Kūdikis netoleruoja mamos pieno

zindo

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Gamta milijonus metų kūrė ir tobulino natūralųjį kūdikių maistą – motinos pieną. Deja, iš mums parašiusių mamyčių laiškų sužinome liūdnas naujienas: Saulutei, Tildai, Simui ir Pauliukui mamytės pienas netiko, šie vaikučiai pačios gamtos jiems skirto maisto netoleravo. Gamta suklydo? Argi taip gali būti?!

Jurgitos laiškas

Mano žindymo istorija iš pat pradžių nebuvo sklandi. Kadangi Saulutė gimė po cezario pjūvio operacijos, tai labai jau vangiai iš pradžių traukė krūtį, nemokėjo paimti. Abi stengėmės, ir po truputį maitinimo procesas lengvėjo.

Dar gimdymo namuose vos tik pavalgiusi dukrytė imdavo verkti, muistytis, bet tada aš maniau, kad dėl nemokėjimo žįsti. Grįžus namo, dukrelė verkė vis daugiau, sukau galvą, kas jai gali būti. Net į galvą neatėjo mintis, kad vaikas gali netoleruoti mano pieno.

Septintą parą, po 12 valandų trukusio klykimo, nuvažiavome pas savo pediatrę. Po apžiūros gydytoja pasakė, kad iš išorės viskas gerai, skyrė vaistukų nuo pilvo pūtimo, gerųjų bakterijų ir užsiminė, kad labai retais atvejais būna, jog vaikučiai gali ir netoleruoti mamos pienuko. Į šitą pasakymą nekreipiau dėmesio, nes prieš gimdymą perskaičiau tiek žurnalų, tiek knygų, kuriuose apie tokius dalykus nė nebuvo kalbama. Juk mamos pienas – pats geriausias vaikui. Deja, mūsų atveju buvo kitaip…

Dar po dviejų savaičių, kai vaikas nenustodavo klykti po kiekvieno valgymo, jau gavome siuntimą važiuoti į ligoninę. Ten jokių bėdų nerado, tiesiog šiaip dukrelei pastatė lašinę, leido antibiotikus, įtardami kažkokią žarnyno infekciją. Sugirdžius smektos, vaikas nustojo viduriuoti, o man pasiteiravus, ar gali vaikas netoleruoti mano pieno, į mane buvo pažiūrėta kaip į… baltą varną.

Prabuvome ligoninėje savaitę. Pamačiau, kad tie antibiotikai dukrelei tikrai nereikalingi, ir tiesiog bėgte pabėgome namo, nes neaišku, kiek dar dukrytę būtų taip „gydę“. Grįžus namo ir nebetęsiant „gydymo“ smecta, mergytė vėl pradėjo viduriuoti, po kiekvieno maitinimo verkdavo. Kol vieną vakarą, jau nebegalėdama žiūrėti į besikankinantį vaiką, nusiunčiau vyrą nupirkti mišinuko. Ir ką jūs manote? Dukrelė tik pavalgė ir iškart užmigo. Iš pradžių dar sąžiningai kas tris valandas nusitraukinėjau pieną ir šaldžiau (taip matydavau, kad jo turiu užtektinai), galvojau, kad čia tik laikina, paskui vėl duosiu savo pienelio. Vieną vakarą sumaniau prieš miegą dukrelę pamaitinti ne mišinuku, bet savo pieneliu. Ir ką… Mergytė, vos tik pavalgiusi, ėmė klykti, raitytis… Ir taip kelias valandas. Tada jau be jokios sąžinės graužaties visas savo pieno atsargas išpyliau, pripažindama, kad mūsų pediatrė vis dėlto buvo teisi – dukrytė iš tų nedaugelio vaikų, kurie mamos pienelio valgyti tiesiog negali…

Labai tikiuosi, kad antrą mažylį galėsiu maitinti pati (sausio pabaigoje Saulutė turės broliuką arba sesutę), stengsiuos, tačiau jei matysiu, kad istorija kartojasi, tikrai nebekankinsiu kūdikio mėnesį, kaip buvo praėjusį kartą.

Saulutės mama Jurgita

Gretos laiškas

Auginame tris vaikučius, iš kurių du susidūrė su problema – jie netoleruoja pieno laktozės. Turėjau daug problemų dėl natūralaus maitinimo, nes po kiekvieno žindymo vaikai būdavo labai neramūs, raitydavosi.

Pirmieji mūsų vaikučiai, dvynukai Tilda ir Simas, gimė neišnešioti, 35 savaičių. Jie nuo gimimo valgė mano pieną ir mišinuką. Praėjus 2-3 savaitėms Tilda pradėjo atpylinėti fontanu. Išbandėme guldymą pusiau vertikalioje padėtyje, po maitinimo stengdavomės per daug nejudinti vaikelio, keitėme mišinukų rūšis, išbandėme net labai tirštą, skirtą specialiai atpylinėjantiems kūdikiams. Manėme, kad nuo jo dar ir užkietėjo viduriukai. Dukrelė atpylinėti nenustojo, svoris augo pamažu, lėčiau negu broliui, buvo šiek tiek neramu, bet visi sakė, ji juk mergytė, smulkutė, viskas normalu. Pilvo diegliukai kamavo abu vaikučius, užeidavo kas vakarą, po ilgesnio nešiojimo praeidavo, gydytojai kalbėjo, kad išaugs. Kai mergaitė atpylinėti fontanu nesiliovė, prisiminiau, kad vienoje privačioje klinikoje dirba kūdikių mitybos specialistė, gydytoja Sigita Žindžiuvienė. Užsirašėme į mokamą konsultaciją, ir kai Tildai buvo 2 mėnesiai, nuvažiavome. Gydytoja įtarė laktozės netoleravimą, tačiau tyrimų tokiems mažiems kūdikiams neatlieka, todėl teko išbandyti primaitinimą mišinuku be laktozės ir pačiai „sėsti ant belaktozinės dietos“.

Pradėjus maitinti šiuo mišinuku, dukrelė nustojo atpylinėti fontanu, bet vis dar kankino pilvo diegliukai ir kietoki viduriukai. Pastebėjau, kad pilvelis būdavo ramesnis po tų maitinimų, kai motinos pieno negaudavo, todėl perėjome vien prie belaktozinio mišinuko. Vėliau laikėmes gydytojos rekomenduoto primaitinimo plano, visi produktai, kuriais dukrelę primaitindavome, turėjo būti be pieno ar jo miltelių, reikėjo labai atidžiai skaityti maisto produktų sudėtį.

Dabar dvynukams greitai bus treji. Tildai vis dar ribojame laktozės turinčius produktus, nes kietėja viduriukai. Pradėjome vaikučius vesti į darželį, laikytis dietos pasidarė sudėtingiau, stengiamės bent namuose gerti tik belaktozinį pieną, valgyti sausainius be pieno miltelių ir pan.

Gimė trečiasis mūsų vaikutis, Pauliukas. Paulius iki 2 mėnesių valgė tik mano pieną, nekamavo jo jokie diegliai. Džiaugiausi, kad šįkart pavyksta maitinti vien natūraliai, svoris augo po 500 g per mėnesį, tilpome į normas, nors ir ties žemutine riba. Ir štai po 2 mėnesių viskas apsivertė, mažylis tapo neramus, praėjus  valandai po maitinimo riesdavosi, verkdavo, net klykdavo, nepadėdavo jokie nešiojimai. Nurimdavo prie krūties, pavalgydavo ir vėl po valandos viskas kartodavosi. Pradėjo dažnai atpylinėti, nors ne fontanu, kaip vyresnioji sesė. Kai sūneliui buvo 3 mėnesiai, kreipėmes į tą pačią gydytoją Sigitą Žindžiuvienę, pradėjau pati laikytis belaktozinės dietos. Mažylis ėmė valgyti rečiau ir po daugiau, nebeužteko mano pieno, pradėjau primaitinti belaktoziniu mišinuku. Beje, jis maždaug 2-3 kartus brangesnis už įprastus, o kainos juk niekas nekompensuoja. Pavydėjau brolienei, kuri vaikutį sėkmingai maitino tik savo pienu.

Pauliuką pradėjus primaitinti mišinuku, priaugamas svoris šoktelėjo iki kilogramo per mėnesį. Mažylis tapo ramesnis, klykimo priepuolių užeidavo tik naktį, padėdavo paracetamolio žvakutė ir supimas. Pastebėjau, kad pavalgęs mano pieno, vaikas būdavo neramus, todėl pabandžiau keletą dienų maitinti vien belaktoziniu mišinuku. Skirtumą iš karto pajautėme, todėl teko pereiti vien prie mišinuko.

Kažkur skaičiau, kad ir kokios dietos mama besilaikytų, jos piene vis tiek bus laktozės, nebent kiek mažesnis kiekis. Padėtų laktazės lašiukai, lašinami į pieną 12 val. iki maitinimo, bet šių lašiukų Lietuvoje pirkti nėra. Paprašyta draugė atsiuntė jų iš Anglijos, bet iki to laiko aš jau nebemaitinau natūraliai, tad jų taip ir neišbandėme. Pauliukui jau beveik metukai, sūnelis vis dar turi problemų dėl žarnyno, laikosi griežtos belaktozinės dietos.

Vėliau domėjausi, ar negalima buvo atlikti kokių tyrimų ir nustatyti, ar tikrai vaikai netoleruoja laktozės. Kiek pavyko išsiaiškinti, šį tyrimą galima atlikti tik vyresniems vaikučiams, sugirdžius paprasto pieno ir paėmus kraujo ir išmatų tyrimus. O šiaip gydytojai dažniausiai tik įtaria laktozės netoleravimą.

Beje, dėl abiejų vaikų kreipėmės ir į gastroenterologus, bet šie siūlė tik gerųjų bakterijų, lašiukų nuo pilvo pūtimo ir dietą man pačiai. Nė vienas nepaminėjo galimo laktozės netoleravimo, o kai pasakiau, kad vaikai geria belaktozinį mišinuką, nes įtariame laktozės netoleravimą, tarsi negirdėjo šios problemos, o pasiūlė paprastą, laktozės turintį mišinuką, praturtintą bifidobakterijomis.

Mama Greta

GYDYTOJO KOMENTARAS

Komentuoja vaikų gydytojas, knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius Kazimieras Vitkauskas

Dvi priežastys

Visiškai sveikos motinos pienas jos kūdikiui sukelti bėdų galėtų dėl dviejų priežasčių. Viena – jeigu vaiko organizmas visai neturi arba pasigamina per mažai tam tikroms pieno medžiagoms pasisavinti būtinų fermentų. Tai vadinama netoleravimu. Antroji – jeigu kūdikis liguistai jautrus kokioms nors motinos piene esančioms medžiagoms. Tai vadinama alergija. Pieno netoleravimas paprastai siejamas su kūdikio nesugebėjimu pasisavinti pieno cukraus – laktozės. O alergiją dažniausiai išprovokuoja karvės pieno baltymai.

Reikia fermentų

Laktozė – pagrindinis pieno angliavandenis – yra greitai panaudojamos energijos nešėja, ypač svarbi sparčiai besivystančių ir intensyviai veikiančių kūdikio smegenų mitybai. Normaliai laktozė pradedama virškinti ir pasisavinti plonajame žarnyne, kai kiekviena laktozės molekulė suskyla į ją sudariusias galaktozės ir gliukozės molekules. Tam reikalingas laktozę ardantis fermentas laktazė, kurią išskiria tuojau už skrandžio, plonojo žarnyno pradžioje, esančios dvylikapirštės žarnos gleivinė.

Jeigu fermento laktazės nėra arba trūksta, nesuardytos laktozės molekulės nukeliauja į storąją žarną. Ten yra bakterijų, kurios geba suskaldyti laktozę fermentacijos būdu. Dėl to vyksta angliavandenių rūgimas ir išsiskiria daug dujų, dėl kurių kūdikis kenčia pilvelio pūtimą ir dieglinius skausmus. Be to, nerezorbuoti angliavandeniai ir kiti fermentacijos produktai padidina osmosinį slėgį storojoje žarnoje ir į jos spindį pritraukiama daugiau vandens – išmatos pasidaro skystos, ir kūdikis viduriuoja.

Trūksta laktazės, ar…  

Tikrąjį laktozės netoleravimą kūdikystėje lemia įgimtas – genetiškai paveldimas – fermento laktazės trūkumas. Tokie kūdikiai negali vartoti ne tik motinos pieno, bet ir kitų žinduolių rūšių pieno, kuriame yra laktozės. Taigi jiems netinka ir karvės bei ožkos pienas. Laktazės įgimto trūkumo atvejais kūdikiai turėtų būti maitinami laktozės neturinčiais pieno produktais arba augalinės kilmės mišiniais, pvz., pagamintais iš sojos pupelių. Tik nereikėtų skubėti nujunkyti žindomą kūdikį, vos pastebėjus pirmuosius laktozės netoleravimui būdingus simptomus. Įgimto fermento laktazės trūkumo pasitaiko labai retai. Kai kurie mokslininkai sako, kad jo išvis nebūna. Daugybę kartų dažniau laktozės netoleravimui būdingi simptomai pasireiškia dėl laktozės pertekliaus.

… per daug laktozės

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Vakarų civilizacija sugalvojo, o sovietiniais laikais ir Lietuvos TSR įstaigos praktiškai įtvirtino idėją, jog kūdikiai turi būti maitinami ne tada, kai jie užsinori valgyti (t.y., pagal gamtos šauksmą), o pagal griežtą Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytą tvarkaraštį: kas keturias valandas dieną, su šešių valandų pertrauka naktį. Žįsti kūdikiui leisdavo kuo trumpiau, „kad nenugraužtų spenelio“, todėl vieno maitinimo metu kūdikį mamos glausdavo ir prie kairiosios, ir prie dešiniosios krūties, o krūtyse po žindymo likusį pieną ištraukdavo „atsargai“. Dauguma pirmųjų savaičių amžiaus žindomų kūdikių nuolat viduriavo ir daug verkė kamuojami vidurių pūtimo sukeltų pilvelio dieglių. Visai taip, kaip būna dėl laktozės netoleravimo.

Dabar žinome, jog žįsdamas kūdikis pirmiausia gauna liesesnį ir daugiau laktozės turintį „pradinį“ pieną, o daug riebalų turintis „galinis“ pienas savo eilės laukia krūties gelmėse. Todėl geriausia kūdikiui pavalgyti iš vienos krūties ir taip gauti visą joje buvusį pieną. Jeigu vieno maitinimo metu, nebaigęs žįsti vienos krūties, kūdikis perkeliamas prie antrosios ir žindymą iki pasisotinimo tęsia iš jos, tuomet vaikas iš abiejų krūtų gauna tik daug laktozės turinčio „pradinio“ liesesniojo pieno, o riebusis „galinis“ pasilieka. Iš greičiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ pieno spėjama pasisavinti santykinai mažiau laktozės negu iš ilgiau plonojoje žarnoje užsibūnančio visos krūties („pradinio“ plius „galinio“) pieno. O kuo daugiau nesuvirškintos laktozės patenka į storąją žarną, tuo daugiau kūdikiui tenka iškęsti laktozės netoleravimui būdingų bėdų.

Alergija mamos pienui?

Dažniausiai kūdikiai, taip pat ir žindomi, būna alergiški karvės pieno baltymui beta-laktaglobulinui. Jis yra vandenyje tirpus, todėl gali nesunkiai patekti iš motinos žarnyno į jos kraują ir paskui – į pieną. Ypač daug alergijos ir žindomiems kūdikiams pasitaikydavo tais laikais, kai buvo tikima, jog tam, kad mamos turėtų pakankamai savo pieno, jos pačios privalo gerti daug karvės pieno. Išties tai nebūtina, visų motinos pieno gamybai reikalingų medžiagų galima gauti pilnavertiškai maitinantis kitokiu maistu. Paprastai, kai mama bent kelias dienas nebevartoja karvės pieno, netrukus išnyksta ir jos žindomo kūdikio alergijos požymiai.

Antrinis laktazės deficitas

Žindomų kūdikių alergija pienui kartais painiojama su laktozės netoleravimu, nes greta alergijai charakteringų egzeminių bėrimų ant odos, pasireiškia ir netoleravimui būdingi pilvo simptomai: viduriavimas, pūtimas, diegliai, atpylimai. Ir tikrai, abi šios būklės susijusios priežasties-pasekmės ryšiu. Viena, alergenų sudirgintoje plonojoje žarnoje sustiprėja peristaltika, ir pienas, kartu su nespėta suvirškinti ir pasisavinti laktoze, greičiau nustumiamas tolyn, į storąją žarną. Antra, laktazė yra išskiriama pačiose žarnos gleivinės gaurelių viršūnėlėse, todėl visa, kas pažeidžia žarnos gleivinę (taip pat ir alergijos ar infekcijos sukelti uždegiminiai pokyčiai), gali sutrikdyti ir šio fermento produkciją. Toks antrinis laktozės netoleravimas būna laikinas, užtrunka tik iki žarnos gleivinės užgijimo. Kai nebelieka alerginio gleivinės pažeidimo priežasties (mama nebevartoja karvės pieno), baigiasi ir antrinio laktazės trūkumo sukelti laktozės netoleravimo reiškiniai.

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + 4 =