Kur senovėje vaikams pirkdavo drabužius?

4-5kitasKRAICIOSKRYNIOAsar

Gatavi drabužiai – gana nesenas išradimas, atsiradęs tik XIX amžiaus pradžioje

Apie projektą „Vaikams atsiveria senovė“

Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?

Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.

KUR SENOVĖJE PIRKDAVO DRABUŽIUS?

Dabar dažna šeima savaitgalį važiuoja apsipirkti ar šiaip papramogauti į prekybos centrą. Vaikams tai – vieta, kur yra visko: maisto, drabužių, reikalingų buities daiktų. Šiuolaikiniams vaikams sunku net įsivaizduoti, kad senais laikais nebuvo ne tik prekybos centrų. Kaimuose nebūdavo ir parduotuvių – jų galėjai rasti tik didesniuose miestuose ir miesteliuose.

Tai iš kur mūsų proseneliai gaudavo drabužių?

Konsultuoja Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. specialistė Teresė Jurkuvienė

Dauguma drabužių – namudinės gamybos

Gatavi drabužiai – gana nesenas išradimas, atsiradęs tik XIX amžiaus pradžioje. Tuo metu jie nebuvo laikomi prabangos dalyku – atvirkščiai, žmonės, kurie vertino savo socialinę padėtį, ir toliau drabužius siūdindavosi. Ir mūsų laikais individualus, vienetinis drabužis kainuoja daugiau negu serijinės gamybos.

Moterys privalėjo mokėti siūti bent pagrindinius kasdienos drabužius. Pavyzdžiui, marškinius, – jų siuvimas neįmantrus, paprastas, kartais marškinius sukirpdavo ne žirklėmis, o drobę rėždavo peiliu. Nesudėtingo kirpimo būdavo ir moteriški sijonai – audinio gabalą reikėdavo tik suklostyti. Tik šventinius drabužius siūdavo po kaimus keliaujantys siuvėjai. Šį amatą dažniau rinkdavosi vyrai, ne moterys.

Siuvėjas apsistodavo pas ūkininkus tol, kol apsiūdavo visą šeimyną, paskui keliaudavo toliau. Tarpukario Lietuvoje po dabartinę Suvalkiją klajojo apie 200 siuvėjų. Siuvimo mašinos atsirado XIX amžiaus pabaigoje, iki tol viskas būdavo siuvama rankomis. Net ir dabar, kopijuojant tautinį kostiumą, daug kas siuvama rankomis. Kiekvienas samdomas darbuotojas, jei jis savo darbą atlieka gerai, yra šeimoje gerbiamas. Geras siuvėjas namuose gaudavo savo kampą. Jam būdavo patikėti šventiniai drabužiai, tarkime, švarkas su pamušalu, liemenė iš aksomo, ir panašiai.

kriauciusBAB

Tik šventinius drabužius siūdavo po kaimus keliaujantys siuvėjai. Šį amatą dažniau rinkdavosi vyrai, ne moterys

Iš kur gaudavo audinių drabužiams?

Kaime kiekviena moteris audė, siuvo, bet tik tada, kai baigdavosi lauko darbai ir atsirasdavo laisvesnio laiko. Iki vestuvių merginos turėdavo prisiausti kraičio, kurio paskui užteks ilgiems metams. Kraičio skrynia būdavo pildoma, padedant ir mamoms, ir tetulėms.

Turguje galbūt galėjai nusipirkti kažkokį įmantresnį audinį, kurio neįmanoma išsiausti namuose. Visų pirma tai buvo skarelės, atvežtos iš Rytų. Iš pradžių jos buvo labai brangios, prieinamos tik pasiturinčioms miestietėms, XIX amžiaus antroje pusėje jau pradėjo įpirkti ir kaimietės.

Prekybininkai dažnai keliaudavo, žydai prekeiviai eidavo per kaimus, miesteliuose jie turėjo savo krautuvėles. Iš dalies krautuvininkas formuodavo tos vietovės madą, nes atveždavo ir pasiūlydavo, ką žmonės perka labiausiai. Aukštaitės moterys domėdavosi vienų spalvų skaromis, žemaitės – kitų.

O Klaipėdos krašte populiarios buvo dar kitokios.

Krautuvėse dar būdavo perkamos smulkios galanterijos prekės, tarkime, metaliniai žiedeliai užsegimui ar fabrikinės sagos. Tai buvo laikoma „aukštesniu lygiu“ negu namuose padaryta saga.

4-5KRAICIOSKRYNIOAsar

Senovėje drabužiai buvo laikomi ne spintose, o skryniose

Kaip žmonės sužinodavo apie madą?

Aukštuomenė, tarkime, Anglijos ar Prancūzijos dvaruose, mados žurnalų turėjo jau XVII amžiuje. Paskui didikų aprangą nusižiūrėdavo tarnaitės, kambarinės, kurios naujienas parnešdavo į kaimą. Tarnams atitekdavo ir sunešioti ponų drabužiai, kuriuos jie persisiūdavo ir dėvėdavo toliau.

Tačiau pagrindinis mados podiumas būdavo bažnyčia – juk eidami į bažnyčią žmonės apsirengdavo viską, ką turi geriausio. Mada plisdavo taip, kaip ir dabar, – vieniems nuo kitų nusižiūrint. Kartais naujovės būdavo priimamos, kartais pasmerkiamos. Ypač konservatyvi būdavo vyresnioji karta, sakiusi, kad negerai ponus mėgdžioti. Pavyzdžiui, Antanas Baranauskas savo „Kelionėje į Peterburgą“ rašo apie tai, kokia smerktina yra naujamadė apranga, o ypač nepadoriomis vadina  moteris, kurios „degs pragare“, po mirties bijos pažiūrėti savo motinoms į akis, nes metė nešioti nuometus ir pradėjo nešioti skaras. Tuo metu skara buvo mados klyksmas, ir jas pirmosios pradėjo nešioti žemaitės.

Ar senovėje buvo populiarūs megzti drabužiai?

Senovėje Lietuvoje buvo mezgamos tik kojinės, pirštinės, riešinės, ir tai toli gražu ne visose vietose. Vietoj kojinių dažniau vyniodavosi autus, prie naginių, vyžų autai buvo patogiau, o kojinės būdavo laikomos išeigai.

Pirštinių visai nebūdavo, žiemą žmonės atraitydavo ilgesnes paltų ar kailinių rankoves.

Mezgimas – gana vėlyvas lietuvių moterų atradimas, mūsų kraštas – daugiau audėjų šalis. Senasis raštų grožis matomas iki šiandienos išlikusiuose audiniuose, ypač išeiginiuose, kaišytiniuose.

Juostos būdavo mažų mergaičių rankdarbiai

Juostos būdavo mažų mergaičių rankdarbiai

Šiandien mes jau neberyšime juostų, o senovėje be juostos buvo neįsivaizduojamas gyvenimas…

Jei vyras kelnes susirišdavo ne juosta, o virvagaliu, kiti šaipydavosi: „Jau toks nusigyvenęs, kad net juostos neišgali įsigyti“.

Juostos būdavo mažų mergaičių rankdarbiai, mergaitės amatų mokytis pradėdavo nuo juostų, o vėliau mokydavosi verpti, austi, siūti…  Austi pradėdavo staklėmis, kai pasiekdavo kojomis pakojį, – apie dešimtuosius metus.

Juosta buvo ir grožis, ir praktiškumas. Pačias gražiausias juostas laikydavo išeigai ir dovanoms. Tai buvo ypatinga dovana vaikinui piršlybų proga, vardynoms, krikštynoms. O praktiškoji juostų paskirtis – jos prilaikydavo kelnes ar sijonus, susijuosus liemenę, būdavo šilčiau.

Ginta Liaugminienė

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės piešiniai

Nuotraukų autoriai –  Rymantas Penkauskas (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotraukos) ir Kęstutis Kuskys

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.

Šis  straipsnis įkeltas 2017 metų vasario 18 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

2 Atsiliepimai kategorijoje “Kur senovėje vaikams pirkdavo drabužius?”

  1. 2017/03/23 at 12:46 #

    Labai gražūs buvo mūsų senoviniai drabužiai. Pamenu mama turėjo, kai buvau vaikas ir gaila, kad dabar nebėra taip madinga, nes aš padovanojau anūkams tautinius drabužėlius ir labai mažyliai džiaugėsi. Tačiau kadangi nepriklausomybės diena, kai dar labai šalta, tai labai pravertė merino vilnos apatiniai drabužiai, tai nebuvo taip šalta! Pirkom iš “Drabužiai vaikams internetu” kokybė pasakiška tikrai apvilksiu dar ne kartą ir nepagailėsiu pensijos savo anūkams! http://www.drabuziai-vaikams-internetu.lt

  2. 2017/10/26 at 21:09 #

    Gaila, bet senovėje vaikams rūbus pirkti parduotuvėse negalėjai kokių tau norisi. Buvo mažas pasirinkimas, džiugu, kad dabar kitaip.

Palikite atsiliepimą


− 2 = septyni