Kūdikių verksmas pagal Gonzalesą

Kūdikių verksmas pagal Gonzalesą

Nuotrauka Shutterstock

Leidykla „Briedis“ išleido ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo knygą „Žindyti yra paprasta“. Mes, lietuviai, turime savąjį gonzalesą – žindymo guru Kazimierą Vitkauską. Bet visada įdomu išklausyti ir kitokių nuomonių. Skaitykite, ką ispanas rašo apie kūdikių pilvo dieglius.

Vakaruose įprasta, kad kelis pirmus mėnesius kūdikiai daug verkia. Tai vadinama naujagimių ar kūdikių die­gliais. Diegliai – spontaniški skausmingi pilvo ertmės spazmai. Gali būti inkstų, šlapimo pūslės ar žarnyno die­glių. Kadangi kūdikis – ne pilvo ertmė, sakyti kūdikių diegliai netinka.

Žodis diegliai vartojamas todėl, kad buvo manoma, jog kūdikiui skauda pilvą. Tačiau to neįmanoma patvirtinti. Skausmo nepamatysi. Pacientas turi jį apibūdinti. Kūdikis, paklaustas, „kodėl verkia“, neatsako. O kai šito paklausi po daugelio metų, pasakys, kad nebeprisimena. Taigi nie­kas nežino, ar skauda pilvą, galvą, ar nugarą, o gal niežti koją, užsikimšo nosis ar jis nepatenkintas kažkuo, ką išgir­do per radiją.

Todėl vengiu žodžio diegliai ir aptariu per­dėtą naujagimių verkimą. Protinga manyti, kad kūdikiai nuolat verkia ne dėl vienos priežasties. Gal vienam skau­da pilvą, o kitas alkanas, jam šalta ar karšta, o gal nori ant rankų (tikriausiai tai dažniausia priežastis).

***

Paprastai kūdikis verkia vakare tarp šeštos ir dešimtos – „raganų valandą“, kartais tarp aštuntos ir vidurnakčio ar tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, o kai kurie kūdikiai, regis, verkia nuolat. Dažniausiai verkti pradeda po dviejų ar trijų savaičių, o apie trečią mėnesį verkia mažiau (nors ne visada).

Kai motina žindo ir kūdikis verkia vakare, koks nors gudruolis sakys: „Akivaizdu – vakare neturi pieno!“ Ta­čiau kodėl iš buteliuko maitinamiems kūdikiams irgi bū­na dieglių? Gal vienos mo­tinos ryte duoda 150 ml buteliuką, o vakare – 90 ml vien kūdikiui paerzinti ir pravirkdyti? Žinoma, ne!

Abiejuose buteliukuose yra tiek pat mišinuko, tačiau kūdikis, kuris ryte miegojo visai ramiai, vakare nuolat verkia. Taigi prie­žastis – ne alkis.

„Kodėl kūdikis nepaleidžia krūties visą popietę ir ko­dėl mano krūtys tuščios?“ Yra keli dalykai, kuriuos iš bu­teliuko maitinanti motina gali padaryti, kai kūdikis ver­kia: gali paimti ant rankų, pasūpuoti, padainuoti, pačiū­čiuoti, duoti čiulptuką, maitinti iš buteliuko ar palikti verkti (nesakau, kad palikti verkti yra gerai, tik sakau, kad tai – vienas dalykų, kuriuos gali padaryti motina).

Žindanti motina taip pat gali padaryti tą patį (ir duoti buteliuką, ir palikti verkti), bet ji dar gali duoti krūtį. Dau­guma motinų atranda, kad krūtis – greičiausias ir papras­čiausias būdas kūdikį nuraminti (namie tai vadindavome „nejautra“). Taigi ji nuolat taip daro artėjant vakarui. Ži­noma, galų gale krūtys ištuštėja. Bet ne todėl, kad dingo pienas, o dėl to, kad jis visas – jau kūdikio pilve. Kūdikis jau nebe alkanas. Priešingai – skrandukas pilnas pieno.

***

Jei motina džiaugiasi, kad kūdikis nuolat žinda krūtį, spenelių neskauda (jei kūdikis nori nuolat žįsti, o motinai skauda spenelius, tikriausiai kūdikis žinda netinkamai ar­ba jo liežuvio pasaitėlis trumpas), jei tai nuramina kūdikį, viskas gerai. Ji gali duoti kūdikiui krūtį tiek, kiek tik nori. Ji gali gulėti ir ilsėtis, kol kūdikis žinda. Tačiau, jei motina išsekusi, tuoj neteks kantrybės: yra pavargusi nuo nuolati­nio žindymo, o svorio kūdikis priauga, ji drąsiai gali pasa­kyti kūdikio tėvui, močiutei ar pirmam pasisiūliusiam žmogui: „Paimk kūdikį, išnešk į kitą kambarį ar išeikite pasivaikščioti kelioms valandoms“.

Galime būti beveik tikri – jei tinkamai žindantis ir svo­rio priaugantis kūdikis žinda penkis kartus per dvi valan­das ir vis tiek nesiliauja verkti, jis nealkanas (kūdikis, pri­augantis mažai svorio, ar tas, kuris dar prieš kelias dienas pri­augdavo tik labai mažai ar išvis nepriaugo ir dabar bando atsigriebti, – kitas reikalas. Jam gali reikėti žįsti dažniau). Jei rasite, kas išveš kūdikį į lauką, pasidžiaukite galimybe pailsėti, jei įmanoma, – pamiegoti. Nepradėkite skalbti, ly­ginti, kitaip būsite tokia pat pavargusi.

***

Kartais motina kraustosi iš proto, kai tenka tai žindyti, tai dvi valandas kūdikį nešioti. Vyrą tarpduryje ji sutinka tarsi atvykstančią kavaleriją: „Daryk ką nors su kūdikiu, kraus­tausi iš proto“. Tėvas jį paima (truputį jaudindamasis, atsi­žvelgiant į situaciją), kūdikis padeda galvą ant peties ir viens, du! – užmiega. Šį fenomeną galima paaiškinti įvai­riai. Galbūt mūsų, vyrų, pečiai platesni ir daug tinkames­ni miegoti. Kadangi kūdikis nemiegojo dvi valandas, nor­malu, kad jis jau pavargęs. Gal tereikėjo pakeisti buvimo vietą, kad jį palaikytų kitas žmogus (dažnai būna ir atvirkščiai – tėvas kraustosi iš proto, o motina nuramina kūdikį per kelias sekundes).

Nujaučiu (neturiu jokių įrodymų, tai tik teorija), kad kartais kūdikis pavargsta žįsti. Jis nealkanas, bet negali padėti galvos motinai ant peties ir užmigti. Tarsi žindy­mas būtų vienintelis ryšys su motina. Gal jis jaučiasi kaip ir mes, kai persivalgome, o kažkas pasiūlo mėgstamiausio deserto.

Negalime atsisakyti, bet paskui visą vakarą ken­čiame dėl sustojusio skrandžio. Kūdikis motinos rankose nuolat draskomas noro ir nenoro žįsti, o ant tėvo rankų to­kio pasirinkimo nėra – jis neturi krūtų, tad kūdikis gali ramiai miegoti.

***

Beje, diegliai kankina kūdikius tik mūsų kultūroje. Vieni sako, kad tai – civilizacijos rykštė: esą kūdikiams trūksta fi­zinio ryšio. Kitose visuomenėse apie dieglius niekas nėra girdėjęs. Dr. Lee nepastebėjo nė vieno dieglių atvejo, stebė­damas 160 Korėjos kūdikių. Čia mėnesio kūdikiai vieni kas­dien praleidžia tik dvi valandas, palyginti su šešiolika va­landų Amerikoje. Korėjoje kūdikiai ant rankų laikomi dvigubai dažniau nei Amerikoje, o jų motinos beveik iškart sureaguodavo į kūdikių verksmą. Amerikietės tyčia nepai­sydavo jų verksmo beveik 50 procentų atvejų.

Hunzikeris ir Barras iš Kanados atskleidė, kad dieglių išvengti įmanoma, jei motina kasdien kelias valandas kū­dikį nešios. Nešioti nešynėje, kaip tai daro daugybė moti­nų visame pasaulyje – puiku! Yra daugybė nešynių ir vaikjuosčių. Visose patogu nešioti ir namie, ir lauke.

Neskubėkite guldyti į lovelę tik užmigusio. Kūdikiai mėgsta būti šalia motinos net miegodami.

Nelaukite, kol dviejų ar trijų savaičių kūdikis pradės verkti, kad panešiotumėte. Tada jau gali būti per vėlu – ne­benuraminsite net paėmusios į rankas. Nuo gimimo kūdi­kiams reikia daug fizinio sąlyčio, daug nešioti.

Negerai kūdikius at­skirti nuo motinų, ypač palikti vienus atskirame kamba­ryje. Jei dieną kuriam laikui paguldote į lovytę miegoti, geriau, kad ji būtų svetainėje. Taip motina ir kūdikis jausis užtikrinti ir galės labiau atsipalaiduoti.

Mūsų visuomenė kažkodėl sunkiai pripažįsta, kad kū­dikius reikia nešioti, kad jiems reikia meilės ir fizinio ry­šio, reikia motinų. Tinka bet koks kitas paaiškinimas – gal virškinimo traktas kaltas, gal nervų sistema, gal kūdikis serga ir reikia vaistų.

***C. Gonzalez_Žindyti yra paprasta

Prieš kelis dešimtmečius ispanų vaistininkai pardavi­nėdavo vaistus nuo dieglių, kuriuose buvo barbitūratų.

Kūdikiai „stebuklingai“ greitai užmigdavo. Kiti imasi žo­linių preparatų ar arbatų, homeopatijos, masažų. Visi šie man žinomi gydymo būdai turi vieną bendrą dalyką – juos tai­kydami, kūdikį laikote ant rankų.

Jis verkia lovytėje, motina paima ant rankų, duoda ra­munėlių arbatos ir kūdikis nutyla. Būtų liovęsis ir be ra­munėlių arbatos, jei tik motina būtų davusi krūtį ar prisi­glaudusi. Įsivaizduokite robotą, kuris tik kūdikiui pravir­kus duoda ramunėlių arbatos. Mikrokamera stebi kūdikio lovytę, kompiuteris aptinka kūdikio burną, švirkštas įšvirkščia ramunėlių arbatos. Manote, kūdikis liautųsi verkti? Ne ramunėlių arbata ir ne homeopatiniai vaistai nuramina – motinos rankos!

***

Amerikiečių pediatras Taubmanas nurodė kelis pa­prastus dalykus motinai, kaip per dvi savaites kūdikiui atsikratyti dieglių. Kūdikių, kurių moti­nos į juos kreipė daugiau dėmesio, verksmas sumažėjo nuo 2,6 iki 0,8 valandos per dieną. Kontrolinės grupės kū­dikių, kuriems buvo leidžiama verkti, verksmas pailgėjo nuo 3,1 iki 3,8 valandos. Kitaip tariant, kūdikiai verkia ne dėl to, kad taip sugalvoja. Jie verkia, nes kažkas dedasi. Palikti verkti vieni – verkia daugiau, o raminami – mažiau. Kaip paprasta! Kodėl tiek daug žmonių mus stengiasi įtikinti priešingai?

Dieglių gydymo priemonės pagal pediatrą Taubmaną:

1. Stenkitės neleisti kūdikiui verkti.

2. Siekdami suprasti, kodėl verkia, apsvarstykite, gal:

a) jis alkanas ir nori būti pamaitintas;

b) nori žįsti, net jei nealkanas;

c) nori būti ant rankų;

d) jam nuobodu;

e) pavargęs ir nori miego.

3. Jei kūdikis verkia daugiau nei 5 minutes, nepadėjus vienam iš minėtų punktų, imkitės kito.

4. Nuspręskite, kokia eilės tvarka taikysite minėtas priemones.

5. Nebijokite kūdikio permaitinti. Taip nebūna.

6. Nebijokite išlepinti. Taip irgi nebūna.

Kontrolinei grupei buvo nurodyta: kai kūdikis verkia, o jūs nežinote, kodėl, palikite verkti ten, kur yra (lovelėje), ir išeikite. Jei po 30 minučių jis vis dar verkia, už­eikite, patikrinkite, ar jam viskas gerai (tik trumpam), ir vėl išeikite. Jei po pusvalandžio vis dar verkia, vėl užeiki­te. Kartokite. Jei verkia tris valandas, pamaitinkite ir vėl pradėkite nuo pradžių.

Paskutinės dvi daktaro Taubmano sąraše esančios prie­monės man atrodo ypač svarbios. Neįmanoma permaitinti kūdikio siūlant per daug maisto (paklauskite bet kurios motinos, kuri bando tirštu maistu pamaitinti valgyti neno­rintį vaiką), ir neįmanoma išlepinti kūdikio per dideliu dė­mesiu.

Vienintelis būdas, kaip galima „sugadinti“ vaiką, – tai mušti, įžeidinėti, tyčiotis ir nekreipti dėmesio į verks­mą. Priešingai, visada buvo tiesa, kad tinkamiausias būdas auginti vaiką – suteikti visą dėmesį, myluoti, čiūčiuoti, ra­minti, kalbėtis, bučiuoti ir šypsotis.

***

Galbūt kai kurie neabejotinai pasakys, kad dr. Gonzálezas (ir dr. Taubmanas – abu labu tokie!) kaltas dėl to, kad dabar visos vargšelės motinos turi visą dėmesį skirti kūdikiui. Tai netiesa. Ne aš liepiu kūdikiui verkti. Jis verkia pats.

O ką daro motina, kai jis verkia? Manote, ji skaito kny­gą, ilsisi ar lygina? Visi, kas yra girdėję nepaliaujamą kū­dikio (ypač savo!) verksmą, žino, kad motina negali neda­ryti nieko. Kūdikio verksmas – vienas nemaloniausių gar­sų pasaulyje (jis specialiai sukurtas sulaukti suaugusiųjų atsako, niekas negali į jį nereaguoti). Vargšė motina gali tik sukąsti dantis, stebėti laikrodį ir laukti, kol praeis pus­valandis.

Kita vertus, motina, kuriai pasakoma kūdikį raminti, turi penkis pasirinkimus (o jei sugalvos ir šeštą, bus dar geriau). Ji gali nuspręsti, kurį rinktis pirma. Jei jis nepadės, – kūdikis tebeverks, – gali imtis kito. Beje, vienas iš pasirinkimų „kūdikis pavargęs ir nori miego“ gali būti su­prastas taip: paguldykite į lovelę ir išeikite iš kambario, tik, jei tai nesuveiks, motina neturės laukti pusvalandžio – paims ant rankų.

Tai motina, priversta palikti kūdikį verkti, yra įkalinta, o motina, kuriai leidžiama daryti tai, kas, jos manymu, nuramins, yra laisva. Be to, ji gali stebėti, kaip kūdikis nu­stoja verkti. Jei paliksiu verkti, ar kūdikis tai prisimins vi­są gyvenimą? Ne, to neteigiu. Nekalbu apie ilgalaikę žalą, sakau tik apie dieglius. Jei paliksite kūdikį verkti, jis verks ir toliau. Visi kūdikiai verkia. Tai normalu. Neišvengiama. Verkia korėjiečiai, verkia afrikiečiai, verkia visi. Net jei juos laikysite ant rankų dvidešimt keturias valandas per parą, vis tiek verks. Bet mažiau. Nesakau, kad turite viską mesti ir tučtuojau imti kūdikį ant rankų, kai tik pravirks. Žinoma, kartais būsite duše, kartais virtuvėje stengsitės neprisvilinti vakarienės ar darysite ką nors kita. Jei taip, kūdikį kalbinkite, į jį žiūrėkite, jam šypsokitės. Ne pasau­lio pabaiga, jei kartais kūdikiui teks palaukti kelias minu­tes, kol kas nors prie jo prieis. Problema – palikti kūdikį verkti tyčia ir dažnai. Negalima taip daryti todėl, kad kažkas (gimi­naitis, draugas, gydytojas, knygos autorius) teigia išma­nantis geriau už jus ir sako: verkimas – geriausias dalykas vaikui, o paėmę ant rankų „išlepinsite“.

***

Mes, suaugusieji, verkiame, kai yra priežastis. Kūdikiai irgi. Neverkiame „be priežasties“, bet kūdikių priežastys skiriasi nuo mūsiškių. Dažnai nežinome, kodėl jie verkia. Įsivaiz­duokite, kad verkiate patys. Artimasis pateko į siaubingą avariją ir jūs verkiate viena namie. Argi ne liūdna kentėti, kai niekas nepalaiko ir nenuramina? Įsivaizduokite: nesa­te viena, su jumis kambaryje jūsų vyras skaito knygą. Jūs verkiate, o jis net nepakelia akių. Arba rėkia: „Užsičiaupk, noriu skaityti!“ Argi tai ne blogiau nei verkti vienai? Be savo skausmo, dabar jaučiate dar ir pažeminimą, ir vieni­šumą. Jaučiate, kad vyras jūsų nebemyli. Prie verkiančio mylimo žmogaus prieiname.

Žinoma, dviejų mėnesių kūdikis nežino, ar motina pri­ėjo po dešimties minučių tik todėl, kad buvo užsiėmusi ar tyčia paliko jį verkti („Tegul palaukia. Teks išmokti, kad ne visada turi būti taip, kaip nori“). Jis nežino, bet žinote jūs.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du − = 1