais nauja patirtis ne tiek baugina, kiek domina.

Maždaug nuo 7-8 mėnesių kūdikis į aplinką, žmones reaguoja tikslingiau. Jis jau gali numatyti būsimus įprastus įvykius – maitinimą, maudymą, mamos išėjimą, jei ji ruošiasi. Domėjimasis aplinka suteikia daugiau emocijų – įdomūs įspūdžiai džiugina, bet atsiranda ir daug naujų baimių. Bijo svetimų, ypač jei jie neįprastai atrodo ar per arti pasilenkia prie kūdikio. Gali bijoti kaukių, įvairių judančių daiktų, garsų, gyvūnų (net musės). Baimė gali pasireikšti įvairiai – neramumu, verksmu, įvairiais skausmais, vaikas įsitempęs, visaip mėgina išvengti nemalonios situacijos.

Stipriausias baimės jausmas būna maždaug 11-18 mėnesiais, po to pamažu silpsta. Beje, priešmokyklinukui būdinga turėti 2-3 nelabai stiprias baimes. Prisirišimo jausmas stipriausias apie 18 mėnesį.

Ar bandyti kūdikį apsaugoti nuo tokių „sukrėtimų“, kaip kaukės ir fejerverkai, ar leisti pajusti tikrą gyvenimo skonį?

Vaikų smalsumas yra įgimtas, todėl jei ilgai niekas aplink nesikeičia, jie pradeda nuobodžiauti.Ypač vaikas domisi tuo, kas šiek tiek skiriasi nuo kasdienės patirties, bet ne per daug nepažįstama, pasikeitę.

Mes, suaugusieji, mėgstame šurmulį ir šventes. Kiek tai reikalinga kūdikiui? Ypač jei jis gimė dirglesnis ar turi kokių nors neurologinių bėdų?

Vaikų emocijų intensyvumas skirtingas. Tai priklauso ir nuo įgimto temperamento, nervų sistemos tipo. Didelę įtaką daro aplinka, papročiai ir šeimos įpročiai. Jei kūdikis svetimus žmones ir aplinką mato retai, tikėtina, kad labiau bijos nepažįstamų situacijų, tačiau tai ne taisyklė. Jau pirmaisiais metais skiriasi mergaičių ir berniukų emocijos, dažnai mergaitės ramesnės, ilgiau miega.

Žinant, suprantant kūdikių raidos ypatumus, kiekvienai mamai, šeimai tenka spręsti ir rinktis, kaip švęsti Kalėdas, Naujuosius metus. O jei dar yra kokių nors problemų – jautrus, dirglus, neramus kūdikis, dygsta dantys, ką tik paskiepytas ar po ligos. Tuomet visus už ir prieš tenka sudėlioti ir spręsti, kuri svarstyklių lėkštelė nusveria – aktyvus šventimas ar ramybė.

Kiekviena mama prisimena ir žino, ar jos mažylis buvo toks kaip visada, kai į namus ėjo giminės ir draugai į „palankynas“, kaip jautėsi pas senelius ar draugus svečiuose, kaip reagavo, kai mama buvo labai užimta ar susijaudinusi. Jei kūdikis tokius įvykius priėmė ramiai ar džiugiai, galimas kitas eksperimentas – Kalėdų linksmybės. Jei jis zirzė, verkė, atsisakė valgyti ar miegoti – verta pamąstyti, kiek intensyviai dalyvauti šventėse. Kartais sveikas 1 mėnesio kūdikis lengviau prisitaiko prie visų pasikeitimų, nei, tarkime, 6-7 mėnesių, kai emocinė raida yra labai intensyvi, jis jau „protingas“.

Organizuojant pasimatymus su Kalėdų Seneliu ar skubant Naujųjų metų naktį į kiemą leisti fejerverkų, verta prisiminti apie mažylių baimes. Tai visada bus kūdikiui stresas, ir jei jis tai mėgsta – šaunu, jei bailus – gal neverta eksperimentuoti.

Kokius kūdikius (dirglius, vangius, neišnešiotus ar sunkiai gimusius) reikia itin saugoti nuo nepageidautinų įspūdžių?

O kokius augalus mes auginame šiltnamyje? Ypatingus, jautrius, lepius. Tai būtų mano atsakymas, mano asmeninė nuomonė.

Linksmų švenčių noriu palinkėti visoms šeimoms – ir namuose besilaukiančioms ar sūpuojančioms kūdikį, ir džiūgaujančioms minioje prie Kalėdų eglės. Svarbiausia – būkite kartu.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + = 12